- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-441-923/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-0-00678-2023-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Algirdas Giedraitis, Lina Lesinskienė
- Nuteistasis
- V. M.
- Advokatai
- Aleksandras Pocius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Linos Lesinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas 40 parų arešto bausme.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto 1 papunkčiu, prie 2022 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi subendrintos galutinės 4 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmės, kurios neatlikta dalis nuosprendžio priėmimo dienai buvo 1 metai 7 mėnesiai 16 dienų, iš dalies pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis – 30 dienų laisvės atėmimo ir paskirta galutinė 1 metų 8 mėnesių 16 dienų laisvės atėmimo bausmė.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos – 2024 m. birželio 10 d.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad neteisėtai laikė nedidelį kiekį psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, o būtent: atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) kalėjime, adresu (duomenys neskelbtini), 2-ame nuteistųjų būryje, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip 2023 m. gruodžio 9 d. 12.34 val., neteisėtai savo reikmėms laikė psichotropines medžiagas – sintetinius kanabinoidus MDMB-INACA ir 5F-ADB, įsodrintas į apie 1 centimetro pločio ir apie 1 centimetro ilgio popieriaus lapelį, kurio masė – 0,0094 g, kuriame yra 0,0004 g gryno sintetinio kanabinoido 5F-ADB, o nustatyti, kiek tyrimui pateiktame lapelyje yra grynos psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido MDMB-INACA Lietuvos teismo ekspertizės centras negali, nes neturi šios pamatinės medžiagos, ir kurias, supakuotas į baltos spalvos popieriaus skiautę, laikė savo dėvimų kelnių dešinėje kišenėje iki tol, kol 2023 m. gruodžio 9 d. 12.34 val. Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimo pareigūnas, pastebėjęs jį (V. M.) prie pirmojo lokalinio sektoriaus tvoros ir pakvietęs į kontrolės praleidimo postą Nr. 2, atliko asmens dalinę kratą ir jo (V. M.) dėvimų kelnių dešinėje kišenėje psichotropine medžiagas surado ir paėmė.
2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. M. kaltė patvirtinta byloje esančiais rašytiniai įrodymais, liudytojų parodymais. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad nusikalstamą veiką V. M. padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, anksčiau teistas keturiolika kartų, į atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į nuteistojo asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos padarymo aplinkybes.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
3. Nesutikdamas su priimtu nuosprendžiu, V. M. skundžia jį apeliacine tvarka, prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
3.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad nėra padaręs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Teigia, kad tai buvo keli atsitiktinumai, nustatyti ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau jie teisme nebuvo vertinti dėl jam nežinomų priežasčių. Pažymi, niekada neneigė aplinkybės, kad pas jį kelnėse rastos narkotinės medžiagos, bet vien ši aplinkybė neįrodo jo kaltės. Teigia, jog dirbantys asmenys dažnai naudojasi bendrais darbiniais rūbais bei įrankiais, ši praktika paplitusi ne tik įkalinimo įstaigose. Todėl tai, jog jis pasinaudojo kito asmens rūbais yra savaime suprantamas dalykas. Teigia, kad galima jį būtų kaltinti nebent dėl to, kad prieš apsirengdamas nepatikrino kišenių, o šiaip užčiuopti popieriaus skiautę skubant grįžti į darbą beveik neįmanoma, ypač nesitikint, kad kišenėje kažkas bus.
3.2. Skunde nuteistasis teigia, kad kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai yra prieš jį nusistatę. Jie ne kartą yra siūlę su jais bendradarbiauti, t. y. skųsti kitus nuteistuosius, bet jis kategoriškai atsisakė, nes jam tai nepriimtina, žema, dėl to galimai jam bandoma kerštauti. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo pareigūnų teiginiais, juos priimdamas kaip pagrįstus, nekeliančius abejonės įrodymus, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, kadangi pati kaltė nenustatyta ir neįrodyta, o inkriminuota tik iš pačio fakto ir nepagrįstų teiginių. Pažymi, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį pažeidė teisingumo principą bei baudžiamojo įstatymo nuostatas, kurios numato, kad asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra kaltas, t. y. yra padaręs nusikalstamą veiką.
3.3. Skunde nuteistasis prašo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad yra atsiradęs asmuo, kuris prisipažino palikęs kelnėse narkotines medžiagas. Pažymi, kad tas asmuo, išgirdęs apie įvykį pats prie jo priėjo, prisipažino, pasakė, kad narkotines medžiagas paliko per neapsižiūrėjimą ir atsiprašė bei pats nuėjo pas pareigūnus prisipažinti, nieks jo nevertė ir nepapirkinėjo. Teigia, kad tarp nuteistųjų teisingumo principas veikia paprasčiau ir realiau nei įprastai gyvenime.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje gynėjas nuteistojo skundą palaikė, prašė tenkinti, o nematant galimybės jo ginamąjį išteisinti – prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę. Prokuroras prašė skundą atmesti atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti visi motyvai dėl ko buvo priimtas būtent toks procesinis sprendimas, nurodytuose motyvuose paneigiami nuteistojo skunde nurodyti argumentai.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
6. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis – pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
7. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę, nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, o būtent ginčija, jog jo dėvimų kelnių kišenėje rastas psichotropine medžiaga įsodrintas popieriaus skiautė priklausė jam.
8. V. M. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Pagal šią normą atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Byloje ginčo, kad rasta popieriaus skiautė įsodrinta psichotropinėmis medžiagomis ir kad medžiagos kiekis pripažįstamas kaip nedidelis, t. y. dėl veikos kvalifikavimo, nėra. Ginčas kilęs tik dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl V. M. kaltės.
9. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, jog, priimdamas procesinį sprendimą baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, skundžiamą nuosprendį ir nuteistojo V. M. apeliacinio skundo argumentus, mano, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip interpretuoja surinktus duomenis, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios ir motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistojo V. M. kaltė dėl BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymo visiškai įrodyta byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.
10. Apeliaciniame skunde nuteistasis savo kaltę ginčija teigdamas, kad kelnės, kurių kišenėje buvo rastas psichotropine medžiaga įsodrintas popieriaus lapelis priklausė ne jam ir jis apie tą lapelį nieko nežinojo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais, kad tokia nuteistojo pozicija laikytina kaip gynybinė, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šią pagrįstą išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs liudytojų – kalėjimo darbuotojų parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje bei sugretinęs juos su kitais byloje esančiais duomenimis.
11. Pats nuteistasis V. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad minėtą dieną dirbant jam pasidarė šalta ir grįžęs į gyvenamąsias patalpas užsidėjo antras kelnes, kurios kabėjo antrojo būrio bendrosiose patalpose ir kam jos priklausė – nežino (1 t., b. l. 32–33). Kitos apklausos metu nuteistasis V. M. parodė, kad įvykio dieną į antrojo būrio patalpas grįžo apsirengti šiltas kelnes. Būrio bendro laikymo daiktų sandėlyje rado nutriušusias suplyšusias kelnes, kurias apsivilko ir sugrįžo į darbą. Kelnių kišenių netikrino, kas buvo kišenėse nežinojo (1 t., b. l. 39). Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis taip pat tvirtino, kad dėl to, jog buvo šalta diena, užsivilko antras kelnes, kelnės buvo svetimos, kieno – nežinojo. Pasak nuteistojo, visi ima darbo rūbus, tačiau kartu teigė, kad jis turi savo darbo rūbus (2 t., b. l. 139–140). Šiuos nuteistojo teiginius paneigia kitų liudytojų parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas V. S. parodė, kad V. M. įvykio metu dėvėjo juodas „H“ kelnes su įplyšimu ir baltu šniūreliu, kiek atsimena, V. M. šias kelnes dėvėjo jau seniai, yra ne kartą matęs jį dėvintį jas, matė jau nuo rudens. Ir po to, kai V. M. atliko dalinę kratą vėliau taip pat matė jį šias kelnes dėvintį. Nėra pastebėjęs, kad nurodytas kelnes dar kuris nors iš nuteistųjų būtų dėvėjęs. Nurodytų kelnių medžiaga yra nepašiltinta, plona, atliekant kratą nesijautė, kad po jomis būtų dar kitos kelnės, būtų pajutęs ir tokiu atveju būtų paprašęs jas nusivilkti, kad patikrintų visus rūbus ir kišenes. V. M. aprangą įsidėmėjęs dėl to, kad jis dažnai vaikštinėdavo pro kontrolės praleidimo postą, kuriame darbo metu dažniausiai būna. Be to V. M. taip pat labai dažnai stovėdavo prie kamerų tipo patalpų langų ir bendraudavo su ten bausmę atliekančiais nuteistaisiais, dėl ko jis buvo stebimas, kad neperduotų į uždaras kameras nuteistiesiems draudžiamų daiktų (1 t., b. l. 22–23). Tokias pat aplinkybes liudytojas nurodė ir teisiamajame posėdyje (2 t., b. l. 137–138).
12. Kad kelnės priklausė būtent nuteistajam, įrodo aplinkybės, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 50 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nuteistiesiems yra draudžiama perleisti savo turtą kitiems nuteistiesiems, suimtiesiems ar laisvės atėmimo vietų įstaigos darbuotojams. Šias aplinkybes nurodė ir (duomenys neskelbtini) kalėjimo Resocializacijos skyriaus specialistai. Liudytojas M. M. parodė kad iki 2023 m. gruodžio vidurio dirbo (duomenys neskelbtini) kalėjime Resocializacijos skyriaus specialistu, kuriam buvo paskirtas 2-as nuteistųjų būrys, kur bausmę atlieka nuteistasis. Nuteistieji dėvi savo rūbus, o dalintis, skolintis ar perleisti savo daiktus ar rūbus kitiems nuteistiesiems yra draudžiama. Apie tai, kad kažkuris iš nuteistųjų nešiotų ne savo kelnes jam neteko girdėti. Dėl jokių dingusių rūbų, sportinių kelnių, nuteistieji pretenzijų neišsakė (1 t., b. l. 34–35). Teisiamajame posėdyje liudytojas nurodė tas pačias aplinkybes, pažymėjo, kad kalėjime dirba 18 metų ir nėra girdėjęs, kad nuteistieji nešiotų kitų nuteistųjų rūbus, ar kad paimtų nuteistasis ne savo daiktus. Nebent, patys nuteistieji pasiskolina, bet skolinasi dažniausiai cigaretes arba arbatą (2 t., b. l. 138).
13. Liudytoja Resocializacijos skyriaus specialistė V. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jai paskirtas 2-as nuteistųjų būrys, kuriame bausmę atlieka ir V. M.. Apklausos metu ji nurodė, kad nuteistieji dėvi savo rūbus, o dalintis daiktais ar rūbais jiems yra draudžiama. Paprastai nuteistieji saugo savo daiktus ir rūbus, iki šiol dėl dingusių rūbų nuteistieji pretenzijų nereiškė (1 t., b. l. 28–29). Apklausiama teisiamojo posėdžio metu ši liudytoja patvirtino, jog pareigas eina nuo 2023 m. gruodžio 15 d., todėl apie įvykį nežino. Taip pat teigė, kad yra draudžiama keistis, nešioti kitų nuteistųjų rūbus. Ant palangių būna padėti rūbai pardavimams, bet kalėjimo darbuotojai tą draudžia daryti. Parduodami rūbai būna nauji, o prastais, suplyšusiais rūbais, nuteistieji nesikeičia (2 t., b. l. 138–139).
14. Įvertinus liudytojų parodymus, akivaizdu, kad ne tik įstatymas draudžia nuteistiesiems imti svetimus daiktus, bet ir praktikoje to nebūna, juo labiau įvertinus aplinkybes, kad kelnės buvo gerokai nudėvėtos ir suplyšusios. Tai, kad V. M. dėl šalčio užsivilko minėtas kelnes ant savo dėvimų kelnių, paneigia liudytojo V. S. parodymai, kadangi pareigūnas, darydamas asmens dalinę kratą, būtų apčiuopęs apatines kelnes, kurias, įvertinus vien tai, kad viršutinių kelnių kišenėje rasta draudžiamų medžiagų, neabejotinai būtų taip pat tikrinęs. Be to, nuteistojo teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai apie tai, kad įmonė darbuotojams yra išdavusi darbo rūbus ir jis turi savo darbo rūbus paneigia jo paties skundo argumentą apie savaime suprantamą dalyką, kad jis pasinaudojo kito asmens rūbais dėl paplitusios praktikos naudotis bendrais darbiniais rūbais.
15. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybę, jog kelnės yra ne jo, nuteistasis nurodė tik vėliau. Iš karto po įvykio V. M. buvo liepta parašyti pasiaiškinimą, kuriame jis nurodė, jog „tą popieriuką radau nepamenu iš kur. Kas ten per popieriukas aš nežinau“ (1 t., b. l. 11). Vis tik, kad V. M. apie dėvimų kelnių kišenėje esančią uždraustą medžiagą žinojo, patvirtino įtartinas nuteistojo elgesys. Liudytojas V. S. parodė, jog kad prie 1-ojo lokalinio sektoriaus tvoros pamatė stovintį antro būrio nuteistąjį V. M., kuris pakėlęs galvą kalbėjo su kamerų tipo patalpose esančiais nuteistaisiais, ką jie šūkavosi neišgirdo. V. M. pamatęs, kad jį stebi, susimėtė, pradėjo eiti lyg prie 1-ojo lokalinio sektoriaus tvoros, lyg link 2-ojo būrio tvoros. Visa tai sukėlė įtarimų ir dėl to nedelsdamas nusprendė patikrinti, ar nuteistasis neturi draudžiamų daiktų. Davęs nurodymą V. M. prieiti, atliko jo asmens dalinę kratą, kurios metu pastarojo kelnių kišenėje rado ir paėmė baltą popieriaus skiautę, kurios viduje buvo įdėtas rudos spalvos popieriaus kvadratėlis. Nuteistojo paklausus kas tai yra, šis nieko neatsakė (1 t., b. l. 18–19). Be to, byloje esantis 2024 m. vasario 15 d. tarnybinis pranešimas „Dėl kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimo“, patvirtina, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Kriminalinės žvalgybos valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai disponuoja žvalgybine informacija, kad V. M., vykdydamas kitų nuteistųjų nurodymus, už atlygį, nešioja galimai narkotines ar psichotropines medžiagas ir jas perduoda kitiems nuteistiesiems (1 t., b. l. 118–119). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad (duomenys neskelbtini) kalėjimo viršininko 2024 m. vasario 8 d. sprendimu nuteistajam buvo paskirta nuobauda už tai, kad nuteistasis buvo sulaikytas ir bandant atlikti asmens dalinę kratą, jis staigiu rankos mostu kažką išsitraukė iš kairės pusės kelnių kišenės. Davus nurodymą atiduoti tai, kas yra pas jį kairėje rankoje, V. M. į nurodymą nesureagavo ir įsidėjo į burną bei kažką nurijo. (1 t., b. l. 112). Pasiaiškinime V. M. nurodė, kad buvo tikrintas praleidimo poste Nr. 3, turėjo kišenėje raštelį, kurį suvalgė (1 t., b. l. 116). Atsižvelgiant į KŽ pareigūnų disponuojamą informaciją, nuteistojo įtartiną elgesį, sukėlusį įtarimą pareigūnui, kuris ir atliko V. M. kratą, bei net ir po šioje byloje analizuojamo atvejo vykusius įvykius, abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis V. M. žinojo, jog jo asmeninių kelnių kišenėje yra popieriaus lapelis, kuris buvo prisodrintas psichotropinių medžiagų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.
16. Skunde nuteistasis prašo atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad yra atsiradęs asmuo, kuris prisipažino palikęs kelnėse narkotines medžiagas – tai K. G.. Teisiamojo posėdžio metu V. M. teigė žinojęs, jog tai K. G. kelnės, nes matė jį dėvintį tas kelnes, tačiau tuo metu K. G. neįspėjo, kad užsivilks jo kelnes, kadangi tai gavosi spontaniškai (2 t., b. l. 139–140). Vis tik ikiteisminio tyrimo metu pirmoje apklausoje V. M. nurodė nežinantis kam priklausė kelnės (1 t., b. l. 32–33), o kitoje apklausoje nurodė, kad po pirmos apklausos pasidomėjo būryje ir sužinojo kieno tos kelnės – K. G. prisipažino, kad į kelnių kišenę buvo įsidėjęs lapelį, apie kurį galėjo pamiršti (1 t., b. l. 39).
17. K. G., apklaustas kaip specialusis liudytojas parodė, kad atlieka bausmę ir dirba kalėjime batsiuviu. Galimai 2023 m. lapkričio mėnesį kažkuris nuteistasis atnešė už darbą jam rudos spalvos popieriuką, vadinamą „langelį“. Tas nuteistasis turbūt žinojo, kad jis yra vartojantis ir dėl to atsilygindamas atnešė jam šių medžiagų. Tą langelį įsidėjo į baltos spalvos popieriuką nuo „M“ cigarečių ir įsidėjo į kelnių kišenę. Į kurią kišenę įsidėjo atsakyti negali, nes neatsimena. Galvojo, kad po darbo „patrauks“, t. y. surūkys. Parėjęs į būrį apie tą popieriuką visai pamiršo. Savo darbines kelnes, kurių kišenėje buvo tas popierius, kartu su darbiniais drabužiais pakabino daiktų sandėlyje ant virvės prie lango, kur kabėjo kiti darbiniai rūbai. Apie tą popieriuką visai pamiršo, dar kokią savaitę vaikščiojo su tomis kelnėmis su popieriuku kišenėje. Tada kažkada pas jį atėjo V. M. ir pasakė, kad „tavo kelnėse pas mane rado popieriuką“. V. M. buvo užsivilkęs jo kelnes. Nežino kodėl, nes savo kelnių jam nebuvo davęs. Visi savo drabužius kabina ant tos virvės, kiekvienas savo drabužius žino. Gali būti, kad V. M. sumaišė ir apsirengė ne tomis kelnėmis. Nurodė, kad jo kelnės buvo juodos spalvos „H“ firmos su „H“ užrašu ir baltu šniūreliu, įvertu į juosmenį, kurioje kelnių vietoje buvo užrašas – negali atsakyti. Ant vienos blauzdos ar dar kažkur buvo „H“ ženklas, t. y. buvo baltos spalvos rodyklytės. Ar dar kuris nuteistasis turi tokias pat kelnes, nėra matęs. Tas kelnes V. M. buvo užsivilkęs vienintelį tą kartą, kai jam darė asmens kratą ir rado popierėlį (1 t., b. l. 45–46). Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas K. G. parodė iš esmės panašias aplinkybes, tačiau teisėjų kolegijos manymu, atsakinėdamas į jam pateiktus klausimus liudytojas K. G. tik patvirtino manymą, jog kelnės yra ne jo, o V. M..
18. Teisiamajame posėdyje liudytojas negalėjo nurodyti nei kada kažkuris iš nuteistųjų jam galėjo atnešti „langelį“, nei kada jis jį įsidėjo į kišenę, nei į kurią kišenę, nei kada V. M. kelnes pasiskolino, nei kiek laiko tos kelnės kabėjo bendroje patalpoje. Teisiamajame posėdyje K. G. nurodė, kad kelnės buvo juodos, darbinės. Teigė, kad jas dėvėjo tada, kai dirbo murziną darbą, taip pat tvirtino, kad jos jam buvo per didelės, todėl jas apsimaudavo ant viršaus kitų kelnių, nurodė, kad nešioja M-L dydį. Jam atrodo, kad įplyšimų ant kelnių nebuvo (2 t., b. l. 139). Kaip matyti K. G. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje negalėjo nurodyti nei į kurią kišenę neva buvo įsidėjęs „langelį“, nei kada tą padarė, nei tiksliai apibūdinti kaip atrodė neva jam priklausančios kelnės. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kelnės yra su „H“ užrašu, kurio vietos K. G. negalėjo nurodyti, be to, yra suplyšę, ką patvirtino tiek liudytojas V. S., tiek pats nuteistasis V. M.. Asmenų nurodomas aplinkybes, kad minėtos kelnės dėvimos ant viršaus, kadangi yra didesnės, paneigia byloje esantis 2024 m. vasario 8 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad kelnės yra S dydžio (1 t., b. l. 90–96), kai tuo tarpu pats K. G. nurodė nešiojantis M-L dydį. Nors K. G. teigė, kad V. M. galėjo matyti jį dėvintį šias kelnes, kadangi jie tame pačiame būryje atlieka bausmę, teisėjų kolegijos manymu, labiau tikėtina yra, kad K. G. matė šias kelnes nešiojantį V. M., dėl ko apklausos metu galėjo teisingai apibūdinti tam tikras fizines kelnių savybes. Kaip jau minėta, kad ginčo kelnes nešiojo tik V. M., o K. G. su tokiomis kelnėmis nėra matęs, nurodė ir liudytojas V. S..
19. Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad neįtikima K. G. versija dar ir dėl to, jog asmuo, kuris kaip nustatyta byloje yra pats vartojantis ir priklausomas nuo psichotropinių medžiagų, kurių, manytina, nėra taip paprasta įkalinimo įstaigoje gauti, jas gavęs tiesiog imtų ir pamirštų neribotam laikui kelnių kišenėje. K. G. priklausomybę patvirtino teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. R., kuri parodė, jog dieną prieš teisiamąjį posėdį K. G. buvo rastas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, jis pasirašė, kad vartojo, bet nepaaiškino, kokias medžiagas buvo vartojęs (2 t., b. l. 139). Pažymėtina ir tai, kad pagal 2024 m. vasario 15 d. tarnybinį pranešimą „Dėl kriminalinės žvalgybos informacijos pateikimo“, nuteistasis K. G. su tiriama nusikalstama veika nėra niekaip susijęs. Pranešime pažymėta, kad K. G. yra žinomas kaip asmuo, kuris už atlygį, siekdamas suklaidinti pareigūnus, melagingai prisipažįsta įvykdęs kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas (1 t., b. l. 118–119). Visos šios nurodytos aplinkybės paneigia V. M. nurodomą versiją, jog kelnės, kuriose rastos psichotropinės medžiagos buvo ne jo, o K. G..
20. Skundžiamame teismo nuosprendyje pagrįstai ir argumentuotai atmesta nuteistojo nurodoma versija, kad šioje byloje liudytoju apklaustas V. S., yra prieš jį nusistatęs ir kerštauja nepagrįstai apkaltindamas. Apklausiamas teisiamajame posėdyje V. M. tvirtino, kad su pareigūnu V. S. jo santykiai yra blogi, kadangi 2-3 savaites iki byloje analizuojamo įvykio jį nubaudė pagal V. S. surašytą protokolą, kad pažeidė lokalizaciją. Nurodė, kad jam suteikta teisė visur vaikščioti, o V. S. „užknisa“ tikrinimas. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis svarstė, kad gal V. S. bando su juo susidoroti (2 t., b. l. 139–140). Liudytojas V. S. teisme nurodė, kad piktumų su nuteistuoju neturi, nuobaudų jam nėra skyręs (2 t., b. l. 137–138). Byloje esantys duomenys patvirtinta skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, kad nors V. M. nurodė, kad V. S. prieš jį nusistatęs, nes pagal jo tarnybinius parnešimus buvo nubaustas, tačiau iš teismui pateiktų tarnybinių pranešimų dėl V. M. baudimo drausmine tvarka matyti, jog iki nagrinėjamo įvykio V. S. nėra rašęs nei vieno tarnybinio pranešimo, kurio pagrindu V. M. būtų baustas anksčiau drausmine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ši V. M. versija buvo paneigta byloje esančiais duomenimis, apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo jau naują argumentą, kad žvalgybos pareigūnai yra prieš jį nusistatę ir jam galimai kerštauja dėl to, kad jis nesutiko bendradarbiauti ir skųsti kitų nuteistųjų. Teisėjų kolegija šią versiją taip pat vertina kaip gynybinę, nepagrįstą jokiais motyvais ar įrodymais. Akivaizdu, kad tarnybiniai pranešimai rašomi, drausminės nuobaudos skiriamos ar inicijuojami ikiteisminiai tyrimai išimtinai atsižvelgiant ir įvertinus paties nuteistojo netinkamą ar neteisėtą elgesį būnant laisvės atėmimo vietų įstaigoje.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie aukščiau išdėstyti bylos duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, sudaro tarpusavyje vieningą įrodomąją loginę nuoseklią grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą, patvirtinančią, kad V. M. nuosprendyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis laikė savo kelnių kišenėje nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos neturėdamas tikslo platinti. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nuteistojo apeliacinio skundo argumentais paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįstant V. M. kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį. Visi byloje surinkti duomenys pirmosios instancijos teismo įvertinti, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, o visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos, sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra teisingi ir pagrįsti.
22. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje atliktų veiksmų, esančių įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumos visiškai pakanka išvadai dėl V. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi, nors apeliantas su teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, nėra išanalizuotos visos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teisingumo principas ir draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.
Dėl bausmės
23. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu V. M. ginantis advokatas paprašė sušvelninti nuteistajam skirtą bausmę ir skirti trisdešimties parų arešto bausmę. Nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde dėl jam skirtos bausmės dydžio nepasisakė, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, ginčijama kaltė ir prašymas išteisinti asmenį, apima ir jam skirtos bausmės klausimą.
24. Už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 259 straipsnio 2 dalyje padarymą sankcijoje numatyta alternatyvi bausmė – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba bauda, arba areštas. BK 49 straipsnio 3 dalyje be kita ko numatyta, kad už baudžiamąjį nusižengimą gali būti skiriama nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto bausmė. Nuteistajam V. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirta keturiasdešimties parų arešto bausmė.
25. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal teismų praktiką, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
26. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, Taip pat teismas įvertino nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – V. M. padarė baudžiamąjį nusižengimą. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir dydį atsižvelgė ir į tai, kad V. M. anksčiau teistas 14 kartų, paskutinį kartą teistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 259 straipsnio 2 dalį ir šiuo metu atlikinėja bausmę (1 t., b. l. 125–152), baustas administracine tvarka, bausmės atlikimo vietos administracijos charakterizuojamas patenkinamai (1 t., b. l. 121–122). Taip pat teismas pažymėjo, kad šią veiką padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.
27. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nuteistajam parinkta arešto bausmė jos dydį parenkant artimą maksimaliam dydžiui nelaikytina aiškiai per griežta bausme, kas sudarytų pagrindą šioje dalyje nuosprendį keisti. Kaip jau minėta, šis teistumas V. M. jau ne pirmas, jis eilę kartų teistas, tame tarpe ir už veikas, susijusias su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, kas leidžia konstatuoti, jog nusikalstama veika, dėl kurios jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, vis tik nebuvo padaryta atsitiktinai, o buvo tik dėsningas jo elgesio padarinys dėl visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų. Be to, Kalėjimo kriminalinės žvalgybos duomenimis V. M., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę laisvės atėmimo vietų įstaigoje, vykdydamas kitų nuteistųjų nurodymus, už atlygį, nešioja galimai narkotines ar psichotropines medžiagas ir jas perduoda kitiems nuteistiesiems, kas tik įrodo, kad net ir pačios griežčiausios bausmės rūšies paskyrimas V. M. asmenybei teigiamos įtakos neturi, bausmės tikslai – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų – nėra pasiekiami. Šį manymą sustiprina ir byloje esantys duomenys, kad net ir po nusikalstamos veikos padarymo, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nuteistasis ir toliau nevykdė laisvės atėmimo vietų įstaigos pareigūnų reikalavimų, buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis, kas itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį V. M.. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko tiek apeliantui skirtinos bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę.
Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
28. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2024 m. rugsėjo 4 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pirminė pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį V. M. sudaro 127,08 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo (3 t., b. l. 2–4).
29. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas kaip ir BPK 106 straipsnio 2 dalies numatytose išimtinėse nuostatose, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais atvejais. Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėl to, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertintos konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybės (kasacinės nutartys 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, tai, kad apeliacinis procesas buvo inicijuotas nuteistojo apeliaciniu skundu, kuris atmestas kaip nepagrįstas, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra reali ir pagrįsta, todėl ji turi būti išieškotina iš nuteistojo V. M. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą.
Iš nuteistojo V. M. valstybės naudai priteisti 127,08 Eur už antrinę teisinę pagalbą, teiktą jam apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.