- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-21
- Bylos Nr.
- P-143-108-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Atsakovas
- Visagino miesto apylinkės teismo
- Pareiškėjas
- V. K.
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Visagino miesto apylinkės teismo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-736/2010 pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Visagino miesto apylinkės teismui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu bei patikslintu skundu Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė: 1) panaikinti atsakovo Visagino miesto apylinkės teismo (toliau – ir atsakovas) pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. P-2 „Dėl atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti ją į Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos pareigas; 3) priteisti iš atsakovo Visagino miesto apylinkės teismo jos naudai vidutinį darbo užmokestį, t. y. po 2 684,93 Lt per mėnesį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2008 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) tuo atveju, jei nebūtų grąžinta į darbą, prašė priteisti iš atsakovo Visagino miesto apylinkės teismo jos naudai 5 369,86 Lt išeitinę išmoką ir po 2 684,93 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką, t. y. nuo 2008 m. birželio 6 d. iki išeitinės išmokos sumokėjimo dienos. Nurodė šiuos argumentus:
1. Ji Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P-2 2008 m. birželio 6 d. buvo atleista iš Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Visagino miesto apylinkės teismas atleido ją iš darbo neteisėtai, t. y. neturėdamas jokio teisėto pagrindo, atleido tą dieną, kurią privalėjo suteikti mokymosi atostogas, nepasiūlydamas dirbti kitą darbą toje pačioje darbovietėje laisvoje darbo vietoje, pažeisdamas neįgaliųjų darbuotojų garantijas, nesilaikydamas nustatytos atleidimo ir atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos.
2. VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai per Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau – ir VTĮ įgyvendinimo įstatymas) nustatytą terminą neįgyja einamoms pareigoms būtino išsilavinimo. VTĮ įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad valstybės tarnautojai, kurie neturi einamoms pareigoms būtino išsilavinimo, jį privalo įgyti per penkerius metus nuo Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo. VTĮ įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numato, kad būtino išsilavinimo per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laiką neįgiję valstybės tarnautojai atleidžiami iš valstybės tarnybos, išskyrus valstybės tarnautojus, kuriems iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė šio straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Taigi, pagal Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, valstybės tarnautojai, kuriems iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu dveji metai šeši mėnesiai, negali būti atleidžiami iš pareigų. Visagino miesto apylinkės teismas 2003 m. pavasarį supažindino ją su raštinės vedėjos pareigybės aprašymu, jos pareigybei buvo priskirta B kategorija, todėl buvo būtinas aukštasis neuniversitetinis išsilavinimas. Iš karto po sužinojimo apie naujus pareigybei keliamus reikalavimus pradėjo ieškoti galimybės mokytis ir 2003 m. vasarą įstojo į Utenos kolegiją. Įstojo į teisės studijų programą, t. y. į tokią studijų programą, kuri tiesiogiai susijusi su dirbamu darbu. Baigti studijas turėjo 2007 m., bet dėl ligos nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2007 m. birželio 1 d. negalėjo išlaikyti paskutinės sesijos, jai buvo suteiktos akademinės atostogos iki 2008 m. vasario 1 d. Tai patvirtina Utenos kolegijos 2007 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 44-353, kuri buvo pateikta Visagino miesto apylinkės teismui 2007 m. lapkričio 6 d., registracijos Nr. 10-4449. Šioje pažymoje yra nurodyta, kad ji studijas Utenos kolegijoje baigs 2008 m. birželio 30 d. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. P-2 priėmimo dieną jai iki studijų Utenos kolegijoje baigimo ir reikiamo pareigoms išsilavinimo įgijimo buvo likę tik keturi mėnesiai, todėl Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. P-2 priimtas pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį. Visagino miesto apylinkės teismo kaip darbdavio elgesio su ja neteisėtumą ir nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, kad 2008 m. birželio 6 d., t. y. atleidimo dieną, Utenos kolegijoje ji apgynė savo baigiamąjį darbą ir įgijo teisės profesinio bakalauro laipsnį. Tai patvirtina Utenos kolegijos 2008 m. birželio 6 d. pažyma Nr. 44-810. Taigi ji buvo atleista iš darbo jau įgijusi būtiną pareigoms išsilavinimą. Utenos kolegijos diplomas įteiktas 2008 m. liepos 4 d.
3. Visagino miesto apylinkės teismui 2008 m. birželio 5 d. pateikė prašymą suteikti mokymosi atostogas 2008 m. birželio 6 d. baigiamojo darbo gynimui. Su prašymu pateikė Utenos kolegijos 2008 m. birželio 4 d. pažymą Nr. 44-808, patvirtinančią, kad 2008 m. birželio 6 d. vyks baigiamojo darbo gynimas. 2008 m. birželio 5 d. ji dar nebuvo atleista iš pareigų, todėl turėjo visas darbuotojo teises. Baigiamasis darbas Utenos kolegijoje yra profesinio bakalauro diplominis darbas, nes po jo apgynimo studentas laikomas įgijusiu profesinio bakalauro laipsnį. Tai patvirtina Utenos kolegijos 2008 m. birželio 6 d. pažyma Nr. 44-810. Pagal Darbo kodekso (toliau – ir DK) 181 straipsnį, baigiamojo darbo rengimui ir gynimui ji turėjo teisę gauti trisdešimt kalendorinių dienų mokymosi atostogų, todėl Visagino miesto apylinkės teismas privalėjo bent vieną 2008 m. birželio 6 d. suteikti jai mokymosi atostogas, tačiau, vietoje to, atleido iš pareigų. Atsisakymą suteikti mokymosi atostogas patvirtina Visagino miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 6 d. raštas Nr. 10-1517. Visagino miesto apylinkės teismas, atleidęs ją 2008 m. birželio 6 d., t. y. dieną, kurią privalėjo suteikti mokymosi atostogas, pažeidė DK 181 ir 131 straipsnių nuostatas.
4. Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį, darbo sutartis su neįgaliuoju darbuotoju gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėja ji dirbo nuo 1998 m., teisme dirbo nuo 1995 m., aukštojo neuniversitetinio išsilavinimo nebuvimas pareigų vykdymui netrukdė. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. P-2 priėmimo dieną jai iki studijų Utenos kolegijoje baigimo ir reikiamo pareigoms išsilavinimo įgijimo buvo likę tik keturi mėnesiai, o 2008 m. birželio 6 d., t. y. atleidimo dieną, Utenos kolegijoje ji apgynė savo baigiamąjį darbą ir įgijo teisės profesinio bakalauro laipsnį. Buvo likęs tik formalus dalykas – palaukti, kol Utenos kolegija parengs ir įteiks diplomus. Todėl jos palikimas darbe iki Utenos kolegijos baigimo nepažeistų darbdavio interesų.
5. DK 129 straipsnis numato, kad atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Visagino miesto apylinkės teisme iki 2008 m. vasario 29 d. dirbo archyvarė, kuri Visagino miesto apylinkės teismui 2008 m. vasario mėn. pateikė prašymą dėl atleidimo iš darbo pačios prašymu ir buvo atleista iš darbo nuo 2008 m. vasario 29 d. Kurį laiką ši darbo vieta buvo laisva, todėl Visagino miesto apylinkės teismas galėjo ir turėjo jai pasiūlyti būti perkeltai dirbti archyvare. Jos kaltės dėl atleidimo iš darbo nėra. Perkelti ją dirbti į kitą laisvą darbo vietą Visagino miesto apylinkės teisme pasiūlyta nebuvo, todėl Visagino miesto apylinkės teismas atleido ją iš darbo, pažeisdamas DK 129 straipsnio 1 dalies nuostatas.
6. Ji turi neįgalumą, todėl pagal DK 130 straipsnio 1 dalį Visagino miesto apylinkės teismas apie atleidimą iš darbo turėjo raštu pasirašytinai įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. 2007 m. spalio 29 d. Visagino miesto apylinkės teismas ją tik žodžiu supažindino su įspėjimu dėl atleidimo iš pareigų, bet įspėjimą įteikė tik 2007 m. lapkričio 5 d., t. y. mažiau nei prieš keturis mėnesius iki numatytos atleidimo datos. 2007 m. spalio 29 d. iki studijų Utenos kolegijoje baigimo ir reikiamo pareigoms išsilavinimo įgijimo jai buvo likę aštuoni mėnesiai, todėl Visagino miesto apylinkės teismas neturėjo teisės jos įspėti apie atleidimą iš darbo, dėl to įspėjimas apie atleidimą įteiktas, pažeidžiant VTĮ įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, todėl yra neteisėtas. Pagal DK 130 straipsnio 2 dalį, įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta: 1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 2) atleidimo iš darbo data; 3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Įspėjime nenurodytos atleidimo iš darbo priežastys ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, nurodyta tik nuoroda į VTĮ straipsnį, nenurodyta atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Todėl ji buvo įspėta apie atleidimą iš pareigų, pažeidžiant VTĮ įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, pažeidžiant DK 130 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.
7. Pagal DK 140 straipsnio 2 dalį, nutraukus darbo sutartį kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Visagino miesto apylinkės teismas, atleisdamas ją iš darbo, neišmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, tuo pažeisdamas DK 140 straipsnio 2 dalies reikalavimus. DK 140 straipsnio 3 dalis numato, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Jos vidutinis darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio–2008 m. sausio, vasario mėn. sudarė 2 684,93 Lt. Taigi Visagino miesto apylinkės teismas turėjo jai išmokėti 5 369,86 Lt išeitinę išmoką ir turi sumokėti po 2 684,93 Lt vidutinio darbo užmokesčio kas mėnesį už uždelsimo atsiskaityti laiką, t. y. nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 5 369,86 Lt dydžio išeitinės išmokos sumokėjimo dienos.
8. Kadangi iš darbo ji buvo atleista be teisėto pagrindo ir pažeidžiant įstatymus, prašė, kad jos teisės būtų atkurtos, grąžinant ją į Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos pareigas bei priteisiant jos naudai vidutinį darbo užmokestį (po 2 684,93 Lt per mėnesį) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2008 m. birželio 6 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, kad jeigu šis jos skundo prašymas bus nepatenkintas, jai priklauso 5 369,86 Lt išeitinė išmoka ir po 2 684,93 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką, t. y. nuo 2008 m. birželio 6 d. iki 5 369,86 Lt dydžio išeitinės išmokos sumokėjimo dienos.
Pareiškėja 2009 m. balandžio 1 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė papildomą prašymą, kuriame nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, įsigaliojusio 2002 m. gegužės 4 d., 9 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, jog valstybės tarnautojai, kurie neturi einamoms pareigoms būtino išsilavinimo, jį privalo įgyti per penkerius metus nuo Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1999 m. liepos 30 d., prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 daliai, o taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti paminėtų įstatymo nuostatų konstitucingumą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.
Teismas nustatė, kad 1995 m. rugpjūčio 1 d. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymu Nr. 10/K V. K. buvo priimta į Visagino miesto apylinkės teismo sekretorės pareigas. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininkės 1998 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 18/p posėdžio sekretorė V. K. buvo paskirta laikinai, t. y. nuo 1998 m. gruodžio 21 d. iki 1999 m. balandžio 25 d. (S. G. nėštumo ir gimdymo atostogų laikui), eiti teismo raštinės vedėjos pareigas, išlaikant posėdžio sekretorės darbo vietą. Vėliau keletą kartų V. K. perkėlimo į raštinės vedėjos pareigas terminas buvo pratęsiamas, išlaikant ankstesnę posėdžių sekretorės darbo vietą, o, S. G. 2000 m. spalio 23 d. atsistatydinus, pareiškėja buvo palikta dirbti raštinės vedėja. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 56 buvo patvirtintas Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos V. K. pareigybės aprašymas, kurio I skyriuje nurodoma, jog raštinės vedėjos pareigybė priskirta B lygiui, 9 kategorijai, o III skyriaus 1 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas privalo turėti aukštąjį (ne)universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą. Su šiuo pareigybės aprašymu pareiškėja buvo supažindinta tą pačią dieną. V. K. 2007 m. spalio 29 d. buvo įspėta, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Darbo kodekso 29 straipsnio 4 dalimi ir 130 straipsnio 1 dalimi, nuo 2008 m. vasario 29 d. bus atleista iš teismo raštinės vedėjos pareigų. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P-2, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4 punktu, V. K. atleista iš raštinės vedėjos pareigų nuo 2008 m. vasario 29 d. Nuo 2008 m. vasario 29 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. V. K. turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Pareiškėja Visagino miesto apylinkės teismui 2008 m. birželio 9 d. pateikė Utenos kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto 2008 m. birželio 6 d. pažymą Nr. 44-810 apie studijas, kurioje nurodoma, kad V. K. įgijo teisininko kvalifikaciją ir teisininko profesinį bakalauro laipsnį. V. K. Utenos kolegijos diplomas, patvirtinantis, kad pareiškėja 2008 m. baigė teisės studijų krypties teisės neuniversitetinių studijų programą ir įgijo teisės profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį, išduotas 2008 m. liepos 4 d. Teismas nurodė, kad iš skunde išdėstytų motyvų bei argumentų matyti, kad V. K. savo reikalavimų pagrįstumą sieja su aplinkybėmis, jog: 1) jai nebuvo suteiktos 2009 m. birželio 6 d. mokymosi atostogos; 2) skundžiamu įsakymu atleidžiant pareiškėją iš darbo buvo pažeistos DK 129 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatos, nustatančios padidintas garantijas neįgaliems darbuotojams, taip pat nuostatos, įpareigojančios atleidžiamiems darbuotojams pasiūlyti kitą laisvą darbo vietą; 3) buvo pažeistos DK 130 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios apie atleidimą iš darbo pranešti ne mažiau kaip prieš keturis mėnesius; 4) jai nebuvo išmokėta DK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kaip neįgijusi einamoms pareigoms reikiamo išsilavinimo per VTĮ įgyvendinimo įstatyme nustatytą terminą. VTĮ įgyvendinimo įstatymo, įsigaliojusio 2002 m. liepos 1 d., 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojai, kurie neturi einamoms pareigoms būtino išsilavinimo, jį privalo įgyti per penkerius metus nuo Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo (įsigaliojo 1999 m. liepos 30 d.), o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad būtino išsilavinimo per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laiką neįgiję valstybės tarnautojai atleidžiami iš valstybės tarnybos, išskyrus valstybės tarnautojus, kuriems iki reikiamo išsilavinimo įgijimo liko mažiau negu pusė šio straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Vadovaujantis minėtomis VTĮ įgyvendinimo įstatymo nuostatomis, valstybės tarnautojai jų pareigybėms būtiną išsilavinimą privalėjo įgyti iki 2004 m. liepos 30 d. arba, jei tokio išsilavinimo siekė ir iki išsilavinimo įgijimo buvo likę mažiau kaip 2,5 metų, galutinis terminas reikiamam išsilavinimui įgyti buvo 2007 m. sausio 30 d. Tai, jog besimokantiems tarnautojams atskaitos tašku tampa reikšminga būtent 2007 m. sausio 30 d. data, nes tuomet baigiasi šios kategorijos tarnautojams nustatytos išimties terminas, pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-112/2005). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-379/2009 pažymėta, jog aukštasis išsilavinimas laikytinas įgytu nuo to laiko, kai mokymosi įstaiga asmeniui išduoda šį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą – diplomą. Kaip minėta, pareiškėjai Utenos kolegijos diplomas, patvirtinantis, kad ji 2008 m. baigė teisės studijų krypties teisės neuniversitetinių studijų programą ir įgijo teisės profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį, buvo išduotas 2008 m. liepos 4 d., taigi po jos atleidimo iš užimamų pareigų. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog skundžiamo Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymo priėmimo metu buvo Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas pagrindas atleisti pareiškėją iš užimamų pareigų, o skunde teismui nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjai pagal jos prašymą nebuvo suteiktos 2009 m. birželio 6 d. (vienos dienos) mokymosi atostogos, iš esmės nėra susijusios su ginčijamo įsakymo teisėtumu bei pagrįstumu ir nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A15-596/2005, aiškinant Valstybės tarnybos įstatymo VIII skyriaus ,,Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos“ nuostatas, pažymėta, jog šiame skyriuje apibrėžtos išeitinės kompensacijos, išeitinės pašalpos ir jų dydžiai, valstybės tarnautojų grupės bei sąlygos, kurioms esant mokamos minėtos išmokos (VTĮ 41 str., 44 str. 1 d. 6, 12, 13 p., 44 str. 2, 5 d.), atvejai, kada karjeros valstybės tarnautojas turi būti skiriamas į kitas to paties lygio ar žemesnes pareigas (VTĮ 43 str. 1 d.). Įstatyme nustatyta darbdavio prievolė įspėti tarnautoją raštu tik apie pareigybės panaikinimą ir valstybės ar savivaldybės įstaigos ar institucijos likvidavimą nustatytais terminais – prieš 2 ar 4 mėnesius. Be to, vieno ar kito termino taikymas siejamas su įstatymo apibrėžtomis aplinkybėmis, t. y. asmens invalidumu, vaikų iki 14 metų turėjimu, moters nėštumu, artėjančiu amžiumi pensijai gauti (5 metai iki pensijos). Atleidžiant valstybės tarnautoją iš tarnybos kitais įstatymo nustatytais pagrindais, išeitinės pašalpos ir kompensacijos išmokėjimas ir įspėjimo terminų taikymas nenumatytas, tačiau ta aplinkybė, kad tokios garantijos nustatytos tik daliai įstatyme apibrėžtų asmenų, nereiškia, kad Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojo statuso ir socialinių garantijų, ir dėl to turėtų būti taikomi DK 140, 129 ir 130 straipsniai. Teisėjų kolegija minėtoje byloje taip pat konstatavo, kad minėti Darbo kodekso straipsniai netaikytini ne tik dėl minėtų valstybės tarnybos santykių sureguliavimo Valstybės tarnybos įstatyme, bet ir kitu aspektu. DK 140 straipsnis, reglamentuojantis išeitinės pašalpos mokėjimą, nukreipia į DK 129 straipsnį. Šis straipsnis reglamentuoja darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nurodant, kad toks atleidimas galimas tik dėl svarbių priežasčių ir jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą (1 d.). Antroji šio straipsnio (129 str.) dalis svarbiomis priežastimis pripažįsta tik tokias aplinkybes, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 ,,Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 str.), taikymo teismų praktikoje“ išaiškinta, kad ,,darbuotojo kvalifikacija suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją“. Senato teigimu, ,,sąvoka ,,profesiniai gebėjimai“ tam tikra prasme apibūdina sąvoką ,,kvalifikacija,“ jos yra glaudžiai susijusios ir Darbo kodekso prasme gali būti vartojamos kaip sinonimai. <...> Profesiniai gebėjimai aptariamosios teisės normos prasme apima visas objektyviai esančias aplinkybes, dėl kurių darbuotojas gali būti pripažintas netinkamu dirbti tam tikrą darbą.“ Senato nutarime ši sąvoka iliustruojama pavyzdžiais, nurodant, kad tokiomis aplinkybėmis gali būti darbuotojo sveikatos būklė, taip pat atvejai, kada toks darbuotojas nuolat gamina broką, nevykdo darbo normų ir pan. Valstybės tarnautoją atleidus iš valstybės tarnybos ne dėl kvalifikacijos stokos ar dėl profesinių gebėjimų, o dėl atitinkamo išsimokslinimo stokos (neįgijus būtino išsilavinimo), toks atleidimo pagrindas, teisėjų kolegijos nuomone, nepatenka į DK 129 straipsnio reguliuojamą sritį, todėl ir su šiuo straipsniu susijusios garantijos negali būti taikomos valstybės tarnautojui, atleistam Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Atsižvelgęs į paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad tie pareiškėjos skundo motyvai, jog skundžiamu Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko įsakymu buvo pažeistos Darbo kodekso 129 straipsnio 1 ir 4 dalyse, 130 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos, yra grindžiami netinkamu VTĮ bei DK nuostatų aiškinimu ir prieštarauja teismų praktikai. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, jog Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymas, kuriuo V. K. buvo atleista iš užimamų pareigų, yra pagrįstas ir teisėtas, o atsiskaitymo su pareiškėja tvarka nebuvo pažeista. Todėl tenkinti pareiškėjos reikalavimus – panaikinti minėtą įsakymą, grąžinti ją į Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos pareigas bei išmokėti prašomą kompensaciją, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Teismas nepatenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, įsigaliojusio 2002 m. gegužės 4 d., 9 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad valstybės tarnautojai, kurie neturi einamoms pareigoms būtino išsilavinimo, jį privalo įgyti per penkerius metus nuo Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1999 m. liepos 30 d., neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Teismas pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnis inter alia numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstatymų (teisės) negaliojimo atgal principas įtvirtina teisinių santykių apibrėžtumą, stabilumą bei reiškia, jog teisės norma, kurios veikimas nukreiptas į praeitį, negali sukurti teisinių santykių dalyviams neigiamų pasekmių. Atsižvelgęs į tai, jog teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, t. y. atsižvelgus ne tik į teisės normos turinį, bet ir į sąsajas su kitomis teisės normomis, jų tarpusavio sąveiką, ryšį bei teisės normose įtvirtinamus reguliavimo tikslus, taip pat įvertinęs, jog Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis numatė šio straipsnio 1 dalies numatytų terminų pratęsimą, kuris bendriausiu atveju tęsėsi nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2007 m. sausio 30 d., taigi pakankamai ilgai, siekiant reikiamo išsilavinimo, teismas padarė išvadą, kad asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, minėtų teisės normų numatytos neigiamos pasekmės neturėjo kilti. Teismui abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatoms bei teisinės valstybės principui nekilo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu patenkino pareiškėjos apeliacinį skundą. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 1 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. P-2 „Dėl atleidimo iš pareigų“ ir grąžino pareiškėją į Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos pareigas; priteisė iš atsakovo pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį (vieno mėnesio vidutinis atlyginimas 2 684,93 Lt) už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2008 m. birželio 6 d., iki šio sprendimo įvykdymo dienos.
Teismas nustatė, kad pareiškėja iš tarnybos buvo atleista pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuris numato atleidimą, kai tarnautojas per nustatytą terminą neįgyja einamoms pareigoms būtino išsilavinimo. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija) 7 straipsniu, 8 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 63 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. IX-992 patvirtintą Seimo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių, Seimo kanceliarijos ir Seimui atskaitingų institucijų, Respublikos Prezidento institucijos ir Respublikos Prezidentui atskaitingų institucijų, Nacionalinės teismų administracijos, teismų, prokuratūros ir savivaldybių institucijų valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių sąrašą, teismas pažymėjo, kad apylinkės teismo posėdžių sekretoriaus pareigybei buvo nustatytas A arba B lygis, o apylinkės teismo raštinės vedėjo (ar skyriaus vedėjo) pareigybės lygis atskirai nustatytas nebuvo. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos 1, 7, 9 punktais. Nurodė, kad pagal, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, penkerių metų terminas, per kurį tarnautojas turėjo įgyti reikiamą išsilavinimą, baigėsi 2004 m. liepos 30 d. Tačiau to paties įstatymo 9 straipsnio 2 dalis iš bendros taisyklės – reikalavimo per penkerius metus įgyti reikiamą išsilavinimą, nustatė ir išimtį, kuri taikoma besimokantiems tarnautojams. O būtent, jie VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu yra neatleidžiami, jei 2004 m. liepos 30 d. yra įgiję reikiamo išsilavinimo tiek, kad mokytis liko mažiau nei dveji su puse metų. Taigi besimokantiems tarnautojams atskaitos tašku tampa reikšminga 2007 m. sausio 30 d. data, nes tuomet baigiasi šios kategorijos tarnautojams nustatytos išimties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-112/2005). Teismas nustatė, kad Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 1995 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 10/K V. K. buvo priimta į Visagino miesto apylinkės teismo posėdžių sekretorės pareigas. Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 1998 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 18/p posėdžių sekretorė V. K. buvo paskirta laikinai, t. y. nuo 1998 m. gruodžio 21 d. iki 1999 m. balandžio 25 d. (S. G. nėštumo ir gimdymo atostogų laikui), eiti teismo raštinės vedėjos pareigas, išlaikant posėdžių sekretorės darbo vietą. Vėliau keletą kartų V. K. perkėlimo į raštinės vedėjos pareigas terminas buvo pratęsiamas, išlaikant ankstesnę posėdžių sekretorės darbo vietą, o, S. G. 2000 m. spalio 23 d. atsistatydinus, pareiškėja buvo palikta dirbti raštinės vedėja. Vadovaujantis aukščiau aprašytomis teisės aktų nuostatomis, Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 56 buvo patvirtintas Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos pareigybės aprašymas, kurio I skyriuje nurodoma, jog raštinės vedėjos pareigybė priskirta B lygiui, 9 kategorijai, o III skyriaus 1 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas privalo turėti aukštąjį (ne)universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą. Valstybės tarnybos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad B lygio pareigybei reikalingas ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas. Taigi reikalavimas pareiškėjos užimamai raštinės vedėjos pareigybei turėti aukštąjį (ne)universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą atsirado tik 2002 m. gruodžio 30 d., t. y. beveik trejais su puse metų vėliau nei įstatymo buvo nustatyta penkerių metų termino įgyti reikiamą išsilavinimą pradžia – 1999 m. liepos 30 d. Teismas nustatė, kad pareiškėja reikiamo išsilavinimo pradėjo siekti 2003 m., t. y. pirmais mokslo metais po teismo pirmininko įsakymu nustatyto reikalavimo turėti atitinkamą išsilavinimą jos užimamai pareigybei. Pareiškėjai iki reikiamo išsilavinimo įgijimo buvo likęs nedidelis terminas, kad ji būtų galėjusi pasinaudoti išimtimi, nustatyta VTĮ įgyvendinimo įstatyme besimokantiems valstybės tarnautojams. Pareiškėja studijas turėjo baigti 2007 m., bet dėl ligos nuo 2007 m. gegužės 2 d. iki 2007 m. birželio 1 d. negalėjo išlaikyti paskutinės sesijos, jai buvo suteiktos akademinės atostogos iki 2008 m. vasario 1 d. Tai patvirtina Utenos kolegijos 2007 m. spalio 31 d. pažyma Nr. 44-353, kurioje nurodyta, kad pareiškėja studijas Utenos kolegijoje baigs 2008 m. birželio 30 d. Reikiamą išsilavinimą pareiškėja įgijo 2008 m. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos 2007 m. gegužės 30 d. darbingumo lygio pažyma patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2007 m. gegužės 30 d. iki 2009 m. gegužės 29 d. nustatytas 50 proc. netektas darbingumas. Teismas pažymėjo, jog, vertinant vien formaliąja prasme, atsakovui buvo atsiradusios sąlygos taikyti pareiškėjai Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad dėl ne nuo pareiškėjos valios priklausančių priežasčių įstatymo numatytas penkerių metų terminas įgyti reikiamą išsilavinimą sutrumpėjo iki pusantrų metų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atžvilgiu, lyginant ją su kitais tarnautojais, kuriems penkerių metų taisyklė pradėjo galioti nuo 1999 m. liepos 30 d., yra pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, numatytas VTĮ 3 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs konkrečias šios bylos faktines aplinkybes (pareigybei galimas lygis ir privalomas išsilavinimas nustatytas tik 2002 m. gruodžio 30 d., pareiškėja iš karto 2003 m. pradėjo siekti reikiamo išsilavinimo, jį įgijo 2008 m. vasarą, anksčiau, t. y. baigti studijas 2007 m., jai sutrukdė objektyvios priežastys – liga), taip pat teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos atleidimas negali būti pripažintas teisėtu. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi faktinėmis aplinkybėmis panašiose administracinėse bylose Nr. A8-112/2005 ir Nr. A756-1602/2008. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas patenkinti pareiškėjos skundo reikalavimus: 1) panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo pirmininko 2008 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. P-2 „Dėl atleidimo iš pareigų“; 2) grąžinti pareiškėją į Visagino miesto apylinkės teismo raštinės vedėjos pareigas; 3) priteisti iš Visagino miesto apylinkės teismo pareiškėjos naudai vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2008 m. birželio 6 d.) iki šio sprendimo įvykdymo dienos. Teismas, be to, nurodė, jog, vadovaujantis Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalimi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ taikymo požiūriu, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjos pareikštus pagrindinius reikalavimus. Teismas nepatenkino pareiškėjos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies konstitucingumą, nes abejonių dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui nagrinėjamu atveju nekilo.
IV.
Atsakovas 2011 m. vasario 1 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-736/2010, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad, sprendžiant atlyginimo už priverstinę pravaikštą klausimą, buvo taikytos DK nuostatos (DK 297 str. 3 d.). Šioje teisės normoje numatytos išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-296/2005, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010). Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 str. 4 d.), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui. Pažymi, jog, vykdant teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjos grąžinimo į darbą, paaiškėjo, jog ji nuo 2009 m. vasario 23 d. buvo priimta dirbti į Visagino miesto apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėjo pareigas ir dirbo iki 2010 m. lapkričio 22 d., kol buvo atleista iš šių pareigų pačios prašymu. Visą šį laiką ji gavo nustatyto dydžio darbo užmokestį kaip B lygio 9 kategorijos valstybės tarnautoja. Analogiškas pareigybės lygis ir kategorija pareiškėjai buvo nustatytas jai dirbant Visagino miesto apylinkės teisme. Be to, pareiškėjai priteista kompensacija už priverstinę pravaikštą (vidutinis darbo užmokestis) buvo apskaičiuota, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 ,,Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Tačiau pareiškėjos atleidimo iš darbo metu (2008 m. birželio 6 d.) galiojęs 2007 m. liepos 4 d. įstatymas Nr. X-1270 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio 2008 metais“ numatė pareiginės algos (atlyginimo) bazinį dydį – 490 Lt, pagal kurį ir buvo apskaičiuotas pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis. Vėlesnio 2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-85 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio 2009 metais“ 3 straipsnyje buvo nustatyta, jog paminėtų pareigūnų ir valstybės tarnautojų, tarp jų ir pareiškėjos, pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. buvo 475 Lt, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 Lt. Taigi pareiškėja, dirbusi prokuratūroje, ir už darbo joje laikotarpį gavusi 54 363,30 Lt atlyginimo (41 995,75 Lt – išskaičiavus mokesčius), įgijo teisę priimto sprendimo pagrindu gauti dar po 2 648,49 Lt už kiekvieną mėnesį (neišskaičiavus mokesčių), o tai nuo jos atleidimo – 2008 m. birželio 6 d. iki 2010 m. lapkričio 8 d. (29 mėnesiai), sudarytų 98 590,07 Lt sumą (75 271,09 Lt – išskaičiavus mokesčius). Išmokėjus darbuotojai kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką, kaip tai nustatyta teismo sprendimu, pareiškėja įgytų teisę nepagrįstai praturtėti valstybės sąskaita, o valstybė patirtų turtinės žalos, taip pat būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas atmestinas.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
Atsakovas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus, kadangi, taikant DK 297 straipsnio 3 dalį, pareiškėjai priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, neįvertinus, jog ginčo nagrinėjimo laikotarpiu pareiškėja įsidarbino bei keitėsi valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis, pagal kurį apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis. Atsakovas prašymą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-296/2005, 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008, 2008 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Nurodytos civilinės bylos nėra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės (nei vienoje jų nesvarstyta dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką atsakovo pateiktu aspektu). Atsakovo subjektyvus nesutikimas su priteistu vidutinio darbo užmokesčio dydžiu savaime negali būti siejamas su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę. Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A756-736/2010 pagal pareiškėjos V. K. skundą atsakovui Visagino miesto apylinkės teismui dėl įsakymo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.