- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-14
- Bylos Nr.
- I1-1821-809/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00001-2020-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- L. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K ūkio dalyje dirbo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. liepos 17 d. Nurodytu laikotarpiu tris mėnesius pareiškėjas dirbo maisto dalintoju, o darbas prasidėdavo 6.00 val. ryto, 12.00 val. pietūs ir 18.00 val. vakarienė. Tarp maisto dalinimo turėjo plauti koridorius, nešioti plytas, bei parduotuvės dėžes su maisto produktais. Paaiškina, kad dirbo nuo 6.00 val. ryto iki 20.00 val. vakaro su 45 minučių pietų pertrauka be išeiginių. Pažymi, jog mokėdavo už pusę etato, t. y. už 4 valandas darbo, o išeiginės dienos nebuvo apmokamos. Po to pareiškėjas dirbo sandėlio darbuotoju, kur dirbo nuo 5.00 val. ryto iki 22.00 val. vakaro, o iš korpuso negalėjo išeiti nei pavalgyti, nei parūkyti. Turėjo valgyti atšalusį maistą, nes jį atnešdavo po 2 valandų nuo pagaminimo. Pažymi, jog dirbdamas sandėlio darbuotoju, turėjo tik vieną išeiginę, t. y. sekmadienį. Taip pat dirbant šį darbą mokėjo už pusę etato, skaičiuojant 4 valandas. Nurodo, kad kreipdavosi į medicinos darbuotojus, tačiau jie duodavo aspirino tabletę nuo skrandžio ir galvos skausmo. Kai iš Lukiškių TI-K perkėlinėjo ligoninę į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, visi ūkio skyriaus darbuotojai turėjo išnešioti baldus, čiužinius, pagalves, patalynę, įrankius iš užkrečiamų ligų skyriaus, tačiau nebuvo išduotos pirštinės ar respiratorius. Apie tai pareiškėjas sakė ūkio skyriaus valdžiai, tačiau jie tik juokdavosi bei sakydavo, jog išveš į kitus pataisos namus. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K nebuvo įrengti boileriai, tačiau Lukiškių TI-K administracija nieko nedarė, todėl buvo pažeistas gero administravimo principas. Lukiškių TI-K ūkio dalyje dažnai dingdavo šiltas vanduo, t. y. savaitei ar dviem, o dėl neįrengtų boilerių, nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu. Sekcijoje neveikė ventiliacija, kaupėsi drėgmė, čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės, švaraus oro kiekis ir oro judėjimo greitis netinkamas. Lukiškių TI-K ūkio daliai lauke įrengta vieta rūkymui nebuvo tinkama, kadangi neįrengtas stogelis ir nepastatytas suolas. Rūkymo vietoje įrengta šiukšliadėžė su užrašu rūkymo vieta. Pažymi, jog patalpose nebuvo įrengta rūkymui skirta vieta. Nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas sekcijoje Nr. 3 kartu su 14 asmenų, todėl nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat gyvenamąjį plotą mažino baldai. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė miego sutrikimus, irzlumą, galvos ir skrandžio skausmus, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasines kančias.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. liepos 17 d., todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pateikė duomenis apie sekcijos Nr. 3 plotą bei laikomų asmenų skaičių. Sekcija yra bendra gyvenamoji patalpa, skirta nuteistiesiems, paliktiems įstaigoje ūkio darbams atlikti. Paaiškina, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.
Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.
Pataisos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nuteistojo, palikto Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbams tiesioginės darbo funkcijos buvo detalizuojamos pareigybės aprašyme, su kurio nuteistasis supažindinamas prieš jam pradedant dirbti.
Nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbams darbo ir poilsio laiko režimas atitiko Lietuvos Respublikos darbo kodekso normų. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų. Faktiškai maisto dalintojo dienos darbo laikas sudaro 5-6 valandas, nes pusryčių, pietų ir vakarienės padalinimas visais atvejais užima apie valandą laiko, dar viena valanda po vakarinės yra skiriama darbo vietos sutvarkymui, viena arba dvi valandos yra skiriamos prekių iš parduotuvės išnešiojimui suimtiesiems ir nuteistiesiems, esantiems gyvenamosiose kamerose. Taikant suminę darbo laiko apskaitą likęs darbo laikas išnaudojamas dirbant poilsio ir švenčių dienomis. Už atidirbtą darbo laiką su nuteistuoju, paliktu atlikti ūkio darbams Lukiškių TI-K, atsiskaitoma Darbo kodekso nustatyta tvarka, sumokant nustatytą atlyginimą. Nuteistojo, palikto Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbams pareiga sutvarkyti savo darbo vietą, o tame tarpe ir visas į maisto dalintojo darbo vietą įtrauktas poste esančias patalpas (koridorių, tualetą, pareigūnų virtuvėlę, korpuso vyresniojo bei SRS būrio viršininko kabinetus), be to, maisto dalintojas privalo palaikyti darbo vietoje švarą ir tvarką bei vykdyti kitus įstaigos pareigūnų teisėtus reikalavimus ir nurodymus. Pažymi, kad į nemokamus darbus (teritorijos tvarkymas ir kitos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės) nuteistieji gali būti įtraukiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 134 straipsniu. Minėta teisės norma leidžia įstaigos administracijai įtraukti nuteistuosius į nemokamus darbus, kurie skirti pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymui, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimui, prie ko priskirtini ir remonto darbai laisvės atėmimo įstaigoje bei su šiais darbais susijęs teritorijos (patalpų) tvarkymas.
Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kameros yra centrinio šildomo įranga. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose esantys langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenumato pataisos įstaigos administracijos pareigos įrengti boilerius dušo patalpose.
Lukiškių TI-K buvo įrengtos specialiosios rūkymui skirtos patalpos (rūkymo vietos). Šios patalpos yra įstatymo nustatyta tvarka paženklintos. Vietose, kuriose yra draudžiama rūkyti, yra iškabinti aiškiai matomi įspėjamieji ženklai ir (arba) užrašai.
Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. liepos 17 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. liepos 17 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2019 m. gruodžio 30 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. gruodžio 29 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2018 m. liepos 17 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirbo maisto dalintoju be išeiginių ir sandėlio darbuotoju su viena išeigine diena, tačiau dirbo viršvalandžius, apmokama buvo kaip už darbą pusę etato. Dirbant maisto dalintoju turėjo dirbti papildomus darbus, o dirbant sandėlio darbuotoju nebuvo sudarytos sąlygos pavalgyti ar išeiti parūkyti.
BVK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. BVK 125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistieji neįgalieji, sulaukę valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos amžiaus ir ribotai pakaltinami nuteistieji į darbą gali būti įtraukiami tik rašytiniu jų sutikimu, kai yra tam neprieštaraujanti gydytojų išvada ir laisvų darbo vietų. Šių nuteistųjų darbingumo įvertinimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ministras. Pagal BVK 125 straipsnio 3 dalį, nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas. BVK 125 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nuteistieji į darbą paprastai įtraukiami pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų. Ne pataisos įstaigose ir ne valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų į darbą įtraukiamų nuteistųjų darbas organizuojamas laikantis nuteistųjų izoliavimo ir apsaugos reikalavimų. BVK 125 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmę laisvės atėmimo vietų ligoninėse atliekančių nuteistųjų darbas organizuojamas gydomosios darbo terapijos dirbtuvėse. Nuteistųjų darbas organizuojamas laikantis šio Kodekso 70 straipsnio nustatytų atskiro nuteistųjų laikymo reikalavimų (BVK 125 straipsnio 6 dalis). Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiamus dirbti darbus ir draudžiamas eiti pareigas nustato šio Kodekso 2 priedas (BVK 125 straipsnio 7 dalis). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Ši veikla gali būti finansuojama iš valstybės biudžeto (įskaitant Europos Sąjungos ir kitos tarptautinės finansinės paramos lėšas) (BVK 125 straipsnio 8 dalis).
Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistojo, palikto Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbams tiesioginės darbo funkcijos buvo detalizuojamos pareigybės aprašyme, su kurio nuteistasis supažindinamas prieš jam pradedant dirbti. Faktiškai maisto dalintojo dienos darbo laikas sudaro 5-6 valandas, nes pusryčių, pietų ir vakarienės padalinimas visais atvejais užima apie valandą laiko, dar viena valanda po vakarinės yra skiriama darbo vietos sutvarkymui, viena arba dvi valandos yra skiriamos prekių iš parduotuvės išnešiojimui suimtiesiems ir nuteistiesiems, esantiems gyvenamosiose kamerose. Taikant suminę darbo laiko apskaitą likęs darbo laikas išnaudojamas dirbant poilsio ir švenčių dienomis. Už atidirbtą darbo laiką su nuteistuoju, paliktu atlikti ūkio darbams Lukiškių TI-K, atsiskaitoma Darbo kodekso nustatyta tvarka, sumokant nustatytą atlyginimą. Nuteistojo, palikto Lukiškių TI-K atlikti ūkio darbams pareiga sutvarkyti savo darbo vietą, o tame tarpe ir visas į maisto dalintojo darbo vietą įtrauktas poste esančias patalpas (koridorių, tualetą, pareigūnų virtuvėlę, korpuso vyresniojo bei SRS būrio viršininko kabinetus), be to, maisto dalintojas privalo palaikyti darbo vietoje švarą ir tvarką bei vykdyti kitus įstaigos pareigūnų teisėtus reikalavimus ir nurodymus. Į nemokamus darbus nuteistieji gali būti įtraukiami vadovaujantis BVK 134 straipsniu. Minėta teisės norma leidžia įstaigos administracijai įtraukti nuteistuosius į nemokamus darbus, kurie skirti pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymui, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimui, prie ko priskirtini ir remonto darbai laisvės atėmimo įstaigoje bei su šiais darbais susijęs teritorijos (patalpų) tvarkymas.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. buvo priimtas darbui į ūkio aptarnavimo būrį ir dirbo iki 2018 m. liepos 17 d. Pagal nuteistojo asmens, atliekančio maisto dalintojo darbus, pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 3 punktą, nuteisto asmens, atliekančio maisto dalintojo darbus, pareigybės paskirtis vykdyti įstaigos pareigūnų bei darbuotojų pavedimus atliekant maisto dalinimą. Pareigybės aprašymo 6 punkte nustatyta, kad siekiant kokybiškai atlikti maisto dalinimo darbus, šias pareigas einantis darbininkas privalo vykdyti šias funkcijas: 6.1. Vykdyti įstaigos pareigūnų bei darbuotojų pavedimus dalinant maistą suimtiesiems ir
nuteistiesiems; 6.2. Vykdyti įstaigos pareigūnų nurodymus pristatant parduotuvėje pirktas prekes bei gautus siuntinius į režiminę zoną suimtiesiems ir nuteistiesiems; 6.3. Laikytis higienos normų; 6.4. Racionaliai, saugiai ir pagal paskirtį naudoti darbo įrankius ir įrengimus, tausoti įstaigos turtą; 6.5. Laikytis darbo ir sveikatos bei priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, 6.6. Nepažeidinėti darbo drausmės; 6.7. Palaikyti darbo vietoje švarą ir tvarką; 6.8. Vykdyti kitus įstaigos pareigūnų teisėtus reikalavimus bei nurodymus.
Iš į bylą pateiktų 2017 m. sausio–gruodžio mėn. nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K, ūkio darbams atlikti darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas dirbo batsiuvio-siuvėjo, inventoriaus sandėlio darbininkų brigadininku po 8 arba 7 valandas per dieną, o šeštadieniais ir sekmadieniais jam buvo nustatytos poilsio dienos. Be to, pareiškėjas nedirbo šventinėmis dienomis. Taip pat 2018 m. sausio–liepos mėn. nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K, ūkio darbams atlikti darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas 2018 m. sausio mėn. dirbo batsiuvio-siuvėjo, inventoriaus sandėlio darbininkų brigadininku, o nuo 2018 m. vasario mėn. – pagalbiniu darbininku brigadininku. Nuo 2018 m. kovo mėn. iki 2018 m. liepos 17 d. pareiškėjas dirbo batsiuviu siuvėju, inventoriaus sandėlio darbininkų brigadininku. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas taip pat dirbo po 7 arba 8 valandas per parą, išskyrus šeštadienius ir sekmadienius bei švenčių dienas.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas dirbo 5 dienas per savaitę po 8 ar 7 valandas per parą. Be to, pareiškėjas dirbo darbo dienomis, o savaitgaliais ir švenčių dienomis jam buvo suteikiamos išeiginės. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl netinkamų darbo sąlygų. Šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti, jog pareiškėjui buvo apmokama Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 „Dėl Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ ir Darbo kodekso nustatyta tvarka, ar, kad pareiškėjas dirbo ne pagal Lukiškių TI-K patvirtintus grafikus. Nors pareiškėjas 2017 m. birželio 14 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašdamas suteikti dvi savaites nemokamų atostogų, tačiau 2017 m. birželio 15 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriui pateikė prašymą atsiimti prašymą dėl nemokamų atostogų. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 15 d. raštu Nr. 96-2772 pareiškėjo 2017 m. birželio 14 d. prašymo nagrinėjimas buvo nutrauktas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 7 punktu bei pareiškėjo 2017 m. birželio 15 d. pranešimu Nr. 51-3220. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas dėl darbo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė. Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad dirbdamas maisto dalintoju turėjo nešti parduotuvės dėžes su maisto produktais, tačiau pagal Pareigybės aprašymo 6.2 papuktį, maisto dalintojo pareigoms priklauso nešti parduotuvės dėžes su maisto produktais. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodomų papildomų darbų, pažymėtina, kad vadovaujantis BVK 134 straipsniu, nemokant už darbą, nuteistieji ne ilgiau kaip dvi valandas per dieną gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus, kuriuos nuteistieji atlieka paeiliui ne darbo metu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skunde nurodomi papildomi darbai laikytini darbais, numatytais BVK 134 straipsnyje, todėl tokiais savo veiksmais įstaigos administracija pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų dirbęs ilgiau nei 8 valandas per dieną, poilsio bei švenčių dienomis, ar papildomus darbus, kurie nėra numatyti Pareigybės aprašyme. Teismo vertinimu, pats pareiškėjas išreiškė norą dirbti, todėl netenkinus darbo sąlygoms, pareiškėjas galėjo kreiptis į įstaigos administraciją su prašymu nutraukti darbo santykius. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, t, y, kreipusis į medikus, jam duodavo duodavo aspirino tabletę nuo skrandžio ir galvos skausmo.
Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Remiantis šio įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, visų pirma, ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o visų antra, tokio pobūdžio ginčai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.
Įvertinęs tai, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo manymu netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtiną, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kai dar galima pasinaudoti ta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjui išaiškintina, kad nesutikdamas su nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka priimtu sprendimu galės Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.
Pareiškėjas skunde teigė, kad perkeliant ligoninę, turėjo padėti nešioti baldus ir kitus daiktus. Pernešinėjant daiktus iš užkrečiamų ligų skyriaus, jam nebuvo suteiktas respiratorius ar pirštinės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų apie tai, jog pareiškėjas padėjo nešioti baldus ir kitus daiktus iš ligoninės bei užkrečiamų ligų skyriaus, o jam nebuvo suteiktas respiratorius ar pirštinės, byloje nėra. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kokios neigiamos pasekmės nesuteikus respiratoriaus ir pirštinių, pareiškėjui kilo. To skunde nenurodė ir pats pareiškėjas. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo skunde nurodomi darbai taip pat priskirtini prie BVK 134 straipsnyje numatytų darbų, į kuriuos pareiškėjas galėjo Lukiškių TI-K administracijos būti įtrauktas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ūkio skyriaus administracija pašaipiai reaguodavo į pareiškėjo pastabas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nenurodė nei kada į pastabas buvo atsakyta pašaipiai, nei kokie pareigūnai galimai netinkamai atsakė. Be to, pareiškėjas dėl to į įstaigos administraciją nesikreipė. Deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K nebuvo įrengti boileriai. Taip pat Lukiškių TI-K ūkio dalyje dažnai dingdavo šiltas vanduo, t. y. savaitei ar dviem, o dėl neįrengtų boilerių, nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę iki 15 minučių. Šiuo atveju įstaigos administracija suteikdama pareiškėjui teisę kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu, pareiškėjo teisių nepažeidė. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo įrengti boileriai, o dėl jų neįrengimo dažnai nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu vandeniu, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo kalinimo įstaigoms įrengti boilerius. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, o boilerių neįrengimas nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas negalėjo nusiprausti šiltu vandeniu. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto vandens. Pažymėtina, jog dėl šių nusiskundimų pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundo teiginiai dėl neįrengtų boilerių ir nesudarytos galimybės nusiprausti po šiltu dušu atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sekcijoje neveikė ventiliacija, kaupėsi drėgmė, čiužiniai puvo, užsiveisė parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės, švaraus oro kiekis ir oro judėjimo greitis nebuvo tinkamas.
Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas sekcijoje Nr. 3. Taip pat Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Visose kamerose yra centrinio šildymo įranga. Šildymo sezono metu, visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.
Atsakovės atstovas nurodė, kad Nacionalinio visuomenės sveiktos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC) atlieka gyvenamųjų kamerų patikrinimus pagal gautus suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skundus, savarankiškai atliekant operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Pažymėjo, kad pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu NVSC kontrolės patikrinimai gyvenamojoje sekcijoje Nr. 3 atlikti nebuvo.
Pareiškėjas skunde nenurodė ar kreipėsi į NVSC, ar į kitas kompetentingas institucijas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų sekcijoje Nr. 3. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas į minėtas institucijas būtų kreipęsis. Priešingai, byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog NVSC gyvenamosios sekcijos Nr. 3 patikrinimų neatliko. Taigi, šiuo atveju nenustatyta, kad gyvenamosios sekcijos Nr. 3 sąlygos neatitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimų. Pažymėtina, jog kameros Lukiškių TI-K vėdinamos per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K ūkio daliai lauke įrengta vieta rūkymui nebuvo tinkama, kadangi neįrengtas stogelis ir nepastatytas suolas, o patalpose rūkymui skirta vieta nebuvo įrengta.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Rūkymo patalpų (vietų) įrengimo ir eksploatavimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose pagrindinius sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“. Vadovaujantis šia norma, Lukiškių TI-K buvo įrengtos specialiosios rūkymui skirtos patalpos (rūkymo vietos), kurios įstatymo nustatyta tvarka paženklintos. Vietose, kuriose draudžiama rūkyti, iškabinti aiškiai matomi įspėjamieji ženklai ir (arba) užrašai. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog Lukiškių TI-K buvo įrengtos vietos, skirtos rūkymui, kurios įrengtos tiek pačioje patalpoje, tiek lauke. Taigi, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K rūkymui skirtos vietos buvo netinkamos, o vien tai, jog pareiškėjui lauke trūko suoliuko ar stogelio, nesudaro pagrindo pripažinti, kad Lukiškių TI-K rūkymui skirtos vietos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas skunde teigė, kad sekcijoje Nr. 3 nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 17 d. buvo laikomas sekcijoje Nr. 3, kurios plotas 57,32 kv m, joje buvo laikoma 8–14, 17 asmenų. Pažymėtina, jog atsakovės atstovas nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-212 6.22 p., suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių pareiškėjo nurodytu laikotarpiu iki 2016 m. gruodžio 31 d. imtinai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sekcija yra bendra gyvenamoji patalpa, skirta nuteistiesiems, paliktiems įstaigoje ūkio darbams atlikti. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs sekcijos plotas svyravo nuo 3,37 kv. m iki 7,17 kv. m. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas 2017 m. rugpjūčio 24 d., iš viso 1 parą.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad sekcijos plotą mažino baldai.
Eksploatavimo taisyklėse nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui 1 parą nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas gyvenamasis plotas, todėl baldų užimamas plotas bus vertinamas nustatytų pažeidimų kontekste, sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo miego sutrikimais, irzlumu, galvos ir skrandžio skausmais, diskomfortu, emocine depresija, dvasinėmis kančiomis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).
Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam sekcijoje, kurioje būtų užtikrintas minimalus plotas, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN neužtikrinant minimalaus ploto, iš viso 1 parą, taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui tam tikrų nepatogumų galėjo sukelti sekcijoje esantys baldai, kurie vertinami nustatyto pažeidimo kontekste, tačiau kitų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimu nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo L. U. skundą tenkinti iš dalies.
Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjo manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Vilniaus pataisos namuose (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) sąlygas (dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto).
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.