- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-08
- Bylos Nr.
- I1-4771-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02813-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- M. B.
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių tardymo izoliatorius, Šiaulių
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių tardymo izoliatorius, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. B. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija), 145 Eur turtinei ir 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškina, kad yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymui Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas) pasikeitė leistinų daiktų sąrašas, todėl buvo paimtas pareiškėjo garso grotuvas „SONY“. Pažymi, jog dėl apribotos teisės naudotis leistinai nusipirktu daiktu jis patiria stresą, diskomfortą, emocinius sukrėtimus, nemigą, todėl yra pagrindas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–21).
Paaiškina, kad pakeistas teisinis reguliavimas nenumato, jog paprastajai grupei priklausantis nuteistasis gali turėti garso grotuvą, kuris minimas skunde. Todėl laikytina, kad pareigūnų draudimas naudotis jam priklausančiu garso grotuvu „SONY“ yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymi, jog paprastojoje grupėje laikomiems nuteistiesiems leidžiama turėti tik pačius būtiniausius asmeninius elektros prietaisus (kišeninį (nešiojamąjį) radijo imtuvą, barzdaskutę, elektrinį virdulį ir LED skaitymo lempą).
Nurodo, jog pareiškėjas nesutinka su norminiu teisės aktu, mano, kad dėl jo jam atsirado žala, tačiau neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Mano, kad nėra pagrindo tirti, ar pakeistos taisyklės galimai nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
Teigia, kad pareiškėjas neprarado garso grotuvo, nes jam tik teisės aktų nustatyta tvarka apribota teisė juo naudotis, todėl nėra pagrindo spręsti klausimo dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl skundas negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Teisingumo ministro priimto įsakymo, kuriuo, pasak pareiškėjo, yra pablogintos sąlygos nuteistiesiems, t.y. neleidžiama naudotis garso grotuvu.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Teisingumo ministras 2020 m. sausio 21 d. Įsakymu patvirtino Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir Taisyklės). Šių Taisyklių 21 punkte įtvirtinta, jog paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems (išskyrus atliekančius Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą) leidžiama įsigyti ir pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje) turėti Taisyklių 20.1.1–20.1.12, 20.1.17, 20.2, 20.3, 20.4.1–20.4.7 ir 20.5 papunkčiuose nurodytų asmeninių daiktų. Lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų pataisos įstaigoje sąrašą nustato Taisyklių 20 punktas.
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjas priskirtas paprastajai grupei, o nurodomas garso grotuvas patenka į lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti pataisos įstaigoje sąrašą (Taisyklių 20.4.9 punktas).
BVK 83 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime, ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kalėjimuose taip pat atlieka bausmę nuteistieji, šio Kodekso 68 straipsnyje nustatyta tvarka palikti kalėjime atlikti ūkio darbų, ir šio Kodekso 69 straipsnyje nurodyti nuteistieji, jų sutikimu perkelti iš pataisos namų tęsti bausmės atlikimo. BVK 84 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog nuteistieji kalėjimuose suskirstomi į paprastąją ir drausmės grupes. Atitinkamai pareiškėjas negali turėti lengvajai grupei priskirtiems nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų pataisos įstaigoje.
Teismas sutinka, jog Įsakymu pareiškėjui buvo uždrausta turėti garso grotuvą, tačiau nėra pagrindo abejoti priimto Įsakymo teisėtumu ir pagrįstumu. Tuo pačiu pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. EŽTT 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pažymėtina, jog Taisyklių 20 punkte nurodyta, kad per nuteistojo (suimtojo) asmens kratą ir asmeninių daiktų patikrinimą rasti daiktai, kurių neleidžiama nuteistiesiems (suimtiesiems) turėti pataisos įstaigoje (tardymo izoliatoriuje), maisto produktai, kurių galiojimo terminas pasibaigęs, taip pat asmeniniai daiktai, kurių svoris viršija nustatytą bendrą daiktų svorį, paimami. Paimti nuteistojo asmeniniai daiktai, jeigu dėl jų nepradedamas ikiteisminis tyrimas arba administracinė teisena, perduodami sunaikinti, rasti nuteistojo pinigai ir vertingi asmeniniai daiktai perduodami į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, o rasti suimtojo pinigai ir asmeniniai daiktai, jeigu jie nepridedami prie ikiteisminio tyrimo medžiagos arba baudžiamosios bylos, Taisyklių 6 ir 7 punktuose nustatyta tvarka įrašomi į jo asmeninę sąskaitą tardymo izoliatoriuje, saugomi ar perduodami suimtojo nurodytam asmeniui. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl garso grotuvo paėmimo asmens kratos ir jo daiktų patikrinimo metu bei padėjimo į sandėlį, patvirtina, jog buvo laikomasi Taisyklių 20 punkto. Pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka apribota teisė naudotis garso grotuvu teisėtai, jis nebuvo sunaikintas ir jo pareiškėjas neprarado.
Pareiškėjo teigimu, tiek turtinė, tiek neturtinė žala jam kilo būtent dėl Įsakymo. Teismas pabrėžia, jog pareiškėjo minimi apribojimai yra nustatyti galiojančiu Įsakymu, dėl kurio teisėtumo pareiškėjas ginčo nekelia, todėl teismas neturi teisinio pagrindo atsakovės atstovės veiksmų, priimant ir (ar) taikant šį įsakymą, vertinti kaip neteisėtų. Atitinkamai teismas neabejoja Įsakymo teisėtumu, nes, be kita ko, pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Todėl teigtina, jog proporcingi ir kompetencijos ribų neperžengiantys valdžios institucijų veiksmai, kuriais siekiama apriboti tam tikrus kalinamų asmenų turimus daiktus ar jų kiekius, siekiant pateisinamų ir pozityvių tikslų, negali būti laikomi neteisėtais, tad šiuo atveju nėra pagrindo svarstyti žalos atlyginimo klausimą, kadangi nėra vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Teismas pabrėžia ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių turtinės ir neturtinės žalos faktų. Be to, reikalavimus atlyginti žalą grindžia hipotetiniais, sąlyginio pobūdžio, neindividualizuotais teiginiais, nepagrįstais individualiomis aplinkybėmis, iš to teismas negali daryti išvados, kad pareiškėjas realiai patyrė žalą. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas asmens kratos ir daiktų patikrinimo metu nepareiškė jokių pretenzijų (b. l. 10).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos teisingumo ministerijos, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos teisingumo ministerijos, priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.