- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-03
- Bylos Nr.
- 2-935-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00233-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- R. A.
- Ieškovas
- AS „Reverta“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „RLP“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3857-619/2015 pagal ieškovo AS „Reverta“ ieškinį atsakovui R. A. dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „RLP“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo (laiduotojo) 239 237,60 Eur skolos, 5 proc. metinių procesinių palūkanų, taip pat bylinėjimosi išlaidas.
Pareikštiems reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neviršijant ieškinio sumos areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus, lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį arba trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – 239 237,60 Eur sumai areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Nesant ar nepakankant atsakovo nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, areštavo atsakovo lėšas ir (ar) turtines teisės, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, uždrausdamas disponuoti areštuotomis lėšomis, tačiau leisdamas atsiskaityti su ieškovu. Taip pat nesant ar nepakankant atsakovo nekilnojamojo ir (ar) kilnojamojo turto, areštavo atsakovo lėšas, esančias bankų ir (ar) kreditų įstaigų sąskaitose, palikdamas teisę naudoti pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA) ir atsiskaityti su ieškovu.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašoma priteisti suma yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, atsakovo finansinė padėtis nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, ieškovas pagrindė savo ieškinio reikalavimą, padarė išvadą, jog yra pagrindas teigti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju jo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, leisti skubiai vykdyti nutartį dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonės panaikinimo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikytos visai pareikštų reikalavimų apimčiai, nes didžioji dalis reikalavimų jau yra užtikrinta įkeitimu (hipoteka). Ieškinio reikalavimai pareikšti ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos kreditavimo sutarties pagrindu. Šios sutarties užtikrinimui ieškovo naudai hipoteka buvo įkeistas turtas, kurio vertė pagal ieškovo atliktus turto vertinimus sudaro 195 783,13 Eur.
2. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą teismų praktiką didelė reikalavimo suma savaime nesudaro laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, subjektyvios niekuo nepagrįstos ieškovo prielaidos apie tariamą teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę negali būti laikomos įrodymu, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.
3. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad atsakovas (laiduotojas) siektų perleisti ar įkeisti jam nuosavybės teises priklausantį turtą ar kitokiais būdais ketintų apsunkinti galimo nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Nėra pagrindo laikyti atsakovą nesąžiningu.
4. Ieškovas akivaizdžiai ir sąmoningai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis bei tokiu būdu siekia daryti neteisėtą spaudimą atsakovui.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Tuo atveju, kai reiškiamas reikalavimas laiduotojui, kuris įsipareigojo atsakyti kreditoriui kaip solidariąją prievolę turtintis bendraskolis, jis prievolės neįvykdymo atveju neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia pasinaudoti kitomis prievolių užtikrinimo priemonėmis ir taip sumažintų savo reikalavimo apimtį laiduotojui. Tai svarbu ir sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Be to, šioje stadijoje netgi neįmanoma pinigine išraiška įvertinti, kokia yra tiksli hipoteka užtikrinta reikalavimų dalis.
2. Lietuvos apeliacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad aplinkybė, jog teismo sprendimo įvykdymas gal pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo riziką. Vykdydamas skundžiamą nutartį, antstolis sudarė atsakovo turto aprašą, kuris patvirtina, kad atsakovo turto nepakanka padengti ieškovo pareikštą reikalavimą. Apeliantas nepateikė konkrečių įrodymų apie savo gerą finansinę padėtį.
3. Apeliantas vengia gera valia vykdyti savo prievoles ieškovui. Ieškovas priverstas ginti savo teises teisme. Toks atsakovo elgesys negali būti vertinamas kaip sąžiningas ir teisėtas.
4. Ieškovas veikia įstatymo ribose. Pateikė į bylą įrodymus, kurie pagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir teisėtumą, todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto asmenine nuomone, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi laikinosios apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra šios: tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas jį įvykdyti.
Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl ieškovo pareikšto ieškinio preliminaraus pagrįstumo, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Pereinant prie kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba negalimumo jį įvykdyti, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele pareikšto ieškinio suma. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika šiuo klausimu nėra vienoda. Apelianto cituojamose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse nebuvo pakeista ar panaikinta (t. y. nebuvo akcentuotas skirtingos teismų praktikos suvienodinimas šiuo klausimu) gausesnėje teismų praktikoje susiformavusi prezumpcija, pagal kurią ši aplinkybė (didelė ieškinio suma) preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma yra didelė. Nors ieškovas nepateikė išsamių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, ieškovo pareikšto reikalavimo suma (239 237,60 Eur) atsakovui kaip fiziniam asmeniui objektyviai laikytina didele. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, inter alia paskirstant įrodinėjimo naštą (CPK 178 straipsnis), taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, kuriai iš bylos šalių paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 straipsnio 1 dalis). Taigi negalima teigti, kad įrodinėti atsakovo turtinę padėtį turi tik ieškovas, t. y. atsakovo turtinės padėties įrodinėjimo našta negali būti perkeliama išimtinai ieškovui. Priešingai, būtent atsakovas, siekdamas įrodyti savo mokumą, taigi išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi daugiau galimybių pateikti duomenis apie savo turtinę padėtį. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu ir rašytiniais paaiškinimais prie atskirojo skundo nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir pakankamų įrodymų, pagrindžiančių gerą savo finansinę padėtį, t. y. nepaneigė pirmosios instancijos teismo nurodytos prezumpcijos. Ieškovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti duomenys, gauti antstoliui vykdant skundžiamą nutartį, patvirtina, kad atsakovo turimas turtas yra nepakankamas padengti pareikštą reikalavimą.
Be teismų praktikoje pripažįstamos prezumpcijos, kad didelė ieškinio suma gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, šią riziką gali padidinti ir kitos aplinkybės. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, kad jis siektų perleisti ar įkeisti savo turtą, kitokiais būdais ketintų pasunkinti galimo nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šie apelianto argumentai nelaikytini pagrįstais. Pagal CK 6.38 straipsnio 1 dalį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Bylos duomenimis, ieškovas dar 2010 m. gegužės 20 d. raštu įspėjo atsakovą (laiduotoją) apie trečiojo asmens prievolių pagal kreditavimo sutartį nevykdymą ir pareikalavo įvykdyti įsipareigojimus, tačiau, ieškovo teigimu, atsakovas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas žinojo apie trečiojo asmens, už kurį laidavo, nevykdomus įsipareigojimus ieškovui ir gera valia nevykdo savo įsipareigojimų ieškovui, toks atsakovo elgesys suteikia pagrindą išvadai, jog ieškovui palankaus sprendimo priėmimo atveju jo vykdymas gali pasunkėti.
Apeliantas taip pat nesutinka su taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastu, nes didžioji dalis reikalavimų jau yra užtikrinta trečiojo asmens turto įkeitimu (hipoteka). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė ieškinį atsakovui kaip laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio, reglamentuojančio laiduotojo atsakomybę, 1 dalį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsakovo kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Iš šalių sudarytos laidavimo sutarties 3.1 punkto matyti, kad šalys laiduotojo atsakomybę sureglamentavo analogiškai. Pagal CK 6.80 straipsnio 2 dalį tuo atveju, kai skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji, laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų skolininko turtą. CK 6.6 straipsnio 4 dalis solidariosios skolininkų pareigos atveju suteikia teisę kreditoriui reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Pažymėtina ir tai, kad pagal šalių sudarytos laidavimo sutarties 6.1 punktą tuo atveju, jei kredito gavėjo (trečiojo asmens) įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį yra užtikrintas keliomis užtikrinimo priemonėmis, ieškovas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti. Taigi apelianto pozicija, kad ieškovas turi galimybę išieškoti negrąžintą kreditą iš trečiojo asmens (pagrindinio skolininko) įkeisto turto, neturi įtakos nei ieškovo teisei reikšti reikalavimą atsakovui kaip solidariam skolininkui, nei jo teisei prašyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui pareikštam reikalavimui užtikrinti. Dėl šios priežasties neturi teisinės reikšmės apelianto papildomuose paaiškinimuose prie atskirojo skundo nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, susiję su tikrąja trečiojo asmens įkeisto turto verte.
Apeliantas yra teisus teigdamas, kad laikinosios apsaugos priemonės negali būti spaudimo kitai šaliai priemone. Tačiau tokia priemone laikinosios apsaugos priemonės gali tapti tik tuo atveju, kai jos taikomos nesilaikant įstatymų reikalavimų. Nagrinėjamoje byloje daryti tokią išvadą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.