Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo E. A. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu ir nubaustas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. 14 MGL (1820 Lt) bauda;pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. 10 MGL (1300 Lt) bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir E. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 20 MGL (2600 Lt) bauda.

Nukentėjusios J. M. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš E. A. nukentėjusiajai J. M. 1000 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 23 d., apie 15 val. 30 min., viešoje vietoje Panevėžio mieste, Aido gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, t. y. vartodamas J. M. atžvilgiu įžeidžiančius žodžius „žertva“ bei necenzūrinius žodžius ir panaudodamas fizinį smurtą jos atžvilgiu, o būtent: pargriaudamas ją ant šaligatvio, tempdamas už kojos, bei įspirdamas koja 4-5 kartus jai į galvos ir krūtinės ląstos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

Be to, E. A. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 23 d., apie 16 val., (duomenys neskelbtini), Panevėžio mieste, Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato budėtojų dalyje, vartodamas J. M. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją – Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėją J. M..

Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas, nepripažindamas nuteistojo apsvaigimo nuo alkoholio kaip jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir taip padarydamas neteisingas, prieštaraujančias bylos aplinkybėms išvadas, netinkamai taikė LR BK 54 str. 2 d., 60 str. 1 d. 9 p., 61 str. 2 d. nuostatas ir nuteistajam paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę.

Argumentuodamas savo nesutikimą su nuosprendžiu dėl veikos kvalifikavimo pagal LR BK 284 str. 1 d. apeliantas nurodo, jog teismas, pagrįsdamas jam kaltinimą, suteikė išskirtinį dėmesį liudytojų A. B., M. N., I. V., R. K. parodymams ir juos akivaizdžiai pervertino, kadangi minėti liudytojai stebėjo ne visą įvykį ir iš didelio atstumo, negirdėjo, ką konflikto dalyviai kalbėjo. Be to, nuteistojo teigimu, šių liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, skiriasi ne tik lyginant jų pačių parodymus, bet ir skiriasi vieno liudytojo nuo kito. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai tik iš dalies rėmėsi liudytojų D. I. bei R. K. parodymais, kurie irgi matė įvykį ir nuosekliai davė parodymus. Faktas, jog nuosprendyje teisėja nurodo, kad nei vienas liudytojas, išskyrus kartu su juo (apeliantu) važiavusių asmenų, nepatvirtino, kad nukentėjusiosios automobilyje dar sėdėjo vaikinas, kartu aprašant liudytojo R. K. parodymus ir paminint, jog šis liudytojas matė, kad nukentėjusiosios J. M. automobilyje, priekinėje sėdynėje, sėdėjo žmogus, apelianto nuomone, nurodo esminius prieštaravimus tarp esamų byloje faktinių duomenų ir teismo padarytų išvadų. Apelianto teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis visais įmanomais būdais siekė įrodyti, kad nukentėjusioji J. M. meluoja, jog automobiliu važiavo viena, kas rodo, kad jeigu asmuo meluoja dėl akivaizdžių faktų, tai jo parodymai yra nenuoširdūs ir juos reikia vertinti su didelio atsargumo laipsniu.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia ir kaltininkas suvokia, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori, ir kad būtinas šio nusikaltimo požymis yra atlikti įžūlūs veiksmai neturint tam jokio pagrindo ir siekis šiais veiksmais demonstruoti nepagarbą visuomenei ar aplinkai ir sutrikdyti jų rimtį. Tačiau jeigu asmuo „aiškinasi santykius" viešojoje vietoje, stebint pašaliniams, bet jo galimai neteisėti veiksmai nukreipti būtent vieno asmens atžvilgiu, o tuos neteisėtus veiksmus iššaukė neteisėti pastarojo veiksmai – tokia veika jokiais atvejais negali būti kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Kitaip tariant, jeigu asmuo turint tam tikrų motyvų, elgėsi ne pagal visuomenėje nustatytas normas, turint tam svarių priežasčių, tai tokia veika turi būti kvalifikuojama pagal sukeltas pasekmes. Nusikaltimo – viešosios tvarkos pažeidimo, pagrindinis atributas – tai priežastiniai veiksmai, numatyti šio straipsnio dispozicijoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. l d., ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausiai kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Tokį asmens psichinį santykį su savo veika gali rodyti kaltininko veiksmų aiškios motyvacijos nebuvimas, stichinė veikos tėkmė, padaužiškumas, demonstratyvumas ir pan. Konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes.

Remdamasis neįvardintu baudžiamosios teisės mokslininkų veikalu nuteistasis teigia, kad šis veikalas labai gerai taikytinas prie nagrinėjamo atvejo – jo ir J. M. konflikto, nes byloje neginčijamai nustatyta, kad konflikto iniciatorė buvo pati J. M., kuri pirma prieš jį ne kartą panaudojo fizinį smurtą, po to visų mačiusių asmenų akivaizdoje jo atžvilgiu pavartojo necenzūrinius žodžius ir ciniškai spjovė jam į veidą. Apelianto nuomone, po tokios pažeminimų lavinos jo veiksmai buvo adekvatūs jos veiksmams ir jo galimai ne visai tinkamas elgesys buvo išprovokuotas vien tik J. M. neteisėtais ir įžūliais veiksmais, jis jokiais būdais neturėjo jokio tikslo demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyti visuomenės rimtį. Todėl nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis priskirtina prie materialiųjų sudėčių ir nusikaltimo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenėje atsiradimu dėl kaltininko įžūlių veiksmų, grasinimų, patyčių ar vandalizmo akto. Jeigu daroma išvada, kad minėti veiksmai neturėjo realios įtakos visuomenės rimčiai arba tvarkai, jie, apelianto teigimu, gali būti kvalifikuojami tik pagal tuos BK straipsnius, kurie numato atskirą atsakomybę už jų padarymą, pvz. fizinio skausmo sukėlimą arba nežymų sveikatos sutrikdymą ir kt. Apibendrindamas išdėstytą, nuteistasis E. A. daro išvadą, kad jeigu jo veiksmuose nurodytu laiku ir buvo nusikaltimo pažymiai, tai tikrai ne tie, kurie nurodyti nuosprendyje, o BK 140 str. dispozicijoje t.y. fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nesutikdamas su nuteisimu už valstybės tarnautojo įžeidimą, nuteistasis E. A. remiasi mokslų daktaro, LAT teisėjo Olego Fedosiuko pasisakymu, kad BK 290 str. (valstybės tarnautojo įžeidimas) taikomas tais atvejais, kai valstybės tarnautojas įžeidžiamas dėl savo tarnybinės veiklos, o jeigu toks asmuo įžeidžiamas dėl priežasčių, nesusijusių su jo tarnybine veikla – veika kvalifikuojama pagal bendrą įžeidimo normą BK 155 str. Iš to, apelianto nuomone, seka, kad būtina įrodinėti:

Ar jo vartotini žodžiai „nachališka" šypsena – tai įžeidimai?Ar jo vartotini žodžiai buvo nukreipti tiesiogiai J. M.?Ar jis žinojo, kad J. M. valstybės tarnautoja?

Tai, nuteistojo teigimu, rodo, kad jeigu ir buvo išsakyti įžeidžiantys žodžiai, tai jie buvo adresuoti ne pareigūnei, o tiesiog J. M., ir vien dėl tos priežasties, kad ji buvo konflikto pradininkė, o po to pamačius, kad ji familiariai bendrauja su pareigūnais – tiesiog iš nevilties sulaukti pareigūnų teisinės pagalbos. Nuteistasis nurodo, jog jis tikėjosi, kad pareigūnai, jį apgins, tačiau pasirodžius budėtojų dalyje J. M. jis suprato, kad įvykiai klostosi man nepalankia linkmę.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad atsakomybė už įvardintas veikas numatyta ne tik BK, bet ir ATPK, kad BK numatyta atsakomybė už įžeidimą pareigūno, einančio valstybės tarnautojo pareigas, o TPK 187 str. 2 d. – apskritai už įžeidimą, nepriklausomai, ar asmuo siekė įžeisti pareigūną dėl jo vykdomų pareigų, ar įžeidinėjo jį tiesiog kaip asmenį. Atskirti nusikalstamas veikas ir administracinius teisės pažeidimus dažnai nėra lengva, todėl tokiu atveju, apelianto nuomone, naudinga remtis teisminiu įstatymų aiškinimu. Nuteistasis nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas konstatuoja, kad aiškinant įstatymus ir juos taikant, jeigu kyla neaiškumų ar svyravimų, pirmenybė turi būti atiduota tam, kas lengviau kaltinamajam, plečiamasis aiškinimas paprastai turėtų būti tais atvejais, kai reikia siaurinti atsakomybę ar kitaip palengvinti kaltininko padėtį, plečiamuoju aiškinimu neturėtų būti išplečiamos baudžiamosios atsakomybės ribos ar kitaip apsunkinama kaltininko padėtis.

Nuteistasis savo skunde teigia, jog prokurorai ir teismas taiko dvigubus standartus, nes įvykio dalyviui L. pritaikytas ATPK, nors faktiniai bylos duomenys patvirtino, kad jis J. M. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ir taip pat ją įžeidė. Tai, apelianto nuomone, akivaizdus pavyzdys, kaip prokurorai ir teismas pažeidžia proporcingumo principą.

Be to, nuteistasis nurodo, jog savo padarytą veiką vertina kritiškai, iš tiesų, galimai jis elgėsi netinkamai, tačiau nori atsakingai pareikšti, kad jeigu ir įžeidė J. M., tai tikrai ne dėl jos atliekamų valstybės deleguotų pareigybių, o vien dėl to, kad ji pirma jį pažemino viešojoje vietoje, matant jo pažįstamiems ir buvusiems kaimynams. Konflikto aiškinimosi metu dalyvavo daugiau kaip dešimt pareigūnų, tačiau nei vienas neparodė, kad jis bent vieną įžeidė. Ši aplinkybė, apelianto manymu, patvirtina, kad jeigu jis ką nors ir įžeidė, tai tikrai ne dėl to, kad šis yra pareigūnas, o dėl asmeninių paskatų, t. y. dėl prieš jį panaudotų žeminančių ir ciniškų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo E. A. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis E. A. ir jo gynėjas prašė tenkinti E. A. apeliacinį skundą, o Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji J. M. prašė abu apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo E. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis, padarė teisingą sprendimą, pagrįstai pripažindamas E. A. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tačiau, kolegijos nuomone, nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str.

Dėl E. A. padarytos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nuteistasis E. A., neigdamas savo kaltę dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str. 1 d.), ginčija patį įrodymų vertinimą, teigdamas, kad teismas išskirtinai rėmėsi melagingais nukentėjusiosios J. M. ir nevienodais liudytojų (A. B., M. J. S. N., I. V., R. K.) parodymais, kurie matė ne visą įvykį, stebėjo jį iš didelio atstumo ir negirdėjo, ką įvykio dalyviai kalbėjo, o, apelianto nuomone, nuosekliais liudytojų D. I., R. K. parodymais rėmėsi tik iš dalies. Tokie apelianto teiginiai apie įrodymų vertinimą nei pagrįsti, nei argumentuoti, tiesiog, deklaratyvūs. Iš skundžiamo nuosprendžio aiškiai matyti, kad visų paminėtų liudytojų, nukentėjusiosios ir paties nuteistojo parodymai yra išdėstyti, aptarti visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir pateiktos atitinkamos išvados dėl jų.

Savo skunde nuteistasis J. M. parodymus siūlo vertinti, kaip melagingus, vien todėl, kad, pasak E. A., pastaroji neigia automobiliu važiavusi viena. Ar įvykio dieną prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje, kur įvyko konfliktas, J. M. buvo privažiavusi viena, ar ne, šioje konkrečioje situacijoje, nei E. A. veikos kvalifikacijos pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., nei jo kaltės klausimo neįtakoja ir tuo labiau nėra ta aplinkybė, kuri nulemtų J. M. parodymų esmę, nes pastaruosius patvirtina kiti byloje surinkti neginčijami įrodymai.

Nuteistasis, kritikuodamas skundžiamą nuosprendį, skunde nepagrįstai teigia, kad teismas savo nuosprendį grindė dokumentais – liudytojų D. L., S. Č., E. K. ir jo paties paaiškinimais, kurių Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, todėl kaip įrodymai jie yra niekiniai. Pirmiausia pažymėtina, kad tik teismas ar teisėjas sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais ir, be abejonės, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str.). Byloje nėra jokių duomenų, jokių argumentų nenurodė ir nuteistasis apeliaciniame skunde, kad paminėtų liudytojų ir paties E. A. paaiškinimai buvo gauti neteisėtais būdais. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu išvardino visų minimų asmenų paaiškinimus (t. 2, b. l. 150), su kuriais proceso dalyviai susipažinti dar kartą nepageidavo, o išvadas dėl D. L., S. Č., E. K., E. A. parodymų pateikė, patikrinęs juos teisiamajame posėdyje, betarpiškai apklausiant liudytojus ir patį nuteistąjį. Tokiu būdu, kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BPK 301 str. nuostatų nepažeidė.

Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu E. A. neneigė, kad įvykio dieną tarp jo ir J. M. kilo konfliktas, tačiau deklaravo savitą įvykio aplinkybių vertinimą, teigdamas, kad, jei jo veika ir būtų pripažinta neteisėta, ji turėtų būti kvalifikuojama pagal atsiradusias pasekmes (BK 140 str. – fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), bet ne kaip viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str. 1 d.), nes minėto straipsnio dispozicija išvis nenumato tokio veikimo, kuris jam inkriminuotas skundžiamu nuosprendžiu – ,,įžūlus elgesys“. Be to, apelianto nuomone, J. M. pati buvo konflikto iniciatorė pirma prieš jį pavartodama fizinį smurtą, o jis neturėjo jokio tikslo demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, aplinkai ir sutrikdyti visuomenės rimtį.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai E. A. elgesį įvardijo įžūliu, nes būtent už tokį veikimo būdą numatyta atsakomybė Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. – tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigal. 2007 m. liepos 21 d., redakcija). Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. dispozicijoje yra išvardinta eilė būdų, kaip gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, tačiau be visa to, tai gali būti padaroma ir fizinio smurto panaudojimu prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, tačiau reikšmingi yra objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai – padarytos veikos (veiksmų) pobūdis (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai), kilę padariniai (viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas) ir nusikaltimo padarymo vieta (viešoji vieta). Viešoje erdvėje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nors Lietuvos Respublikos BK 284 str. ima apsaugon tokią įstatymų saugomą vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad E. A. nusikalstamai veikiant viešoje vietoje, pirmiausia buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o papildomai dar ir žmogaus sveikata.

Kaip jau buvo minėta, apeliantas savo skundą iš esmės grindžia kritikuodamas nuosprendyje išdėstytų įrodymų vertinimą, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė ir aiškiai pasisakė, kokiais įrodymais grindžia skundžiamą nuosprendį, dėl kokių priežasčių vienų liudytojų parodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Todėl kvalifikuodamas E. A. nusikalstamą veikimą, kaip viešosios tvarkos pažeidimą, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Nuteistasis E. A. savo kaltės dėl viešosios tvarkos pažeidimo nepripažino viso baudžiamojo proceso metu (t. 1, b. l. 165-168; 172-173; t. 2, b. l. 144-149). Savo elgesį apeliantas teisino tuo, kad konflikto iniciatorė buvo pati nukentėjusioji, be pagrindo necenzūriniais žodžiais užsipuolusi jį kitų žmonių akivaizdoje, spjovusi į veidą, naudojusi prieš jį fizinį smurtą, nuo ko jam, paprasčiausiai, tekę gintis.

Tiek E. A., tiek nukentėjusioji J. M., tiek liudytojais apklausti A. B., M. J. S. N., D. L., S. Č., E. K., iš dalies ir kiti liudytojai vienodai tvirtino, kad konfliktas prasidėjo dėl to, jog E. A., vykdamas automobiliu su draugais (D. L., S. Č. ir E. K.), sustojo gatvėje prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje, ir trukdė pravažiuoti nukentėjusiajai J. M., kuri automobiliu vyko iš paskos. Tokio sustojimo priežastis E. A., liudytojai D. L., S. Č. ir E. K. aiškino nevienodai – vienu atveju teigdami, kad sustoti prašė E. A., nes norėjo šlapintis, kitu, kad pastarasis norėjo aplankyti savo dukterėčią liudytoją D. I.. Nagrinėjamu atveju nėra ypatingai svarbu, kokia buvo tikroji automobilių eismo kliudymo priežastis – akivaizdu, kad nei viena iš nuteistojo, minėtų liudytojų pateiktų versijų nėra tokia, dėl kurios neišvengiamai būtų reikalinga užstoti gatvėje automobilių pravažiavimą. Tuo labiau, nei vienas iš automobiliu vykusiųjų nepaaiškino priežasties, dėl kurios neleido pravažiuoti nukentėjusiajai, o pastaroji susidarė įspūdį, kad išlipęs iš automobilio E. A. dienos metu viešoje vietoje ruošėsi šlapintis. Jau tolimesnę įvykių raidą E. A. ir nukentėjusioji aiškino skirtingai. Visgi, kolegijos nuomone, negalima neatkreipti dėmesio į dar vieną aplinkybę, dėl kurios vienodai parodė ir E. A. ir jam palankesnius parodymus davę jo bendrakeleiviai – liudytojai D. L., S. Č. ir E. K., o būtent, kad J. M., negalėdama pravažiuoti, signalizavo garsiniu signalu kliūtį jai sudariusiai transporto priemonei, tačiau pastaroji kelio jai nedavė. Tokiu būdu yra akivaizdu, kad nukentėjusioji susidariusią situaciją norėjo išspręsti taikiai ir civilizuotai, naudodamasi elementariomis, visuotinai pripažintomis priemonėmis, tačiau nei E. A., nei su juo vykę draugai į tai nereagavo. Pasak E. A. (t. 2, b. l. 144-149), liudytojų D. L. (t. 2, b. l. 94-96), S. Č. (t. 2, b. l. 96-97), E. K. (t. 2, b. l. 111-113), J. M., išlipusi iš automobilio, plūsdamasi necenzūriniais žodžiais, nuėjo prie automobilį vairavusio E. K. ir pareikalavo patraukti mašiną, po to, būdama 4-5 metrų atstumu iki iš automobilio išlipusio E. A., skubiai priėjo prie jo ir 2 kartus ranka smogė į veidą, įspyrė bei spjovė į veidą, po ko užkliuvusi už šaligatvio bortuko nugriuvo, o nuteistajam norint pakelti ją nuo žemės, pastaroji vėl įspyrė jam koja. Tiesa, pati nuketėjusioji pripažino, kad vieną kartą delnu trenkė E. A. per veidą, du kartus įspyrė, tačiau į veidą nespjovė, o tokius veiksmus atliko tiesiog neapsikentusi viešo įžeidinėjimo, vadinimo necenzūriniais žodžiais ir gindamasi nuo naudojamo smurto prieš ją (t. 2, b. l. 80-86), ko pasėkoje jai nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, ką patvirtina specialisto išvados (t. 1, b. l. 14; 17). Iš bylos medžiagos matyti, kad nežymiai buvo sutrikdyta ir E. A. sveikata (t. 1, b. l. 169-170), tačiau tai nepaneigia nei jo kaltės ir jokiu būdu nepateisina jo elgesio konkrečioje situacijoje. Iš ankščiau aptartų E. A., D. L., S. Č., E. K. parodymų galima susidaryti įspūdį, kad E. A. J. M. atžvilgiu buvo nusiteikęs geranoriškai, tiesiog šypsojosi jai (t. 2, b. l. 148), nieko įžeidžiančio jai nepasakė, prieš ją smurto nenaudojo, net norėjo jai padėti atsikelti nuo žemės, tačiau nukentėjusioji viena užpuolė keturis suaugusius vyrus ir be jokios priežasties mušė E. A. net pargriuvusi ant žemės. Tokie nuteistojo ir minimų liudytojų parodymai ne tik kad nelogiški, bet jų nepatvirtina ir tie liudytojai, kurių parodymai, apelianto teigimu, turėtų paneigti jo kaltę. Liudytojai R. K. (t. 2, b. l. 126-127) ir D. I. patvirtino tik tai, ko neneigė nuketėjusioji, kad smūgiavo ranka į veidą ir spyrė koja E. A.. Minėti liudytojai teigė negirdėję, ką kalbėjo J. M., tačiau D. I. matė, jog E. A. laikė moterį už atlapų, matė, jog gulinti mergina buvo prispausta koja prie žemės. Nors abu liudytojai tvirtino matę J. M. automobilyje sėdintį dar vieną žmogų, ką nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė nukentėjusioji, tačiau, kaip jau buvo minėta, ši aplinkybė nėra pakankamas argumentas atmesti J. M. parodymus kaip melagingus. Be to, liudytojai labai skirtingai apibūdina J. M. automobilyje buvusį žmogų ir iš esmės niekas negalėjo paaiškinti, kur pastarasis buvo, ką veikė ir kur vėliau dingo iš įvykio vietos, nors deklaruoja, kad įvykio aplinkybes prisimena gerai. Ikiteisminio tyrimo metu D. L., nieko neužsiminęs apie su J. M. vykusį asmenį, teisiamajame posėdyje nurodė, kad tai buvo vyras iki 30 metų. Liudytojas E. K. teisiamajame posėdyje tvirtinęs, kad to žmogaus jis nepažinojo, tačiau įsidėmėjo gerai – tai buvo 18-20 metų paauglys, berniukas (t. 2, b. l. 111-113), apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau aiškino, kad jaunuolis, sėdėjęs nukentėjusiosios automobilyje, jam buvo matytas, gyvenantis gretimame name. Tokie nenuoseklūs, nevienodi liudytojų parodymai nesuteikia jokio pagrindo spręsti, kad J. M. mėgina slėpti kokias nors esmines įvykio aplinkybes.

Priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, be liudytojų D. L., S. Č., E. K., D. I., R. K. įvykį daugiau ar mažiau matė kiti liudytojai – I. V. (t. 2, b. l. 116-117), R. K. (t. 2, b. l. 127-128), A. B. (t. 2, b. l. 92-93), M. J. S. N. (t. 2, b. l. 93-94), kurių parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra vienodi, papildantys vienas kitą, patvirtinantys nukentėjusiosios atpasakotą įvykių eigą ir bendrai su kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais sudarantys vieningą E. A. kaltę įrodomąją medžiagą. Visi paminėti liudytojai yra namo, prie kurio kilo konfliktas, gyventojai ir įvykį betarpiškai matė per savo langus. Liudytojai I. V., R. K., A. B., M. J. S. N. patvirtino, kad lauke girdėjo triukšmą, J. M. prašė vaikinų, kad šie leistų pravažiuoti, tačiau pastarieji koneveikė merginą, vadino įžeidžiančiais žodžiais ,,...tu kalė...“, į A. B. drausminimą nereagavo, sakydami ,,...sene, dink iš čia...“, mergina ne vieną sykį skambino į policiją, tačiau vaikinai vis vien ją puolė, parvertė merginą ant žemės, tampė ją už kojos, spardė kojomis, buvo koja prispaudę prie žemės, tada į policiją skambino ir patys liudytojai. Kad ne vieną kartą buvo skambinta į policiją ir kviečiama pagalba, patvirtina policijoje priimtų skambučių įrašai (t. 1, b. l. 5-7), o kad visuomenės rimtis buvo realiai sutrikdyta, patvirtino ne tik aptarti liudytojų parodymai, bet ir pagal iškvietimą atvykę policijos pareigūnai, liudytojai E. B. (t. 2, b. l. 90-91) ir D. G. (t. 2, b. l. 91), kurie nurodė, jog namo gyventojai rėkė ,,...sulaikykit visus...“, ,,...žulikai sumušė moterį...“, vyko šurmulys, buvo didelė sumaištis.

Apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti aptartais nukentėjusiosios, liudytojų ir nuteistojo parodymais tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetui. Konfliktą stebėję liudytojai, (duomenys neskelbtini) namo gyventojai, negalėjo tiksliai įvardinti, kokius konkrečiai veiksmus ir kokia apimtimi atliko E. A. nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau dėl anksčiau nurodytų priežasčių nėra pagrindo netikėti pačios J. M. parodymais, kuri aiškiai patvirtino, kad būtent apeliantas aktyviai dalyvavo kilusiame konflikte – vartojo jos atžvilgiu įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius, parvertė ant žemės, tampė už kojos, spardė. Be to, ir pats E. A. neneigia naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją – laikęs prispaudęs koja nukentėjusiąją prie žemės, tik, kaip jau buvo minėta, jo parodymai skiriasi dėl panaudoto smurto priežasties ir apimties.

Visos paminėtos ir skundžiamame nuosprendyje aptartos aplinkybės patvirtina, kad E. A. įžeidinėjo ir naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją viešoje vietoje, stebint kitiems asmenims, vedinas chuliganiškų motyvų – aiškiai pamindamas kito žmogaus teises ir teisėtus interesus, demonstruodamas niekinantį požiūrį aplinkiniams, kaip pretekstą taip elgtis panaudodamas mažareikšmę dingstį, dėl ko buvo sutrikdyta viešoji tvarka. Todėl nėra pagrindo, kaip prašo apeliantas, išteisinti jį pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Dėl E. A. veikos kvalifikavimo pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str.

Iš esmės savo skunde apeliantas neneigia viešai – policijos įstaigoje, kitų žmonių akivaizdoje įžeidinėjęs J. M., tačiau tokį savo elgesį teisina tuo, kad nukentėjusiąją įžeidė vien todėl, kad pastaroji konflikto metu pirma jį pažemino, matant jo pažįstamiems ir buvusiems kaimynams.

Lietuvos Respublikos BK 290 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Taigi, minėto straipsnio dispozicijoje aprašytas įžeidimas yra aiškiai siejamas su asmens tam tikrų tarnybos funkcijų vykdymu. Būtent tai sudaro skirtį tarp dviejų Baudžiamojo įstatymo normų – Lietuvos Respublikos BK 155 str., numatančio atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų ir jau minėtame Lietuvos Respublikos BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos.

Pats E. A. neneigė, jog būdamas policijos komisariate, suprato, kad nukentėjusioji J. M. yra policijos pareigūnė, taip pat pripažino, kad budėtojų dalyje vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau įspėtas nusiramino (t. 2, b. l. 144-149). Budėtojų dalyje buvę policijos pareigūnai, liudytojai A. K. (t. 2, b. l. 88-89), R. R. (t. 2, b. l. 87-88) patvirtino, kad E. A., keletą kartų priėjęs prie J. M., pastarosios atžvilgiu išsakė necenzūrinius įžeidžiančius žodžius ir nusiramino tik 2-3 kartus įspėtas. Tokiu būdu akivaizdu, kad E. A. įžeidė nukentėjusiąją, tačiau byloje nėra jokių duomenų, to netvirtino ir pati J. M., jog įžeidimo metu ji, kaip valstybės tarnautoja, ėjo savo pareigas ir būtent dėl to buvo įžeista. Vien apelianto suvokimas, kad nukentėjusioji dirba policijoje, nėra pakankamas pagrindas kvalifikuoti jo nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str., nes nenustatytas būtinas šios nusikalstamos veikos požymis, kad J. M. buvo įžeidinėjama einanti savo pareigas. Be to, iš byloje nustatytų aplinkybių, iš visos įvykių raidos galima daryti išvadą, kad J. M. įžeidimas policijos įstaigoje buvo nulemtas ne jos einamų pareigų valstybės tarnyboje, o dėl tą pačią dieną kilusio konflikto prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžyje.

Taigi, kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad:

E. A. 2008 m. vasario 23 d. apie 16 val. Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato budėtojų dalyje, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, viešai, girdint policijos įstaigos pareigūnams, vartodamas J. M. atžvilgiu necenzūrinius žodžius, užgauliai pažemino J. M. ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

Tokiu būdu, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuteistojo E. A. skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas nuosprendis keičiamas, E. A. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš Lietuvos Respublikos BK 290 str. į BK 155 str. 1 d. (BPK 328 str. 1 p.).

Tai, kad kitam įvykio dalyviui D. L. už necenzūrinių žodžių vartojimą J. M. atžvilgiu buvo taikyta administracinė atsakomybė, į ką atkreipiamas dėmesys nuteistojo apeliaciniame skunde, nepaneigia to, kad E. A. padarė Baudžiamajame įstatyme numatytą veiką, nes, kaip buvo minėta, jo veika atitinka visus Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir bausmių E. A.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad E. A. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neblaivus, tačiau pastarosios aplinkybės nepripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, motyvuodamas tuo, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Būtent tokį apylinkės teismo sprendimą apeliaciniu skundu ginčija prokuroras, tuo pagrindu prašydamas E. A. skirti griežtesnę bausmę.

Iš tikrųjų byloje yra duomenų, kad įvykio metu, tiek kilus konfliktui prie (duomenys neskelbtini) namo, tiek vėliau, įžeidinėjant nukentėjusiąją policijos įstaigoje, E. A. buvo apsvaigęs nuo alkoholio – jam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis – 2.20 promilės (t. 1, b. l. 192). Kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio, neneigė nei pats nuteistasis, tačiau tvirtino, jog tai neįtakojo jo elgesio, nes nesijautė girtas, mąstė sąmoningai (t. 2, b. l. 158). Vienaip ar kitaip, dauguma liudytojų (R. R., A. K., M. Č., E. B., D. G., D. L., S. Č., D. I., V. Š.) vienareikšmiai tvirtino, kad E. A. buvo išgėręs, girtas. Tiesa, iš paminėtų liudytojų parodymų matyti, kad jie susidarė skirtingą nuomonę apie E. A. girtumo laipsnį – vieniems jis atrodė išgėręs truputį (pvz. E. B., A. K.), kitiems girtas ir svirduliuojantis (pvz. V. Š., D. I.). Kolegijos nuomone, toks liudytojų suvokimas apie nuteistojo girtumą gali būti nulemtas subjektyvių faktorių, nes nepažįstant žmogaus, matant jį pirmą kartą ar stebint skirtingu atstumu, galimas skirtingas įspūdžių spektras. Tačiau, kaip jau minėta, nepriklausomai nuo skirtingų liudytojų parodymų dėl E. A. apsvaigimo lygio, pastarajam buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, kas, kolegijos nuomone, neabejotinai įtakoja žmogaus situacijos vertinimą, lemia elgesio variantą, aplinkos suvokimą, reakciją ir pan. Tai patvirtina visos ankščiau aptartos aplinkybės šio nuosprendžio dalyse dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nukentėjusiosios įžeidinėjimo policijos įstaigoje. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui yra aišku, kad blaiviam žmogui, paprastai, nekiltų noras automobiliu užtverti gatvę, kad čia pat galėtų nusišlapinti. Be to, neadekvatus, smurtinis elgesys reaguojant į nukentėjusiosios prašymą leisti pravažiuoti, chuliganiška reakcija į įvykį mačiusių kaimynų pastabas, vėliau tos pačios J. M. įžeidinėjimas policijos įstaigoje uniformuotų policijos pareigūnų akivaizdoje, byloja apie nuteistojo neadekvatų supančios aplinkos suvokimą, ką, kolegijos nuomone, įtakojo, būtent, apsvaigimas nuo alkoholio.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino E. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nuteistasis nusikalstamai veikė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Todėl prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas ir skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytą vieną E. A. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nuteistąjį apibūdinančius duomenis (teistumui išnykus padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, nusikalstamas veikimas pasireiškė ne tik kito asmens įžeidinėjimu, bet ir fiziniu smurtu prieš moterį, tačiau dirba, augina vaiką), į nukentėjusiosios teisiamajame posėdyje išsakytą poziciją griežtai E. A. nebausti (t. 2, b. l. 80-86) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nurodytas skundžiamame nuosprendyje, daro išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. pirmosios instancijos paskirtą baudos dydį tikslinga padidinti, tačiau ne tiek, kiek apeliaciniu skundu prašo prokuroras. Todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Įvertinusi jau minėtas bausmės dydžio parinkimui reikšmingas aplinkybes pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. kolegija nuteistajam E. A. skiria baudą, mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 47 str. numatytas tokios bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., kolegija

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti E. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui.

Perkvalifikuoti E. A. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 290 str. į BK 155 str. 1 d. ir paskirti jam 10 MGL (1300 Lt) dydžio baudą.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. E. A. paskirtą baudą padidinti iki 20 MGL (2600 Lt).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. E. A. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 25 MGL (3250 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.