- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-31
- Bylos Nr.
- I-1137-208/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03845-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Donatas Vansevičius, Mefodija Povilaitienė, Liudmila Zaborovska, Giedris Kašuba
- Pareiškėjas
- H. M. A. Z.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Remigijus Rinkevičius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Mefodijos Povilaitienės, Donato Vansevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Liudmilos Zaborovskos,
dalyvaujant pareiškėjui H. M. A. Z. ir jo atstovui advokatui Remigijui Rinkevičiui, atsakovo atstovui Dariui Juodeliui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. M. A. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. M. A. Z. kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 171-689 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo Jordanijos Hašimitų Karalystės piliečiui H. M. A. Z.“ (toliau – Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.
Nurodo, kad Sprendimu atsakovas nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjas neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl Taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekse (toliau – Šengeno sienų kodeksas) nustatytų sąlygų, negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, taip pat norėdamas gauti vizą, nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, teigia, kad atsakovo teiginiai, jog pareiškėjas neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, nepagrįsti. Pareiškėjas yra juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) įsteigto ne anksčiau kaip prieš metus vadovas (toliau – Bendrovė). Pareiškėjas elgėsi sąžiningai ir laiku kreipėsi į Departamentą bei pateikė visus reikalaujamus dokumentus. Bendrovė pasirašė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią ji nuomojasi patalpas savo veiklos vykdymui, taigi Bendrovė vykdo realią veiklą, direktorius siekia plėtoti savo verslą ir imasi visų būtiniausių veiksmų – rado patalpas, darbuotojus, įdarbino buhalterį. Taip pat pareiškėjas sudarė ir patalpų nuomos sutartį dėl vieno kambario buto nuomos. Sutartis yra sudaryta metų laikotarpiui. Mano, kad Departamentas privalėjo supažindinti pareiškėją su Sprendimu iš anksto. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl Departamentui netinka Registrų centro išduota pažyma su duomenimis apie Bendrovę. Kaip Bendrovės įstatinį kapitalo padidinimą patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė vienintelio akcininko sprendimą dėl bendrovės įstatinio kapitalo padindinimo iki 42 000 Eur, išleidžiant 1 580 vnt. 25 eurų nominalios vertės naujų paprastųjų vardinių akcijų ir bendrovės akcijų pasirašymo sutartį Nr. 1. Pareiškėjas taip pat pateikė ir minėtą juridinių asmenų registro elektroninį sertifikuotą išrašą. Taigi pareiškėjas pateikė daugiau dokumentų, kurie pagrindžia būtent patį tokio kapitalo atsiradimo faktą. Pabrėžė, kad Bendrovės buhalteris pradėjo dirbti nuo rugsėjo 10 dienos ir dirba iki šiol bei pasirašo visus reikiamus dokumentus. Neteisėti yra ir atsakovo argumentai dėl to, kad direktoriaus darbo užmokesti yra per mažas jo einamoms pareigoms. Akcentavo, kad Bendrovės vadovas neturi su kuo savęs lyginti, neturi pats savo įgūdžių vertinti, jis rūpinasi sėkminga Bendrovės veikla ir gauna pelną iš jos veiklos, todėl jis yra visiškai laisvas pasirinkti tokį atlyginimą, kokio jis pats nori ir joks įstatymas nedraudžia asmeniui pasirinkti sau tinkamo atlyginimo dydžio.
Skundžiamame Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, motyvų. Nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie akivaizdžiai leistų teigti, jog pareiškėjas neatitinka reikalavimų, todėl, pareiškėjo nuomone, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad pareiškėjo įmonės veikla nėra fiktyvi, nes kaip tik atidaromas restoranas Gedimino prospekte.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 37–40) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jis atitinka visas teisės aktuose numatytas sąlygas. Pareiškėjo pateiktas Bendrovės kasos pajamų orderis buvo įformintas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl negalėjo būti laikomu tinkamu įstatinio kapitalo apmokėjimo įrodymu. Pareiškėjas taip pat pateikė 2018 m. rugsėjo 10 d. Bendrovės balansą bei 2018 m. rugsėjo 10 d. pelno (nuostolių) ataskaitą. Minėtas ataskaitas, kaip Bendrovės direktorius, pasirašė tik pareiškėjas. Vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ar kitas asmuo, galintis tvarkyti apskaitą balanso nepasirašė. Taigi jos buvo įformintos nesilaikant įstatymo reikalavimų, todėl taip pat nėra laikytinos turinčiomis įrodomąją reikšmę. Taigi pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Nors pareiškėjas teigia, kad už 2018 m. spalio 17 d. sudarytą patalpų nuomos sutartį buvo tinkamai atsiskaityta, pagal ją patalpos buvo perduotos, todėl sutartis yra laikoma vykdoma tinkamai, su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka, nes, vertinant AB (duomenys neskelbtini) kasos pajamų orderį Nr. 00497 apie iš Bendrovės pagal minėtą sutartį priimtą avansą, buvo nustatyta, kad kasos pajamų orderį, kaip vyr. buhalterė (buhalterė) ir kasininkė pasirašė B. K., tačiau, Departamento duomenimis, ji AB (duomenys neskelbtini) niekada nebuvo įdarbinta, nebuvo nurodyta, kokiu pagrindu ji kasos pajamų orderį pasirašė, todėl minėtas kasos pajamų orderis neįrodo avanso sumokėjimo. Atsakovas taip pat nesutinka, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nes jis nebuvo iš anksto informuotas dėl tokio skundžiamo sprendimo priėmimo, jam nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus. Galiojantys teisės aktai neįtvirtino Departamento pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų ar informuoti pareiškėją prieš sprendimo priėmimą, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją ar jį informuoti. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl jam nustatyto atlyginimo dydžio. Departamento nuomone, ginčijamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 10 d. Departamentui pateikė prašymą (b. l. 41–44) išduoti nacionalinę vizą kaip Bendrovės direktoriui. (Prašymas pateiktas anglų kalba).
Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, Sprendime (b. l. 47–51) konstatavo, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla, kaip Bendrovės akcininkui ir direktoriui, o pareiškėjo pateikti su Bendrove susiję dokumentai šio siekio savaime nepatvirtina bei kelia įtarimų, kad buvo sudaryti tik siekiant atitikti reikalavimus nacionalinei vizai gauti, o ne realios įmonės veiklos vykdymui. Nustatytų aplinkybių visuma sudaro rimtą pagrindą manyti, kad nacionalinei vizai gauti buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų, t. y. neatitinka Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – Vizos išdavimo tvarkos aprašas), 70.10 papunktyje nustatytų reikalavimų, numatančių, jog nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra įmonės, įsteigtos ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, jeigu įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 tūkstančių eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.
Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 19 straipsnio 1 ir 2 punktais, nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti daugkartinę vizą.
Byloje kilo ginčas dėl Departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 70.10 papunktį nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris atvyksta į Lietuvos Respubliką užsiimti teisėta veikla ir yra Juridinių asmenų registre įregistruoto privataus juridinio asmens, įsteigto ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, jeigu įmonės nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur yra užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, arba yra įmonės, įsteigtos ne anksčiau kaip prieš metus iki užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą pateikimo dienos, kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, vadovas ir jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.
Pagal to paties Vizų išdavimo tvarkos aprašo 78.11 papunktį daugkartinei nacionalinei vizai gauti užsienietis vizų tarnybai arba per išorės paslaugų teikėją pateikia aprašo 70.10 papunktyje nurodytu atveju – įmonės įsteigimo (dokumento apie juridinio asmens įregistravimą Juridinių asmenų registre vizų tarnybai Lietuvoje pateikti nereikia) ar įsigijimo dokumentus ir dokumentus, patvirtinančius, kad šios įmonės nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 tūkstančius eurų (pavyzdžiui, įmonės tarpinė finansinė ataskaita (balansas ar nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita), dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės dalyvis ir kad jo į įmonę investuotos lėšos ar turtas sudaro ne mažiau kaip 14 000 eurų, arba dokumentus, patvirtinančius, kad šis užsienietis yra tokios įmonės vadovas, ir dokumentą, patvirtinantį, kad jo atvykimo tikslas yra darbas toje įmonėje.
Įstatymo 19 straipsnio 1, 2, 10 punktuose numatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, norėdamas gauti vizą, jis nepateikė būtinos informacijos apie vykimo tikslą ir sąlygas, turimas pragyvenimo lėšas buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu arba pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei tuomet, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016 ir kt.). Taigi Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą ir Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalo kompleksiškai įvertinti pareiškėjo pateiktus ir savo surinktus (išreikalautus) duomenis.
Kaip matyti iš byloje esančio pareiškėjo prašymo išduoti nacionalinę vizą (b. l. 41–44), pareiškėjas prašymą išduoti nacionalinę vizą pateikė kaip Bendrovės direktorius ir savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą siejo su siekiu užsiimti teisėta veikla Lietuvoje. Byloje ginčo, kad pareiškėjas prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą pateikė pagal Vizų tvarkos aprašo 70.10 papunktį, nėra. Tai, kad pareiškėjas yra Bendrovės direktorius patvirtina VĮ „Registrų centras“ duomenys (b. l. 112–114). Kiti du Bendrovės akcininkai, turintys po 1/3 Bendrovės akcijų yra Baltarusijos Respublikos piliečiai Y. H. ir Y. T. (b. l. 115–116). Remiantis bylos duomenimis, Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2018 m. rugpjūčio 22 d., pareiškėjas Bendrovės direktoriumi tapo nuo 2018 m. rugpjūčio 28 d. Bylos duomenimis, Bendrovė iki 2018 m. birželio 29 d. buvo registruota adresu: (duomenys neskelbtini), o nuo 2018 m. rugpjūčio 29 registruota adresu: (duomenys neskelbtini). Teismui pateiktas 2018 m. rugpjūčio 28 d. vienintelio akcininko sprendimas dėl Bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo. Iš dokumento turinio matyti, kad Bendrovės įstatinio kapitalo dydis yra 2 500 eurų. Bendrovės akcininko (pareiškėjo) sprendimu buvo nutarta padidinti bendrovės kapitalo dydį iki 42 000 eurų, papildomu akcininko įnašu, išleidžiant 1 580 naujų akcijų (b. l. 143). Iš pareiškėjo pateiktos 2018 m. rugpjūčio 28 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad užsienietis įsigijo 100 vnt. Bendrovės akcijų (vienos akcijos vertė – 25 eurai). Sutartyje nurodyta, kad bendra visų akcijų įsigijimo kaina yra 2 500 eurų. Kaip Bendrovės įstatinio kapitalo padidinimą patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė minėtą 2018 m. rugpjūčio 28 d. vienintelio akcininko sprendimą dėl Bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo iki 42 000 eurų ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. Bendrovės akcijų pasirašymo sutartį Nr. 1 (b. l. 145). Pareiškėjas pateikė 2018 m. rugsėjo 10 d. kasos pajamų orderį BEL Nr. 1, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas įnešė 39 500 Eur sumą į Bendrovės kasą, kurį kaip vyr. buhalteris ir kaip priėmęs pinigus asmuo pasirašė pats pareiškėjas (b. l. 147). Pareiškėjas taip pat pateikė 2018 m. rugsėjo 10 d. pelno (nuostolių) ataskaitą Nr. 1, kurią kaip direktorius ir vyr. finansininkas pasirašė pats pareiškėjas (b. l. 149), ir 2018 m. rugsėjo 10 d. balansą, kurį taip pat pasirašė tik pats pareiškėjas (b. l. 148). Pareiškėjas pateikė 2018 m. rugsėjo 7 d. su UAB „Jurgvita“ sudarytą buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 18/09/07. UAB „Jurgvita“ direktoriumi yra minėtas V. Š., o pareiškėjo pateikti kasos pajamų orderis ir balansas sudaryti 2018 m. rugsėjo 10 d., t. y. po to, kai buvo pasirašyta buhalterinės apskaitos paslaugų sutartis. Be to, iš pateikto AB (duomenys neskelbtini) pajamų orderio Nr. 00467 (b. l. 78) matyti, kad jį, kaip vyr. buhalterė ir kasininkė, pasirašė B. K., tačiau pareiškėjas nepateikė ir neįrodė jos įgaliojimų atstovauti AB (duomenys neskelbtini)
Teismas pažymi, kad uždarosios akcinės bendrovės apskaitos tvarkyti negali ūkio subjekto vadovas, tai daro buhalteriai profesionalai ar apskaitos paslaugas teikiančios įmonės, kurie atsako už buhalterinių įrašų teisingumą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 straipsnis, 10 straipsnio 2 dalis). Taip pat įmonės kasininkas negali sutapti su įmonės vyriausiuoju buhalteriu (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, patvirtintos 2000 m. vasario 17 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 179). Įvertinus visumą aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių, teismas neturi pagrindo pripažinti skundžiamo Sprendimo iš esmės neteisėto ar nepagrįsto, kadangi pareiškėjas nepagrindė Bendrovės įstatinio kapitalo realaus padidėjimo savo piniginiu įnašu. Pareiškėjo pateikti dokumentai galėtų patvirtinti šią aplinkybę, jei jie būtų pasirašyti ir patvirtinti buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų. Nė vienas reikšmingas šios faktinės aplinkybės nustatymui finansinės atskaitomybės dokumentas nebuvo pasirašytas ar patvirtintas kito asmens, nei pats pareiškėjas, kuris registruotas kaip įmonės vadovas. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad viešo registro duomenys nustatyti realaus įstatinio kapitalo padidėjimą (ypač jo dengimą piniginiu įnašu) nėra pakankami. Pareiškėjo papildomai pateikti rašytiniai dokumentai negali realiai patvirtinti reikšmingos jo pareiškimo teigiamam išsprendimui aplinkybės. Duomenų, kad pareiškėjo grynieji pinigai būtų įnešti į Bendrovės banko sąskaitą, taip pat nepateikta. Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalis nustato, kad prašymo nagrinėjimas, visų pirma, grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu. Pareiškėjo pateikta kilmės šalies banko pažyma apie banko sąskaitoje esančias lėšas (b. l. 156–157) niekaip nepatvirtina apie Lietuvoje įsteigtos įmonės įstatinio kapitalo padidinimą piniginiu įnašu į šią įmonę. Pareiškėjo pateiktas sprendimas didinti įmonės įstatinį kapitalą tik rodo Bendrovės akcininko ketinimus ir apsisprendimą, bet nepatvirtina įstatinio kapitalo padidinimo (realaus apmokėjimo), pareiškėjo investicijos į Bendrovę. Paminėtina, jog nesant duomenų apie įmonės apskaitos politiką, nėra galimybių patikimai nustatyti apskaitos Bendrovėje organizavimo tvarkos, patikrinti daromų ūkinių operacijų įrašų teisingumo, objektyvumo. Teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes, pritaria atsakovo padarytai išvadai, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, tik formaliai siekė atitikti sąlygas nacionalinei vizai gauti ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Šengeno erdvėje.
Darbo kodekso 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar darbo valandą (valandinį atlygį), kuris negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį, o 141 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minimalusis darbo užmokestis (minimalusis valandinis atlygis ar minimalioji mėnesinė alga) – mažiausias leidžiamas atlygis už nekvalifikuotą darbą darbuotojui atitinkamai už vieną valandą ar visą kalendorinio mėnesio darbo laiko normą. Taigi Darbo kodeksas numato, jog minimalus darbo užmokestis gali būti mokamas tik už nekvalifikuotą darbą. Nekvalifikuotu darbu laikomas darbas, kuriam nekeliami jokie specialūs kvalifikaciniai įgūdžiai ar profesiniai gebėjimai, nereikalingas tam tikras išsilavinimas, nekvalifikuoti darbininkai atlieka paprastas ir pasikartojančias užduotis, kurioms atlikti dažniausiai reikia rankinio naudojimo įrankių ir fizinės jėgos (Lietuvos profesijų klasifikatorius LPK 212, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 4-171).
Pateiktos 2018 m. rugsėjo 7 d. darbo sutarties 1.2 papunktyje nurodyta, kad pareiškėjas yra priimamas dirbti Bendrovės direktoriumi ir jam mokamas 410 eurų darbo užmokestis, minėtos darbo sutarties 4 punkte nurodyta, kad jam nustatytas darbo laikas yra 8 val. 5 darbo dienų savaitė. Departamento duomenimis, pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas 2018 m. rugsėjo 11 d. Tai, kad pareiškėjui kaip Bendrovės direktoriui numatytas mokėti darbo užmokestis yra tik 10 eurų didesnis už minimaliąją mėnesinę algą, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad tokiu būdu tik siekiama formaliai atitikti įtvirtintą darbinių santykių reglamentavimą, nors realios finansinės atskirties tarp kvalifikuoto ir nekvalifikuoto darbo nėra sukuriama ir kartu su kitomis nustatytomis aplinkybėmis sudaro pagrindo įtarimams, kad pareiškėjo prašymas ir kiti dokumentais dėl nacionalinės vizos išdavimo buvo pateikti, kaip jau minėta, siekiant atitikti formalias sąlygas nacionalinei vizai gauti.
Abejones dėl pareiškėjo tikrųjų ketinimų taip pat kelia ir kitos aplinkybės. Departamentas skundžiamame Sprendime nurodė, kad Bendrovė buvo įregistruota adresu: (duomenys neskelbtini), vėliau – adresu: (duomenys neskelbtini). Departamento duomenimis, abiem adresais yra steigiami Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, kurių akcijos vėliau parduodamos ir trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems įsitvirtinti Šengeno erdvėje. Be to, Bendrovės steigėja yra UAB „Aerola“, kurios akcininkas ir direktorius yra Lietuvos Respublikos pilietis, Departamentui žinomas kaip Lietuvos Respublikos juridinių asmenų, kurių akcijos vėliau parduodamos trečiųjų šalių piliečiams, siekiantiems įsitvirtinti Šengeno erdvėje, steigėjas, arba jų akcininkas, arba vadovas. Minėtas asmuo nuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. iki 2018 m. rugpjūčio 29 d. buvo Bendrovės direktoriumi. Pareiškėjas šių teiginių nenuginčijo. Pažymėtina tai, kad užsienietis šiuo atveju privalo įrodyti, kad jam reikalingas nacionalinės vizos išdavimas teisėtos veiklos vykdymo pagrindu Lietuvos Respublikoje tam, kad jis galėtų nuolat ir efektyviai kontroliuoti įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje ir dalyvauti įmonės valdyme, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė.
Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta besąlyginė Departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr. LVAT 2016 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3121-662/2016, 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Pareiškėjas skunde net nenurodė, kokias papildomas aplinkybes būtų nurodęs ir (ar) kokius papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokį Sprendimą, būtų pateikęs, todėl atmestinas pareiškėjo argumentas dėl jo pažeistos teisės netinkamai bendradarbiaujant su pareiškėju.
Pareiškėjas skunde prašo tenkinti jo prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą. Remiantis LVAT praktika, administraciniams teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų, tai lemia „valdžių padalijimo“ principas (žr. administracinę bylą Nr. A858-1810/2010).
Šių aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, pateikdamas Departamentui prašymą dėl vizos išdavimo nepagrindė numatomo buvimo tikslo, galimai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl Departamento išvada, kad užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų, yra pagrįsta, o ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos.
Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, įvertinęs teisinį reglamentavimą, nustatantį Šengeno vizos ir Lietuvos nacionalinės vizos išdavimą, byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai įvertino surinktus duomenis ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą Sprendime nurodytais pagrindais. Konstatuotina, kad Sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. M. A. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.