Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-613-383/2012

Teisėjas Ramūnas Šarka Teisminio proceso Nr. 1-27-3-00007-2011-4

2012 m. spalio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Vitunsko, teisėjų Jurgio Kiškio ir Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam N. L. , gynėjui advokatui Albinui Miliauskui, nukentėjusiajai A. Š. , nukentėjusiosios atstovei advokatei Reginai Šeperienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. L. apeliacinį skundą dėl 2012 m. gegužės 11 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo N. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant lankytis A. Š. gyvenamosios vietos namų valdoje ir bendrauti su ja, jeigu tai nesusiję su priteistos žalos atlyginimu;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. – 25 MGL (3250 litų) bauda.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė N. L. paskirta laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, uždraudžiant lankytis A. Š. gyvenamosios vietos namų valdoje ir bendrauti su ja, jeigu tai nesusiję su priteistos žalos atlyginimu.

Iš N. L. nukentėjusiosios A. Š. naudai priteista 2000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 29 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), Lazdijų r., J. V. priklausančioje pievoje, vadindamas A. Š. necenzūriniais žodžiais „kalė“, „debilė“, neviešai ją įžeidė, bei keturis kartus spyrė į sėdmenis ir ranka sudavė vieną kartą ranka į sprando–kaklo sritį, taip padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos kaklo dešinėje, sprando srityje, dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti.

Nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas papildomas išlaidas.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

N. L. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1. punkte nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. To paties nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, jo manymu, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai taikė teisės normas.

Teisėjų kolegija sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog N. L. kaltė tiek dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, tiek dėl įžeidimo įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina kiti įrodymai, teismo pagrįstai pripažinti objektyviais bei patikimais – t. y., liudytojo N. Š. parodymai, patvirtinantys, kad tarp N. L. ir nukentėjusiosios vyko konfliktas, kad N. L. nukentėjusiąją pavadino „kale“, taip pat, kad jo žmona buvo suklupusi (t. 1, b. l. 46); policijos pareigūno R. P. parodymai, patvirtinantys, kad iškart po įvykio nukentėjusioji nurodė buvusi sumušta kaimyno (t. 1, b. l. 63); byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad įvykio vietoje matyti išminta žolė; teismo medicinos eksperto pateikta išvada, patvirtinanti A. Š. padarytus sužalojimus, išvadą surašusio specialisto L. Urbanavičiaus paaiškinimai teismo posėdyje, taip pat gydytojo T. G. parodymai, kad diagnozę dėl daugybinių kūno sužalojimų jis nustatė ne vien tik pagal nukentėjusiosios subjektyvius nusiskundimus, bet ir pagal objektyvius sužalojimus ant jos kūno (t. 1, b. l. 89). Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertas L. Urbanavičius teismo posėdyje patvirtino, kad tarp jo išvados ir T. G. nustatytos diagnozės nėra jokių prieštaravimų (t. 1, b. l. 73-74). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, abiejų medikų parodymai apie kraujosruvos išryškėjimo laiką ant žmogaus kūno visiškai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kadangi T. G. , apžiūrėdamas nukentėjusiąją netrukus po įvykio, kraujosruvos neužfiksavo, nors nukentėjusioji skundėsi šlaunies skausmu, o teismo medicinos ekspertas L. Urbanavičius kitą dieną jau nustatė kraujosruvą dešinėje šlaunyje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šiomis išvadomis, kurios pagrįstos objektyviais duomenimis bei medikų parodymais. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog teismo posėdyje apklaustas ekspertas L. Urbanavičius paaiškino, kad šlaunies sužalojimas galėjo atsirasti, jeigu ant lygaus paviršiaus buvo akmenukas, nepaneigia jo kaltės, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad kraujosruvos buvo nustatytos ne tik šlaunies nugariniame paviršiuje, bet ir ant kaklo, kairės mentės bei sprando srityse.

Nuteistojo keliama versija, jog nukentėjusioji pirmoji jį užsipuolė ir smogė kibiru, o nuteistasis ją tik pastūmė ir ši nugriuvo, nepasitvirtino ir teismas, remdamasis objektyviais duomenimis, pagrįstai šią versiją įvertino kaip nelogišką ir neįtikinančią. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. L. buvo sužalotas kibiru, kadangi nei į policiją, nei į medikus jis nesikreipė, o liudytojų V. B. ir V. S. , kurie teigia matę įvykį, parodymai pagrįstai pripažinti nepatikimais. Nors abu šie liudytojai teismo posėdyje parodė kartu tiesiogiai matę, kaip A. Š. užpuolė N. L. su kibiru, tačiau šie liudytojai, po du kartus apklausti teisme, savo parodymus keitė, jie nesutapo nei tarpusavyje, nei su nuteistojo parodymais, nei su objektyviomis įvykio aplinkybėmis. Apklaustas pirmame teismo posėdyje liudytojas V. S. parodė, kad įvykio metu buvo prie V. J. namų, iš kur matė, kaip A. Š. užpuolė N. L. . Liudytojas negalėjo nurodyti net apytikslio įvykio laiko – „buvo ruduo, pavasaris, vasara“, „buvo šilta, dar neprasidėję šalčiai“ (t. 1, b. l. 47). Kitame teismo posėdyje liudytojas V. S. nurodė, jog įvykio metu stovėjo ties N. L. sodo viduriu, ir nors medžiai buvo sužaliavę, jie netrukdė gerai matyti įvykio vietos (t. 1, b. l. 90). Liudytojas V. B. apklaustas teismo posėdyje nurodė, jog įvykio metu buvo prie V. J. sodybos (t. 1, b. l. 48), tačiau kitame teismo posėdyje nurodė, kad įvykio metu buvo prie N. L. sodo, medžiai netrukdė matyti įvykio vietos, nes dar nebuvo sužaliavę, o vaizdas buvo panašus kaip kovo mėnesį darytose fotonuotraukose (t. 1, b. l. 74). Abu liudytojai patvirtino, kad buvo apsirengę striukėmis, nors iš objektyvių bylos duomenų matyti, kad įvykio metu buvo 18,5 laipsnių šilumos. Be to, liudytojų V. S. ir V. B. parodymai, kad N. L. nevadino A. Š. nei „debile“, nei kitais žodžiais, prieštarauja paties N. L. parodymams, kad nukentėjusiąją jis „debile“ pavadino (t. 1, b. l. 44), šią aplinkybę nuteistasis patvirtina ir apeliaciniame skunde.

Teismas pagrįstai atmetė ir liudytojų R. L. bei N. P. parodymus, kadangi nė viena iš šių liudytojų tiesiogiai įvykio nematė, jų parodymai nei patvirtina, nei paneigia N. L. kaltę. Be to, N. P. parodymai, jog prieš šį įvykį nukentėjusioji konfliktavo su vyru ir pas juos dėl to lankėsi policija, buvo paneigti tiek nukentėjusiosios bei jos sutuoktinio parodymais, tiek ir objektyviais bylos duomenimis.

Apeliantas skunde teigia, jog pavadindamas A. Š. „debile“ nesiekė jos įžeisti, o taip ją pavadino todėl, kad ji šaipėsi iš jo neįgalios žmonos, o taip elgtis gali tik psichiškai nesveikas žmogus. Šis skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi visuomenėje šis žodis, kaip ir žodis „kalė“, kuriuo N. L. taip pat pavadino nukentėjusiąją, yra užgaulus, turi neigiamą prasmę ir konfliktinėse situacijose yra vartojamas siekiant kitą asmenį pažeminti ir įžeisti. Taigi teismas visiškai pagrįstai šių žodžių vartojimą nukentėjusiosios atžvilgiu kvalifikavo kaip baudžiamąjį nusižengimą, nurodytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kaltė tiek dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.), tiek dėl įžeidimo (Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d.), įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie išsamiai išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 276 str. 4 d., 301 str. 1 d.). Duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad įrodinėjimo procesas vyko iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas ir buvo šališkas, nėra, įrodymai byloje surinkti BPK nustatyta tvarka, o juos vertinant vadovautasi BPK 20 str. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl N. L. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra pagrįstos nešališkai teismo posėdžio metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, todėl yra pagrįstos ir motyvuotos.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios A. Š. atstovė advokatė R. Šeperienė pateikė pinigų priėmimo kvitą, kuris patvirtina, jog A. Š. patirtos išlaidos už teisinės pagalbos teikimą apeliaciniame procese sudaro 1000 Lt (vieną tūkstantį litų). Nurodyta suma yra pagrįsta, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. nuostatomis, turi būti priteistos iš nuteistojo N. L. .

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 str. 2 dalimi,

nutarė:

Nuteistojo N. L. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo N. L. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų ) atstovavimo išlaidų nukentėjusiosios A. Š. naudai apeliacinės instancijos teisme.