Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-01-23 · Administracinė byla Nr. A-415-107-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-01-23
Bylos Nr.
A-415-107-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius (pran.)
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Lietuvos
Pareiškėjas
J. P.
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui
Kategorijos
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A7-107-07Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui A. S. ,atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos atstovui J. M. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, dėl žalos atlyginimo .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Jonas Pocevičius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės jo naudai 23168,34 Lt neišmokėtos senatvės pensijos, 5 procentus metinių palūkanų už laikotarpį nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b. l. 2-4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 1999 m. rugsėjo 24 d. turi teisę gauti Valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, ir atsižvelgiant į tai, kad jis turėjo draudžiamųjų pajamų ir jų dydis buvo didesnis kaip 1 ar 1,5 minimalios mėnesinės algos, jam buvo išmokėta tik pagrindinė valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalis. Pareiškėjas skundą grindžia 2002 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (V. Ž., 2002, 113-5057) nutarimu, kuris pripažino paminėtą teisės normą prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui. Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su Lietuvos Respublikos Seimo neteisėtais veiksmais. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, atliko neteisėtą veiksmą (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), kuris sąlygojo žalos atsiradimą - pareiškėjas negavo pajamų, kurias turėjo teisę gauti, jeigu tokio teisės pažeidimo nebūtų buvę (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Todėl valstybė privalo atlyginti žalą, susidariusią nuo 1999 metų spalio mėnesio iki 2002 m. lapkričio mėnesio negavus 23 168,34 Lt pajamų (b. l. 2-4).

Pareiškėjo atstovas teismui pareiškėjo vardu pateikė pareiškimą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo (b. 1. 43-44). Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjas 2005 m. lapkričio 14 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismui nepraleisdamas įstatymo nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino, tačiau dėl objektyvių priežasčių netinkamai pasirinko teismus. Gavęs teismų nutartis, kuriomis ieškinį buvo atsisakoma priimti, pareiškėjas laiku taisė nutartyse nurodytus trūkumus ir vadovaudamasis nutarčių nurodymais teikė ieškinį teismui. Pažymėjo, kad pareiškėjas įgyvendindamas savo teisę kreiptis į teismą elgėsi sąžiningai ir neaplaidžiai.

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau - Fondo valdyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad pagal Civilinio kodekso 6.273 straipsnio 1 dalį bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, galiojusio nagrinėjamu laikotarpiu, 42 straipsnyje buvo nustatyta, kad Fondo valdyba yra Valstybinio socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kurios pagrindinis uždavinys - operatyvus Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų tvarkymas ir apskaita, užtikrinant įmokų surinkimą bei išmokų paskyrimą ir pristatymą gavėjams. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybines socialinio draudimo pensijas skiria ir moka Fondo valdybos teritoriniai skyriai vadovaudamiesi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais. Fondo valdybos Panevėžio skyriaus veiksmai ribojant išmokamos pensijos dydį atitiko tuo metu galiojusio įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo teigti, kad ribojant išmokamos pensijos dydį buvo pažeisti galioję įstatymai. Atsakovės atstovės nuomone, dėl šios priežasties negali būti sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsakovės atstovės teigimu, nėra teisinio pagrindo spręsti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, 48 straipsnyje ir 52 straipsnyje nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimo klausimo. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Nurodė, kad Fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos paskirtos pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikoma (b.1.25-26).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime iš esmės išdėstė analogiškus motyvas kaip ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (b. l. 29-32). Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą kadangi dėl pažeistų teisių kreipėsi tik 2005 m. gruodžio 21 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas teisme pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo prašė tenkinti jame nurodytais motyvais, o pareiškėjo skundą prašė patenkinti skunde nurodytais motyvais.

Atsakovės atstovės atstovas teisme su pareiškėjo prašymu dėl termino skundui paduoti atnaujinimo nesutiko ir nurodė, kad visi teisės aktai, reglamentuojantys ginčo santykius yra viešai paskelbti. Todėl atsakovės atstovės atstovo nuomone, pareiškėjas buvo tinkamai informuotas, kur ir kada turi kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo. Teisme atsakovės atstovės atstovas pareiškėjo skundą prašė atmesti atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti tenkino, o pareiškėjo skundą atmetė.

Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo (b. l. 45-46). Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismas 2005 m. lapkričio 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo ieškinį, nurodydamas, kad byla teisminga Vilniaus miesto 3 - jam apylinkės teismui (b. 1. 47). Pareiškėjas, vykdydamas teismo nutartį, 2005 m. gruodžio 4 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 - jį apylinkės teismą (b. 1. 50), kuris 2005 m. gruodžio 9 d. priėmė nutartį atsisakyti priimti J. P. ieškinį, kaip teismingą Vilniaus miesto 1-jam apylinkės teismui (b. 1. 51). Pareiškėjas 2005 m. gruodžio 23 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto 1 - jam apylinkės teismui (b. 1. 2-4), kuris 2006 m. sausio 4 d. nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją dėl bylos teismingumo (b. l. 14-15). Specialioji teisėjų kolegija 2006 m. vasario 23 d. nutartyje konstatavo, kad ginčas teismingas administraciniam teismui ir bylą perdavė nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (b. l. 18-20).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas, kuriame konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2002 m. lapkričio 27 d. Padaryta išvada, kad 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2005 m. lapkričio 28 d. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas stengėsi apginti savo pažeistas teises, nors ir pasirinko netinkamus gynybos būdus. Skundas Vilniaus m. 2 apylinkės teismui buvo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto trejų metų termino. Gavęs teismo nutartis, pareiškėjas per protingą terminą kreipėsi į Vilniaus m. 3 apylinkės teismą vėliau į Vilniaus m. 1 apylinkės teismą, todėl vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi terminą atnaujino.

Dėl žalos atlyginimo teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo senatvės pensija VSDFV Panevėžio skyriaus 1999 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 3910 buvo paskirta nuo 1999 m. rugsėjo 24 d. (b. 1. 25, pensijos byla Nr. 1069880). Vadovaujantis 1994 m. liepos 18 d. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pareiškėjui nuo 1999 metų rugsėjo iki 2002 metų lapkričio mėnesio buvo mokama tik pagrindinė senatvės pensijos dalis: nuo 1999 metų spalio iki 2002 metų kovo mėnesio - po 138 Lt, nuo 2002 metų balandžio iki spalio mėnesio - po 142 Lt, 2002 metų lapkričio mėnesį - 228,58 Lt (b. l. 5-6). Neišmokėtos pensijos dalis susidarė dėl to, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu po pensijos paskyrimo dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, kurios viršijo 1,5 minimalios mėnesinės algos (MMA), todėl pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnį, jam buvo mokama tik pagrindinė pensijos dalis. Taip pat teismas nustatė, kad skirtumas tarp pareiškėjui paskirtos ir išmokėtos pensijos laikotarpiu nuo 1999 metų rugsėjo mėnesio iki 2002 lapkričio mėnesio imtinai, sudaro 23168,34 Lt (b. 1. 5-6). Ši suma atitinka pareiškėjo reikalaujamos priteisti žalos dydį.

Teismas sprendime nurodė, kad administracinių teismų kompetencija nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos ar jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu, nustatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimą sureguliavo CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad deliktinei valstybės atsakomybei atsirasti kaip ir kitais civilinės atsakomybės atvejais būtina tam tikrų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nesant bent vienos iš sąlygų, civilinė atsakomybė, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, negalima. Tai reiškia, kad būtina sąlyga pareiškėjo skundui dėl padarytos žalos - neišmokėtos senatvės pensijos dalies atlyginimo tenkinti yra valstybės valdžios institucijų veiksmų neteisėtumo konstatavimas. Pareiškėjas jam padarytą žalą dėl neišmokėtos pensijos dalies sieja su neteisėtais Lietuvos Respublikos Seimo veiksmais - Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo priėmimu. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi atitinkamai draudžiamųjų pajamų ar draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 MMA, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas yra valdžios institucija, kuriai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnyje nustatyta teisė leisti įstatymus. Seimo narių veikla - įstatymų leidyba yra teisėta veikla, nepriklausomai nuo to, kad jo priimtas teisės aktas ar jo dalis vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Seimo narių teisėtos veiklos - įstatymų leidybos - negalima laikyti veiksmais CK 6.246 straipsnio ir 6.271 straipsnio 1,3 ir 4 dalių prasme. Teisėtais veiksmais padaryta žala gali būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis kodeksas nenumato galimybės atlyginti žalą, kurios padarymas pasireiškė tuo, kad valdžios institucija - Seimas priėmė įstatymą kurį Konstitucinis Teismas vėliau pripažino prieštaraujančiu konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad žalos atlyginimas pareiškėjui CK 6.271 straipsnio pagrindu negali būti sprendžiamas. Be to, pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiksmų teisėtumo, o šio įstatymo 3 straipsnis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Nuo 1995 m. sausio 1 d. galiojusio Pensijų įstatymo 23 straipsnyje buvo nustatyta, kad turintiems draudžiamųjų pajamų pensininkams mokamų senatvės pensijų dydis priklauso nuo šių pajamų dydžio. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, kurios viršijo 1 ar 1,5 minimalios mėnesio algos, todėl VSDFV Panevėžio skyrius vadovaujantis galiojančiu įstatymu pareiškėjui mokėjo tik pagrindinę pensijos dalį. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas ar jo dalis nebetaikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas toks Konstitucinio Teismo nutarimas, tačiau nenumatyta, kad teisės akto pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai turi teisinę galią ir tiems teisiniams santykiams, kurie to teisės akto pagrindu atsirado iki akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, išskyrus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytą atvejį, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi sprendimai nemokėti pareiškėjui visos paskirtosios pensijos yra įvykdyti ir tokio dydžio paskirta pensija nebuvo mokama, o buvo mokama pagrindinė pensijos dalis, minėta nuostata, teismo manymu, neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai netaikytina.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius, skirdamas ir mokėdamas pareiškėjui senatvės pensiją privalėjo vadovautis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu bei jo 23 straipsniu, numatančiu tik pagrindinės pensijos mokėjimą pensininkams, turintiems draudžiamųjų pajamų. Todėl negalima konstatuoti, kad VSDFV Panevėžio skyrius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Be to pareiškėjas pats pripažįsta, kad VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmai buvo teisėti. Atsižvelgęs į tai, nusprendė, kad nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos - neteisėtumo. Pažymėjo, kad civilinė atsakomybė, kaip ir bet kuri teisinė atsakomybė, atsiranda tik esant neteisėtais veiksmais padarytai žalai. Šiuo atveju VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmai teisėti, todėl jie objektyviai negali būti prievolės dėl žalos atlyginimo atsiradimo pagrindas. Atmetęs pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teismas netenkino ir pareiškėjo reikalavimų priteisti palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas bei išlaidas advokato pagalbai apmokėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis ).

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinantį jo skundą.

Pareiškėjas nurodė, jog iš Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos matyti, kad įstatymų leidėjas žalos atlyginimą sieja su valdžios institucijos neteisėtu aktu. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalis detalizuoja „akto“ sąvoką, nurodydamas, jog juo yra bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Seimas priimdamas įstatymą, kuriuo apribojo pareiškėjo teisę gauti visą pensiją, priėmė neteisėtą aktą. Tai pripažino Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu. Tai, kad Seimas priimdamas įstatymus turi įsitikinti, ar jie neprieštarauja Konstitucijai, yra nustatyta Lietuvos Respublikos Seimo Statute (Statuto 144 straipsnio 1 dalis). Seimui yra nustatyta pareiga nepriimti įstatymų, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Todėl pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad Seimas, priimdamas įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, elgėsi teisėtai ir civilinė atsakomybė neatsiranda (CK 6.246 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalį civilinė atsakomybė atsiranda esant neteisėtiems valstybės institucijų aktams. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis, kuria buvo apribota teisė gauti visą pensiją, yra neteisėtas teisės aktas, todėl jo priėmimas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su teismo aiškinimu, kad Seimas yra atleistas nuo civilinės atsakomybės, nes Civilinis kodeksas nenumato galimybės atlyginti žalą, kurios padarymas pasireiškė tuo, kad valdžios institucija Seimas priėmė įstatymą, kurį Konstitucinis Teismas vėliau pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Civilinio kodekso 6.271 straipsnis yra specialioji norma, kuri nustato žalos atlyginimo sąlygas kai žalą padaro viešasis asmuo, tame tarpe Seimas, nes straipsnio 2 dalis nustato, kad terminas „Valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją). Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra valstybinės valdžios institucija. Nustačius, kad egzistuoja visos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytos sąlygos, valstybė turi atlyginti žalą, atsiradusią dėl Seimo priimtų neteisėtų aktų. Pažymi, kad jis reikalauja atlyginti žalą padarytą Seimo neteisėtais aktais, o ne dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ar VSDFV teritorinių skyrių veiklos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Atsiliepimuose nurodo, jog teismas pagrįstai nusprendė, kad nebuvo būtinos sąlygos pareiškėjo skundui tenkinti, t.y. nebuvo konstatuoti valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Valdžios institucijos veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Šalies argumentai

Pareiškėjo atstovas, palaikydamas apeliacinį skundą, prašo jį patenkinti. Jis išdėstė skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo bei nepagrįstumo argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti dėl atsiliepime į jį nurodytų motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo senatvės pensija VSDFV Panevėžio skyriaus 1999 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 3910 paskirta nuo 1999 m. rugsėjo 24 d. (b. 1. 25, pensijos byla Nr. 1069880). Remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi (įstatymo 1994 m. gruodžio 21 d., Nr. I-724 redakcija), pareiškėjui nuo 1999 m. rugsėjo iki 2002 m. lapkričio mėnesio buvo mokama tik pagrindinė senatvės pensijos dalis: nuo 1999 metų spalio iki 2002 metų kovo mėnesio - po 138 Lt, nuo 2002 metų balandžio iki spalio mėnesio - po 142 Lt, 2002 metų lapkričio mėnesį - 228,58 Lt (b. l. 5-6). Neišmokėtos pensijos dalis susidarė dėl to, kad pareiškėjas laikotarpiu po pensijos paskyrimo dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, kurios viršijo 1,5 minimalios mėnesinės algos (MMA), todėl pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnį jam buvo mokama tik pagrindinė pensijos dalis. Skirtumas tarp pareiškėjui paskirtos ir išmokėtos pensijos laikotarpiu nuo 1999 metų rugsėjo mėnesio iki 2002 lapkričio mėnesio imtinai sudarė 23168,34 Lt (b. 1. 5-6). Ši neišmokėta pensijos dalis ir sudaro skundo dalyką.

Pareiškėjas neišmokėtą pensijos dalį vertina kaip neteisėtais Lietuvos Respublikos Seimo veiksmais - Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo priėmimu - padarytą žalą. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu pripažino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi atitinkamai draudžiamųjų pajamų ar draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 MMA, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalimi, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas ar jo dalis netaikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas toks Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kadangi sprendimai nemokėti pareiškėjui visos paskirtosios pensijos yra įvykdyti ir tokio dydžio paskirta pensija nebuvo mokama, o buvo mokama pagrindinė pensijos dalis, minėta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai netaikytina.

Remiantis paminėtomis Konstitucinio Teismo įstatymo normomis, darytina išvada, kad pareiškėjui teisėtai buvo taikomas galiojantis įstatymas ir tik nuo to momento, kai Konstitucinio Teismo nutarimas oficialiai paskelbiamas įstatymo nustatyta tvarka, prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo taikymas suponuotų teisinius pagrindus neišmokėtos pensijos dalies priteisimui. Dėl to reikalavimas priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kuri nebuvo mokama iki Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi atitinkamai draudžiamųjų pajamų ar draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 MMA, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta senatvės pensija, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą 52 straipsniui ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nepagrįstas.

Pažymėtina, jog pareiškėjas reikalauja žalos atlyginimo, tačiau kolegija, vertindama teisinių santykių pobūdį pagal tokio reikalavimo faktinius pagrindus, konstatuoja, kad pareiškėjas reikalavimą grindžia netinkamais teisiniais pagrindais – šiuo atveju reikalaujama priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį dėl prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo neteisėto taikymo. Tai, kad pensijos dalis neišmokėta taikant įstatymą, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisinių santykių pobūdžio nekeičia ir neišmokėtos pensijos dalies vertinti kaip padarytos žalos asmens turtui nėra teisinių pagrindų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiksmų teisėtumo. Šia teisės norma įstatymų leidėjas akivaizdžiai atribojo teismų jurisdikcijos ribas – Seimo priimtų teisės aktų teisėtumo kontrolės funkcijos priskiriamos Konstitucinio Teismo jurisdikcijai (Konstitucijos 102 straipsnis), o dėl prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo taikymo teisinės pasekmės kyla tik Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytais anksčiau jau paminėtais atvejais. Šiuo atveju teisnių prielaidų joms kilti, kaip jau minėta, nėra, todėl pareiškėjo skundas iš esmės pagrįstai atmestas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. P. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai: Birutė JanavičiūtėRomanas KlišauskasGintaras Kryževičius