Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalis dėl E. J. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

E. J. dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžiu E. J. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 71 straipsniu, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokėti 5 MGL - 650 Lt dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. K. ir E. K., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios patenkinti kasacinį skundą, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą, 2010 m. sausio 12 d. nuosprendžiu panaikino Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžio dalį dėl E. J. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir jį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) Patikrinęs nuosprendžio pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės pagrindė tik nukentėjusiojo J. D. parodymais, kurie yra neinformatyvūs, subjektyvūs ir prieštaringi, todėl negali būti vertinami kaip objektyvūs ir teisingi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, E. J. nurodytas aplinkybes įvertino kaip nuteistojo E. J. gynybinę versiją, o teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų R. P., A. G., M. M. ir T. B. parodymų bei nurodytų aplinkybių nevertino ir nuosprendyje nepasisakė, kodėl juos atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Duomenų, kad E. J. tyčia panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį J. D., tuoj pat jį grasino panaudoti arba kitaip atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis siekdamas kartu su E. K. užvaldyti jo turtą - automobilį, nėra. Byloje nenustatyta, kad E. J. kalbėtų ar būtų susitaręs su E. K. ar D. K. įvykdyti plėšimą ir pagrobti nukentėjusiojo automobilį. Pats E. J. automobilio neužvaldė, jo nevairavo, nukentėjusiojo automobiliu nesinaudojo. Nukentėjusysis tvirtina, kad jam buvo suduoti trys smūgiai į pakaušį nenustatytu daiktu. Dėl padaryto sužalojimo nukentėjusysis J. D. į gydymo įstaigas ar teismo medicinos specialistus nesikreipė, todėl byloje nenustatyta kokie būtent sužalojimai buvo padaryti J. D., ar minimi sužalojimai išvis buvo jam padaryti, koks šių sužalojimų padarymo mechanizmas, t. y. ar sužalojimai nukentėjusiajam J. D. (jeigu tokie buvo) padaryti tyčia jam suduodant smūgius į galvą ar galėjo būti padaryti jo vairuojamam automobiliui įvažiavus į griovį ir galva atsitrenkiant į automobilio salono detales. Bylos nagrinėjimo metu taip ir liko nepaneigti kaltinamųjų bei liudytojų teiginiai, kad būdamas neblaivus nukentėjusysis J. D. su automobiliu „Citroen Xantia" įvažiavo į griovį, o kaltinamieji E. J., E. K. padėjo automobilį iš griovio ištraukti. Pagal byloje nustatytas aplinkybes automobilį užvaldė ir pagrobė E. K., pagrobtą automobilį taip pat vairavo D. K.. Nenustatyta, kad kokius nors plėšimo veiksmus norėdamas užvaldyti svetimą turtą automobilį įvykdė E. J.. Taigi, objektyviai įvertinęs byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktus bei teismo posėdžio metu ištirtus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad E. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, todėl yra išteisinamas.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimų

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasaciniame skunde nurodyti du apskundimo pagrindai, numatyti BPK 369 straipsnio 1 dalyje. Kasatorius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nuosprendį dėl E. J. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 25 straipsnio 2 dalį, tačiau šis skundo argumentas pagrįstas vien teoriniais samprotavimais dėl bendrininkų grupės sąvokos, kurios aiškinimas kasaciniame skunde yra teisingas, bet iš kasacinio skundo turinio negalima daryti išvados, kad tai tinka šios bylos atvejui. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nuosprendžiu E. J. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, nes konstatuota, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasacinio skundo esmė - ne BK 25 straipsnio 1 dalies taikymas, o nepagrįstas E. J. išteisinimas.

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinimas.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio 3 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjų kolegija nenustatė, kad įrodymai, kuriais pagrįstos apeliacinio teismo nuosprendžio išvados, būtų gauti neteisėtais būdais. To nenurodo kasaciniame skunde ir prokuroras, todėl nuoroda į BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimą yra deklaratyvi. Tokio pažeidimo teisėjų kolegija nenustatė.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas visus bylos įrodymus išanalizavo išsamiai ir nešališkai juos įvertino. Įrodymų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nuosprendyje nurodytos šio teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymai, kurių pagrindu E. J. pripažintas nekaltu ir išteisintas. Pažymėtina, kad E. J. parodymai apie bylos aplinkybes nepaneigti. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tokiu aktu šioje byloje yra Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį apibrėžia BPK 331 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, tačiau toks nuosprendis turi savo specifiką. Kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują nuosprendį, be BPK 305 straipsnio reikalavimų, taikomi BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 12 d. nuosprendis atitinka pagrindinius BPK 305 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 8 d. nuosprendis apeliacine tvarka patikrintas pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą, kuriuo jis prašė patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir jo nurodytų motyvų pagrindu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasatorius nenurodo, kuo konkrečiai apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių pažeidimų nenustatė.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.