Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant paskirtos bausmės laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.

Nukentėjusiosios S. K. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai: S. K. iš A. S. priteista 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 1162,57 Eur už nukentėjusiosios S. K. gydymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2015-04-08, apie 20 val., A. K. priklausančiame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu tyčia sudavė ne mažiau kaip tris smūgius S. K. į veidą ir kitas kūno vietas, tuo padarydamas S. K. odos nubrozdinimą kaklo kairėje pusėje, poodinę kraujosruvą kairiame skruoste, dešinės kojos išorinio kulkšnelio, blauzdikaulio lūžimą, dešinio šonkaulio panirimą ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą.

Apeliaciniame skunde A. S. prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2016-02-19 nuosprendį panaikinti ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., išteisinti neįrodžius kaltės ir nesant priežastinio ryšio tarp veiksmų ir pasekmių. Nuteistasis teigia, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes yra nekaltas ir nuteistas nepagrįstai. Teisme nebuvo nustatyta objektyvi tiesa, įrodymai yra klaidingi, turi daug esminių ydų. Jie įvertinti pažeidžiant BPK 20 str. nuostatas. Apeliantas tvirtina, kad jo 2015-04-08 veiksmuose nėra BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties, nes neįrodyta kaltė ir nenustatytas priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir žalingų pasekmių. A. S. manymu, tyrimas byloje buvo atliktas paviršutiniškai, neišsamiai, nesurinkus „švarių“ ir neginčijamų įrodymų, nenustačius objektyvios tiesos, neįrodžius jo kaltės. Teismas prisiėmė nagrinėjimui nepakankamai paruoštą bylą ir, nagrinėdamas ją, nepašalino ikiteisminio tyrimo metu paliktų prieštaravimų bei netikslumų, nepanaikino reikšmingų abejonių. Kaltė yra neįrodyta.

Apeliantas nurodo, kad jo veiksmai nagrinėjamoje situacijoje pasireiškė tuo, kad jis, tildydamas ant jo rėkiančią girtą moteriškę, stumtelėjo pečiu į jos petį, o ji, netvirtai besilaikydama ant kojų, klestelėjo į skudurų krūvą. Daugiau jokių veiksmų prieš ją neatliko. Skudurų krūva buvo pakankamai minkšta ir jokių kietų ar žeidžiančių objektų joje nebuvo. Apeliantas matė, kad S. K. atsisėdo minkštai ir jokių objektų neužkliudė, pati niekur neužkliuvo, jos kojos niekur neįstrigo ir ji savo kojų savo svoriu neužsėdo ir neužgulė. Šią aplinkybę jis nuosekliai tvirtino ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžiuose. Dėl šios priežasties ne kartą atkreipė dėmesį dėl įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje ar teismo eksperimento būtinumo. Kai tai nebuvo atlikta - pats pateikė patalpos planą ir fotonuotraukas. Iš jų galima susidaryti aiškų vaizdą, kad tokiomis aplinkybėmis šis sužalojimas atsirasti negalėjo. Įvykio metu ir tuoj po jo niekam iš dalyvavusiųjų nekilo ir negalėjo kilti minčių apie kokį nors S. K. sužalojimą, nes koja tuo metu tikrai nebuvo traumuota, jokie požymiai traumos buvimo nerodė. Iš S. K. elgesio, iš jos veido išraiškos bei eisenos skausmo nesimatė. Ji pati ir jos sesuo A. J. apie skausmą nieko neminėjo. Kadangi S. K. buvo sveika, todėl A. J. nepalydėjo neblaivios sesers iš K. patalpų į namus. Šis faktas aiškiai nustatytas A. J. ir E. T. parodymuose ir akistatos protokole.

A. J. parodymai apie S. K. šlubavimą nelaikytini teisingais, nes jie daugiau niekuo nepatvirtinti. Be to, pamatyti šlubavimą toje patalpoje nėra galimybių. S. K. kambaryje nevaikštinėjo. Ji tik tarp baldų ir stovėjusių moterų prasprūdo pro kambario duris, už kurių nieko nesimato. S. K. nieko neaiškina apie traumos atsiradimo būdą ir aplinkybes, visada atsako lakoniškai : „...nežinau. Koja kažkaip užsisuko“. Nenustatyta, kodėl ji šią svarbią aplinkybę slepia.

Apeliantas pažymi visada nuosekliai įrodinėjęs, kad niekada nesiekė ir neturėjo nei noro, nei tikslo pargriauti S. K., tuo labiau - sužaloti ją. Stumtelėjimas petimi buvo lengvas ir neskausmingas. Tai pripažįsta ir S. K., teisme patvirtinusi, kad buvo stumta nestipriai ir jos sesuo A. J., prigalvojusi daugiau kontaktų, nei jų iš tikrųjų buvo, pripažįsta, kad kontaktai nebuvo nei stiprūs, nei traumuojantys. Versijos apie „sumušimą“, „sužalojimą“ ir net iš anksto planuotas „muštynes“ atsirado vėliau. Tam turėjo įtakos suinteresuoti kurstytojai, kurie pamokė, kaip, pasinaudojant proga, galima pasipelnyti. A. S. nurodo teisme prašęs patikrinti porą S. K. traumos atsiradimo versijų, apie kurias sužinojo iš plačiai kaime pasklidusių kalbų. Apeliantui tapo žinoma, kad nukentėjusioji po incidento buvo apsilankiusi vadinamajame „taške“, dar gėrė alkoholio, o po to, eidama įgriuvo į pakelės griovį ir susižalojo koją. A. S. informavo, kad nukentėjusioji stumdėsi su sugyventiniu, su kuriuo vėliau susitaikė ir sugalvojo, naudodamasi įvykių sutapimu, reikalauti iš apelianto žalos. Šios versijos ikiteisminiame tyrime ir teisme nebuvo patikrintos. Dėl pirmos versijos į teismo posėdį buvo iškviesta alkoholio pardavinėjimu įtarta pilietė, pas kurią, apelianto žiniomis, buvo užėjusi nukentėjusioji, tačiau ši pilietė jau turinti apklausų administracinėse bylose praktikos, teisme nepasakė tiesos ir nepripažino jai nenaudingo bendravimo su nukentėjusiąja.

Dėl pirmosios versijos patvirtinimo ar paneigimo, apelianto įsitikinimu, būtina nustatyti, kur S. K. buvo ir ką veikė nuo išėjimo iš A. K. namų (nuo 20.00 val.) iki grįžimo į namus (apie 21.00 val.). Reikia atsižvelgti į tai, kad nuo A. K. namų iki A. K. namų yra apie 50 m. atstumas. Praėjus pusvalandžiui nuo išėjimo iš A. K. namų, A. J. skambino S. K. motinai ir sužinojo, kad S. dar neparėjo. Ir tik dar po pusvalandžio S. K. grįžo į namus. Apie tai A. K. pranešė A. J.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. tada nieko neminėjo nei apie kokius nors S. K. sužalojimus, nei apie mėlynes ar nubrozdinimus. Pati nukentėjusioji nesakė, kur ji buvo visą valandą. Ji tik trumpai pamini, kad visą tą laiką buvo kelyje į namus. Tačiau nuotolis tik 50 metrų. Toks ėjimas - kai nueinamas vienas žingsnis per minutę - nelogiška.

Be to, nukentėjusiosios teiginys paneigtas abiejų kartu išėjusių liudytojų, t. y. E. T. ir A. J., nuosekliai duodamais parodymais, kurie tiksliai sutampa su kitomis aplinkybėmis. Jos nematė S. K. einant gatve. Matomumas tuo metu buvo geras, nes dar nebuvo sutemę. Netikėti parodymais apie tai, kad S. K. toje vietoje tuo metu nebuvo, negalima, nes jie nuoseklūs, aiškūs ir neginčytini, patvirtinti liudytojų A. J. ir E. T. akistatoje. Tai reiškia, kad S. K. į namus nėjo ir buvo kažkur kitur. Namo S. K. neparėjo apie valandą. Neišsiaiškinus tos aplinkybės, kur S. K. buvo ir ką veikė, negalima spręsti, kad trauma atsirado A. K. namuose nuo apelianto pastūmimo. Laikas nuo 20.00 val. iki 21.00 val. pakankamas tam, kad visko galėjo atsitikti. Nenustatyta, dėl kokių priežasčių pati nukentėjusioji šią aplinkybę slepia. Ji gudrauja. Toks elgesys jai būdingas, tai patvirtina pridedama charakteristika.

Liko nepanaikinta ir antroji versija dėl sugyventinio vaidmens. Pačiame pirmajame medicinos dokumente apie įvykio aplinkybes įrašyta: „sumušė sugyventinis“. Teismas nesiaiškino, kur tą vakarą buvo ir ką veikė sugyventinis, koks jo vaidmuo šioje situacijoje. Teismas lengvai patikėjo S. K. pastaba, kad ji, atseit, neturi sugyventinio. Gydytoja, dokumente įrašiusi, kad „sumušė sugyventinis“, dėl seno laiko nieko neprisiminė apie tai, ir tik pasakė, kad „galėjo būti visaip“. Apelianto vertinimu, bet kuri iš šių versijų yra labiau įtikima, negu jo apkaltinimas. Kojos „nikstelėjimas“ galėjo įvykti įvairiais būdais, įvairiu laiku ir bet kur. Teisingumo „auka“ apeliantas tapo dėl keršto ir savanaudiškumo. Nepaneigus šių dviejų versijų, negali būti primestas kaltinimas nusikaltimo padarymu. Akivaizdu, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepavyko tinkamai išspręsti įrodymų vertinimo problemos. A. S. įsitikinimu, byloje nėra nė vieno patikimo, kokybiško ir neabejotino įrodymo, patvirtinančio jo kaltę. Nei nukentėjusioji, nei liudytojai nepatvirtina tiesiogiai, kada ir kaip atsirado trauma. Liudytojų parodymuose apie įvykio aplinkybes neužfiksuotos konkrečios užuominos apie traumos atsiradimą ir nėra jokio tiesioginio įrodymo, kad apeliantas būtų kaltas dėl traumos. Iš byloje esančioje ambulatorinės asmens sveikatos istorijoje padarytų įrašų spręstina, kad ji pradėta praėjus savaitei nuo inkriminuojamo įvykio, t. y. 2015-04-15. Pirmasis įrašas byloja, kad „04.07. Sugyventinis stūmė, krito, susimušė d. pėdą skauda. Obj. d. pėdos čiurnos sąnarys patinęs, matoma poodinė hematoma, judesiai L riboti“. „D. čiurnos sąnario sumušimas“. Šie įrašai, taip pat medicininių dokumentų išrašas tiesiogiai nenurodo, kad traumos būtų atsiradę dėl apelianto veiksmų. Byloje oficiali teismo medicininė ekspertizė neatlikta, apsiribota specialisto tyrimu. Specialistas teismo posėdyje pripažino, kad tyrimui pateikta medžiaga nebuvo pakankamai informatyvi, ir duomenų apie įvykio vietą, situaciją patalpoje bei kitas itin svarbias aplinkybes visai nebuvo pateikta. Jis neneigė, kad gydantys gydytojai aprašo sužalojimus tiek, kiek mano esant reikalinga gydymui, ir to ne visada pakanka specialisto analizei. Taip buvo ir šį kartą. Specialistas paaiškino, kad egzistuoja tvarka, kurioje įsakmiai nurodyta, kad visus gydančių gydytojų įrašus ir formuluotes anamnezėse bei diagnozėse kaip tikrą tiesą būtina besąlygiškai perkelti į savo išvadas. Specialistas patvirtino, kad, vertinant įvairius gydytojų fiksuojamus sužalojimus, duodama išvada, kad jie visi esantys vienodo senumo, lyg visi būtų padaryti vienu metu. Tad, neapžiūrėjus sužalojimų natūroje, nesant jokių duomenų (fotonuotraukų piešinių, matavimų, aprašymų ir kt.) apie mėlynių, hematomų bei nubrozdinimų pobūdį, lokalizaciją, dydį, spalvą specialistas padarė išvadą kad „sužalojimai skruoste, kakle padaryti kietais bukais daiktais, pvz. rankų pirštais, kumščiu, kokiais tai aplinkos daiktais ir pan., o kojoje - galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu būdu ir laiku“. Specialistas nustatė, kad nukentėjusiosios kūnui padaryta ne mažiau trijų traumuojančių poveikių. Išvadoje minimos mėlynės skruoste ir kairės kaklo pusės nubrozdinimas. Tačiau teismui įrodymų apie mėlynes ir nubrozdinimus nepateikta. Nėra aišku, iš kokių šaltinių paimti duomenys apie mėlynę, hematomą, nubrozdinimą. Kaklo nubrozdinimas „Asmens sveikatos istorijoje“ (b.l.37) ir išraše iš ligos istorijos (b.l.36) visai neužfiksuotas. Jo nemini ir liudytoja felčerė S.. S. K. (duomenys neskelbtini) ligoninės chirurgas apžiūrėjo po 8 d., bet mėlynių bei nubrozdinimų neužfiksavo. Skruosto sumušimai ir kaklo nubrozdinimas visai neminimi pirminiuose medicininiuose dokumentuose. Paminėtas tik galvos sumušimas, bet nenurodyta, kur jis yra, kokio pobūdžio, kokio dydžio, kokio senumo. Galvos sumušimas, paprastai, nevadinamas mėlyne skruoste ar kaklo nubrozdinimu. Tai yra skirtingi dalykai. Specialistas nenurodo, iš kur paimti tokie duomenys. Kadangi šie neatitikimai niekur neaptarti, todėl jie neturi įrodomosios reikšmės. Specialisto išvadoje nepridėta ir neanalizuota nukentėjusiosios kojos rentgenograma, o nesant jos, neįmanoma patikrinti ir pačios pagrindinės diagnozės pagrįstumo. Vien dėl to, kad byloje neprijungta rentgenograma nei jos iššifravimas, o specialisto išvadoje nėra rentgenogramos analizės, specialisto išvados negalima laikyti patikimu įrodymu. Specialistas teisme paaiškino tyrimo atlikimo tvarką ir pabrėžė, kad teismo medikams yra nurodyta teikti teigiamą išvadą visada, kai yra nors kokia tikimybė, jog įvykis galėjo įvykti galimai tyrėjo nurodytomis aplinkybėmis bei galimai tyrėjo nurodytu būdu ir laiku, nepaisant to, jog egzistuotų tikimybė, kad įvykis galėjo įvykti ir kitokiomis aplinkybėmis ir kitokiais būdais. Apelianto vertinimu, tokia praktika yra ydinga. Specialistas išvadoje turėtų konkrečiau aptarti traumos atsiradimo mechanizmą bei nurodyti kitus tomis aplinkybėmis galimus traumavimosi būdus. Šioje specialisto išvadoje neatskleistas traumos atsiradimo mechanizmas, nenustatytas konkretus ir tikslus traumavimosi būdas ir nenurodytas bent kiek tikslesnis traumavimosi laikas. Šiuo atveju jokiais duomenimis nepaneigta, kad S. K., per nežinia kur būtą laiką nuo 20 val. iki 21 val., galėjo „nikstelėti“ koją. Neatmesta versija, kad ją sumušė sugyventinis.

Specialistas paliko tik vienintelę lūžio būdo galimybę, kai koja galėjo „nikstelėti“ dėl nesėkmingo kojos primynimo ar pokrypio. Tai neįtikima, nes tuo metu jokio kojos pokrypio negalėjo būti. Lygioje vietoje, nekrentant iš aukščio, tokia galimybė nereali. Įvykio vietos situacija užfiksuota pateiktuose kambario plane ir fotonuotraukoje, iš kurių aiškiai matosi, kad nėra galimybių nei įstrigti kojai, nei paslysti ar kitaip susižaloti. Dešinės pėdos, čiurnos sąnario sumušimo (išvadoje nurodyta, kad galėjo būti padarytas ir nurodomo griuvimo, kritimo metu) susieti su kokiu nors apelianto veiksmu neįmanoma. Be to, specialisto analizuota giluminė poodinė kojos kraujosruva pirminiuose dokumentuose tik paminėta, bet niekaip neužfiksuota ir neapibūdinta. Pats specialistas jos nematė. Nesant duomenų apie dydį, spalvą ir lokalizaciją, negalima spręsti, ar tai būta išorinio poveikio, ar tai vidinės traumos rezultatas.

Esant tokiai daugybei netikslumų ir neatitikimų įvairiuose dokumentuose, verta atkreipti dėmesį ir į datas. Aptariamas incidentas įvyko 2015-04-08 vakare. Bet visuose pirminiuose medicinos dokumentuose (Ambulatorinėje asmens sveikatos istorijoje, Išraše iš ligos istorijos, Medicininių dokumentų išraše) pažymėta traumos atsiradimo data – 2015-04-07 (dokumentuose pažymėta „2015.4.7.“ arba „04.07“). Specialisto išvadoje teigiama, kad „sužalojimai skruoste, kakle padaryti kietais bukais daiktais, pvz. ranka, rankų pirštais, kumščiu, kokiais tai aplinkos daiktais ir pan., o kojoje - galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu būdu ir laiku“ bei „5. Dešinės kojos išorinio kulkšnelio, blauzdikaulio lūžimas, šokikaulio panirimas galėjo būti padaryti ir nurodomo griuvimo, kritimo metu“.

Pirminiuose dokumentuose kalbama apie 2015-04-07 padarytą traumą, tačiau specialisto išvadoje analizuojama 2015-04-08 atsiradusi trauma: įvykio aplinkybėse užfiksuota: kad įvykio laikas - „užduotyje nurodyta, kad 2015-04-08, apie 21 val...“. Neaišku, ar šis datų skirtumas yra klaida, ar sąmoningas klaidinimas. Tačiau toks datų neatitikimas turi būti vertinamas kaip esminis trūkumas, nes neaišku, ar visur kalbama apie tą patį įvykį. Byloje šis datų skirtumas neaptartas ir nenustatyta, kuri data yra tikra. Specialisto tyrimas atliktas pavėluotai ir neturint pakankamai duomenų (nukentėjusiosios, įtariamojo ir liudytojų parodymų, įvykio vietos situacijos), neapžiūrėjus nukentėjusiosios. Neaišku, kas trukdė ištirti nukentėjusiąją. Ši specialisto išvada negali atstoti ekspertizės išvados ir nevertintina kaip patikimas įrodymas baudžiamojoje byloje. Teismas privalėjo šią išvadą vertinti itin kritiškai, analizuodamas ją kitų įrodymų kontekste, nes priimant apkaltinamąjį nuosprendį prieš apeliantą ja galima vadovautis tik tada, jeigu kaltė būtų patikimai pagrįsta dar ir kitais įrodymais. A. S. nurodo yra įsitikinęs, kad savo veiksmais S. K. nepadarė ir buvusioje situacijoje negalėjo padaryti sužalojimų. Teismas naujai pateiktų aplinkybių tinkamai neištyrė, nepašalino byloje esančių klaidų, netikslumų, nepanaikino kylančių abejonių. Byloje nėra nei vieno įrodymo, savyje neturinčio klaidų ir esminių trūkumų. Akivaizdu, kad vien tik klaidingais įrodymais pagrįstas apkaltinamasis nuosprendis negali būti neklaidingas. Nesant nė vieno konkretaus kategoriško įrodymo, negalima remtis prie bylos „pritempta“ tikimybine specialisto išvada, bei sveikai logikai prieštaraujančiais bylos baigtimi suinteresuotos liudytojos tendencingais parodymais ir iš to daryti kategorišką išvadą apie apelianto kaltumą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nepašalino ikiteisminio tyrimo metu paliktų prieštaravimų ir netikslumų. Nenustatytas nukentėjusiosios girtumo laipsnis, alkoholio poveikis jos veiksmams ir neįvertinta, kokią įtaką jis turėjo pasekmėms. Neužfiksuota įvykio vietos situacija, neatlikta įvykio vietos apžiūra ar parodymų patikrinimas vietoje bei eksperimentas. Neišsiaiškinta, kodėl nukentėjusioji laiku nesikreipė medicininės pagalbos, ir, kokią įtaką jos sveikatai turėjo pavėluotas gydymas. Akivaizdu, kad nuosprendis pagrįstas vien tik spėjimais ir prielaidomis. Nuosprendžio pagrįsti ydingais dokumentais, spėjimais ir prielaidomis neleidžiama. Visos byloje esančios abejonės turi būti vertinamos išimtinai teisiamojo naudai.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas priteisė aiškiai per didelį ir menkai pagrįstą žalos atlyginimą. Nukentėjusioji S. K. net nenurodė, iš ko susideda jos reikalavimas, kokiais netekimais pagrįsta ši suma. Atsižvelgtina, kad savo neveikimu (laiku nesikreipė į medikus) ji pati žymiai susikomplikavo sveikatos būklę, pasunkino gydymą, sukėlė papildomų išlaidų. Esant tokioms aplinkybėms, teismai priteisia ne daugiau kaip 300-400 Eur sumas. Dėl to reikalaujama suma bet kuriuo atveju mažintina.

Teismo posėdyje nuteistasis A. S. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmos instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad A. S. neneigia vieną kartą stumtelėjęs nukentėjusiąją, tačiau nesutinka, kad sudavė daugiau smūgių, dėl kurių nukentėjusioji griuvo ir patyrė sužalojimus. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiajai sveikata buvo sutrikdyta dėl jo veiksmų, t. y. A. S. ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą ir išvadas dėl jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 1 d.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-608-139/2015).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama A. S. kaltei pagrįsti, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Taip pat nepadarė kitų esminių procesinių pažeidimų, dėl kurių nuosprendis galėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Pažymėtina, kad vien tai, kad A. S. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis ir su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl A. S. kaltės kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Nuteistasis A. S. nepripažįsta, kad nukentėjusiajai sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į veidą, kitas kūno vietas, tuo padarydamas S. K. sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą, tvirtina, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti išėjusi iš A. K. namų. Tačiau jo kaltė dėl nesunkaus S. K. sveikatos sutrikdymo įrodyta byloje esančių įrodymų visuma. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad sužalota buvo konflikto su A. S. metu, kai A. S. jai du kartus trenkė į veidą, abu kartus jis buvo nugriuvusi ant žemės. Dėl spyrio nukentėjusioji nebuvo kategoriška. Nurodė, kad A. S. gal jai ir spyrė, tačiau spyris jos nepalietė. Iš karto po šio konflikto ėjo tiesiai namo, užtruko gal 20 min. Eidama namo jau šlubavo. Iš pradžių nežinojo, kad nusilaužė koją. Šias aplinkybes patvirtino ir konfliktą mačiusi nukentėjusiosios sesuo A. J., kuri nurodė, kad S. K. neatsiprašius E. T., A. S. kumščiu pastūmė nukentėjusiąją ir ši nugriuvo. S. K. atsistojus, A. S. dar lengvai sudavė kumščiu į kairę sesers veido pusę, nuo to sesuo vėl nukrito. Kai E. T. priėjo prie A. S. ir jį apsikabino, A. S. dar spyrė S. K., kai ši buvo nukritusi po stalu. Ar pataikė – nematė.

Nors A. S. ir jo sugyventinė E. T. nurodė kitokias įvykio aplinkybes – teigė, kad A. S. nukentėjusiąją vieną kartą tik stumtelėjo, dėl to nukentėjusioji atsisėdo į dėžę nuo bananų – teismas pagrįstai jų paaiškinimus vertino kritiškai ir faktines aplinkybes nustatė ne tik iš konflikte tiesiogiai dalyvavusių ar jį mačiusių asmenų paaiškinimų, bet ir iš kitų įrodymų šaltinių. Teismo posėdyje apklausta liudytoja D. S. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus, kuriuose ji nurodė, kad pas ją 2015-04-09 buvo atėjusi S. K. mama, kuri pasakė, kad dukterį sumušė A. S.. Ji prašė duoti vaistų nuo skausmo. Apžiūrėjusi namuose S. K. matė veide mėlynę, koja buvo patinusi, pamėlynavusi. Pati nežino, kaip S. K. buvo sužalota. Tačiau kalbama, kad ją apstumdė A. S.. Nukentėjusiosios motina A. K. nurodė, kad sužalojimo aplinkybių pati nematė, tačiau dukra jai pasakojo, kad A. S. ją pradėjo mušti, ji ten griuvo ir susilaužė koją. Nukentėjusiajai padaryti sužalojimai nustatyti objektyviai medicininiuose dokumentuose ir jų pagrindu surašytoje specialisto išvadoje Nr. G 131/15 (10). Išvadoje nurodyta, kad sužalojimai skruoste, kakle padaryti kietais bukais daiktais, pvz. ranka, rankų pirštais, kumščiu, kokiais tai aplinkos daiktais ir pan., o kojoje – galimai ir įvykio aplinkybėse nurodomu būdu, laiku. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs iš skirtingų įrodymų šaltinių gautą informaciją, pagrįstai konstatavo, kad abejoti kaltinime nurodytomis nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis nėra pagrindo.

A. S. apeliaciniame skunde tvirtina, kad nuo jo atliktų veiksmų, t. y. stumtelėjimo, po kurio nukentėjusioji nugriuvo ant skudurų krūvos, negalėjo atsirasti tokie sužalojimai, kokie nustatyti medicininiuse dokumentuose ir specialisto išvadoje, todėl, jo manymu, nukentėjusioji susižalojo kitoje vietoje ir kitomis aplinkybėmis. Ši versija buvo keliama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ją, kaip nepagrįstą jokiais objektyviais duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip A. S. pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nukentėjusioji susižalojo ne kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, byloje nėra. Apeliaciniame skunde nuteistasis tokių duomenų taip pat nenurodė. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai teigė, kad iš karto po konflikto, kurio metu A. S. jos atžvilgiu naudojo smurtą, ji ėjo tiesiai namo. Užtruko apie 20 min. Šie jos paaiškinimai, priešingai, negu tvirtina apeliantas, nėra paneigti. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė matęs ar žinantis, kad S. K. po konflikto A. K. namuose būtų ėjusi ne namo, o, pavyzdžiui, nusipirkti alkoholio, kaip bando įtikinti apeliantas. Nukentėjusioji buvo neblaivi, to ji ir pati neneigia, jautė skausmą kojoje, todėl logiška, kad jos grįžimas namo užsitęsė ilgiau. Be to, byloje nėra kategoriškai nurodytas laikas, kada nukentėjusioji išėjo iš A. K. namų ir kada grįžo į namus pas motiną. Apklaustų liudytojų, taip pat ir pačios nukentėjusiosios parodymai apie laiką, kada nukentėjusioji išėjo, kada skambino jos motina, po kiek laiko jį grįžo į namus, nėra tikslūs, laikas nurodomas apytiksliai. Byloje, kaip minėta, taip pat nėra duomenų, kad nukentėjusioji būtų ėjusi pirkti alkoholio ir po to susižalojusi kitur. Nors apeliantas skunde ir nurodo, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji po konflikto ėjo pirkti alkoholio, tapo žinoma, tačiau nenurodė, iš kur šias aplinkybes sužinojo, kas šias aplinkybes galėtų patvirtinti. Taip pat nėra pagrįsti ir nuteistojo teiginiai, kad jis buvo informuotas apie tai, kad nukentėjusioji stumdėsi su sugyventiniu, po to susitaikė ir sugalvojo pasinaudoti įvykių sutapimu. Nuteistasis šios informacijos šaltinio nenurodė, o jokių objektyvių duomenų, kurie tokią jo versiją patvirtintų, byloje nėra. Pats A. S. apklausiamas nurodė, kad jam nėra žinoma, kad nukentėjusioji gyventų su sugyventiniu. Šios aplinkybės nenurodė ir nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų. Nesant jokių objektyvių duomenų, kad S. K. po konflikto nuėjo ne namo, vien tik subjektyviu A. S. vertinimu daryti išvadą, kad nukentėjusioji susižalojo kitoje vietoje, nėra pagrindo. Esant paminėtoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. K. nustatyti sužalojimai, jų pobūdis iš esmės paneigia A. S. versiją, kad jis tik kartą stumtelėjo S. K. ir pagrįstai laikė įrodytomis aplinkybes, kad būtent nuo A. S. atliktų veiksmų prieš S. K. atsirado neigiami padariniai – buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Tai, kad nebuvo nustatytas nukentėjusiosios neblaivumo laipsnis, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti kitoje vietoje ir kitu laiku, faktinių aplinkybių šioje byloje nustatymui ir A. S. veiksmų kvalifikavimui juridinės reikšmės neturi. Nukentėjusioji neneigė, kad įvykio metu ji buvo neblaivi. Paaiškino, kad visų smulkmenų tiksliai gal ir neatsimena, bet esmines aplinkybes, kurios šioje byloje nustatytos ir kitais įrodymais, atsimena gerai. Šie nukentėjusiosios paaiškinimai nėra paneigti.

Apeliaciniame skunde keliamos abejonės byloje esančių medicininių dokumentų ir jų pagrindu surašytos specialisto išvados, kaip įrodymų šaltiniu, kuriais rėmėsi teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, patikimumu. A. S. atkreipia dėmesį, kad medicininiuose dokumentuose yra įrašas, kad nukentėjusiąją stūmė sugyventinis, kas paneigia išvadą, kad nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta dėl jo veiksmų, taip pat neatitinka nurodomas sužalojimo laikas, vienuose dokumentuose nurodoma balandžio 7 d., o kituose – balandžio 8 d. Į aplinkybę dėl medicininiuose dokumentuose esančio įrašo apie sugyventinį A. S. atkreipė dėmesį ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, dėl šio netikslumo skundžiamame nuosprendyje yra motyvuotai pasisakyta. Apeliantas tvirtina, kad minėtas netikslumas turėtų būti vertinamas kaip esminis trūkumas, tačiau su tokia nuteistojo pozicija nesutiktina. Iš tikrųjų, viename iš byloje esančių įrašų medicininiuose dokumentuose (T. 1, b. l. 151) matyti, kad aprašant traumos atsiradimo aplinkybes nurodyta, kad sumušė sugyventinis. Įrašą padarė gydytoja D. G.. Nukentėjusioji S. K. kategoriškai nurodė, kad ji nesakiusi, jog ją sumušė sugyventinis, nurodžiusi, kad sumušė A. S.. Siekiant pašalinti šiuos netikslumus teismo posėdyje buvo apklausta gydytoja D. G., kuri paaiškino, kad apie sužalojimo aplinkybes neatsimena, tiksliai nieko pasakyti negali. Kodėl parašyta, kad pastūmė sugyventinis, negali paaiškinti. Taip pat nurodė, kad gali būti, jog nukentėjusiajai įvardinus asmenį, kuris ją sužalojo, ji suprato, kad tas asmuo jos sugyventinis, todėl taip ir parašė. Kaip minėta, nukentėjusioji tuo laiku, kai buvo sužalota, gyveno su mama, sugyventinio neturėjo. Įvertinus paminėta, taip pat tai, kad kituose medicininiuose dokumentuose aprašant įvykio aplinkybes nėra nurodyta, kad S. K. sužalojo sugyventinis, spręstina, kad aptariamas netikslumas esminės reikšmės nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes neturi, taip pat neturi juridinės reikšmės sprendžiant dėl A. S. veiksmų kvalifikavimo ir jo kaltės nustatymo.

Esminiu trūkumu kolegija nelaiko ir tos aplinkybės, kad medicininiuose dokumentuose skiriasi laikas, kada nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai. Apeliantas tvirtina, kad šiuo atveju liko neaišku, kuri sužalojimų data yra tikroji, ar visuose medicininiuose dokumentuose kalbama apie tą patį įvykį, tačiau, kolegijos vertinimu, nusikalstamos veikos padarymo laikas šiuo atveju abejonių nekelia. Remiantis liudytojų, nukentėjusiosios parodymais, taip pat paties nuteistojo paaiškinimais nustatyta, kad konfliktas A. K. namuose, kurio metu buvo sužalota nukentėjusioji, vyko 2015-04-08, apie 20 val. Ši aplinkybė nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme abejonių nekėlė ir ginčijama nebuvo. Vertinant byloje esančių medicininių dokumentų kopijų turinį akivaizdu, kad padarytų sužalojimų aplinkybės, nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai aprašyti analogiškai, todėl manyti, kad šiuo atveju kalbama apie du skirtingus įvykius, kaip teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusioji S. K. būtų sužalota ar susižalojusi 2015-04-07, todėl medicininiuose dokumentuose nurodytą datą – 04.07 – teismas laiko netikslumu, šiuo konkrečiu atveju neturinčiu jokios teisinės reikšmės, kadangi sužalojimų data nustatyta įvertinus visus byloje esančius įrodymus, o ne išskiriant atskirus įrodymus, kaip tai daro apeliantas.

Apeliaciniame skunde taip pat kritikuojama specialisto išvada teigiant, kad išvada atlikta pavėluotai, neapžiūrėjus pačios nukentėjusiosios, todėl negali būti patikimu įrodymu baudžiamojoje byloje. Priešingai, negu skunde nurodo A. S., aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, patikimumu ir jos įrodomąja reikšme. Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. K. tyrimas atliktas pagal medicininius dokumentus (VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydymo stacionare ligos istoriją Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens sveikatos istoriją). Išvadoje išsamiai aprašyti objektyviai nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai, diagnozė, gydymo eiga, trukmė ir šių duomenų pagrindu pateikti atsakymai į užduotyje nurodytus klausimus. Tyrimą atlikęs specialistas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BPK 163 str., 235 str., abejoti jo, kaip specialisto, kompetencija pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, kad abejonės specialisto išvados patikimumu buvo keliamos ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į posėdį buvo kviečiamas ir apklaustas tyrimą atlikęs specialistas A. J.. Teismo posėdyje specialistas savo surašytą išvadą patvirtino, pateikė išsamius paaiškinimus apie atliktą tyrimą, taip pat apie nukentėjusiajai medicininiuose dokumentuose nustatytų sužalojimų pobūdį, jų atsiradimo aplinkybes, mechanizmą. Specialistas patvirtino, kad pateikti medicininiai dokumentai buvo pakankamai išsamūs, jokių abejonių dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdžio, jų atsiradimo nurodomomis aplinkybėmis nekilo. Specialistas pateikė išsamius paaiškinimus, kokios priežastys sąlygoja poodinių kraujosruvų atsiradimą, taip pat kokiomis aplinkybėmis yra galimas čiurnos sąnario pažeidimas. A. J. paaiškino, kad kalbant apie nukentėjusiajai konstatuotą kojos sužalojimą, nereikėtų visko vertinti statiškai. Viskas vyksta dinamiškai. Jeigu žmogus yra pastumiamas, jis iš karto bando kažkur atsiremti ir koją kažkur pastato. Nebūtinai pėda turi būti fiksuota. Fiksacija yra tada, kai pėda yra tuo metu kažkur pastatyta, kažkur remiasi į kažkokį pagrindą ir tada įvyksta šis trauminis poveikis. Gali įvykti ir pasisukimas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aprašė ir ištyrė pateiktą specialisto išvadą, taip pat ją atlikusio specialisto paaiškinimus, vertindamas juos kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir pagrįstai specialisto išvadą laikė vienu iš įrodymų, pagrindžiančių A. S. kaltę. Apelianto subjektyvus manymas, kad specialisto išvadoje S. K. konstatuoti sužalojimai negalėjo atsirasti kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, nepaneigia objektyviai medicininiuose dokumentuose užfiksuotų sužalojimų ir specialisto, turinčio medicininį išsilavinimą, išvados dėl šių sužalojimų atsiradimo aplinkybių ir mechanizmo. Nors pateikta specialisto išvada yra tikimybinė, ši aplinkybė, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nesumenkina jos įrodomosios reikšmės, kadangi joje nustatytos aplinkybės atitinka faktines aplinkybes, nustatytas kitais, pirmosios instancijos teismo aptartais ir įvertintais, įrodymais.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, sprendžia, kad skundo argumentai, jog byloje nėra jokių patikimų nuteistojo A. S. kaltumą padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtinančių įrodymų, kad nuosprendis pagrįstas neobjektyviais ir prieštaringais įrodymais, o specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai dėl nukentėjusiosios sužalojimo laiko ir būdo negali būti laikomi patikimu įrodymu, yra paremti subjektyviu, selektyviu, vienpusišku įrodymų interpretavimu, deklaratyviais argumentais, kurių jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje faktiniai bylos duomenys, kurie buvo tiesiogiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje, įvertinti kaip įrodymų visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. patikrinus BPK numatytais proceso veiksmais, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus iškilusius prieštaravimus. Įrodymai įvertinti tinkamai, procesinių pažeidimų vertinant įrodymus nenustatyta.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo priteistu civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžiu tvirtinant, kad priteista suma yra aiškiai per didelė, neatitinkanti teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymą pirmiausia lemia nusikalstama veika sukeltus padarinius apibūdinančios aplinkybės, iš kurių sprendžiama apie nukentėjusio skausmingų išgyvenimų dydį, neigiamų padarinių perspektyvas, jų ilgalaikiškumą ir kt. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, jog nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kurį sukėlė pažįstamas asmuo. Padarytos nusikalstamos veikos pasekmės buvo pakankamai reikšmingos. Teismui nekelia abejonių, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusioji jautė fizinį skausmą, buvo apsunkintas jos judėjimas, teko vykti pas gydytojus, buvo atlikta operacija, operacinių žaizdų gijimas skausmingas. Nukentėjusioji nurodė, kad dėl padaryto sužalojimo skausmus kojoje jaučia iki šiol. Apylinkės teismas atsižvelgęs į aptartas aplinkybes, į A. S. turtinę padėtį, įvertinęs priešingų interesų pusiausvyrą, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino ir iš A. S. nukentėjusiajai priteisė 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos manymu, šiuo konkrečiu atveju piniginė kompensacija atitinka padarytos veikos pavojingumą, nuteistojo turtinę padėtį, jo kaltės laipsnį, nukentėjusiosios patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus, kitus nepatogumus, neprieštarauja protingumo ir teisingumo principams. Taip pat priteista suma, priešingai, negu tvirtina apeliantas, pagal aktualią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose nelaikytina aiškiai per didele. Kaip teisingai nuosprendyje nurodė teismas, bylose dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo priteistina suma neturtinei žalai atlyginti svyruoja nuo 145 Eur iki 7240 Eur. Įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, priteista suma yra proporcinga nukentėjusiosios patirtiems neigiamiems išgyvenimas kompensuoti ir pusiausvyrai tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų užtikrinti.

Apeliantas pateikia savo byloje surinktų įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimą, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes, pats analizuoja byloje surinktus įrodymus, pateikdamass sau palankų jų vertinimą. Tačiau jokių naujų esminių šiai bylai įrodymų, kurie nebuvo ištirti ir įvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat esminių faktinių aplinkybių, apie kurias nebuvo žinoma teismui, priėmusiam skundžiamą nuosprendį, apeliantas skunde nenurodė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl A. S. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo A. S. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. Jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas A. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, naikinti Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendį ar jį keisti nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.