Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Marytė Mitkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-4389-798/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB bankas ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui R. A. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. spalio 23 d. ir 2013 m. spalio 31 d. pateikė papildomus paaiškinimus ir dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Tačiau teismo sprendimo už akių priėmimas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti, todėl ji turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu. Siekiant užtikrinti, kad nebūtų pažeisti neatvykusios šalies teisės ir teisėti interesai ir kad byla būtų išnagrinėta teisingai, CPK 287 straipsnyje nustatyta teisė šaliai, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, paduoti pareiškimą dėl šio sprendimo peržiūrėjimo. CPK 287 straipsnyje įtvirtintus pagrindus peržiūrėti sprendimą už akių sudaro dvi aplinkybių grupės – viena susijusi su asmens, prieš kurį priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento ar kt.) aplinkybė nėra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus turi būti nurodytos dvi aplinkybių grupės. Teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, priimtas byloje Nr. 35/03-11/06) yra pagrindas naikinti teismo sprendimą už akių. Be svarbių priežasčių į teismo posėdį neatvykusiai šaliai pateikus įrodymus, galinčius patvirtinti sprendimo neteisingumą ir asmens teisių pažeidimą, teismas privalo naikinti sprendimą už akių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2010 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010).

CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą. Tačiau minėtos normos negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, priimtas byloje Nr. 35/03-11/06). Argumentų, keliančių pagrįstą abejonę teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu, nors ir grindžiamų jau pirmiau byloje pateiktais įrodymais, nurodymas pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo yra pakankamas pagrindas teismui, nagrinėjančiam tokį pareiškimą, konstatuoti, kad pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2012; 2010 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2010).

Nagrinėjamu atveju, apeliantas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą už akių motyvuodamas tuo, jog atsiliepimas į ieškinį teismui buvo pateiktas 2013 m. birželio 12 d., tačiau teismas atsiliepimo į ieškinį negavo. Be to, apeliantas Vilniaus apygardos teismui yra pateikęs ieškinį dėl sandorio, kurio pagrindu ieškovas pareiškė reikalavimą, pripažinimo negaliojančiu.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apeliantas Vilniaus apygardos teismui 2013 m. gegužės 17 d. pateikė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tačiau teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, kadangi pastarasis neįvykdė teismo įpareigojimo, t.y. iki 2013 m. rugsėjo 2 d. nesumokėjo 14416 Lt dydžio žyminio mokesčio. Apeliantas 2013 m. spalio 31 d. pakartotinai pateikė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (civilinė byla Nr. 2-6012-560/2013). Pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 3 d. sprendimu už akių ieškovo ieškinį patenkino visiškai, tačiau apelianto pareikštas ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kelia pagrįstą abejonę teismo sprendimo už akių teisėtumu ir pagrįstumu. Teismui patenkinus apelianto ieškinį ir pripažinus sutartis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas už akių, negaliojančiomis būtų pažeistos apelianto teisės ir teisėti interesai, kadangi skola būtų priteista negaliojančių sutarčių pagrindu. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekiant įgyvendinti teisingumo ir sąžiningumo principus yra tikslinga minėtas bylas sujungti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir apelianto prašymas tenkintinas (CPK 288 str. 3 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-4389-798/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB bankas ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui R. A. B., atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir perduoti ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui.