- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- Iv-249-171/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01729-2010-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – Ignalinos rinktinė) 153,97 Lt 2008 m. sausio–gruodžio mėnesiais neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Paaiškino, kad tarnybą valstybės sienos apsaugos sistemoje pradėjo 2004-01-23 Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties būrio Kinologų grupės jaunesniojo specialisto pareigose.
Teigia, kad atsakovė, apskaičiuodama 2006–2008 m. darbo užmokestį, vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio sumos ribojimą, pagal kurį priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 proc. pareiginės algos. Taikant minėtą ribojimą, jam 2008 m. sausio–gruodžio mėn. nebuvo išmokėta 153,97 Lt priedų ir priemokų ir tai patvirtina Ignalinos rinkinės pažyma Nr. (duomenys neskelbtini).
Paaiškino, kad 2009-12-11 Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kai valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nuostatos, kuriose nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas nurodo, kad Konstituciniam Teismui paskelbus nutarimą, jis sužinojo, kad jo konstitucinė teisė į teisingą apmokėjimą už darbą, pažeista. Nurodo, kad iki tol neturėjo abejonių dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų konstitucingumo. Mano, kad sprendimas jam nesumokėti darbo užmokesčio dalies, kuris buvo priimtas taikant Valstybės tarnybos įstatymu nustatytus priedų ir priemokų ribojimus, laikytinas „neįvykdytu sprendimu“, kadangi ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme.
Atsiliepimas
Atsakovė Ignalinos rinktinė su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 13–14) nurodė, kad skaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo skirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Paaiškino, kad sprendimų riboti pareiškėjo darbo užmokesčio dalį teisinis pagrindas buvo galiojanti Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis. Taip pat turėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimų panaudojimo griežtai pagal paskirtį.
Ignalinos rinktinė mano, kad ji nėra tinkama atsakovė šioje byloje, kadangi įstatymus leidžia ir valstybės biudžetą tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, todėl atsakove turi būti Lietuvos valstybė. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad atsakove turėtų būti traukiama ir Lietuvos valstybė.
Teigia, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipta į ateitį. Mano, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo oficialaus paskelbimo. Atsižvelgus į tai, kad atsakovės sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. neišmokėtai pareiškėjo darbo užmokesčio daliai netaikytina.
Atsakovė pažymėjo, kad šiuo metu dėl valstybėje taikomų ekonominių priemonių, pareiškėjo reikalavimo patenkinimas iš esmės apsunkintų turtinę jos padėtį, todėl atsižvelgusi į visuotinai žinomą aplinkybę apie itin sunkią valstybės ir jos institucijų ekonominę ir finansinę padėtį ir kitas aplinkybes, prašo sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Sunkią visuotinai žinomą valstybės ekonominę padėtį patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295, o sunkią Ignalinos rinktinės finansinę padėtį patvirtina Ignalinos rinktinės Finansų skyriaus 2010-05-04 raštas Nr. (21/18)-13-516.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSAT prie LR VRM su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko. Atsiliepime (b. l. 17–19) paaiškino, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamas šio akto nekonstitucingumu.
Nurodo, kad išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 išaiškino, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsiradusiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams nėra įvykdyti – nesukėlę teisinių pasekmių.
Paaiškino, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2010-05-18, todėl, vadovaujantis Darbo kodekso normomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-05-18. Pareiškėjui priteistina suma turi būti mažinama už 2007 m. sausio mėn. 25,66 Lt. prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Teismo posėdyje nei pareiškėjas, nei atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 25–27). Gautas pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 24).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01 buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas dirba Ignalinos rinktinės Specialiosios paskirties būrio Kinologų grupės jaunesniuoju specialistu (b. l. 4, 5–7).
Iš Ignalinos rinktinės išduotos 2010-05-13 pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) apie pareiškėjui taikytą priedų ir priemokų ribojimą ir darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 4, 5–7) matyti, kad 2008 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui neišmokėta 170,42 Lt, o rugsėjo mėn. neišmokėta 1,68 Lt. 2008 m. spalio mėn. pareiškėjui išmokėta 18,13 Lt už prieš 2 mėn. (rugpjūčio mėn.) pritaikytą priedų ir priemokų ribojimą. Taigi iš bylos duomenų matyti, kad darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui susidarė nuo 2008 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais ir iš viso jam buvo neišmokėta 153,97 Lt priedų ir priemokų (b. l. 4, 7), kurie pagal LR DK 186 straipsnio 2 dalį yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, Valstybės tarnybos įstatymo skyriuje „Darbo užmokestis“, kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą ribą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.
Byloje yra ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas nurodė, kad negalima remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį byloje Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjant šį ginčą, turi būti taikomi sprendimo priėmimo metu (70 procentų apribojimo taikymo metu) galioję įstatymai, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovas neteko teisės jomis remtis. Taigi, atsakovo argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti, o pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra pagrįstas.
Pagal LR DK 16, 93 straipsnius, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjas tarnybos santykiais yra tiesiogiai susijęs su Ignalinos rinktine, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteisiamas iš Ignalinos rinktinės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2007 metų sausio mėnesį ir nurodo, kad priteistina suma turėtų būti mažintina 25,66 Lt.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio sumas už 2008 m. sausio–gruodžio mėn., į teismą jis kreipėsi 2010-06-08 (b. l. 8), taigi darytina išvada, kad jis Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Skundas teismui išsiųstas 2010-06-08 (b. l. 8), pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, t. y. už 2008 m. sausio–gruodžio mėn., konkrečiai priedų ir priemokų ribojimas pareiškėjui pritaikytas 2008 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn.
Teismas tenkina atsakovės ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį ir CPK 284 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Teismas, vadovaudamasis aplinkybe dėl valstybės sunkios finansinės padėties, konstatuotos Seimo 2008-12-09 nutarimu Nr. XI-52 bei Vyriausybės 2009-10-14 nutarimu Nr. 1295 ,,Dėl ekonomikos sunkmečio“, teismų praktika analogiškose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartis Nr. A-575-1831/2011), atideda sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 4 p., 127 str.,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo D. G. skundą tenkinti.
Pareiškėjui D. G. iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės priteisti 153,97 Lt (vieną šimtą penkiasdešimt tris litus, devyniasdešimt septynis centus) neišmokėto darbo užmokesčio.
Sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.