Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. (V. Z. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vienuolikai (11) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad 2008 m. spalio 19 d., laikotarpyje nuo 13 val. iki 14 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Visagine, asmeninių nesutarimų pagrindu kilusio konflikto metu, tyčia sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam N. S. į krūtinę, galvą ir rankas, bei kojomis į pilvą ir krūtinės ląstą, tuo padarydamas pastarajam kraujosruvą kaktos kairio gumburo srityje, kraujosruvą kario skruosto – smilkinio srityje, kraujosruvą kairės akies skruosto srityje, kraujosruvą apatinės lūpos srityje, kraujosruvą kairio peties sąnario srityje, kraujosruvą kaklo srityje, kraujosruvą kairio žasto srityje, kraujosruvą krūtinės vidurinėje dalyje, kraujosruvą dešinio riešo nugarinime paviršiuje, nubrozdinimą kairio klubo sparno krašto srityje, abipusius šonkaulių lūžimus, krūtinkaulio lūžimą, širdies maišelio ir širdies sumušimą (kraujosruvas), plaučių, kepenų, kairio inksto, plyšimus, kraujo išsiliejimą krūtinės ir pilvo ertmėse, ko pasekoje nukentėjusysis minėto namo antros laiptinės pirmame aukšte mirė ir taip tyčia nužudė N. S. .

Iš nuteistojo V. Z. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis neneigia nuosprendyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių, tačiau ginčija kaltės formą, nurodydamas, kad neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusįjį N. S. .

Be to, nuteistojo teigimu, jis labai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir prašo atsižvelgti į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes bei sušvelninti paskirtąją bausmę.

Teismo posėdyje dalyvaujantis prokuroras prašo nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Nesutikdamas su teismo nuosprendžiu apeliantas teigia, kad nukentėjusiajam sudavė tik kelis smūgius; juos suduodamas nukentėjusiojo mirties nesiekė ir nesitikėjo. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog kaltės turinys nužudymo bylose atskleidžiamas ne vien tik kaltininko paaiškinimais apie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bet ir kitais, įstatymo nustatyta tvarka gautais bei teismo įrodymais pripažintais duomenimis, patvirtinančiais kaltininko atliktų veiksmų konkretų turinį.

Paties nuteistojo V. Z. , tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų M. B. , T. C. parodymais ir byloje esančia teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 246/08 (08) neginčijamai nustatyta, jog V. Z. , tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų, sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam N. S. į krūtinę, galvą ir rankas bei kojomis į pilvą ir krūtinės ląstą. Šiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti daugybiniai šonkaulių lūžimai, krūtinkaulio lūžimas, plaučių, kepenų, kairio inksto plyšimai, širdies maišelio ir širdies sumušimas, dėl ko prasidėjus ūmiam vidiniam kraujavimui nukentėjusysis mirė.

Tai, kad išgertuvių metu kilusio konflikto metu V. Z. sumušė N. S. , padarydamas jam teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytus mirtį sukėlusius sužalojimus, nei savo parodymuose viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde neneigė ir pats nuteistasis. Priešingai, jis tiek ikiteisminiame tyrime, tiek pirmosios instancijos teisme davė išsamius ir vienodus parodymus, iš kurių matyti, jog nusikalstamos veikos padarymo dieną jis kartu su nukentėjusiuoju bei M. B. ir T. C. buvo pastarosios namuose. Begeriant alkoholinius gėrimus tarp apelianto ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kurio metu V. Z. ir sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą, pilvą bei krūtinę. Nuteistasis teigė neprisimenantis, kiek tiksliai smūgių sudavė N. S. , tačiau sutinka su teismo medicinos specialisto išvada, kad smūgių galėjo būti ne mažiau kaip dešimt. V. Z. savo parodymuose teigė, jog konflikto metu buvo labai supykęs, todėl stengėsi nukentėjusiajam smūgiuoti kuo stipriau. Vėliau, M. B. nurodžius, jis sužalotą nukentėjusįjį nutempė į laiptinę ir ten jį paliko.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. Z. nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Įvertinus pirmiau aptartas aplinkybes akivaizdu, kad apeliantas nors ir nenorėjo atimti gyvybės N. S. , tačiau suduodamas ne mažiau kaip dešimt stiprių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į gyvybiškai svarbias, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. V. Z. , suduodamas daug stiprių smūgių į gyvybiškai svarbias kūno vietas, negalėjo nesuprasti, jog tokie jo veiksmai yra pavojingi žmogaus gyvybei ir nuo jų nukentėjusysis gali mirti. Tai, jog apeliantas buvo abejingas galimai kilsiantiems padariniams patvirtina jo elgesys ne tik nusikalstamos veikos padarymo metu, tačiau ir po jo – nuteistasis, matydamasis sunkiai sužalotą N. S. , nesistengė jam suteikti medicininės pagalbos, priešingai, sunkiai sužalotą nukentėjusįjį ištempė į laiptinę ir ten jį paliko. Įvertinusi šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia.

Nuteistasis V. Z. savo apeliaciniame skunde prašo atsižvelgti į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir sušvelninti paskirtąją bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę apeliantui, atsižvelgė į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes: nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes. V. Z. padarė labai sunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, kuris sukėlė sunkius ir neatitaisomus padarinius. Nuosprendį priėmęs teismas nustatė vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi, bei vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, V. Z. nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, anksčiau buvo keturis kartus teistas ir baustas administracine tvarka. Apygardos teismas, skirdamas bausmę apeliantui, taip pat atsižvelgė ir į apeliaciniame skunde minimas aplinkybes – į tai, jog nusikalstama veika buvo padaryta netiesiogine tyčia, nuteistasis dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi. Tinkamai įvertinęs visas šias bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas apeliantui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskyrė bausmę, lygią šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismas bausmės skyrimo ir individualizavimo taisyklių nepažeidė, V. Z. laisvės atėmimo bausmė paskirta teisingai ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Z. apeliacinį skundą atmesti.