Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-1002-190-2011

Teisėja Nijolė Lisauskienė Teisminio nagrinėjimo Nr. 1-92-1-00117-2009-3

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2011 m. lapkričio 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

nuteistųjų gynėjams advokatams Eugenijui Algirdui Burokui, Anton Kviatkovski, Romanui Bareikai,

Vilniaus m. savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovei Onai Žukauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės bei valstybinės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. ir nubaustas dešimties mėnesių trukmės laisvės apribojimu, įpareigojant nuteistąjį per tris mėnesius atlyginti 263,47 Lt (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų Lt 47 ct) dydžio dalį padarytos turinės žalos valstybės įmonei Valstybės turto fondas arba tokio dydžio žalą pašalinti savo turtu.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d., bausmė subendrinta su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-05-04 nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per tris mėnesius atlyginti arba pašalinti 263,47 Lt (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų Lt 47 ct) dydžio dalį padarytos turinės žalos valstybės įmonei Valstybės turto fondas, per tris mėnesius nuo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-05-04 nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti arba pašalinti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą pagal minėtą nuosprendį, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

E. O. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d., bausmę subendrinus su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009-08-21 nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant, paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per tris mėnesius atlyginti arba pašalinti 263,47 Lt (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų Lt 47 ct) dydžio dalį padarytos turinės žalos valstybės įmonei Valstybės turto fondas, per vieną mėnesį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

K. J., pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 1 d., vadovaujantis LR BK 93 str., nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas. Baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta.

K. J. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonėss – turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas, įpareigojant per tris mėnesius atlyginti 263,47 Lt (dviejų šimtų šešiasdešimt trijų Lt 47 ct) dydžio dalį padarytos turinės žalos valstybės įmonei Valstybės turto fondas, bei elgesio apribojimas – draudimas šešis mėnesius be šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

A. J. pagal LR BK 178 str. 1 d. išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies.

Priteista solidariai iš S. T., E. O. ir K. J. 790 (septynių šimtų devyniasdešimties) Lt dydžio turtinės žalos atlyginimas valstybės įmonei Valstybės turto fondas. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Priteista iš S. T. 10,33 Lt (dešimt Lt 33 ct) proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteista iš E. O. 10,33 Lt (dešimt Lt 33 ct) proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteista iš K. J. 10,33 Lt (dešimt Lt 33 ct) proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. T., E. O., K. J. nuteisti už tai, kad pagrobė svetimą turtą – laikotarpyje nuo 2009-03-01 00 val. iki 2009-03-23 12 val., bendrai veikdami, išardę nenaudojamo lopšelio – darželio pastato, esančio Naujo Strūnaičio k. Švenčionių r., turto patikėjimo teise priklausančio VĮ Valstybės turto fondui, du kaminus, pagrobė 3800 baltų silikatinių plytų bendrai 790 Lt sumai, padarydami VĮ Valstybės turto fondui 790 Lt dydžio turtinę žalą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

A. J. taip pat buvo kaltinamas pagrobęs svetimą turtą, tačiau teismas A. J. išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 1 d., sudėties.

Skundžiamame nuosprendyje pažymima, jog kaltinamasis A. J. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, paaiškino, kad iš tikrųjų, su kaltinamuoju K. J. susitarė iš jo pirkti plytas. Kažkurios dienos vakare atvažiavo į sutartą vietą – prie N. Strūnaičio k. esantį pastatą, kuriame anksčiau buvo lopšelis – darželis, ir nusipirko apie 2000 plytų. Jis atvažiavo automobiliu GAZ, kartu su juo sukrauti plytas atvažiavo S. P., A. D. ir jo sūnus, plytas sukrauti taip pat padėjo kaltinamieji. Tą patį vakarą jis kaltinamiesiems sumokėjo už plytas. Po kelių dienų jam dar papildomai buvo atvežtos plytos. Viso iš kaltinamųjų nupirko virš 2000 plytų. Jam buvo reikalingos plytos namo statybai ir dėl to pažįstamas S. J. jam pasakė, kad K. J. parduoda plytas. Po kurio laiko paskambino K. J., su kuriuo susitarė dėl plytų pirkimo. K. J. raginamas greičiau atvykti pasiimti plytų, jis į sutartą vietą – Strūnaičio k. prie lopšelio- darželio pastato atvyko vakare. Kitą kartą dalis plytų jam buvo atvežtos į namus. Jis suprato, kad plytos iš lopšelio- darželio pastato, tačiau nežinojo, kad K. J. su kitais kaltinamaisiais plytas pavogė. Jam žinoma, kad K. J. tėvas turi pastatų, todėl manė, kad vieną iš jų išrenka. Analogiškai aplinkybes paaiškino ir ikiteisminio tyrimo metu (I t., b.l. 127, 132, 136).

Kaltinamieji S. T., E. O. nurodė, kad, jiems ir K. J. susitarus buvusiame lopšelio- darželio pastate išrinkti plytas ir jas parduoti, dėl plytų pardavimo tarėsi K. J.. Kaltinamasis K. J. patvirtino, kad jis pasiūlė plytas pirkti A. J., jam pasakė, kad plytos iš darželio. Nurodė, kad A. J. turėjo suprasti, jog plytos vogtos. Tokius pačius parodymus kaltinamasis K. J. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (I t., b.l. 118, 121). Nei vienas iš minėtų kaltinamųjų nenurodė, kad su kaltinamuoju A. J. tarėsi pagrobti plytas. Ikiteisminio tyrimo metu 2010-04-06 apklausiamas K. J. (I t., b.l. 121) paaiškino, kad A. J. nesakė, jog plytos bus vogtos. Netgi K. J. paaiškinimai, kad kaltinamasis A. J. turėjo suprasti, kad plytos vogtos, pirmosios instancijos teismo manymu, neduoda pagrindo konstatuoti, jog kaltinamasis A. J. plytas pagrobė, šie paaiškinimai gali būti reikšminga tik sprendžiant apie kaltinamojo veikos teisėtumą įgyjant iš kaltinamųjų turtą. Byloje ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta ir teisiamojo posėdžio metu negauta jokių įrodymų apie tai, kad A. J. iš lopšelio-darželio pastato pagrobė plytas. Nei kaltinamieji, nei liudytojai nepatvirtino, kad kaltinamasis A. J. tarėsi dėl plytų vagystės ar pats dalyvavo pagrobiant svetimą turtą. Byloje negauta įrodymų, kad kaltinamasis A. J. svetimą turtą paėmė ir neatlygintinai jį pasisavino. Iš kitų kaltinamųjų, liudytojų S. P., A. D. parodymų neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis A. J. kaltinamiesiems E. O., S. T. ir K. J. už plytas sumokėjo, todėl kaltinamojo A. J. veikoje nėra vagystės objektyviosios pusės požymių. Taip pat byloje negauta įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis A. J. suvokdamas, kad turtas svetimas, siekė jį neatlygintinai užvaldyti. Teismas pažymėjo, jog iš byloje esančių duomenų galėtų būti sprendžiama dėl kitų nusikalstamų veikų požymių buvimo A. J. veikoje įgyjant turtą, tačiau kaltinimas dėl kitų veikų padarymo A. J. nepareikštas, įrodymų apie tai, kad jis pagrobė svetimą turtą byloje nėra, todėl kaltinamąjį A. J. išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto LR BK 178 str. 1 d., sudėties.

Pirmosios instancijos teismas dėl A. J. priėmė neteisingą nuosprendį, nes netinkamai įvertino įrodymus, t. y. kiekvieno kaltinamojo parodymai buvo įvertinti atsietai nuo įrodymų visumos. Be to, teismas nuosprendyje neatliko kaltinime inkriminuotos nusikalstamos veikos bendrininkaujant analizės nei objektyviąja, nei subjektyviąja prasme.

Skunde pažymima, jog S. T., E. O. bei K. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu paaiškino, kad jiems tariantis dėl silikatinių plytų vagystės iš lopšelio-darželio, esančio Naujo Strūnaičio kaime, jiems buvo žinoma, kad pagrobtas plytas parduos A. J., su kuriuo prieš tai K. J. susitarė dėl plytų kiekio ir kainos. Žinant, kad plytoms pirkėjas rastas, kitą dieną S. T., E. O. ir K. J. pradėjo ardyti kaminus, esančius minėtame lopšelyje-darželyje. Tai, kad pats A. J. kaminų neardė, bei nekrovė plytų pirmame aukšte, neduoda pagrindo manyti, kad jis nežinojo apie vagystę ir joje nedalyvavo. K. J., S. T., E. O. bei K. J. buvo kaltinami, kad veikdami bendrai ir iš anksto susitarę, pagrobė nenaudojamo lopšelio-darželio pastato, priklausančio turto patikėjimo teise VĮ Valstybės turto fondui, 4459 vienetus baltų silikatinių plytų, kainuojančių po 0,40 Lt. Nors kaltinamųjų veiksmai buvo skirtingi: vieni ardė kaminus, rinko plytas bei nešiojo jas į pirmą pastato aukštą, kitas vežiojo pagrobtas plytas automobiliu iš nusikaltimo vietos, jie visi keturiese siekė vieno tikslo - užvaldyti svetimą turtą bei gauti iš to turtinės naudos. S. T., E. O. bei K. J. gavo 360 Lt iš A. J., o A. J. įsigijo 2000 vienetų silikatinių plytų savo namo statybai už žymiai mažesnę vertę negu rinkos vertė. Todėl teismo padarytą išvadą kad byloje negauta įrodymų, jog kaltinamasis A. J. iš lopšelio- darželio pastato pagrobė plytas, prokurorės teigimu, yra nepagrįsta ir neatitinka byloje nustatytiems faktinėms aplinkybėms.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. J. paaiškino, jog dėl plytų pirkimo tarėsi su nepilnamečiu K. J., kuris pasakė jam, kad plytos bus iš N. Strūnaičio kaime esančio lopšelio-darželio. Tokiu būdu, K. J. paneigė A. J. parodymus apie tai, kad jis manė, jog plytos gali būti iš kito pastato, t.y. galimai iš K. J. tėvui priklausančio pastato, nes K. J. tėvas yra verslininkas. Taip pat K. J. nurodė, kad A. J. turėjo suprasti, jog plytos bus vogtos. Be to, A. J. prie lopšelio-darželio atvyko tamsiu paros metu. A. J. parodymus apie tai, kad prie lopšelio-darželio jis atvyko vakare, nes K. J. ragino jį greičiau atvykti, K. J. nepatvirtino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu. Aplinkybės - atvykimas tamsiu paros metu bei susitarimas su nepilnamečiu dėl didelio kiekio baltų silikatinių plytų pirkimo - leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. J., pats būdamas ūkininku, suvokė, kad plytos bus pagrobtos. Be to, A. J. yra vietinis gyventojas ir negalėjo nežinoti, kad apleistas pastatas priklausė Valstybės turto fondui. Liudytojas J. V. paaiškino, kad ant pastato ne kartą buvo kabinami užrašai, jog pastatas priklauso VĮ Valstybės turto fondui. K. J. su A. J. dėl plytų pardavimo tarėsi dar prieš kaminų ardymą. Teismas, pagrindžiant apkaltinamąjį nuosprendį S. T., E. O., K. J. bei išteisinamąjį nuosprendį A. J., vadovavosi tiek kaltinamųjų S. T., E. O. bei K. J. parodymais, tiek liudytojų parodymais, tarp kurių buvo ir liudytojas S. J.. Tačiau liudytojo S. J. parodymus apie tai, kad 2009 m. kovo mėn. K. J. sutiko jį Švenčionių m. ir klausė, kam galima parduoti silikatines plytas, nepatvirtino K. J.. Todėl šio liudytojo parodymai vertintini kritiškai, siekiant padėti pažįstamam kaltinamajam A. J.. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad minėtas liudytojas buvo apklaustas teismo posėdžio metu kaltinamojo A. J. gynėjo prašymu, tačiau toks prašymas nebuvo pateiktas ikiteisminio tyrimo metu bei susipažįstant su bylos medžiaga.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. J. savo kaltės neprisipažino, padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Apklaustas teisme A. J. kaltu prisipažino iš dalies, sutiko iš dalies atlyginti civilinį ieškinį dėl patirtos VĮ Valstybės turto fondo turtinės žalos (vieno tūkstančio Lt).

Teismas pagrįstai sumažino išardytų kaminų iki dviejų bei pagrobtų silikatinių plytų kiekį iki 3800 vienetų, todėl A. J. pripažintinas kaltu dėl to, kad tiksliai nenustatytomis dienomis laikotarpyje nuo 2009-03-01 00 val. iki 2009-03-23 12 val. iš anksto susitaręs ir veikdamas kartu su K. J., E. O. ir S. T., išardžius nenaudojamo lopšelio-darželio pastato, esančio Švenčionių r., Naujo Strūnaičio k., priklausančio turto patikėjimo teise VĮ Valstybės turto fondui, du kaminus, pagrobė 3800 vienetus baltų silikatinių plytų, kainuojančių po 0,40 Lt, bendrai 790 Lt sumai, padarydami VĮ Valstybės turto fondui 790 Lt turtinę žalą t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 1 d. A. J. kartu su K. J., E. O. ir S. T. solidariai privalo atlyginti VĮ Valstybės turto fondui padarytą 790 Lt turtinę žalą.

Pirmos instancijos teismas, nustatydamas nusikalstama veika sužaloto valstybei nuosavybės teise priklausančio ir Valstybės turto fondo patikėjimo teise valdomo vaikų lopšelio-darželio, esančio Strūnaičio k., Strūnaičio sen., Švenčionių rajone, (toliau - privatizavimo objektas) pagrobtų plytų vertę, nepagrįstai, anot apelianto, sutapatino jų vertę su šio pastato išgriautų keturių kaminų atstatymo kaštais, kurių atlyginimą prašė priteisti Valstybės turto fondas, atsižvelgdamas į atliktus Valstybės turto fondo vertintojų paskaičiavimus.

Skunde pažymima, kad dėl atliktos nusikalstamos veikos turtas tapo nefunkcionalus ir negali būti iki šiol naudojamas pagal teisės norminių aktų, reglamentuojančių valstybės turto valdymą naudojimą ir disponavimą reikalavimus, todėl šiuo atveju privatizavimo objekto prarastos vertės dėl padaryto nusikaltimo kompensavimas yra būtinas. Be to, iš byloje esančių įrodymų ir duomenų visumos yra akivaizdu, kad kaltinamiesiems išgriovus šiuos kaminus jų atstatymui, atliktus padarytos žalos skaičiavimus pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą atkuriamosios vertės metodą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimo Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ 34 punktas) iš viso reikės 4459 plytų, kaip tai yra nurodyta ir Valstybės turto fondo pateiktoje lokalinėje sąmatoje, sudarytoje pagal nusikaltimo metu galiojusias (2008 m. spalio mėn.) vidutines rinkos kainas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad po minėto nusikaltimo įvykdymo, 2009-04-14 atlikus preliminarius padarytos žalos vertės skaičiavimus pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytą atkuriamosios vertės metodą buvo nustatyta, kad aukščiau nurodytų asmenų padaryta žala privatizavimo objektui, t. y. vaikų lopšelio-darželio kaminų ir stogo dangos atkūrimo kaštai (atėmus 48 procentų bendrą pastato nusidėvėjimą) sudaro 7724,48 Lt. Byloje šis faktas paneigtas nebuvo, todėl teismas, nustatydamas pagrobtų ir negrąžintų 3800 baltų pilnavidurių plytų 790 Lt vertę ir priteisdamas mažiau nei nuostoliams atlyginti, pažeidė Civilinio kodekso 1.5 str., 6.249 str. 1 d. bei 6.251 str. 1 d. nuostatas. Be to, atliekant procesinius veiksmus ikiteisminiame tyrime ir bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad šį turtą galėjo sužaloti kiti asmenys, todėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl žalos atlyginimo faktiškai neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų, kurių pagrindu nebuvo tinkamai nustatytos šios bylos aplinkybės.

Svarbu, anot apelianto, paminėti ir tai, kad kaltinamieji savo jėgomis atstatyti išgriautus kaminus ar uždengti sugadinto stogo dalį nesiūlė. Be to, jie nesiekė geranoriškai atlyginti Valstybės turto fondui nusikalstama veika padarytos žalos dėl privatizavimo objekto sužalojimo (Baudžiamojo

proceso kodekso 107 str.). Todėl, Valstybės turto fondo nuomone, šioje byloje civilinio ieškovo reikalavimai turėjo būti patenkinti visa apimtimi.

Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pagrobtų daiktų - plytų - susigrąžinti Valstybės turto fondas reikalauti galimybės neturėjo, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog jos buvo panaudotos A. J. priklausančių pastatų statyboje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti, prokuroras ir civilinio ieškovo VĮ Valstybės turto fondo atstovė prašė skundus tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės bei valstybinės įmonės Valstybės turto fondo apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teisėtas, kai priimtas, surašytas prisilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, o pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, veikos sudėties, asmens kaltumo ir kitų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ir teisingai įvertintais įrodymais. 3.1.8 punkte yra išaiškinta, kad nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Teismų praktika, 2003, Nr. 19). Pagal Lietuvos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 d., kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamajame procese yra laikomasi principo, jog visos abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pasitvirtino, kad išteisintasis A. J., susitaręs su K. J., vakare atvažiavo į sutartą vietą – prie anksčiau buvusio lopšelio-darželio pastato automobiliu GAZ sukrauti plytas, tačiau byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta objektyvių, neginčytinų įrodymų, kad jis šias plytas pagrobė, t.y. padarė nusikalstamą vieką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Išteisintasis nuosekliai tvirtino, kad jis su K. J. susitarė dėl plytų pirkimo, atvažiavo į sutartą vietą kartu su savo sūnumi, S. P. ir A. D. ir susikrovė paruoštas plytas, vėliau dalis plytų jam buvo atvežtos į namus. Abejais atvejais jis už plytas sumokėjo pinigus. Iš viso iš kaltinamųjų nupirko daugiau negu 2000 plytų.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija pažymi, kad netgi ir sutikus su prokuroro skundo argumentu, kad A. J. turėjo suvokti ir, apeliacinės instancijos nuomone, galimai suvokė, kad plytos yra vogtos bei įvertinant tai, jog jis plytų atvažiavo vakare, t.y. tamsiu paros metu, neduoda pakankamo pagrindo pripažinti, jog kaltinamasis A. J. plytas pagrobė, tokie teiginiai galėtų turėti reikšmės tik sprendžiant apie kaltinamojo veikos teisėtumą įgyjant iš kaltinamųjų turtą. Byloje ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta ir teisiamojo posėdžio metu negauta jokių įrodymų apie tai, kad A. J. iš lopšelio-darželio pastato plytas pagrobė. Byloje nėra duomenų, jog jis su kitais nuteistaisiais tikrai tarėsi dėl plytų vagystės ar pats savo veiksmais dalyvavo pagrobiant svetimą turtą bei šį turtą paėmė ir neatlygintinai pasisavino, t.y. jo veikoje nėra nustatyti vagystės objektyviosios pusės požymiai, nes, kaip jau minėta aukščiau, jis E. O., S. T. ir K. J. už plytas sumokėjo. Be to, vagystė yra tyčinis nusikaltimas ir kaltininkas turi suvokti, kad turtas yra svetimas bei norėti jį neatlygintinai užvaldyti, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad A. J. suvokdamas, kad turtas svetimas, siekė jį neatlygintinai užvaldyti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog A. J. veikoje galimai yra nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo nusikaltimo (Lietuvos Respublikos BK 189 str.) ar kitos nusikalstamos veikos požymiai, tačiau kaltinimas dėl kitų nusikalstamų veikų, išskyrus vagystę, padarymo A. J. pareikštas nebuvo, todėl neanalizuojamas.

Kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. J. pagrobė 3800 baltų silikatinių plytų iš nenaudojamo lopšelio – darželio pastato, esančio Naujo Strūnaičio k. Švenčionių r., turto patikėjimo teise priklausančio VĮ Valstybės turto fondui, ir pagrįstai jį pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. išteisino.

Civilinis ieškovas VĮ Valstybės turto fondas apeliaciniame skunde ginčija jo naudai priteistos turtinės žalos dydį. Tačiau kolegija konstatuoja, kad VĮ Valstybės turto fondo pareikšto civilinio ieškinio klausimą teismas išsprendė teisingai.

Iš bylos matyti, kad VĮ Valstybės turto fondas pareiškė patikslintą ieškinį dėl 7724,48 Lt patirtos turtinės žalos atlyginimo ir tai patvirtinančius dokumentus (t. 2, b.l. 37-43). Ieškininiame pareiškime nurodoma, kad turtinę žalą sudaro vaikų lopšelio-darželio keturių kaminų ir stogo dangos atkūrimo kaštai, atskaičiavus nusidėvėjimą. Pažymėtina, kad kaltinamiesiems net nebuvo inkriminuotas darželio stogo sugadinimas, todėl nėra pagrindo svarstyti ieškinio šioje dalyje. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, jog civilinio ieškinio dydžio paskaičiavimas nėra pakankamai informatyvus, nes jame nurodyta tik ieškinio bendra suma, jos nekonkretizuojant. Iš nuosprendžio matyti, kad VĮ Valstybės turto fondo ieškinį teismas tenkino iš dalies, t.y. sumažino priteistinos žalos dydį. Kolegijos vertinimu, nuosprendžiu pakankamai išsamiai ir motyvuotai nustatyta, kad kaltinamieji pagrobė 3 800 baltų pilnavidurių plytų. Apeliacinė instancija sutinka su pirmosios instancijos teismo priteista turtine žala, padaryta dėl 3 800 plytų pagrobimo. E. O., S. T. ir K. J. nuteisti už tai, kad, išardę du, o ne keturis, kaminus, pagrobė būtent tokį kiekį, t.y. 3 800 vienetų plytų, todėl nepagrįstas civilinis ieškinys, kuriuo prašoma priteisti patirtą turtinę žalą dėl 4 459 vienetų plytų bei 12 kv. m. šiferio pagrobimo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistųjų asmenų solidariai priteisė padarytą žalą dėl 3 800 vienetų plytų pagrobimo, kadangi byloje nėra objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog būtent kaltinamieji išardė 4 kaminus. Pabrėžtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog šis pastatas ilgą laiką nebuvo eksploatuojamas bei tinkamai civilinio ieškovo prižiūrimas. Atsižvelgiant į tai, negalima atmesti galimybės, jog iki nagrinėjamo įvykio ir kiti nenustatyti asmenys galėjo įvykdyti vagystę iš šio pastato.

VĮ Valstybės turto fondo skunde nurodoma, kad nusikaltimo padarymo metu pavogtų plytų vieneto kaina rinkoje siekė iki 1,25 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismui nepateikta objektyvių tai patvirtinančių duomenų, tokių duomenų napateikta ir pateiktame civiliniame ieškinyje bei prie jo pridėtuose prieduose. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta vieno vieneto silikatinės plytos rinkos kaina bei taikytą 48 % dydžio nusidėvėjimą. Taigi, toks sprendimas ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo sumažinti, kolegijos nuomone, yra pagrįstas ir teisingas, VĮ Valstybės turto fondo apeliacinis skundas netenkinamas.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, naikinti ar keisti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 28 d. nuosprendį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įstatymų reikalavimų, atsižvelgė į visas svarbias bylos aplinkybes ir pagrįstai A. J. išteisino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., padarymo bei teisingai išsprendė VĮ Valstybės turto fondo pareikštą civilinį ieškinį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės prokuratūros prokurorės ir valstybės įmonės Valstybės turto fondo apeliacinius skundus atmesti.