Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės atstovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią turtinę ir neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

LR Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje laikotarpiu jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad jam atvykus į LAVL nebuvo suteiktas maitinimas.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. BVK 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės).

Maitinimo organizavimo taisyklių 32 punkte numatyta, kad kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių. Tuo tarpu pagal Taisyklių 34 punktą kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę.

Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą nurodė, pareiškėjui nebuvo tiekiami pietūs, kadangi užtruko procedūros, atliekamos nuteistajam atvykus į LAVL. LVAT laikosi pozicijos, kad teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Valstybės institucijos, kurių žinioje yra nuteistas laisvės atėmimo ar arešto bausme arba suimtas asmuo, privalo tinkamai keistis informacija ir siekti, kad asmuo, kuris į laisvės atėmimo atlikimo vietą atvyksta po nustatyto maitinimo laiko, praėjus pakankamam laikotarpiui nuo paskutinio maitinimo ir pageidauja gauti maisto, nesant galimybės pamaitinti jį karštu maistu, turėtų teisę į sausą maisto davinį (LVAT 2014-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-649/2014). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į LAVL atvyko 2018 m. rugsėjo 5 d. 12.10 val., hospitalizuotas į skyrių 2018 m. rugsėjo 5 d. 12.15 val. (b. l. 38). Iš LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 patvirtintos dienotvarkės matyti, jog pietų metas yra nuo 12.30 val. iki 13.15 val. (b. l. 41). Įvertinus bylos aplinkybes, darytina išvada, kad būtent LAVL turėjo pareigą užtikrinti tinkamą pareiškėjo maitinimą. Todėl šiuo atveju pripažintina, kad atvykus į LAVL pareiškėjo teisė į maitinimą buvo pažeista. Tačiau, vertinant šiuo pažeidimu padarytą neturtinę žalą, darytina išvada, kad šis pažeidimas buvo vienkartinis, nesukėlęs ilgalaikių pasekmių. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas vertina, kad vieno maitinimo nesuteikimas negali būti laikomas pakankamai intensyviu, esančiu pagrindu neturtinei žalai priteisti.

Pareiškėjas skundėsi, kad dėl neteisingos medicininės išvados buvo atmestas jo prašymas palikti LAVL atlikti ūkio darbus.

BVK 68 straipsnis numato, kad nuteistieji, kuriems laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatyta pataisos namuose, gali būti palikti kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietos ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnio nuostatas, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 straipsnio 1 dalis). Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 straipsnio 8 dalis). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas teisės normas taip pat yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, kuriems esant, nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių sąrašų. Todėl įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą įtraukti asmenis į darbą arba išbraukti iš dirbančių sąrašo, atitinkamo asmens atžvilgiu, gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-407/2014).

LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-39 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų ligoninės vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 52 punkte numatyta, jog nuteistasis gali būti paliktas atlikti ūkio darbus tik esant jo rašytiniam prašymui ir jei jis atitinka sveikatai keliamus reikalavimus. Asmenų atlikti ūkio darbus Ligoninėje atranką vykdo Socialinės reabilitacijos skyriaus, Kriminalinės žvalgybos skyriaus, Psichologinės tarnybos, Apsaugos ir priežiūros skyriaus ir Ūkio skyriaus pareigūnai (darbuotojai).

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 17 d. kreipėsi į LAVL su prašymu leisti dirbti ūkio darbus (b. l. 30). LAVL 2018 m. spalio 10 d. raštu Nr. 7-699 informavo, kad atrankoje į nuteistųjų ūkio aptarnavimo būrį prioritetas skiriamas nuteistiesiems, turintiems statybininko profesiją, todėl paprašė pateikti duomenis apie įgytą išsilavinimą, turimą specialybę bei darbingumą (b. l. 31). Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 2 d. prašymu dar kartą kreipėsi į LAVL, kartu pateikdamas ir pažymą apie darbingumą bei kvalifikacijos pažymėjimą (b. l. 34). LAVL 2018 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 7-807 informavo, jog Ligoninėje reikalingi nuteistieji, galintys dirbti fizinį darbą statybose, o 2018 m. lapkričio 26 d. medicininiame pažymėjime Nr. MP-AM276 nurodyta, jog pareiškėjas dėl sveikatos būklės fizinių darbų atlikti negali (b. l. 36).

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad 2018 m. lapkričio 26 d. medicininė pažyma Nr. MP-AM276 yra neteisinga, fizinius darbus pareiškėjas atlikti gali. Byloje nėra duomenų ar kitų medicininių dokumentų, paneigiančių medicininiame pažymėjime Nr. MP-AM276 nurodytą mediko išvadą, todėl teismas neturi pagrindo nesiremti gydytojo įrašyta rekomendacija „dėl prastos sveikatos būklės dirbti fizinių darbų negali“. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, jog LAVL teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo palikti jį atlikti ūkio darbus.

Pareiškėjas skundu prašė priteisti 5 000 Eur turtinę žalą, patirtą dėl to, kad pareiškėjas nebuvo paliktas dirbti ūkinius darbus.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Pareiškėjas prašo priteisti 5 000 Eur patirtą turtinę žalą, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jo prašomos priteisti turtinės žalos atsiradimą – t. y. byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas patyrė jo nurodomas išlaidas. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos turtinės žalos atsiradimo fakto. Nenustačius žalos atsiradimo fakto, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.). Atsižvelgiant į išdėstytą, skundas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013-02-11 nutartis Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse. CK 6.263 str. 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

Siekiant pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, konstatuotina, kad valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar LAVL pareigūnai veikė teisėtai. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjas reikalaudamas atlyginti LAVL pareigūnų padarytą turtinę žalą (5 000 eurų) ir neturtinę žalą (5 000 eurų), remiasi tik samprotavimais ir prielaidomis, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog LAVL pareigūnai elgėsi netinkamai jo atžvilgiu, t. y. neteisėtai, ir kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – viešojo administravimo subjekto (LAVL) neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, t. y. vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo įrodinėti kitų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl Lietuvos valstybei ir jai atstovaujančiai Laisvės atėmimo vietų ligoninei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti prašomą neturtinę žalą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, kad Lietuvos valstybė tinkamai atliko savo pareigas atžvilgiu ir Valstybės pareigūnų veiksmuose nėra nustatyta civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, numatytų CK, todėl skundas šioje dalyje yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo S. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.