Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. P. 2017 m. rugsėjo 4 d. pateikė teismui patikslintą skundą, prašydamas: tol, kol bus išnagrinėta byla ir įsiteisės teismo priimtas sprendimas, skubiai sustabdyti antstolio I. G. veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0008/17/01027; panaikinti 2013 liepos 26 d. Varžytinių aktą Nr. 0013/03/03549; vykdomąją bylą Nr. 0008/17/01027 nutraukti; vykdomąjį raštą grąžinti išieškotojui – skolininkui A. T.; atstatyti pažeistas savininko A. P. nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą 3 k. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); tol, kol bus patenkinti 3 k. buto savininko A. P. reikalavimai, areštuoti 3 k. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pareiškėjo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

Teismas, įvertinęs, kad šiuo atveju skundo teikimo teismui tikslas yra taikyti laikinąsias apsaugos priemones, byloje sprendė tik pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad, nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo (siejamo su pareiškėjo skundu dėl antstolio veiksmų) įvykdymas galėtų pasunkėti. Pareiškėjas prašė sustabdyti veiksmus, pradėtus vykdomojoje byloje Nr. 0008/17/01027, kurioje yra priimtas sprendimas iškeldinti iš buto pareiškėją ir jo nepilnametę dukterį su visais jiems priklausančiais daiktais. Teismas pabrėžė, kad jau ankstesniais teismo sprendimais buvo konstatuota, jog pareiškėjas nėra įgijęs nuosavybės teisės į butą (civilinė byla Nr. 2-142-235/2016), taip pat išspręstas ir klausimas dėl turto pardavimo iš varžytynių (civilinė byla Nr. 2-250-432/2015). Šiuo atveju teismas sprendė, kad nėra objektyvaus pagrindo taikyti vykdomosios bylos sustabdymą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taip pat pareiškėjas teismo prašė tol, kol bus patenkinti buto savininko A. P. reikalavimai, areštuoti 3 k. butą (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6998-599/2015 bei Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-781-560/2016 konstatuota aplinkybė, „jog ginčo butas niekada nepriklausė nuosavybės teise apeliantui“, t. y. A. P.. Be to, Nekilnojamojo turto registre nekilnojamojo turto savininku įregistruotas A. T.. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas A. P. ir jo šeimos nariai neturi jokio teisinio pagrindo gyventi bute (duomenys neskelbtini). Nutartyje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra patikimų, objektyvių duomenų apie tai, jog yra reali grėsmė galimai palankiam pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymui, nepateikta konkrečių faktų, leidžiančių daryti išvadą, jog, nesiėmus laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįvykdomas, todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėjas A. P. pateikė atskirąjį skundą dėl 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarties, prašydamas: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016; panaikinti varžytynių 2013 m. liepos 26 d. aktą Nr. 0013/03/03549; nutraukti vykdomąją bylą Nr. 0008/17/01027; vykdomąjį raštą grąžinti subsidiariam skolininkui A. T.; restitucijos pagrindu grąžinti A. P. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – 3 k. butą (duomenys neskelbtini).

Atskirajame skunde nurodyta, kad antstolis I. G., priimdamas iš Vilniaus miesto apylinkės teismo vykdomąjį dokumentą vykdyti, privalėjo vadovautis CPK 625, 651, 654 straipsniais. Pažeidus šiuos straipsnius, suinteresuotam asmeniui A. P. atsirado teisinis pagrindas pateikti skundą antstoliui, kuris 2017 m. rugpjūčio 11 d. priimtu patvarkymu be teisinio pagrindo skundą atmetė. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo teisiniu pagrindu Vilniaus miesto apylinkės teismui ir antstolio I. G. kontorai 2017 m. rugpjūčio 21 d. pateikė skundą su priedais, kurie iš esmės patvirtina suinteresuoto asmens reikalavimo teises. Pareiškėjas pabrėžė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1248-235/2016, pažeisdamas CPK 14, 265, 266 straipsnių imperatyvios teisės nuostatas, subsidiariam skolininkui A. T. be teisinio pagrindo išdavė vykdomąjį dokumentą, kuris iš esmės kertasi su CK 6.51 straipsnio 1, 2 dalyse, 6.245 straipsnio 5, 6 dalyse įtvirtintomis teisės normomis ir iš esmės pažeidžia CK 4.93 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 punkte, 3, 4 dalyse įtvirtintą savininko teisių apsaugą ir gynimą.

Suinteresuotas asmuo antstolis I. G. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime pažymėta, kad antstolis vykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, kuris nėra panaikintas ir skolininkui turi privalomąją galią. Įstatymas nesuteikia teisės antstoliui vertinti įsiteisėjusio sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo. Be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro nė vieno iš vykdymo veiksmų sustabdymo ar vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų.

Suinteresuotas asmuo antstolis V. M. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime pažymėta, kad visos pareiškėjo A. P. pretenzijos dėl nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), yra galutinai atmestos net keliose civilinėse bylose. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6998-599/2015 atmestas A. P. ieškinys dėl daikto valdymo pažeidimų pašalinimo ir atimto valdymo atnaujinimo, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-142-235/2016 atmestas A. P. ieškinys dėl turto pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo. Šie sprendimai yra įsiteisėję, todėl nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių turėtų būti pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdytas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymėta, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jo prašymas yra nekonkretus, deklaratyvaus pobūdžio, grindžiamas prielaidomis, o ne konkrečiais faktais, todėl pareiškimas šioje byloje net negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu. Be to, vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies dalimi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Suinteresuoto asmens teigimu, įvertinus nuoseklią teismų praktiką ginčo buto klausimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų dėl realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nagrinėjant skundus dėl antstolio veiksmų, kiek kitaip, negu pagal bendrąsias nuostatas, sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2SA-178-464/2010 ir kt.). Vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės (taikant laikinąsias apsaugos priemones pakanka įsitikinti tam tikra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika). Taikant laikinąją apsaugos priemonę – sprendimo vykdymo sustabdymą, neapibrėžtam laikui nukeliamas teismo procesinio sprendimo realus vykdymas, todėl ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų (CPK 2 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pateikęs skundą dėl antstolio veiksmų teismui, skunde suformulavo reikalavimą taikyti dvejopo pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0008/17/01027 ir areštuoti butą (duomenys neskelbtini). Teismui pateiktais duomenimis, vykdomoji byla, kurioje pareiškėjas prašo sustabdyti vykdymo veiksmus, vykdoma teismo išduoto vykdomojo rašto pagrindu dėl A. P. ir H. P. iškeldinimo iš buto (duomenys neskelbtini).

Minėta, tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jas taikyti prašantis asmuo privalo įrodyti jų taikymui būtinas sąlygas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju skundas dėl antstolio veiksmų iš esmės grindžiamas pareiškėjo argumentais dėl jo nuosavybės teisės į butą (duomenys neskelbtini), pažeidimu. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas apskųstoje nutartyje visiškai teisingai nurodė, kad jau įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, jog pareiškėjas A. P. nėra įgijęs nuosavybės teisės į ginčo butą (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-142-235/2016, civilinė byla Nr. 2-6998-599/2015). Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai ir faktiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad vien skundo dėl antstolio veiksmų padavimas nėra absoliutus pagrindas stabdyti vykdymo veiksmus. Pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė įrodymų, kurie sudarytų objektyvų pagrindą taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti. Vien deklaratyvūs teiginiai savaime nėra pagrindas tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, todėl apskųsta nutartis laikytina teisėta bei pagrįsta ir naikinti ją dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-336, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.