Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. S. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovams V. S. ir J. S. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys), taip pat byloje nėra ginamas viešasis interesas, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Prie apeliacinio skundo atsakovai pateikė dokumentus, tačiau šie naujai pateikti įrodymai prie bylos neprijungiami, nes didžioji jų dalis jau yra pateikta į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o kiti dokumentai – 2010-11-12 raštas dėl informacijos pateikimo, foto nuotraukos – galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovai jų nepateikimo laiku priežasčių nenurodė, todėl kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis CPK 314 str. nauji įrodymai yra nepriimami. Tokiais pat motyvais taip pat atsisakoma priimti ir ieškovės prie atsiliepimo pateiktus įrodymus.

Byloje nustatyta, kad šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis Vytauto g. 55-3, Vilniuje, unikalus Nr. 1094-0452-5019:0002. Ieškovei priklauso 30/100 dalys, o atsakovams po 35/100 dalis nurodyto turto.

Civilinio kodekso 4.80 str. nustatyta bendraturčio teisė reikalauti atidalinti jo dalį iš bendrosios nuosavybės. Remiantis šio straipsnio 2 d. nuostatomis, bendraturčiams nesutariant dėl atidalijimo būdo, daiktas padalijamas natūra, kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Analizuojant šios teisės normos turinį, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas prioritetą teikia turto atidalinimui natūra, tačiau tik su sąlyga, kad padalijant tokiu būdu, nebūtų padaroma neproporcinga žala daikto paskirčiai.

Remiantis teismų praktika, ši įstatymo formuluotė reiškia tai, kad daikto paskirčiai gali būti padaroma tam tikra žala; jeigu atidalijant daiktą jo paskirčiai padaryta žala yra proporcinga, tai toks atidalijimas nepažeidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-780/2003, konstatavo, kad, atidalijant daiktą, žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pavyzdžiui, praktiškai nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės.

Iš byloje esančio buto, Vytauto g. 55-3, Vilniuje, plano matyti, kad butas yra dalus, jame yra keturi kambariai. Pagal pirkimo-pardavimo sutartį (b.l. 20) yra nustatyta naudojimosi butu tvarka, pagal kurią kambarys, plane pažymėtas indeksu 3-6 yra priskirtas ieškovei, o vonia, tualetu, virtuve ir koridoriais šalys naudojasi lygiomis dalimis bendrai. Teismas atidalijo ir ieškovei priskyrė būtent minėtą kambarį – pažymėtą indeksu 3-6 bei koridorių, plane pažymėtą indeksu 3-7, nes į ieškovei priskirtą kambarį galima patekti būtent per šį koridorių. Todėl laikytina, kad pagal jau nusistovėjusią naudojimosi butu tvarką, racionaliausias ir teisingas sprendimas buvo paskirti ieškovei jos naudojimuisi priskirtą kambarį ir į jį vedantį koridorių. Atsakovams buvo atidalinti kambariai, buto inventorizacijos plane pažymėti indeksais 3-3, 3-4, 3-5, bei virtuvė, vonia ir tualetas su koridoriumi – pažymėti indeksais 3-1, 3-2, 3-8, 3-9. Pažymėtina, kad bute yra kitas įėjimas į butą bei koridorius tarp atsakovams priskirtų kambarių. Taip pat iš byloje pateikto archyvinio plano matyti, kad tarp kambarių 3-4 ir 3-5 buvo funkcinis ryšys, t.y. durys (b.l. 63, 2 tomas), kuris šiuo metu yra panaikintas. Todėl atsakovų argumentai, kad siekiant naudotis jiems priskirtu kambariu, jie turės griauti laikančią sieną, kas yra negalima, atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė nebuvo pateikusi buto atidalijimo projekto, tačiau įvertinus tai, kad prašomos atidalinti patalpos yra aiškiai įvardintos ir pažymėtos esančiame buto inventorizacijos plane, ieškovei atidalintas patalpas galima tiksliai nurodyti ir įvardinti pagal minėtą planą. Konstatuotina, kad atidalijimas pagal inventorizacijos planą nesudaro pagrindo teigti, kad teismo sprendime įvardintas atidalijimas nėra galimas. Be to, pagal ieškovės pateiktą rekonstrukcijos projektą, kurį parengė specialistas, t.y. architektas (b.l. 38, 1 tomas), matyti, kad ieškovės atidalijimo variantas yra techniškai galimas įgyvendinti. Tai patvirtina ir ieškovės į bylą pateikti AB RST bei įmonės „Klukis“ dokumentai (b.l. 40-41, 1 tomas). Todėl atmestini apeliantų argumentai, kad ieškovės pateiktas atidalijimo variantas yra netinkamas ir negalimas vykdyti.

Apeliantai ginčija teismo sprendimą, nurodydami ir byloje teikdami dokumentus, jog nesutarimų tarp šalių dėl naudojimosi bendru turtu nėra ir dėl to nėra būtinybės atidalinti turtą natūra.

Atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Tiek sujungiant savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe, tiek ir atskiriant ją nuo kitų asmenų nuosavybės, įgyvendinama disponavimo turtu teisė. CK 4.80 straipsnio, reglamentuojančio atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi, šioje įstatymo nuostatoje reglamentuojama bendraturčio teisė reikalauti jį atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo nuostatoje nenustatyta. Tai nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, viena atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo. Šios įstatyme nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Šių įstatymo normų (CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 2 dalies) sisteminis aiškinimas reikštų, kad ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti nesutarimą, o neįrodžius jo – atmesti ieškinį dėl atidalijimo.

Šiuo atveju atsakovai nurodo, kad nėra nesutarimo dėl bendro turto naudojimo, tačiau vien tas faktas, jog ieškovė kreipėsi į teismą, patvirtina, kad šalys nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J., R. V. ir kt. v. S. B., Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr. 3K-3-638/2005). Be to, minėtoje teismo nutartyje konstatuota, jog kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir kad kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., Nr. 3K-3-485/2005).

Iš bylos matyti, kad šalys tarpusavyje nesusitarė dėl atidalijimo tiek iki kreipimosi į teismą, tiek bylą nagrinėjant teisme. Byloje pateiktas ne vienas tiek ieškovės, tiek atsakovų pasiūlymas dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau šalys nesusitarė. Apeliaciniame skunde atsakovai taip pat nurodė, kad norėtų taikiai išspręsti ginčą, tačiau įvertinus tai, kad per visą bylos nagrinėjimą šalių nebuvo susitarta, laikytina, kad bendraturčiai negali sutarti ir suderinti atidalijimo tarpusavio susitarimu. Tačiau vien atsakovų nenoras atsidalinti negali būti kliūtis ieškovei įgyvendinti tokią savo teisę, kai tam yra reali galimybė. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovės pateiktas atidalijimo variantas yra priimtiniausias abiems šalims, nes atidalijimas būtų įvykdytas mažiausiomis sąnaudomis bei mažiausiai sukeliant nepatogumų atsakovams. Ieškovės projektas parengtas specialistų, prie jo pridėti atitinkamų įmonių patvirtinimai, kad projektas yra techniškai įgyvendinamas, todėl teismas teisingai išsprendė šalių ginčą ir atidalijo bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį butą.

Apeliantų argumentas, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti jų priešieškinį byloje, atmestinas kaip nepagrįstas. Iš bylos matyti, kad atsakovai 2010-06-21 pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės priteisti 22500 Lt bendro turto remonto išlaidas (b.l. 88-89, 2 tomas), todėl teismas savo 2010-06-28 nutartimi (b.l. 91, 2 tomas) pagrįstai atsisakė priimti priešieškinį kaip neatitinkantį CPK 143 str. 2 d. reikalavimų, t.y. tarp ieškinio ir priešieškinio nėra tarpusavio sąsajų, nes ieškiniu keliamas reikalavimas dėl buto atidalijimo, o priešieškiniu prašoma priteisti remonto išlaidas.

Pažymėtina, kad atsakovai nesutikdami su ieškiniu nebūtinai turėjo reikšti priešieškinį dėl savo pasiūlyto atidalijimo varianto, bet tokį variantą siūlyti reikšdami atsikirtimus į ieškinį. Atsakovai į bylą buvo pateikę savo siūlomus atidalijimo variantus, todėl laikytina, kad atsakovų teisės gintis nuo ieškinio nebuvo suvaržytos. Pažymėtina, kad atsakovų siūlomi atidalijimo variantai buvo parengti jų pačių. Pagal atsakovų pasiūlytą variantą (b.l. 46-47, 2 tomas) ieškovei būtų priskiriamas kambarys inventorizaciniame plane pažymėtas indeksu 3-3, bei virtuvė, vonia, tualetas bei koridorius (patalpos pažymėtos indeksais 3-1, 3-2, 3-8, 3-9). Tokiu būdu ieškovei atitektų mažesnio ploto gyvenamasis kambarys, nei šiuo metu jai priklauso pagal nustatytą naudojimosi tvarką, todėl darytina išvada, kad teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovų pateiktu atidalijimo variantu.

Atsakovų argumentai, kad atidalijus butą pagal ieškovės siūlomą variantą, kils nepatogumų ne tik atsakovams, bet ir jų neįgaliam dėdei, yra atmestini kaip nereikšmingi, nes minėtas asmuo nėra bendraturtis ir jis jokių teisių į atidalijamą daiktą neturi.

Be to, pažymėtina, kad ieškovės pasiūlytu variantu atidalijus patalpas, atsakovams yra sukeliama mažiausiais nepatogumų, nes visi santechnikos taškai, t.y. vonia, tualetas, virtuvė – lieka jų nuosavybėje, o ieškovė pati prisiima įrengimo savo atidalintoje dalyje minėtų patalpų įrengimą. Todėl konstatuotina, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos sprendimo dalyje dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.

Kadangi ieškovei atidalijus turtą, jai teks įsirengti vandentiekį bei dujas, tai pirmosios instancijos teismas patenkino ir ieškovės reikalavimą įpareigoti netrukdyti jai pasijungti vandenį ir dujas. Nors pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo šio reikalavimo pagrįstumo, t.y. ar atsakovai trukdytų ir sudarytų kliūtis ieškovei pasijungti vandenį ir dujas, tačiau įvertinus šalių tarpusavio santykius ir siekiant išvengti tolimesnių ginčų tarp šalių ateityje vykdant teismo sprendimą dėl atidalijimo, kolegija sutinka, jog toks ieškovės reikalavimas pirmosios instancijos teismo patenkintas pagrįstai.

Apeliantai apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas priteisdamas kompensaciją, neteisingai vertino ir nustatė kompensacijos dydį, nes bendro naudojimo patalpų kaina negali būti tokia pati kaip ir gyvenamojo ploto kaina, todėl prašo nepriteisti kompensacijos. Kolegija sutinka su atsakovų argumentu, kad šiuo nagrinėjamu atveju kompensacijos dydis neatitinka tikrosios netenkamo turto vertės. Ieškovei nuosavybės teise pagal turimą dalį turėtų priklausyti 29,33 kv.m., o padalijus butą – ieškovei tenkančio ploto dalis sumažėja 4,51 kv.m. Šalys bylos nagrinėjimo metu ginčo dėl buto vertės nekėlė, t.y. abiejų šalių buvo patvirtinta, kad buto vertė pagal masinį įvertinimą yra 338000 Lt (b.l. 59, 254, 2 tomas). Tačiau palyginus su bendru ieškovei priskirtu plotu, ši dalis yra gana maža ir funkciniu požiūriu tokios dalies nėra galimybės natūra išskirti, todėl tokios dalies vertė negali būti vertinama ir prilyginama bendrai viso buto rinkos vertei. Natūra atidalinti ieškovei priklausantį plotą, kuris atitiktų jai nuosavybės teise priklausančią dalį, nėra galimybės be didelių išlaidų ir viso buto perplanavimo. Iš bylos matyti, kad šalys svarstė įvairius variantus dėl atidalijimo, iš kurių galima daryti išvadą, jog šalių valia yra toks atsidalijimo variantas, kuris sukeltų kuo mažesnes sąnaudas ir išlaidas šalims. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu bendrosios nuosavybės teise priklausantis butas buvo atidalintas racionaliausiu ir abiems šalims priimtiniausiu būdu. CK 4.80 str. 2 d. nustato, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad teismas, vertindamas, ar šalių nurodyti atidalijimo būdai atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais (civilinė byla Nr. 3K-3-7/2009). Ieškovei atsidalijus, jos turimo turto dalis sumažėja ir jai turėtų būti atlyginta už prarastą turtą, tačiau vertinant atsakovų padėtį, konstatuotina, kad jų turto dalis, nors ir padidėja, tačiau dėl atidalijimo jie turi patirti papildomų nepatogumų, kurių neatidalijus buto, neturėjo, t.y. naudotis įėjimu į butą per virtuvę, prarasti vieną izoliuotą kambarį, nes patekimas į patalpas, plane pažymėtas indeksu 3-5 būtų galimas tik per kambarį, plane pažymėtą 3-4. Atsakovai taip pat turėtų atstatyti praėjimą tarp kambarių 3-4 ir 3-5, dėl ko vienas iš atsakovų naudojamas kambarys tampa pereinamu (patalpa 3-4). Be to, kaip matyti iš buto inventorizacinio plano, ieškovei atitenka kambarys su balkonu, kai tuo tarpu atsakovų atidalintinose patalpose balkono nėra. Todėl darytina išvada, jog atidalijus patalpas ieškovei tenkanti nuosavybės dalis, nors ir sumažėja 4,51 kv.m., tačiau tampa funkcionaliai vertingesnė nei atsakovams priskirta dalis. Ieškovei atidalijus patalpas, jai yra suformuojamas atskiras turto objektas, turintis atskirą įėjimą iš laiptinės, bei kuriam yra priskiriamas dar ir balkonas (pažymėta inventorizaciniame plane, b.l. 64, 2 tomas). Tokiu atveju atsakovams tenkančios dalies vertingumo sumenkėjimas turėtų būti kompensuojamas. Kadangi atsakovams šiuo atveju po atidalijimo turimo ploto dydis nuosavybės teise padidėja 4,51 kv.m., tai laikytina, kad minėto ploto padidėjimas užtikrina ir kompensuoja atsakovams sukeliamus nepatogumus atidalijant turtą ieškovės pasiūlytu būdu, todėl kompensacija iš atsakovų ieškovei nepriteistina.

Vadovaujantis CK 1.5 str. įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, kolegija daro išvadą, kad teismas nevisiškai teisingai vertino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias kompensacijos už atidalijamą dalį bendraturčiui priteisimą (CK 4.80 str. 2 d.), todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo ieškovei iš atsakovų atmestinas. Kolegija vertindama teismo sprendimo šioje dalyje pagrįstumą ir teisėtumą, įvertino ir atsakovų finansinę galimybę mokėti kompensaciją, nes pagal byloje esančius duomenis matyti, kad atsakovai yra bedarbiai ir jų finansinė padėtis yra sunki (b.l. 163-167, 176-177, 2 tomas, b.l. 5-10, 3 tomas).

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nevertinti kaip teisiškai nereikšmingi sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neperskirstomos, nes teismo sprendimas, kuriuo yra patenkintas pagrindinis ieškovės reikalavimas dėl atidalijimo, paliekamas nepakeistu.

Ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos apeliacinėje teismo instancijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos 1000 Lt (b.l. 109-110, 3 tomas)(CPK 93, 98 str.).

Vadovaujantis CPK 96 str. 6 d. apeliacinėje teismo instancijoje patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos 4,35 Lt nepriteistinos (b.l. 115, 3 tomas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti – sprendimo dalį dėl priteisimo ieškovės E. P. naudai lygiomis dalimis iš atsakovų V. S. ir J. S. 15589,90 Lt kompensacijos panaikinti ir ieškovės E. P. reikalavimą dėl 15589,90 Lt kompensacijos priteisimo iš atsakovų atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš apeliantų V. S. ir J. S. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovės E. P. naudai.