- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-27
- Bylos Nr.
- I-1406-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05858-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- S. B., N. Š., L. J., V. S., S. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B., N. Š., L. J., V. S. ir S. Š. skundus atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja S. B. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) skundą tenkinti ir priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį laikotarpyje nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01; 2) panaikinti 2013-10-08 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą Nr. 10-S-16699 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą (I t., b. l. 1-3).
Pareiškėja N. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (priedų už antrą kvalifikacinę klasę) dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-18; 2) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-09-30 raštą Nr. 10-S-16094 „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ kaip neteisėtą ir nepagrįstą (I t., b. l. 28-31).
Pareiškėjas L. J. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento (I t., b. l. 55-57).
Pareiškėja V. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: skundą tenkinti ir priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio (priedus už kvalifikacines kategorijas) dalį (V. S.) nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 (I t., b. l. 78-82).
Pareiškėjas S. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės priskaičiuotą ir neišmokėtą valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalį (I t., b. l. 104-107).
Pareiškėjai skunduose nurodė, kad yra statutiniai valstybės tarnautojai, kurių darbo užmokesčiui apskaičiuoti ir mokėti taikytinos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 jie gavo sumažintą darbo užmokestį. Ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mažinimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Darbdavys atsisakė grąžinti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį dėl įstatymų leidėjo pareigos nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą.
Pareiškėja N. Š. 2016-09-12 padavė atsisakymą skundo (I t., b. l. 197).
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesutiko su pareiškėjų skundais. Atsiliepimuose į skundus nurodė, kad pareiškėjų reikalaujama priteisti neišmokėta darbo užmokesčio dalis jiems neišmokėta ne dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kaltės. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas yra valstybinė įstaiga, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Taigi, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas taikydamas iki 2013-10-01 galiojusias 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 (Žin., 2009, Nr. 91-3918) normas, t.y. jų pagrindu skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, veikė teisėtai – taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.
Patirtų praradimų kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo parinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Atsakovas prašo daliai pareiškėjų reikalavimų taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą (I t., b. l. 10-14, 40-44, 63-66, 90-93, 112-116).
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Byloje ginčas kilo dėl statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai S. B., L. J., V. S. ir S. Š. laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 ėjo statutinių valstybės tarnautojų pareigas Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate (b. l. 21-23, 48-52, 70-72, 97-98, 122-124), o pastarasis, būdamas darbdavys, vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais, šiuo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį (b. l. 19-20, 46-47, 68-69, 95-96, 125-126). Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją. Atsakovai prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi, sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena, vadinasi teisė paduoti skundą teismui pareiškėjams atsirado jau 2009 m. rugpjūčio mėnesį, gavus pirmąjį sumažintą darbo užmokestį, tačiau į teismą pareiškėja S. B. kreipėsi 2013-10-25, L. J. – 2013-10-28, V. S. – 2013-11-04, S. Š. – 2013-11-14 t. y. praleidę terminą kreiptis į teismą reikalavimams: S. B. iki 2010-10-24, L. J. – iki 2010-10-27, V. S. – iki 2010-11-03, S. Š. – iki 2010-11-13. Pareiškėjai nepateikė teismui prašymų atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjų S. B., L. J., V. S. ir S. Š. skundų reikalavimai nurodyta apimtimi atmestini (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgdamas į tai, teismas toliau pasisako dėl skundo reikalavimų priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už vėlesnius skunduose nurodytus laikotarpius, kuriems ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Byloje nėra ginčo, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjams nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016-02-15 sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016-02-17 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016-02-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016-03-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose. Pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, apibendrinusi Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, konstatavo, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Konstitucinis Teismas, pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu numatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą– įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį (Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, 2014-04-16 sprendimas, 2015-11-19 nutarimas).
Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš šio įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Konstituciniam Teismui 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nustačius, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, o įstatymų leidėjui Grąžinimo įstatyme nustačius tokių praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.
Netenkinus reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio S. B. reikalavimo panaikinti 2013-10-08 Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimą Nr. 10-S-16699, todėl jis atmestinas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016-07-01; toliau – ABTĮ) 52 straipsnis nustatė, kad pareiškėjas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi teisę atsisakyti skundo.
Kliūčių priimti pareiškėjos N. Š. atsisakymą skundo nėra.
Atsisakius skundo, byla dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 str. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2016-0701), Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01),
nusprendė:
Pareiškėjų S. B., L. J., V. S. ir S. Š. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Priimti pareiškėjos N. Š. atsisakymą skundo.
Administracinę bylą Nr. I-1406-484/2016 dalyje dėl pareiškėjo N. Š. skundo atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies priteisimo nutraukti.
Išaiškinti N. Š., kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.