Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-168-290-2014

Teisėja Tatjana Butkienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00253-2012-0

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistajam T. B., jo gynėjui advokatui Daliui Mecelicai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d. 182 str. 1 d., 236 str. 1 d. ir nubaustas: pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. - 40 (keturiasdešimties) MGL dydžio, tai yra 5 200 (penkių tūkstančių dviejų šimtų) litų bauda; pagal BK 236 str. 1 d. – 30 (trisdešimties) MGL dydžio, tai yra 3 900 (trijų tūkstančių devynių šimtų) litų bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrinus paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė bausmė - 55 (penkiasdešimt penkių) MGL dydžio, tai yra 7 150 (septynių tūkstančių šimto penkiasdešimties) litų bauda.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti nuspręsta: t.y. automobilį ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (automobilio numeris pakeistas), saugomą Šančių autoservise, nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskuoti; byloje esantį kompaktinį diską su vaizdo įrašu, darytu eksperimento metu, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti baudžiamojoje byloje; tris automobilio ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinio bamperio dalis su laužimo pėdsakais, stiklo šukių pavyzdį iš automobilio salono, avalynės pėdsaką, nukopijuotą ant daktiloskopinės plokštelės, laidų galus iš automobilio priekinių žibintų vietos su atidalijimo žymėmis, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad T. B., a. k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal BK 236 str. 1 d., už tai, kad 2012 m. sausio 1 d., 10.10 val., garažų masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, tai patvirtinęs savo parašu, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. R. melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tai yra apie tai, kad laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. sausio 1 d., 9.00 val., buvo apvogtas (pavogti keturi ratai su ratlankiais, kai kurios išorinės detalės, iš automobilio vidaus pagrobtas monitorius) B. B. priklausantis automobilis ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio realus naudotojas yra jis - T. B., stovėjęs garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), be to, jis 2012 m. sausio 1 d. laikotarpyje nuo 11.10 iki 11.40 val. garažų masyve, (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu byloje Nr. 26-1-00001-12, apklausiamas liudytoju, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ką patvirtino savo parašais, melagingai patvirtino savo pareiškime nurodytas aplinkybes, kad laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. sausio 1 d., 09.00 val., buvo apvogtas (pavogti keturi ratai su ratlankiais, kai kurios išorinės detalės, iš automobilio vidaus pagrobtas monitorius) B. B. priklausantis automobilis ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurio realus naudotojas yra jis, tai yra T. B., stovėjęs garaže, esančiame (duomenys neskelbtini).

Be to, jis nuteistas pagal BK 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. už tai, kad turėdamas tikslą pagal transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), surašytą 2011 m. lapkričio 17 d., tarp ADB (duomenys neskelbtini) ir T. B., kuriuo apdrausta transporto priemonė ,,BMW 530“, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacijos numeris (duomenys neskelbtini), gauti 19 598,50 Lt draudiminę išmoką, 2012 m. sausio 2 d. ADB (duomenys neskelbtini) žalų administravimo skyriui, esančiame (duomenys neskelbtini), pateikė pranešimą apie tariamą vagystę, tai yra pranešime nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. vakaro iki 2012 m. sausio 1 d., 09.00 val., buvo apvogtas B. B. priklausantis automobilis ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjęs garaže, esančiame (duomenys neskelbtini), tokiu būdu, T. B. pasikėsino apgaule B. B. vardu savo naudai įgyti ADB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą - 19 598,50 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi draudimo bendrovės atstovai nustatę, kad automobiliu pranešime nurodytu laikotarpiu buvo naudojamasi, taip pat tai, kad neišlaužus bagažinės ar jos spynelės, nenaudojant transporto priemonės raktų, patekti į automobilio bagažinę neįmanoma, prašomos draudimo išmokos neišmokėjo.

Kolegija išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, atlikusi įrodymų tyrimą bei įvertinusi visas bylos aplinkybes ir joje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad nuteistojo T. B. gynėjo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados yra nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai pernelyg lakoniški, o teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių esminės reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, nepagrįstai pripažino juos T. B. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusi­kals­tamas veikas, numatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Apeliacinėje instancijoje atliktas įrodymų tyrimas, siekiant išnagrinėti apeliaciniame skunde nurodytas ginčytinas aplinkybes. Buvo apklausti liudytojai V. K. ir S. J., bei įvertinta gauta išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2469-432/2013 medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatęs, kad automobilio raktas buvo panaudotas 2011 m. gruodžio 28 d. 12.42 val. bei, kad nenaudojant automobilio rakto patekti į automobilio bagažinę ir išmontuoti galinius žibintus neišlaužus bagažinės ar jos spynelės neįmanoma, nusprendė, kad į automobilio vidų buvo patekta panaudojus automobilio spynelės raktą, tuo laikotarpiu, kurio metu, anot T. B., automobiliu niekas išskyrus jį patį nesinaudojo, ir konstatavo, kad būtent šios aplinkybės patvirtina T. B. kaltę padarius BK 236 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Tačiau byloje esantys duomenys, neleidžia daryti pagrįstos ir kategoriškos išvados, dėl T. B. kaltės, padarius BK 236 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nes byloje esančių duomenų pagrindu negalima daryti vienareikšmės išvados, jog automobilis vagystės metu buvo užrakintas centriniu užraktu. Tuo tarpu byloje esanti UAB (duomenys neskelbtini) išvada patvirtina, jog užrakinus automobilį (,,BMW E 60“, gamybos metai nuo 2003) gamyklinio centrinio užrakto valdymo pultu/raktu atrakinti automobilį iš vidaus neįmanoma, automobilio salone esantis centrinio užrakto valdymo mygtukas yra neaktyvus (t. 1, b.l. 10). Eksperimento protokolas (t. 1, b.l. 81-82) patvirtina, kad užrakinto centriniu užraktu automobilio, iš vidaus atrakinti neįmanoma. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, vien šių rašytinių įrodymų nepakanka konstatuoti, kad automobilis buvo atrakintas panaudojus raktą.

Aukščiau paminėtus duomenis patvirtinančius, jog neįmanoma atrakinti centriniu užraktu užrakinto automobilio nenaudojant jo rakto, paneigia liudytojų paaiškinimai, jog yra ir kitų būdų atrakinti automobilį. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta kategoriška išvada, kad į automobilio vidų buvo patekta panaudojus būtent automobilio spynelės raktą. Liudytojas A. T. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad atrakinti automobilį yra trys būdai t.y. su raktu, paspaudus mygtuką salone ir mechaniškai. Byloje esantis UAB (duomenys neskelbtini) pranešimas (t. 2, b.l. 37) patvirtina, kad bendrovė gali atrakinti automobilio ,,BMW 530“, 2003 metų gamybos, tiek galinį bagažinės dangtį, tiek kitas minėtoje transporto priemonėje esančias spynas be jokio spynų sugadinimo ir nepaliekant žymių, naudojant „Lishi“ firmos atidarytuvą. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas R. G. dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad internetinėje erdvėje yra pirkti atidarytuvų, kurie veikia, kaip raktai, atidarytuvą įkišus į spynelę ir kilnojant plokšteles galima ją pasukti, kas leidžia atidaryti spynelę nepaliekant įsilaužimo žymių, nepažeidžiant spynos, net išardžius spyną nesimatytų žymių, kad buvo naudotas toks atidarytuvas. Liudytojas S. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog į bagažinę patekti galima atrakinus centrinę spyną. Kai kuriuose automobiliuose yra avarinis bagažinės atidarymas. Jam nežinoma, tokia funkcija, kad išdaužus langą automobilis iš vidaus neatsirakina. Liudytojas V. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad turint raktą, atrakinus duris iš lauko suveikia pagrindinė spyna ir atrakina kitas duris. Eksperimento protokolas (1 t. b.l. 81-82) patvirtinantis, jog viduje esantis specialus mygtukas esant automobiliui užrakintam centriniu užraktu ir pilnai atidarytam automobilio langui, automobilis tame tarpe ir bagažinė neatsidaro, nepaneigia, kad automobilis galėjo būti atidarytas panaudojus liudytojų nurodomą atidarytuvą, ar specialųjį mygtuką skirtą transporto priemonei atrakinti iš vidaus. Įvykio vietos apžiūros protokolas (t. 1, b.l. 57-69) patvirtina, kad automobilio bagažinės dangtis pakeltoje padėtyje, automobilio gale nėra dviejų žibintų, žibintų plastikinės apsaugos detalės yra bagažinėje, automobilio galiniame bamperyje yra išlaužtos trys kiaurymės, iš kurių išlindę laidai, ties gamykline kiauryme yra laužimo pėdsakai. Pažymima, kad Apžiūros protokole bei prie jo esančiose nuotraukose (t. 1, b.l. 57-69) užfiksuoti automobilio galinio bamperio sugadinimai siekiant nustatyti jų priežastinį ryšį su automobilio bagažinės atidarymu byloje nebuvo tirti, todėl neatmetama tikimybė, jog ir šie sugadinimai galėjo lemti automobilio bagažinės atidarymą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs automobilio sugadinimo mastą, nusprendė, jog tokiu specialiu automobiliui atrakinti atidarytuvu nebuvo naudotasi, nes spynelę atrakinus tokiu atidarytuvu, kuris nepalieka įsilaužimo žymių, nebūtų išdaužtas automobilio stiklas, tikslu patekti į automobilio vidų. Apygardos teismas įvertinęs automobilio išorės detalių sugadinimus, daro išvadą jog jie galėjo būti padaryti bandant patekti į automobilį, kurie, kaip jau minėta, galėjo lemti ir automobilio bagažinės atidarymą, tačiau taip pat neatmetama, jog šios aplinkybės gali patvirtinti ne tik tai, jog nebuvo naudotasi specialiu atidarytuvu, bet ir tai, kad nebuvo naudotasi automobilio raktu. Ištyrus visus byloje esančius duomenis, matyti, jog yra keli būdai patekti į automobilio vidų, bei bagažinę, kuriuo iš šių būdų buvo pasinaudota tiriamuoju atveju, nenustatyta. Abejones dėl patekimo į automobilį būdo sustiprina ir tai, kad byloje net nenustatyta ar automobilis įvykio metu buvo užrakintas centriniu užraktu.

Visų pirma pažymėtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo tirta ir nustatyta ar automobilis po įvykio buvo rastas užrakintas centriniu užraktu. Iš karto po įvykio apžiūrint automobilį, aplinkybės, ar automobilis buvo rastas užrakintas centrinius užraktu nebuvo užfiksuotos (t. 1, b.l. 57-60). T. B. nurodė, kad tokių aplinkybių neatsimena, apklausti liudytojai A. R., V. K. tokių aplinkybių taip pat neatsiminė. Liudytojams A. T., V. K. teismo posėdyje apžiūrėjus byloje esančią nuotrauką, kurioje po įvykio užfiksuotos automobilio vairuotojo pusės priekinės durelės (t. 2, b.l. 38) jie paaiškino, jog matyti kad automobilio vairuotojo durelės yra atidarytos, bet ar centrinis užraktas atrakintas neaišku. Liudytojas V. K. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apžiūrėjęs minėtą automobilio nuotrauką paaiškino, kad durelės atrakintos, arba nebuvo užrakintos. Taigi daroma išvada, jog byloje nenustatyta automobilio centrinio užrakto padėtis įvykio t.y. vagystės metu.

Nors T. B. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis 2011 m. prieš šventes užrakintą automobilį paliko garaže, kuris buvo užrakintas spyna ir juo niekas iki 2012-01-01 nesinaudojo. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nustatyta, jog automobilio raktas 2011-12-28 buvo naudotas.

Aplinkybės susiję su galimu automobilio panaudojimu laikotarpiu, kuriuo T. B. pranešime apie įvykį, nurodė įvykus jo motinai priklausančio automobilio detalių vagystę, buvo nagrinėjamos civilinėje byloje dėl draudimo išmokos už automobilio sugadinimus, bei dingusias detales priteisimo. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, jog vienas iš automobilio raktų buvo naudotas 2011 m. gruodžio 28 d. 12.42 val., kas anot teismo negalėjo būti padaryta be T. B. žinios, grindė UADB (duomenys neskelbtini) pateikta informacija t.y. UAB (duomenys neskelbtini) pateiktais duomenimis apie automobilio raktų atmintyje saugomą informaciją, bei rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2469-432/2013. Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2469-432/2013, kuriame buvo atmestas ieškovės B. B. ieškinys dėl draudimo išmokos iš UADB (duomenys neskelbtini) priteisimo, kadangi šį neįsiteisėjusį sprendimą ieškovė buvo apskundusi aukštesniajam teismui, tačiau šiuo metu B. B. skundas yra išnagrinėtas ir atmestas, aukštesniojo teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartis įsiteisėjusi. Teismui atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo išreikalauta civilinė byla Nr. 2-2469-432/2013, ir apygardos teismas remiasi joje nustatytomis ir nepaneigtomis faktinėmis aplinkybėmis, ta apimtimi, kuri svarbi automobilio centrinio užrakto būsenos pasikeitimui nustatyti laikotarpiu nuo 2011-12-23 iki 2012-01-01, panaudojant jo raktą, bei įvertinti T. B. veiksmus susijusius su šiuo jo valdomo automobilio rakto panaudojimu.

Minėtoje civilinėje byloje T. B. brolis A. B. apklaustas liudytoju paaiškino, kad po Šv. Kalėdų paėmęs iš B. B. T. B. buto raktus, iš jo buto paėmė automobilio raktus, nuvažiavęs į garažą, iš jame stovinčio automobilio pasiėmė krepšį ir kompaktines plokšteles, kuriuos buvo palikęs automobilyje, apie tai, kad buvo paėmęs automobilio raktus ir nuvykęs pasiimti iš jo daiktus, broliui nieko nesakė. Kad buvo garaže A. B. pasakė praėjus kažkur savaitei nuo įvykio, kai sužinojo jog buvo apvogtas automobilis. Šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir civilinėje byloje apklausta B. B., kuri paaiškino, kad 2011 metais laikotarpiu nuo gruodžio mėnesio 23 dienos iki Naujųjų metų, jos sūnus A. B. buvo paėmęs T. B. buto raktus, sakė, kad kažko reikia iš garažo. Minėtoje civilinėje byloje T. B. paaiškino, jog tuo metu, kai atsakinėjo į klausimus nežinojo, kad kažkas be jo buvo garaže, kad brolis buvo garaže sužinojo, kai jam pareiškė įtarimus, kada brolis paėmė raktus nematė. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad civilinėje byloje apklaustų T. B. A. B. ir B. B. paaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nes jų nurodytos aplinkybės, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, patvirtina, kad T. B. pranešdamas (duomenys neskelbtini) Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui apie įvykį, bei apklausiamas liudytoju galėjo nežinoti, jog jo brolis A. B. laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 1 d. galėjo būti garaže.

Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esantį UAB (duomenys neskelbtini) atsakymą (1 t. b.l. 109), kuriame nurodoma, kad automobilio vienas iš raktų buvo naudojamas būtent 2011 m. gruodžio 28 d. 12.42 val., laikas ir data fiksuojami tokie, kokie buvo nustatyti automobilyje, aplinkybę, kad po įvykio apžiūrint automobilį nebuvo nustatyta ar automobilyje nustatyta data ir laikas atitiko Lietuvos laiką, liudytojo A. T. paaiškinimus, jog rakto nustatymo laikas gali skirtis jeigu laikas buvo pakeistas, atjungus akumuliatorių, automobilio naudotojas laiką suveda iš naujo (2 t. b.l. 106), liudytojo S. J. paaiškinimus, kad išėmus akumuliatorių laikas ir data turi būti nustatyti rankiniu būdu, T. B., A. B. bei B. B. paaiškinimus susijusius su automobilio naudojimu, duotus civilinėje byloje, bei informaciją apie automobilio rakto atmintyje saugomą informaciją, kad raktas buvo panaudotas 2011 m. gruodžio 28 d. 12.42 val., sprendžia, kad negalima daryti neginčijamos išvados, jog raktas buvo panaudotas būtent rakto atmintyje išsaugotu laiku, nes nenustatyta ar laikas automobilyje atitiko realų Lietuvos laiką, tačiau galima daryti išvadą vienas iš automobilio raktų laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 1 d. buvo naudotas, būtent A. B..

Byloje nustatyta, kad aptariamu laikotarpiu automobilio raktą, naudojo T. B. brolis A. B.. Tačiau byloje nėra jokių duomenų patvirtinančių jog T. B. pranešdamas apie įvykį bei apklausiamas liudytoju žinojo šias aplinkybes t.y. žinojo, kad jo brolis A. B. laikotarpyje nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 1 d. buvo garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) ir pasiėmė daiktus iš automobilio BMW valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tyčia nurodė, kad automobiliu minėtu laikotarpiu niekas nesinaudojo. Nors nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmoje instancijoje bei apeliacine tvarka T. B., nenurodė aplinkybių susijusių su jo brolio A. B. apsilankymu garaže, apie tai jis užsiminė tik kreipdamasis į apeliacinės instancijos teismą paskutiniu žodžiu, tačiau nusikaltimo numatyto BK 236 str. 1 d. sudėčiai nustatyti, būtina įrodyti, jog asmuo pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t.y. būtent pranešimo apie nusikaltimą momentu žinojo, kad nusikaltimas nebuvo padarytas, nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra. Veikos inkriminavimui neturi reikšmės, kad T. B. apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, kaltinamuoju teisme tokių aplinkybių nenurodė, neturi. Be to, Baudžiamasis įstatymas suteikia teisę tiek įtariamajam, tiek kaltinamajam atsisakyti duoti parodymus, duoti tik sau palankius parodymus. Civilinėje byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su T. B. dideliu neatsargumu ir naujai paaiškėjusių aplinkybių savalaikiu nenurodymu draudikui, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 236 str. 1 d. kilti nepakanka.

Išdėstytas abejones, sustiprina ir tai, kad T. B. ir B. B. gyvenamosiose patalpose ir garaže 2011 m. lapkričio 8-9 dienomis atlikus kratas ieškomų automobilio detalių nerasta. 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimu, padarytas automobilio poėmis, kuris po detalių vagystės buvo sutvarkytas, 2013 m. birželio 17 d. apžiūros protokole (t. 1, b.l. 136-139), nustatyta, kad automobilis yra pilnos komplektacijos, su visomis detalėmis. Siekiant nustatyti ar detalės, kurios buvo pavogtos pakeistos naujomis buvo atliktas objekto tyrimas. Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2013-01-22 specialisto išvadoje nustatyta, kad automobilyje sumontuotas šviesų kontrolės elektroninis valdymo blokas, ir centrinis informacinis valdymo displėjus yra pakeisti ir priklauso kitiems automobiliams. Kokiam automobiliui priklauso kitos tikrintos detalės nenustatyta.

Akivaizdu, jog šioje byloje nėra jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad T. B. pareiškime apie įvykį nurodytu metu, bei tą pačią dieną apklausiamas liudytoju žinojo, apie kitokias automobilio detalių netekimo aplinkybes ar kaip nors kitaip buvo susijęs su automobilio detalių vagyste. Kaip jau minėta, vienintelė byloje įrodyta aplinkybė, kad T. B. brolis, priešingai nei nurodyta pareiškime dėl automobilio detalių vagystės, laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 1 d. iš automobilio pasiėmė savo daiktus – nėra ir negali būti objektyviu įrodymu, jog tai susiję su padaryta nusikalstama veika (automobilio detalių vagyste) ir tuo labiau, kad ši veika padaryta su T. B. žinia. Kaip jau minėta, melagingo pranešimo apie nusikaltimą subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, jo pateikiama informacija neatitinka tikrovės, neabejotinai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis praneša, nebuvo ir nėra, tačiau siekia, kad tokią melagingą informaciją atitinkamos institucijos gautų ir į ją reaguotų. Teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju neįrodžius kad T. B. žinojo, kad buvo padarytas nusikaltimas, jo veiksmuose nėra būtinojo inkriminuojamo nusikaltimo subjektyvios pusės požymio – tiesioginės tyčios.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Pabrėžtina, kad šis principas reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. Nr. 2K-251/2010, 2K-532/2012, 2K-363/2013 ir kt.).

Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad T. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagal BK 236 str. 1 d., t. y. kad melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą. Nenustačius, kad T. B. melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą fakto atitinkamai nėra įrodinėjimas ir jam inkriminuotas pasikėsinimas apgaulės būdu gauti draudiminę išmoką, pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. dispoziciją.

Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina tai, jog kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, teismas yra nešališkas arbitras šiuos vertinti, kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodymų naštos jam perkelti negalima, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).

Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime T. B. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nesilaikydamas šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl T. B. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistasis išteisintinas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios BK 236 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Kadangi kaltinamasis išteisinamas, jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

automobilis ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (automobilio numeris pakeistas), saugomą (duomenys neskelbtini) autoservise, gražintinas savininkei B. B.; byloje esantis kompaktinis diskas su vaizdo įrašu, darytu eksperimento metu, paliktinas saugoti baudžiamojoje byloje; trys automobilio ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinio bamperio dalys su laužimo pėdsakais, stiklo šukių pavyzdys iš automobilio salono, avalynės pėdsakas, nukopijuotas ant daktiloskopinės plokštelės, laidų galai iš automobilio priekinių žibintų vietos su atidalijimo žymėmis, sunaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: T. B. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

automobilį ,,BMW 530“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (automobilio numeris pakeistas), saugomą Šančių autoservise, gražinti savininkei B. B.; byloje esantį kompaktinį diską su vaizdo įrašu, darytu eksperimento metu, palikti saugoti baudžiamojoje byloje; tris automobilio ,,BMW 530“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), galinio bamperio dalis su laužimo pėdsakais, stiklo šukių pavyzdį iš automobilio salono, avalynės pėdsaką, nukopijuotą ant daktiloskopinės plokštelės, laidų galus iš automobilio priekinių žibintų vietos su atidalijimo žymėmis, sunaikinti.