Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vidmantas Mylė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutarties, kuria A. D. skundas netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinės komisijos prie Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012-10-03 nutarimu A. D. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 214(1) straipsnio 3 dalį dėl to, kad 2012-07-12, apie 9.50 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, įrengė išorinę kintamąją reklamą, neturėdams Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto leidimo įrengti išorinę reklamą. Tuo A. D. pažeidė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 6 p., kuriame numatyta, kad išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą, įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti ir pan., Šiaulių mieste reklaminės veiklos subjektas t. y. reklamos davėjas, reklamos paslaugų teikėjas, turi gauti Savivaldybės administracijos ar jos įgalioto juridinio asmens išduotą leidimą. Už šį pažeidimą A. D. buvo nubaustas administracine nuobauda – 750 litų bauda.

A. D., nesutikdamas su Administracinės komisijos prie Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012-10-03 nutarimu, Šiaulių miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašė minėtą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi A. D. skundą atmetė.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui A. D. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį ir administracinę bylą jo atžvilgiu nutraukti, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino ir ištyrė bylos faktines ir juridines aplinkybes, netinkamai pritaikė teisės normas, pažeidė įrodinėjimo taisykles, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Apelianto teigimu, apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį rėmėsi 2000-12-01 dienos LR ūkio ministro įsakymo Nr. 405 6 punktu, kuris yra panaikintas dar 2011-03-04 dienos LR ūkio ministro įsakymu Nr. 4-121 „Dėl LR ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo; netinkamai atskleidė tiek 2000-12-01 dienos LR ūkio ministro įsakyme Nr. 405, tiek Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintose Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisyklėse naudojamos definicijos „savivaldybės leidimas“ turinį, nepagrįstai jį išplėsdamas ir sutapatindamas su leidimu teikti reklamos paslaugas; neįsigilino į besitęsiančius faktinius teisinius santykius tarp UAB (duomenys neskelbtini), administruojančio reklaminį įrenginį, bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos. Nurodo, kad po reklaminio įrenginio pridavimo nuolatinei statybos komisijai buvo gautas 2004-06-14 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos miesto infrastruktūros skyriaus raštas Nr. SIF-490-(1.6) „Dėl reklaminio vaizdo ekrano įrengimo“, kuriuo konstatuota, jog leidžiama įrengti reklaminį įrenginį Šiaulių savivaldybės teritorijoje. Taigi, pasak apelianto, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantis įrenginys yra įrengtas ir administruojamas turint savivaldybės leidimą. Dėl to mano, kad pirmosios instancijos teismas savivaldybės leidimo būtinumą siejo ne su išorinės reklamos įrengimu, bet su pačios reklamos skleidimu. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog UAB (duomenys neskelbtini) reklaminiam įrenginiui įrengti leidimą iš savivaldybės turi, ir jis iki šios dienos nėra netekęs galios, traukti administracinėn atsakomybėn A. D. nėra jokio teisinio pagrindo. Dėl tos priežasties daro išvadą, kad nutarimas yra surašytas nepagrįstai ir neteisėtai, todėl naikintinas. Dėl UAB (duomenys neskelbtini) turimo leidimo įrengti reklaminį įrenginį galiojimo nurodo, kad reklaminis įrenginys buvo įrengtas pagal 2004 metais galiojusią norminę tvarką, ir joks vėlesnės redakcijos aktas nenustatė ir neįpareigojo turimų reklaminių įrenginių valdytojų pakeisti jų turimus leidimus ir / ar juos atitinkama tvarka perregistruoti. Pačiose Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 dienos sprendimu Nr. T-372 patirtintose „Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisyklėse“ nėra nustatyta, jog iki šių taisyklių įsigaliojimo verslo subjektų turimi reklaminių įrenginių leidimai privalo būti perregistruojami ar kita forma pakeičiami / naujai išduoti. Taip pat nurodo, jog dar 2005-04-07 tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos buvo pasirašyta Paramos teikimo sutartis Nr. S2-341, pagal kurią neatlygintinai yra transliuojama socialinė reklama – apie miesto naujienas, o UAB (duomenys neskelbtini) šio įsipareigojimo laikosi iki šiol. Atkreipia dėmesį, kad prieš posėdį dėl nenurodytų priežasčių buvo pakeistas teisėjas, vietoj bylą turėjusios nagrinėti teisėjos J. Kolyčienės bylą nagrinėjo teisėjas A. Prygunkovas, bylos šalys apie teisėjos pakeitimo būtinybę bei priežastis informuotos nebuvo, todėl apeliantui kyla abejonių dėl bylą nagrinėjusio teisėjo pasirengimo nagrinėti bylą bei įsigilinimo į ją. Todėl, siekiant užtikrinti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui teisę į tinkamą gynybą bei siekiant išsiaiškinti bylai svarbias faktines ir juridines aplinkybes, mano, kad būtų tikslinga skirti žodinį bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis apeliacinį skundą, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, daro išvadą, kad apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kurios, A. D. manymu, sudaro pagrindą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, deklaratyvios, todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra netenkintinas.

Administracine tvarka nubaustas asmuo A. D. apeliaciniu skundu kelia kaltės klausimą dėl ATPK 214(1) straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo, įrodymų vertinimo, kitų, jo manymu, padarytų pažeidimų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtos teisės normos darytina išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-4788/2009, Nr. N756?450/2010, Nr. N63-992/2010).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino ir ištyrė faktines ir juridines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė teisės normas, pažeidė įrodinėjimo taisykles, kad nagrinėjant bylą buvo padaryti kiti nubaustojo asmens skunde nurodyti pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų.

ATPK 214(1) straipsnio 3 dalyje, kurios padarymu pripažintas kaltu ir nubaustas A. D., inter alia numatyta, kad savivaldybių tarybų patvirtintų išorinės reklamos įrengimo taisyklių nesilaikymas užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų.

Šioje byloje Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2012-10-03 nutarimas A. D. buvo surašytas už tai, kad jis įrengė išorinę kintamąją reklamą neturėdamas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos išduoto leidimo įrengti išorinę reklamą ir tuo pažeidė Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintų „Išorinės reklamos įrengimo taisyklių“ 6 punktą. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintose „Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisyklėse“, kurios įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d., 6 punkte numatyta, kad išorinei reklamai, įskaitant iškabą ir trumpalaikę išorinę reklamą įrengti, pateikti, pakabinti, naudoti ir pan., Šiaulių mieste reklaminės veiklos subjektas t. y. reklamos davėjas, reklamos paslaugų teikėjas, turi gauti Savivaldybės administracijos ar jos įgalioto juridinio asmens išduotą Leidimą. Taigi, minėtos aplinkybės tvirtina, kad apeliantas nubaustas už Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintų „Išorinės reklamos įrengimo taisyklių“ nesilaikymą, o ne už 2000-12-01 Lietuvos Respublikos Ūkio ministro įsakymo Nr. 405 6 punkte numatytų reikalavimų nesilaikymą, todėl tai, kad šis aptariamo įsakymo punktas yra panaikintas 2011-03-04 dienos LR ūkio ministro įsakymu Nr. 4-121 „Dėl LR ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo, įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui neturi.

Ir nors apeliantas skunde apygardos teismui nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) priklausantis įrenginys yra įrengtas ir administruojamas turint savivaldybės leidimą, kadangi po reklaminio įrenginio pridavimo nuolatinei statybos komisijai buvo gautas 2004-06-14 dienos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos miesto infrastruktūros skyriaus raštas Nr. SIF-490-(1.6) „Dėl reklaminio vaizdo ekrano įrengimo“, kuriuo konstatuota, jog leidžiama įrengti reklaminį įrenginį Šiaulių savivaldybės teritorijoje, tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantis 2004-10-24 Šiaulių miesto savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyriaus nuolatinės statybos komisijos protokolas yra tik techninis projektas, kuriuo pritarta Elektroninio lauko video ekrano įrengimui UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje prie (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos. Taigi, apelianto turimas techninis projektas, kuriam pritarė nuolatinės statybos komisija ir apie ką Šiaulių miesto savivaldybės administracijos miesto infrastruktūros skyrius raštu Nr. SIF-490-(1.6) „Dėl reklaminio vaizdo ekrano įrengimo“ informavo UAB (duomenys neskelbtini), yra tik Leidimo ūkinei komercinei reklamai eksponuoti sudedamoji dalis, ir tai nėra Leidimas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintų taisyklių prasme.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad aptariamų Šiaulių miesto savivaldybės tarybos patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 5. 6. punkte, 22 punkte, yra aiškiai numatytas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintose Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisyklėse naudojamos definicijos „Leidimas“ turinys, jo forma, galiojimo laikas, teritorija, išdavimo tvarka ir tam būtini dokumentai.

Aplinkybė, kad UAB (duomenys neskelbtini) bei Šiaulių miesto savivaldybės administracija 2005 m. balandžio 7 d. buvo pasirašę paramos teikimo sutartį, apelianto kaltės nepaneigia, nes jis nubaustas už Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011-12-29 sprendimu Nr. T-372 patvirtintų „Išorinės reklamos įrengimo Šiaulių mieste taisyklių“, kurios įsigaliojo tik nuo 2012 m. sausio 1 d., pažeidimą.

Dėl šių priežasčių naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį administracine tvarka nubausto asmens apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl Šiaulių miesto apylinkės teismo priimtas procesinis sprendimas paliekamas nepakeistu, o A. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį nepakeistą ir A. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.