Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-16 · Administracinė byla Nr. I-333-739/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-16
Bylos Nr.
I-333-739/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
D. C.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-333-739/2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00380-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.16.2.; 3.21. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 16 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Virginijai Kriukovienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. C. skundą dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Zarasų rajono apylinkės teismas, Zarasų rajono apylinkės teismui ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas skundu (2-4 b. l.) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Zarasų rajono apylinkės teismas ir Zarasų rajono apylinkės teismo solidariai priteisti 1786,97 Eur (6170,05 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2006 m. gruodžio 5 d. iki šiol eina Zarasų rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėjo pareigas (A lygis, 11 kategorija). Nurodė, kad jam buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) nuostatas pareiškėjo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, t. y. pareiginės algos koeficientas, padaugintas iš bazinio dydžio, priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą bei priedas už kvalifikacinę klasę. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kurio 3 straipsniu sumažino 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases. Teigė, jog minėtuoju teisiniu reguliavimu sumažinus pareiginės algos koeficientus ir priedus už kvalifikacines klases, buvo nepagrįstai sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavo, kad pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, nes įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, ginčo laikotarpiu jam nepagrįstai buvo sumažintas darbo užmokestis, kurio neišmokėtą dalį pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovų.

Atsiliepimas

Atsakovas Zarasų rajono apylinkės teismas atsiliepimu (13 b. l.) su pareiškėjo skundu sutiko. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas neturi finansinių galimybių pareiškėjui išmokėti jo prašomą sumą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Zarasų rajono apylinkės teismo pirmininko 2006 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. ĮP12 pareiškėjas nuo 2006 m. gruodžio 5 d. buvo priimtas į teisėjo padėjėjo pareigas (5 b. l.). Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė (6-7 b. l.).

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginių algų koeficientai pagal valstybės tarnautojų pareigybių kategorijas yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede. Seimas 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-227 1 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, daliai valstybės tarnautojų – aukštesnės nei 14 kategorijos – sumažindamas pareiginių algų koeficientus. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XI-363 3 straipsniu (įsigaliojo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.) Seimas dar kartą pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą, sumažindamas pareiginių algų koeficientus 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams. Minėtuoju įstatymu 11 kategorijos valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientas sumažintas nuo 5,2 iki 5,17.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu Nr. XI-363 nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nuostatų pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Vadovaujantis pažymos apie darbo užmokesčio skirtumo paskaičiavimą duomenimis, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėta 1786,97 Eur (6170,05 Lt) darbo užmokesčio (9 b. l.).

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) pripažino, kad: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2009-08-01, Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą iš pradžių buvo numatyta pateikti iki 2014 m. gegužės 1 d., tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi, Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Pareiškėjas skundą pareiškė dviems atsakovams: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Zarasų rajono apylinkės teismas, ir Zarasų rajono apylinkės teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010; 2013 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1984/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tinkamas atsakovas pagal pareiškėjo skundą yra Zarasų rajono apylinkės teismas, o ne Lietuvos valstybė.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aktualia praktika, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė