Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-06-05 · Administracinė byla Nr. I-3810-394/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-06-05
Bylos Nr.
I-3810-394/2019
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00174-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
Š. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3810-394/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00174-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1.; 55.1.1. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 5 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Jarūnė Sedalienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas Š. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016-08-10 iki 2016-08-26, buvo pažeidžiamas jo, kaip asmens, privatumas, nebuvo užtikrintas laisvas plotas kameroje, pažeidžiamos higienos sąlygos, kamerose neįrengtos sanitarinio mazgo kabinos. Priklausė ne mažiau kaip 3,6 kv. m, sanitarinis mazgas negali būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Kameroje sanitarinis mazgas buvo atviras, iš jo sklido nemalonus kvapas, buvo atitvertas tik OSB plokšte, o įėjimas - erdvę skiriančia plėvele (užuolaida), sienelės aukštis buvo apie 1,50 m, akivaizdu, kad asmenys, esantys kameroje ir į kamerą užėję pareigūnai matydavo, kaip jis naudojasi sanitariniu mazgu, taigi nebuvo užtikrintas jo privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, tik skylė, ant kurios tekdavo tupėti. Vienam asmeniui turi tekti 1 spintelė, 1 taburetė arba 2 vnt. stalo ilgio suoliukų, maisto produktų spintelė, viršutinių rūbų spintelė, bet šie daiktai buvo tik 4-6 asmenims, tekdavo drabužius laikyti lagaminuose arba maišeliuose kartu su maisto produktais. Patalpoje, kurioje gyveno, buvo drėgna, trūko oro, nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, grynas oras į kamerą patekdavo tik per langą, kuris buvo 1,5 m ilgio ir apie 60 cm pločio ir pilnai neatsidarydavo, nes trukdė grotos. Nuo gryno oro trūkumo užeidavo galvos skausmai, silpnumas, pykinimas. Kameroje apšvietimas buvo netinkamas, lempos be gaubtų, kas kenkė regėjimui, buvo nesaugi aplinka, liuminescencinės lempos bet kada galėjo nukristi ir sužaloti. Kameroje nebuvo įrengta pagalbos iškvietimo mygtuko, buvo suvaržyta galimybė išsikviesti budintį pareigūną. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, buvo nešvarūs, sklido nemalonus kvapas, stogelis nuo lietaus uždengtas asbestu, kas turėjo tiesioginės įtakos jo sveikatai. Čiužiniai, patalynė ir kitas minkštas inventorius suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas. Duše labai slidu, sienos padengtos pelėsiu, nebuvo vandens nutekėjimo angos, prausimosi vietose nebuvo guminių kilimėlių. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (5, 79, 82 b. l.).

Atsiliepimas

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (79 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (11-19 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-08-09 iki 2016-08-19 kameroje Nr. 62 su dar 3-4 asmenimis ir jam teko nuo 5,67 iki 4,25 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, sienelių aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m, sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą.

Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, natūralaus apšvietimo koeficientas susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, pareiškėjo teiginiai dėl nemalonaus kvapo yra subjektyvūs, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu kamera dėl jos atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinta, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės drėgmės reikalavimais, neužfiksuota.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo pretenzijas dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams paneigia 2017 m. sausio 11 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktas Nr. PA.6-2. Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka higienos normas, dezinfekuojamas, netinkamas iš karto nurašomas.

Atsakovas nurodo, kad pagal Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akto Nr. EP-447 duomenis, dušinių patalpose paviršiai lygūs, be plyšių, lengvai valomi, dezinfekuojami, pelėsio vizualiai nesimatė, dušinių patalpos valomos ir paviršiai dezinfekuojami kasdien, atsižvelgiant į tai pareiškėjo teiginiai dėl guminių kilimėlių nebuvimo prausimosi vietose atmestini, kaip nepagrįsti. Pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso, nes reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje buvo nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė, o 2017-11-22 ir 2018-04-18 įsakymais – 2 valandų pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems, o nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei higienos norma nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d. ir 2017 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktuose užfiksuota, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi, valomi kasdien Šiaulių TI vadovo nustatyta tvarka.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo Š. D. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016-08-10 iki 2016-08-26, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normos reikalavimų, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kamerose nėra iškvietimo mygtukų, trūko baldų, pasivaikščiojimo kiemeliai ir dušai neatitiko higienos normų, išduodamas netinkamos būklės minkštasis inventorius.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2019-03-06 pažymos Nr. 60/09-8500 (21 b. l.) matyti, kad pareiškėjas Š. D. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2016-08-09 iki 2016-08-19, viso 11 dienų, kameroje Nr. 62 su dar 2-3 asmenimis ir jam teko nuo 4,25 iki 5,67 kv. m, taigi visas laikymo dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 62 dydį (21 b. l.), sanitarinio mazgo užimamą plotą (22-23 b. l.) ir kameroje buvusių asmenų skaičių (3-4) nustatė, kad net ir tuo laikotarpiu, kai šioje kameroje buvo laikomi 4 asmenys, iš kameros ploto (17,01 kv. m.) atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,968 kv. m.) pareiškėjui teko 4,01 kv. m, t. y. daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pateiktos pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (24-27 b. l.) matosi, kad perteklinių gultų šioje kameroje nėra, taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje, kurioje jis buvo laikomas, drėgna, trūko oro, nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistemos, grynas oras į kamerą patekdavo tik per langą, buvo netinkamas apšvietimas, lempos be gaubtų, kas kenkė regėjimui, buvo nesaugi aplinka, liuminescencinės lempos bet kada galėjo nukristi ir sužaloti.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (33-53 b. l.), iš kurių matosi, kad kamera Nr. 62 atliktų patikrinimų metu nebuvo tikrinama, taip pat kameros fotonuotrauką (54 b. l.), kuri mikroklimatų parametrų neatspindi. Taigi atsakovas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl santykinės oro drėgmės kameroje Nr. 62, dirbtinio apšvietimo, kameroje esančių įrenginių (apšvietimo lempų) būklės, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 62 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, taip pat 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę drėgmę, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, pareiškėjas nurodo, kad kamera buvo vėdinama per langą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kameroje Nr. 62 buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik OSB plokšte, o įėjimas - erdvę skiriančia plėvele (užuolaida), sienelės aukštis buvo apie 1,50 m, taigi nebuvo užtikrintas jo privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo unitazo, tik skylė, sklido nemalonus kvapas.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojo iki 2017-01-01) tardymo izoliatorių kamerų sanitariniuose mazguose turėjo būti klozetas arba unitazas, praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (22-23 b. l.) matosi, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje mūrinė, sienelės aukštis – 2,21 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimas į sanitarinio mazgo zoną šioje kameroje atskirtas nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateikta ir kameros Nr. 62 fotonuotrauka (54 b. l.), iš kurios matosi, kad įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas užuolaida. Taigi pateikti duomenys paneigia pareiškėjo teiginį, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo atitvertas OSB plokšte ir tik apie 1,5 m aukščio sienele. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, kad sanitarinis mazgas pareiškėjo laikymo kameroje jo laikymo metu buvo įrengtas tinkamai, t. y. kad jame buvo klozetas arba unitazas. Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje (sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, t. y. „tupimas“ tualetas) buvo laikomas būtent higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015-10-31, 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017). Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje priduriama, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018), o tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis ar užuolaidomis, paprastai pripažįstama, jog pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, laikytina, jog privatumas pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kameroje buvo laikoma po 3-4 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kameroje nebuvo iškvietimo mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad kameroje trūko baldų – spintelių, taburečių, suoliukų.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01), tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turėjo būti sanitarinis mazgas, metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. 1 asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt.), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas). Atsakovas atsiliepime tik išanalizavo teisinį reglamentavimą dėl patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečioje pareiškėjo laikymo kameroje buvusių baldų, konkrečiai imant, spintelių asmeniniams daiktams ir maisto produktams susidėti, suolų arba taburečių prie stalo. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (24-27 b. l.), nurodyta, kad kameroje Nr. 62 yra stalas, taburetė (1 vnt.), dveji gultai ir pastatoma lentyna, o iš pateiktos fotonuotraukos taip pat nesimato, ar kameroje yra spintelės asmeniniams daiktams susidėti, taigi byloje nėra duomenų, kad kamera Nr. 62 buvo aprūpinta minimaliu privalomų baldų kiekiu. Pareiškėjo laikymo kameroje buvo laikoma ir po 3-4 asmenis, tačiau joje yra tik viena taburetė, taigi kamera nebuvo tinkamai aprūpinta ir taburetėmis ar suoliukais, kad kiekvienam asmeniui tektų po vieną sėdimą vietą. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus.

Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normų, buvo nešvarūs, sklido nemalonus kvapas, stogelio konstrukcijoje buvo asbesto.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo nustatyta vienos valandos (galiojo iki 2017-11-22 įsakymo Nr. 1/01-358 priėmimo) pasivaikščiojimo gryname ore trukmė (30-31 b. l.). Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, jų dydis skirtingas - nuo 17,31 iki 22,44 kv. m., pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). 2016 m. gegužės 24 d. ir 2017 m. gruodžio 1 d. atliktų patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose akivaizdžios netvarkos, t.y., primėtytų šiukšlių nebuvo, kiemeliai valomi kasdien ŠTI vadovo nustatyta tvarka, nešamos susidariusios buitinės atliekos, kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės, sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai (40-43, 52-53 b. l.). Taigi patikrinimo aktų duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, jo teiginiai dėl asbesto buvimo deklaratyvūs, be to, atsakovas atsiliepime nurodė, kad asbesto pastato konstrukcijoje nėra, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI išduodami čiužiniai, patalynė ir kitas minkštas inventorius suplyšęs, nusidėvėjęs ir nedezinfekuojamas.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (redakcija, galiojusi iki 2017-01-01) numatė, kad asmeniui turi būti išduodama antklodė, čiužinys, pagalvė (po 1 vnt.), užvalkalas pagalvei (2 vnt.), paklodė (4 vnt.), rankšluostis (2 vnt.); vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę, o 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja, atsižvelgiant į tai, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius.

Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, jis dezinfekuojamas, netinkamas iš karto nurašomas. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. gegužės 24 d. ir 2017 m. sausio 9 d. patikrinimų metu (40-43, 49-51 b. l.), nustatė, kad Šiaulių TI minkštojo inventoriaus dezinfekcija atliekama dvejomis dezinfekavimo kameromis, vedamas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, Šiaulių TI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kameroje, vedamas dezinfekuojamų daiktų ir minkšto inventoriaus registracijos žurnalas, po panaudojimo lovos skalbiniai yra skalbiami, minkštas inventorius dezinfekuojamas, švarių daiktų sandėlyje laikoma patalynė ir kitas minkštas inventorius švarus, išduotas inventorius įrašomas „Asmeninės sąskaitos kortelėje. Taigi patikrinimų rezultatai paneigia pareiškėjo teiginius dėl minkštojo inventoriaus būklės. Byloje nėra duomenų, jog dėl patalynės būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl pareiškėjo pretenzijos atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad duše buvo labai sklidu, sienos padengtos pelėsiu, nebuvo vandens nutekėjimo angos, prausimosi vietose nebuvo guminių kilimėlių.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės dušo patalpų įrengimo nereglamentuoja. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pagal Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akto Nr. EP-447 duomenis, dušinių patalpose paviršiai lygūs, be plyšių, lengvai valomi, dezinfekuojami, pelėsio vizualiai nesimatė, dušinių patalpos valomos ir paviršiai dezinfekuojami kasdien, ir pateikė nurodytą patikrinimo aktą (33-39 b. l.), iš kurio matosi, kad prausimosi vietose patiesti guminiai kilimėliai, dušinių patalpų sienos ir grindys dengtos plytelėmis, nuolydis į vandens nutekėjimo angas yra. 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-552 taip pat nurodyta, kad kasdienis dušų patalpų valymas bei dezinfekavimas vykdomas (44-48 b. l.). Šiaulių TI higienos – dezinfekcijos plane 2016-2017 metams numatyta, kad sanitariniai – techniniai įrengimai (plautuvės, unitazai, dušai) dezinfekuojami ir valomi kasdien (61-69 b. l.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pareiškėjo pretenzijos dėl dušo patalpų atmestinos, kaip nepagrįstos.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kameroje pažeidžiant higienos normos reikalavimus ir privatumą naudojantis sanitariniu mazgu (11 dienų), visą laikymo laikotarpį iš sanitarinio mazgo nuolat sklindantis nemalonus kvapas, tinkamai neužtikrintas fiziologinių poreikių tenkinimas, nustatyti pažeidimai dėl kamerų aprūpinimo būtiniausiais baldais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 4000 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nesimato, kad laikymo Šiaulių TI laikotarpiu būtų sutrikusi jo sveikata (72 b. l.), kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, pareiškėjas nesiskundė (28 b. l.), nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1737-438/2018, 2019-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-466-520/2019, 2019-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-556/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui Š. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50,00 Eur (penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Jarūnė Sedalienė