Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Natalja Zelionkienė,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Į teismo posėdį neatvyko atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK atstovas, apie teismo posėdį jam pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos veiksmais laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK avarinės būklės higienos normų reikalavimų neatitinkančiose patalpose, pažeidžiant vienam nuteistajam tekusią gyvenamojo ploto normą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą siejo su gyvenamojo ploto normos pažeidimu.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (1 t., b. l. 17-18, 30, 31, 107, 2 t., b. l. 5-6), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2016 m. spalio 24 d. buvo laikomas karantino patalpoje Nr. 1, kurios plotas 36,43 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,65 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 21 d. bausmę atliko 7-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 57,96 kv. m., joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,22 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. vasario 27 d. bausmę atliko 7-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 56,99 kv. m., joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,16 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. liepos 26 d. bausmę atliko 6-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 56,61 kv. m., joje įrengta 18 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,15 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 27 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. bausmę atliko 9-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,40 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,21 kv. m.

Laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 27 d. bausmę atliko 12-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 24,80 kv. m., joje įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,1 kv. m.

Pareiškėjas su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nesutiko, tvirtino, kad gyvenamųjų patalpų plotas buvo mažesnis, karantino patalpoje buvo 11 nuteistųjų, 9-ame būryje nuo 5 iki 7 nuteistųjų, patalpa 12 kv. m., darbo būryje gyveno nuo 7 iki 8 nuteistųjų.

Nors pareiškėjas nesutiko su atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, tačiau nepateikė teismui jokių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis. Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo pasirašyta 2018 m. spalio 10 d. pažyma, Ūkio skyriaus 2018 m. spalio 12 d. pažyma, 6-o, 7-o, 9-o būrio patalpų planai, 2019 m. vasario 22 d. raštas Nr. S-4403 (1 t., b. l. 30, 31-33, 76-78, 2 t., b. l. 5-6), patvirtina atsakovės atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo apgyvendinimo vietos ir jam tekusio gyvenamojo ploto, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina, kad pareiškėjui, byloje vertinamu laikotarpiu gyvenant ginčo patalpose, reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovės atsakomybei šiame kontekste kilti.

Pareiškėjas nurodė, kad 6, 7, 9, 12 būrių gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Pažymėjo, kad darbo būrio gyvenamojoje patalpoje buvo mažas langas, todėl nepatekdavo šviesa.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d., nenustato reikalavimų langų dydžiui. Jos 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Natūralaus apšvietimo dydžio ši norma nereglamentuoja. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Higienos norma HN 76:2010 taip pat nenustatė reikalavimų langų dydžiui. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11 punktas reglamentuoja lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus (šis punktas taikytinas pareiškėjo atveju, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio, o ne kamerų tipo patalpose (BVK 73, 74 straipsniai, 75 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis 11.5 papunkčiu, gyvenamosiose kambariuose įrengiami ne mažesni kaip 80 x 80 cm stiklo langai, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; vadovaujantis 11.6. papunkčiu, gyvenamosiose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Teismas pažymi, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčio nuostata numato, kad langai turi būti tokie, kad užtikrintų gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą, o pareiškėjas nesiskundė, kad jam 6, 7 ir 9 būrio gyvenamojoje patalpoje trūko natūralaus apšvietimo per langą.

Taip pat teismas pažymi, kad vadovaudamasis nurodytu teisiniu reglamentavimu bei atsižvelgdamas į tai, kad gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo padidinimas yra susijęs su lango iškirtimu (padidinimu), teismo nuomone, šiuo atveju negalima konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėto neveikimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietą informavęs įstaigos administraciją. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos natūralios apšvietos laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.)

Pažymėtina, jog Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 numatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti sieninė pakaba arba spinta (1.7 p.). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad į 1-o sektoriaus gyvenamosios patalpos baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos reikalavimais.

Pareiškėjas pažymėjo, kad 6 – o, 7 - o būrio virtuvėlėje nebuvo jokių elektrinių prietaisų, todėl nebuvo galimybės pasigaminti maistą. Virtuvėlės patalpoje buvo drėgna, pelėsis. 9- ame būryje nebuvo virtuvėlės.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. ir 5.10.punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. punkte nurodyta, kad tik esant techninėms galimybėms, virtuvėlė įrengiama, tačiau teisės aktai nereglamentuoja virtuvės patalpos ploto ir kiek viryklių turi būti įrengta. Pažymėtina, kad nuteistieji yra aprūpinami maistu ir gaminti valgyti nėra būtinybė. Atsakovės atstovas nurodė, kad 1-o sektoriaus būriuose yra įrengtos virtuvėlės, kuriose nuteistieji gali laikyti ir gaminti maistą. Virtuvėlėse yra elektrinės viryklės, šaldytuvas, kriauklė, gartraukis ir spintelės maistui pasidėti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmės, pelėsio virtuvėlėje) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad virtuvėlės patalpose drėgna, formuojasi pelėsis.

Nei Higienos norma HN 134:2015, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau - ir Aprūpinimo normos), patvirtintos 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nereglamentuoja bendrabučio tipo patalpų prausyklių ir tualetų patalpų dydžių, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl per mažų tualetų ir prausyklų patalpų yra nepagrįstos. Minėtose Aprūpinimo normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete - po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Ūkio skyriaus pažymoje nurodyta, kad 6 - o būrio tualete yra 7 klozetai, prausykloje 7 praustuvės; 7 – o būrio tualete 7 klozetai, prausykloje 7 praustuvės; 7- ame būryje buvo nuo 52 - 54 nuteistųjų, 6-ame būryje buvo 59 nuteistieji (1 t., b. l. 32, 34). Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nurodytas sanitarinių įrenginių skaičius buvo užtikrintas.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr.V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 18 punktą karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi, Higienos norma HN 134:2015 nenumatė karšto vandens tiekimo į prausyklą.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nurodo, kad gyvenamųjų kambarių grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui (11.4. p.).

Pareiškėjas tik nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės dėl betoninės grindų dangos, pažeidė jo teises, tačiau minėtų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Pareiškėjas tvirtino, kad 124 brigados pastatas, kuriame yra ši gyvenamoji patalpa, buvo avarinės būklės. Gyvenamoji patalpa neremontuota, joje langai nesandarūs, todėl žiemą buvo šalta, veisėsi tarakonai. Gyvenamojoje patalpoje buvęs inventorius susidėvėjęs, tualetuose pertvaros sulūžusios.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5].

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, remontai atliekami įstaigos lėšomis, informacija apie atliktus remontus nekaupiama. 1 sektoriaus būriuose langai tvarkingi ir sandarūs, nuteistųjų išdaužti ar sulūžę langai nedelsiant tvarkomi ar keičiami naujais. Šiuos teiginius atsakovės atstovas grindė 2018 m. spalio 12 d. Ūkio skyriaus pažyma Nr. 88-640 (1 t., b. l. 31-33).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (1 t., b. l. 52-54).

Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento rašytiniai duomenys (1 t., b. l. 7-9) patvirtina, kad 2018 m. rugpjūčio 6 d. NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyrius pareiškėjo 2018 m. gegužės 21 d. skundo dėl netinkamų kalinimo sąlygų 12 būrio 124 brigadoje 4 gyvenamojoje patalpoje nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. pagrindu atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę ir nustatė, kad 1 sektoriaus 12 būrio 124 brigados pastatas yra senas ir senai remontuotas, jame esantis inventorius susidėvėjęs, langų rėmai nesandarūs, durys ir tualetuose pertvaros aplūžusios, gyvenamojoje patalpoje aptikta gyvų nariuotakojų.

Nors minėta operatyvi ginčo patalpų kontrolė atlikta ne pareiškėjo kalinimo jose metu, tačiau jo skundo pagrindu, praėjus neilgam laikotarpiui nuo ginčo laikotarpio pabaigos, atsakovės atstovas duomenų, patvirtinančių minėtų patalpų, jose buvusio inventoriaus būklę nepateikė, todėl tikėtina, kad NVSC Kauno departamento Kaišiadorių skyriaus 2018 m. rugpjūčio 6 d. rašte (1 t., b. l. 7-9) nurodyti Higienos normos HN 134:2015 pažeidimai buvo pareiškėjo kalėjimo ginčo patalpoje metu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl avarinės gyvenamųjų patalpų, jų inventoriaus būklės, dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose bei pareiškėjui sukeltų nepatogumų pripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas skunde netinkamą gyvenamosios patalpos apšvietimą siejo su jo pablogėjusia rega. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dėl pablogėjusio regėjimo pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi, jam skirta okulisto konsultacija, jam buvo skirti akiniai ( 2 t., b. l. 7-58, 70). Nors šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo nustatytas regos sutrikimas, tačiau pažymėtina, jog gyvendamas ginčo patalpose jis turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę, jose privalėjo būti tik dienotvarkėje nustatytu laiku, todėl vienareikšmiškai tvirtinti, kad regėjimo pablogėjimą sąlygojo netinkamas gyvenamosios patalpos apšvietimas, teismui nėra pagrindo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. bausmę atliko senose ir senai remontuotose, higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (1 sektoriaus 12 būrio 124 brigadoje).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emociniais sukrėtimais, emocine depresija, pažeminimu ir pan.

Byloje esančiuose dokumentuose apie pareiškėjo sveikatą (1 t., b. l. 28-29) duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų byloje vertinamu laikotarpiu poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, nėra.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nenustačius, kad dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad byloje nustatytos aplinkybės atsakovės atstovui neveikiant taip kaip teisės aktai įpareigojo veikti, laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė į bylą pažymą dėl 656,79 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (2 t., b. l. 69).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. spalio 17 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-4120-17984 nuspręsta S. D. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo (1 t., b. l. 86-89).

Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet numatomi asignavimai žalai, atsiradusiai, be kita ko, dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (CK 6.271 str.), atlyginti; šių asignavimų valdytojas yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba) yra įstaiga prie Teisingumo ministerijos; valstybės garantuojama teisinė pagalba finansuojama iš valstybės biudžeto; Tarnyba yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto; Tarnybos savininkė yra valstybė; Tarnybos savininko teises ir pareigas (išskyrus sprendimų dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos reorganizavimo ir likvidavimo priėmimą) įgyvendina Teisingumo ministerija (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 1 d., 36 str. 1 d.; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-148, 1, 5 ir 6 p.).

Teisingumo ministerija yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų; Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: valdo jai priskirtas kapitalo investicijų programas, skirsto asignavimus ir užtikrina jų naudojimą, rengia ir derina ministerijos numatomus įgyvendinti investicijų projektus; teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja ministro valdymo sričiai priskirtų įstaigų buhalterinę apskaitą ir kontroliuoja, kad racionaliai ir taupiai būtų naudojami darbo, materialiniai ir finansiniai ištekliai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 4, 8.33 ir 8.34 p.).

Nagrinėjamu atveju susidaro tokia teisinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidas, kurias valstybė patyrė teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, prašoma išieškoti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą iš Lietuvos valstybės, nes atsakovė šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, t. y. atstovavimo išlaidas patyrė valstybė, kuri garantavo nemokamą atstovavimą pareiškėjui byloje, o ginčą pralaimėjusi šalis yra taip pat valstybė.

Teisminėje praktikoje ne kartą išaiškinta, kad prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti patenkintas, kai tokio prašymo atžvilgiu skolininkas ir kreditorius yra tas pats asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-288/2009 ir kt.). Kaip minėta, teismo išnagrinėtoje byloje atsakove buvo Lietuvos valstybė, o bylinėjimosi išlaidas prašoma priteisti Lietuvos valstybės naudai. Taigi tokio prašymo atžvilgiu skolininkas ir kreditorius yra tas pats – Lietuvos valstybė. Atsižvelgiant į išdėstytą, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti patenkintas, todėl atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo S. D. teisė atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis bausmės atlikimo sąlygomis buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.