Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė, dalyvaujant pareiškėjui Č. C., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. K., V. V., Č. C. prašymus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjų prašymus dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkinti ta apimtimi, kuria darbo užmokesčio nepriemoka yra susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio. Tuo atveju, jei prašymas nebus tenkinamas, pareiškėjų prašymams taikyti senaties terminą, nepriemoką priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams arba išdėstyti mokėjimą proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per dvejus metus. Atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose (b. l. 23-30; 71-78) nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo pagrindas mokėti perskaičiuotą mažesnį darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, kad toks mažinimas turėjo būti proporcingas ir dėl to įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Susidarę praradimai turi būti kompensuojami įstatymų leidėjo nustatyta tvarka ir pagrindais.

Motyvuojamoji dalis

Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados

Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjams 2009 – 2013 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis inter alia 2009 m. balandžio 23 d. nustatytais Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priede nustatytais valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientais ir 2009 m. liepos 17 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str. redakcijos nustatytais priedų už kvalifikacinę klasę dydžiais.

2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad šis įstatymo projektas buvo parengtas sunkėjant ekonominei ir finansinei šalies situacijai, įgyvendinant Penkioliktosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Žin., 2008, Nr. 146-5870), II dalyje numatytą Krizės įveikimo planą, kuriuo siekiama sumažinti valstybės biudžeto asignavimus darbo užmokesčiui ir stabilizuoti valstybės finansų sistemą, racionaliau naudoti valstybės lėšas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu (leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2013 m. spalio 1 d.), pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1937), kuriame buvo nustatyti sumažinti 15–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1937; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4297; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7038; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7993) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šiais įstatymais valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo skirtingas mastas, vertinant procentais, priklausė ne tik nuo pareigybių kategorijų vietos jų sistemoje, bet ir nuo valstybės tarnautojų turimos kvalifikacijos: kuo aukštesnė pareigybės kategorija ir valstybės tarnautojo kvalifikacija, tuo didesnis valstybės tarnautojo atlyginimo mažinimo mastas. Pareiginės algos koeficientų mažinimo ir priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo priemonių taikymas lėmė labai skirtingą valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, vertinant procentais (neatsižvelgiant į bazinio dydžio pokyčius): žemesnių pareigybių kategorijų (1–10 kategorijų) žemiausios kvalifikacijos ar mažiausiai patirties turintiems (neturintiems kvalifikacinės klasės) valstybės tarnautojams atlyginimai dėl šių priemonių nesumažinti, o aukštesnių pareigybių kategorijų (11–20 kategorijų) ir (ar) aukštesnės kvalifikacijos ar daugiau patirties turintiems valstybės tarnautojams (inter alia 1–10 pareigybių kategorijų, turintiems kvalifikacinę klasę) atlyginimai dėl abiejų šių priemonių sumažinti iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė); 11–20 kategorijos valstybės tarnautojams, turintiems kvalifikacinę klasę, kuriems taikytos abi šios papildomos darbo užmokesčio mažinimo priemonės, atlyginimai sumažinti nuo 4,9 proc. (11 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta trečia kvalifikacinė klasė) iki 29,73 proc. (20 kategorijos valstybės tarnautojams, kuriems suteikta pirma kvalifikacinė klasė) (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat nurodė savo jurisprudencijoje ne kartą minėtą taisyklę, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti valstybės tarnautojų atlyginimus siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo visoms valstybės tarnautojų kategorijoms (ir kitiems iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų finansuojamiems darbuotojams) atlyginimai būtų mažinami taip, kad nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų kategorijoms dydžių proporcijos. Pagal Konstituciją netoleruotinos situacijos, kai valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai sumažinami neproporcingai, inter alia taip, kad atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis būtų priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo ar net suvienodinamas su juo arba tam tikrų grupių valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinami atsižvelgiant ne į visą gaunamą darbo užmokestį, o tik į atskiras valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamąsias dalis ir pan. Tokiais atvejais ne tik paneigiami konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo, teisingumo principai, bet ir nukrypstama nuo konstitucinės valstybės tarnybos sampratos ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos (Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Tai iš esmės reiškia, kad, pagal šį Konstitucinio Teismo nutarimą, įstatymų leidėjui kyla pareiga išmokėti ne skirtumą tarp darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki antikonstitucinių įstatymų nuostatų priėmimo galiojusį reguliavimą ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio, o skirtumą tarp išmokėto darbo užmokesčio ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas). Šiuo įstatymu įgyvendinami Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimai, nustatant dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo pagrindus.

Pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo 2 str. 2 d., grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą. Ši dalis apskaičiuojama remiantis įstatyme nustatytu koeficientu, kuris, skaičiuojant mėnesio grąžintiną dydį už 2009 metų mėnesius, yra 0,98, o už 2010–2013 metų mėnesius – 0,955. Šiame straipsnyje taip pat išdėstyta taip apskaičiuotos nepriemokos išmokėjimo tvarka ir terminai – 5 proc. 2016 metais, 20 proc. 2017 metais, 25 proc. 2018 metais, 25 proc. 2019 metais ir 25 proc. 2020 metais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. 903 patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuo yra reglamentuotas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo įgyvendinimas. Taigi šiais teisės aktais yra iš esmės sureguliuotas sprendžiamoje byloje prašomos priteisti darbo užmokesčio dalies išmokėjimas. Pažymėtina, kad, pagal Darbo užmokesčio grąžinimo 1 str., yra numatoma grąžinti darbo užmokesčio dalį, neišmokėtą nuo Konstitucijai prieštaravusių įstatymų nuostatų įsigaliojimo (2009 m. gegužės 1 d.), o neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo klausimą sprendžiantis teismas yra ribojamas įstatymuose nustatytų terminų.

Pareiškėjams ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis taikant minėtas Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas ir dėl to dalis darbo užmokesčio pareiškėjams buvo neišmokėta neteisėtai. Atsakovės pateiktose pažymose (Pažyma (b. l. 12; 17-18; 32; 35-36; 60-63) dėl Konstitucijai prieštaravusių nuostatų taikymo neišmokėta darbo užmokesčio dalis apskaičiuota kaip skirtumas tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios galiojo iki Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų įstatymų nuostatų priėmimo. Iš aptartų Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymo nuostatų matyti, kad pagal šį įstatymą numatoma grąžinti neišmokėtą darbo užmokestį, apskaičiuotą kitu būdu, pagal šiame įstatyme nurodytą formulę ir atsakovės nurodyta neišmokėto darbo užmokesčio dalis skiriasi nuo numatytos individualiai išmokėti pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą. Taigi pareiškėjai byloje prašo priteisti kitokią sumą, negu yra numatyta individualiai išmokėti pagal Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymą.

Vertinant šio skirtumo priteisimo klausimą, yra reikšmingas minėtas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija reiškia, kad įstatymų leidėjo sprendimas ginčo laikotarpiu pareiškėjams nustatyti mažesnį mokėtiną darbo užmokestį Konstitucijai savaime neprieštaravo – įstatymų prieštaravimas Konstitucijai iš esmės pasireiškė tuo, kad tai atlikdamas įstatymų leidėjas atskiriems tarnautojams pasirinko nustatyti neproporcingai mažesnį darbo užmokestį. Atitinkamai, kadangi valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai darbo užmokestis valstybės tarnautojams galėjo būti mažinamas, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal iki minėtų Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą.

Kaip buvo minėta, grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama kaip skirtumas tarp asmens darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto taikant Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintas įstatymų nuostatas, ir dalies darbo užmokesčio (atlyginimo), apskaičiuoto pagal iki šių įstatymų nuostatų įsigaliojimo galiojusį reguliavimą, atsižvelgiant į įstatyme nustatytą koeficientą. Apskaičiuojant grąžintiną darbo užmokesčio ir kitų susijusių išmokų dalį, pagal Darbo užmokesčio kompensavimo įstatymą, nėra atsižvelgiama į nesusijusius veiksnius, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamas Konstitucijos 29 str. įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Toks reguliavimas yra suderinamas su aptarta Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai, todėl byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Darbo užmokesčio kompensavimo įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimu pripažino, kad Konstitucijai neprieštaravo įstatymas, kuriuo Lietuvos Respublikos Seimas pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį būtų kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kt.) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Be kita ko, Konstitucinis Teismas paminėjo, kad 2015 m. birželio 30 d. priimtu Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas (Konstitucinio Teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimas).

Pareiškėjų pažeistos teisės šiuo atveju turi būti atstatomos taip kompensuojant neišmokėtą darbo užmokestį, kad ginčo laikotarpiu valstybės tarnautojų patirti praradimai būtų proporcingi, atitiktų asmenų lygiateisiškumo principą. Toks kompensavimo mechanizmas yra nustatytas Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme ir teismas neturi pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nukrypstant nuo šio įstatymo nuostatų. Šiuo metu nėra suėjęs Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytas terminas atsakovei nustatyti ar susidarė grąžintina nepriemoka, apskaičiuoti šios nepriemokos dydį ir ją išmokėti. Kadangi atsakovės pareigos įvykdymo terminas nėra suėjęs, teismas neturi pagrindo priteisti pareiškėjų prašomą darbo užmokestį. Tuo atveju, jeigu įgaliota institucija ateityje neteisėtai neišmokės darbo užmokesčio nepriemokos Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais, pareiškėjai galės ginti savo teises kreipiantis į teismą.

Skundžiamu Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015-01-13 sprendimą Nr. 2-11 (b. l. 59) yra pateikta informacija apie darbo užmokesčio mokėjimą ginčo laikotarpiu ir nurodyta, kad nebuvo pagrindo išmokėti ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus dėl bylos reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tai, kad Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas priimtas 2015 m. birželio 30 d., teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, priimtas tinkamai vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, todėl yra teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti.

Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reguliavimą, byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjų prašymai atmetami (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjų prašymus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.