- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-18
- Bylos Nr.
- 2A-460-881/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16770-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- Lindorff Oy
- Atsakovas
- R. T.
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lindorff Oy apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1071-864/2011 pagal ieškovo Lindorf Oy ieškinį atsakovui R. T., dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas Lindorff Oy ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 557,96 Lt skolą, 200,87 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Bitė Lietuva“ 1998 m. liepos 20 d. abonentinės „Bitės GSM“ ryšio tinklo paslaugų teikimo sutarties Nr. M101727 pagrindu teikė atstovui ryšio paslaugas, tuo tarpu atsakovas su UAB „Bitė Lietuva“ už minėtas paslaugas neatsiskaitė, todėl pastarajai liko skolingas 557,96 Lt. UAB „Bitė Lietuva“ 2006 m. rugsėjo 25 d. perleido ieškovui reikalavimo teisę į atsakovą dėl įsipareigojimų pagal 1998 m. liepos 20 d. abonentinę „Bitės GSM“ ryšio tinklo paslaugų teikimo sutartį Nr. M101727 vykdymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas R. T. su ieškiniu nesutiko, teigdamas, kad ieškovo minimą sutartį jis nutraukė dar 1999 m. gruodžio mėnesį. Nuo sutarties nutraukimo momento atsakovas nebesinaudojo UAB „Bitė Lietuva“ teikiamomis paslaugomis, todėl neturi pareigos už jas mokėti. Atsakovas pažymėjo, jog 2000 m. balandžio 15 d. prašymas dėl limito padidinimo pasirašytas ne jo ranka. UAB „Bitė Lietuva“ elgėsi nesąžiningai ir toliau teikdama paslaugas, kai už jas nebuvo mokama. Sąskaita Nr. 00000587520301 parengta 1999 m. lapkričio 15 d., todėl reikalavimui dėl joje nurodytos sumos taikytinas ieškinio senaties terminas. Taip pat ieškinio senaties terminas taikytinas reikalavimui dėl delspinigių, nes jų suma paskaičiuota už 360 dienų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 557,96 Lt skolos, 100,43 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (658,39 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2010 m. rugsėjo 29 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas pripažino atsakovo prievolę sumokėti ieškovui 1998 m. liepos 20 d. Sutarties Nr. M101727 galiojimo metu suteiktų paslaugų kainą, kuri sudaro 557,96 Lt, nurodydamas, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 str. 1 d.).
Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į aplinkybes, jog 1998 m. liepos 20 d. Sutartis Nr. M101727 galiojo visą skolos susidarymo laikotarpį, o 2000 m. balandžio 15 d. prašymas nedarė įtakos susidariusios skolos dydžiui, sąskaitos buvo siunčiamos paties atsakovo nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), atsakovui atsirado sutartimi nustatyta pareiga atsiskaityti su UAB „Bitė Lietuva“ už suteiktas paslaugas. Ieškovui perėmus iš UAB „Bitė Lietuva“ reikalavimo teisę į atsakovą, pastarajam perėjo pareiga sumokėti suteiktų paslaugų kainą ieškovui.
Teismas taip pat nurodė, jog atsakovo prašomas taikyti 10 metų senaties terminas nėra praleistas, nes faktiškai įsiskolinimas pradėtas skaičiuoti tik nuo 2001 m. sausio 31 d. parengtoje sąskaitoje Nr. 00000541160201 nurodytos sumos. 2001 m. balandžio 30 d. sąskaitoje Nr. 00000517120501 nurodyta bendra pastarosios ir likusiųjų trijų sąskaitų pagrindu paskaičiuotų paslaugų kainų suma – 557,96 Lt. Vadinasi, 1999 m. spalio 31 d. sąskaitoje Nr. 00000121471199 nurodyta suma nėra įtraukta į ieškinio reikalavimo sumą, todėl nėra tikslinga taikyti ieškinio senaties institutą.
Teismas konstatavo, kad 2006 m. rugsėjo 25 d. Patvirtinimu apie teisę į skolas ieškovas tai pat įgijo ir teisę reikalauti iš atsakovo 1998 m. liepos 20 d. sutartimi Nr. M101727 numatytų delspinigių. Nustatęs, jog reikalavimams dėl delspinigių taikomas sutrumpintas senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.) – 6 mėnesiai, teismas sprendė, jog delspinigiai negali būti priskaičiuojami už daugiau nei 6 mėnesius, t. y. 180 dienų nuo 557,96 Lt sumos. Vadovaujantis Sutarties 5.6 punktu, atsakovas įsipareigojo mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius per dieną, skaičiuojant nuo įsiskolinimo sumos, todėl teismas tenkino ieškovo prašymą iš dalies ir priteisė 100,43 Lt delspinigių (CK 6.71 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas R. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1071-864/2011 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, kad vadovaujantis ieškovo pateiktu 2006 m. rugsėjo 25 d. Patvirtinimu apie teises į skolas ir remiantis CK 6.101 straipsniu ieškovas įgijo reikalavimo teisę į atsakovą dėl suteiktų paslaugų kainos ir sutartimi nustatytų netesybų, kadangi ieškovas yra ne teisių pagal atsakovo ir pirminio kreditoriaus UAB „Bitė Lietuva“ sutartį peremėjas, o skolos peremėjas pagal skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovas įgydamas skolą nepateikė jokių įrodymų, jog yra pirminio kreditoriaus apskaičiuotų netesybų peremėjas. Ieškovas taip pat neturi teisės reikalauti netesybų CK 6.71 straipsnio pagrindu, kadangi ieškovo su atsakovu nesieja jokie sutartiniai santykiai, tame tarpe ir dėl netesybų.
Atsiliepimas
2. Teismas konstatuodamas, kad atsakovas privalo atsiskaityti už suteiktas paslaugas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsakovas nurodo, kad atsiliepime į ieškinį pabrėžė, jog prašymą dėl sutarties Nr. M101727 nutraukimo buvo pateikęs UAB „Bitė Lietuva“ 1999 m. gruodžio mėnesį, tačiau šio prašymo nėra išsaugojęs. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog po 1999 m. gruodžio mėnesio yra tik vienas prašymas, kuris, kaip patvirtino ekspertizė, surašytas ir pasirašytas ne atsakovo. Be to, ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, kad pradinio kreditoriaus surašytos PVM sąskaitos faktūros buvo siunčiamos atsakovo nurodytu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini), nors atsakovas minėtu adresu gyveno iki 2004 m. Taigi teismo išvada, kad pradinio kreditoriaus sąskaitos buvo siunčiamos atsakovo nurodytu adresu nepagrįsta.
Ieškovas lindorff Oy pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad:
1. Konstatavus apelianto savalaikio skolinių įsipareigojimų neįvykdymo faktą, teismo sprendimu buvo priteisti Sutartyje numatyto dydžio delspinigiai, ir toks teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, o apelianto argumentai dėl cesijos sutartimi perleisto reikalavimo teisės apimties atmestini.
2. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą.
3. Atsakovas nepagrįstai teigias, kad jis nutraukė paslaugų Sutartį su pradiniu kreditoriumi 1999 m. gruodžio mėnesį, kadangi į bylą nepateikė jokių šį faktą pagrindžiančių įrodymų, o CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta skolininko kaltės prezumpcija negali būti paneigta vien apelianto žodiniu paaiškinimu.
4. Nepaisant aplinkybės, kad prašymą padidinti kredito limitą galimai pasirašė ne apeliantas, Sutartis buvo pasirašyta atsakovo, todėl jis turi pareigą atsiskaityti už jam pagal Sutartį suteiktas paslaugas. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią: apelianto su pradiniu kreditoriumi sudarytos sutarties 5.4 punkte nustatyta apelianto pareiga apmokėti pateiktas sąskaitas, išrašytas už suteiktas paslaugas, todėl darytina išvada, kad apelianto pareiga atsiskaityti kilo iš Sutarties, o prašymas padidinti kredito limitą nėra reikšmingas skolos susidarymo faktui konstatuoti.
5. Apelianto argumentas, kad ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie apelianto nurodytų adresu siųstas sąskaitas, neturi jokios juridinės reišmės ieškovo reiškiamo reikalavimo pagrįstumui vertinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados:
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėja, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl skolos priteisimo patenkino iš dalies.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 1998 m. liepos 20 d. UAB „Bitė Lietuva“ ir atsakovas sudarė Sutartį Nr. M101727, kurios pagrindu UAB „Bitė Lietuva“ įsipareigojo teikti atsakovui telefoninio ryšio paslaugas, o atsakovas įsipareigojo už jas atsiskaityti pagal paslaugų tiekėjo pateiktas sąskaitas.
UAB „Bitė Lietuva“ 1999 spalio 31 d. parengė atsakovui sąskaitą Nr 00000121471199 už suteiktas paslaugas 105,13 Lt sumai, 2001 m. sausio 31 d. – sąskaitą Nr.00000541160201 bendrai 188,30 Lt sumai, 2001 m. vasario 28 d. – sąskaitą Nr. 00000587520301 bendrai 333,30 Lt sumai, 2001 m. kovo 31 d. – sąskaitą Nr. 00000652160401 bendrai 478,30 Lt sumai ir 2001 m. balandžio 30 d. sąskaitą Nr. 00000517120501 bendrai 557,96 Lt sumai.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas šių sąskaitų faktūrų nepamokėjo, tačiau apeliantas tvirtina, kad dar 1999 metais jis kreipėsi į UAB ,,Bitė Lietuva“ dėl sutarties nutraukimo, todėl jam neatsirado pareiga sumokėti pagal pateiktas sąskaitas. CPK 178 straipsnis nustato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kurios grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, tuo tarpu atsakovas, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog faktiškai sutartis nebuvo nutraukta, todėl paslaugų tiekėjas UAB ,,Bitė Lietuva“ toliau teikė atsakovui paslaugas, o atsakovui pagal sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, teko pareiga už šias paslaugas sumokėti.
CK 6.38 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kadangi atsakovui buvo suteiktos paslaugos, jam atsirado pareiga už šias paslaugas sumokėti, taigi pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti dėl apelianto nurodomų argumentų nėra pagrindo.
Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad vadovaujantis ieškovo pateiktu 2006 m. rugsėjo 25 d. Patvirtinimu apie teises į skolas ir remiantis CK 6.101 straipsniu ieškovas neįgijo reikalavimo teisės į atsakovą dėl suteiktų paslaugų kainos ir sutartimi nustatytų netesybų, kadangi ieškovas yra ne teisių pagal atsakovo ir pirminio kreditoriaus UAB „Bitė Lietuva“ sutartį peremėjas, o skolos peremėjas pagal skolų portfelio pirkimo – pardavimo sutartį. Apeliantas taip pat nepagrįstai nurodo, kad ieškovas įsigydamas skolą nepateikė jokių įrodymų, jog yra pirminio kreditoriaus apskaičiuotų netesybų peremėjas. Atitinkamai, pasak apelianto, ieškovas taip pat neturi teisės reikalauti netesybų CK 6.71 straipsnio pagrindu, kadangi ieškovo su atsakovu nesieja jokie sutartiniai santykiai, tame tarpe ir dėl netesybų.
CK 6.101 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Reikalavimo perleidimo sutarties formai taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir pagrindinei prievolei (CK 6.103 str.).
Kaip matyti iš 2006 m. rugsėjo 25 d. Pavirtinime apie teisę į skolas nurodyta, jog Lindorff Oy gauna iš UAB ,,Bitė Lietuva“ pilnas ir neribotas teises į skolas ir visus su jomis susijusius dokumentus. Įsigijimo objektas taip pat apima visus papildomus turtinius reikalavimus, įskaitant bei neapsiribojant palūkanomis ir delspinigiais. Reikalavimo perleidimas, kuriuo UAB ,,Bitė Lietuva“ ieškovui perleido pilnas ir neribotas teises į skolas nepažeidžia skolininko teisių, neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai, sudarytai tarp UAB ,,Bitė Lietuva“ ir atsakovo, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad ieškovas 2006 m. rugsėjo 25 d. Patvirtinimu apie teisę į skolas įgijo reikalavimo teises į atsakovą ne tik dėl suteiktų paslaugų kainos, bet ir sutartimi numatytų netesybų.
Nepaisant aplinkybės, kad prašymą padidinti kredito limitą galimai pasirašė ne apeliantas, paslaugų teikimo Sutartis su UAB ,,Bitė Lietuva“ buvo pasirašyta atsakovo, todėl jis turi pareigą atsiskaityti už jam pagal Sutartį suteiktas paslaugas. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią: apelianto su pradiniu kreditoriumi sudarytos sutarties 5.4 punkte nustatyta apelianto pareiga apmokėti pateiktas sąskaitas, išrašytas už suteiktas paslaugas, todėl darytina išvada, kad apelianto pareiga atsiskaityti kilo iš Sutarties, o prašymas padidinti kredito limitą nėra reikšmingas skolos susidarymo faktui konstatuoti.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta ir kitus apelianto apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes konstatavus, jog ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo įsiskolinimą, susidariusį už suteiktas paslaugas, laiko juos teisiškai nereikšmingais.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėja, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.