- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-02
- Bylos Nr.
- N-575-872-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-65-3-00208-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Kategorijos
- 42.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutarties A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento Biržų rajono agentūros (toliau – ir Institucija) pareigūnas 2010 m. liepos 2 d. nutarimu A. M. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 85 straipsnio 2 dalies pažeidimą paskyrė teisės medžioti atėmimą dvejiems metams, už ATPK 85 straipsnio 4 dalies pažeidimą – teisės medžioti atėmimą dvejiems metams su pažeidimo padarymo įrankių – kombinuoto medžioklinio šautuvo E. KETTLER 2000 S, Nr. 91232, su optiniu taikikliu HUNTER, ZOOM 4-12X56, konfiskavimu. Nuobauda skirta už tai, kad jis 2010 m. birželio 24 d., 18.35 val., Būginių medžiotojų būrelio plotuose medžiojo su užtaisytu medžiokliniu šautuvu, neturėdamas galiojančio medžioklės lapo bei leidimo medžioti Būginių medžiotojų būrelio medžioklės plotuose.
Šalies argumentai
A. M. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – Institucijos nutarimu už ATPK 85 straipsnio 2 dalies pažeidimą paskirtą teisės medžioti atėmimą dvejiems metams be ginklo konfiskavimo pakeitė į 500 litų baudą, už ATPK 85 straipsnio 4 dalies pažeidimą paskirtą teisės medžioti atėmimą dvejiems metams su kombinuoto medžioklinio šautuvo E. KETTLER 2000 S, Nr. 91232 ir optinio taikiklio HUNTER, ZOOM 4-12X56 konfiskavimu pakeitė į teisės medžioti atėmimą vieneriems metams su kombinuoto medžioklinio šautuvo E. KETTLER 2000 S, Nr. 91232 ir optinio taikiklio HUNTER, ZOOM 4-12X56 konfiskavimu. Nuobaudas subendrino ATPK 33 straipsnio tvarka ir laikė A. M. nubaustu teisės medžioti atėmimu vieneriems metams su kombinuoto medžioklinio šautuvo E. KETTLER 2000 S, Nr. 91232, ir optinio taikiklio HUNTER, ZOOM 4-12X56 konfiskavimu. Likusioje dalyje nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį ir Institucijos nutarimą ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, jog bylą nagrinėjęs teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad A. M. medžiojo. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog A. M. nešamas šautuvas buvo visiškai parengtas šauti – pasak apelianto, tam dar turėjo būti nuimta apsauga. Atkreipia dėmesį, kad jis žingsniavo vienodu, gana sparčiu žingsniu, pasiramsčiuodamas lazda, o šautuvą nešdamas ant peties. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas rankoje nešėsi specialią atramą šautuvui šūvio metu atremti – jis ėjo ja pasiramsčiuodamas, o norint ją naudoti kaip atramą, ji turėtų būti prieš tai pailginta. Mano, kad jo elgesys neatitinka nei vieno medžioklės būdo, juolab jis neatliko medžioklės sėlinant. Taip, kaip ėjo A. M. (atvirai, garsiai), neįmanoma priartėti prie žvėries per šūvio atstumą. Teigia, jog jis ėjo į susitikimą su medžiotojais, t. y. į būsimą medžioklę. Todėl jis pažeidė tik Medžioklės taisyklėse įtvirtintas medžioklinio šautuvo išėmimo iš dėklo, jo surinkimo ir šovinių į šautuvą įdėjimo momentą reglamentuojančias nuostatas, už kurias atsakomybė numatyta ATPK 85 straipsnio 5 dalyje. Šie pažeidimai nėra sunkūs, jais nebuvo padaryta žala.
Be to, net ir konstatavus, jog A. M. veika atitiko medžiojimo veiksmus, turėtų būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, kadangi jis buvo susitaręs su Būdinių medžiotojų būrelio medžiotoju J. L. 2010 m. birželio 24 d., apie 19 val., susitikti Plepio sodyboje ir įrašyti A. M. į medžioklės lapą. Teigia, jog medžioklėje turėjo dalyvauti kaip svečias. Tai, kad A. M. buvo įsitikinęs, jog medžioklės plotuose buvo su būrelio leidimu, patvirtina ir tai, kad jis, pamatęs būrelio medžiotojus, nesislapstė, nors turėjo galimybę, priešingai – jis medžiotojams pasakė, jog vakare ruošiasi medžioti su jais. Į medžioklės lapą nebuvo įrašytas, kadangi medžiotojas J. L. pamiršo tuo pasirūpinti. Mano, kad apkaltindami brakonieriavimu taip su juo norėjo susidoroti kai kurie Būginių medžiotojų būrelio medžiotojai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
A. M. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 85 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytų pažeidimų padarymą, t. y. už tai, kad Būginių medžiotojų būrelio plotuose medžiojo su užtaisytu medžiokliniu šautuvu, neturėdamas galiojančio medžioklės lapo bei leidimo medžioti Būginių medžiotojų būrelio medžioklės plotuose. Nors A. M. savo kaltę neigia, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja.
Pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas (tuo pačiu ir teismas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tokiu būdu įvertinti visus tiek pažeidėją kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir pašalinti prieštaravimus tarp jų.
Byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina išvadą, kad A. M. padarė jam inkriminuojamą pažeidimą – liudytojais apklausti medžiotojai J. N., A. P., R. M. (b. l. 40-41) paaiškino, jog vykdami medžioti, pastebėjo su šautuvu ant peties vaikščiojantį žmogų. Nuo pastebėjimo momento asmuo šautuvo nuo peties nenusiėmė, pamatęs atvažiuojantį automobilį, šovinių į šautuvą nedėjo. Privažiavusiems medžiotojams asmuo paaiškino, jog medžioja ir turi medžioklės lapą, nors iš tiesų lapas buvo būtent pas atvykusius medžiotojus. Tiek iš medžiotojų bei pareigūno A. G. parodymų, tiek iš medžiotojo J. L. paaiškinimo (b. l. 42) matyti, jog medžiotojas J. L. tą dieną nemedžiojo ir medžioklės lapo neturėjo. Vien ta aplinkybė, kad asmuo galėjo būti taręsis su kitu medžiotoju (o ne su būrelio pirmininku ir medžioklės vadovu) dėl dalyvavimo medžioklėje svečio teisėmis, nesuteikia jam galimybės pradėti medžioklę, prieš tai neįsitikinus, jog jo pavardė įrašyta į medžioklės lapą ir jame nepasirašius. Pažymėtina, kad dauguma liudytojais apklaustų A. M. sulaikiusių medžiotojų jį matė pirmą kartą, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jie gali būti suinteresuoti bylos baigtimi ir siektų jam pakenkti. Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto keliamos versijos, jog jis ėjo sparčiu žingsniu ir garsiai, nepatvirtino nei vienas liudytoju apklaustas asmuo. Priešingai, pasak liudytojo J. N., A. M. sparčiu žingsniu pradėjo eiti tik tuomet, kai iki medžiotojų automobilio buvo likę vos 100 metrų (b. l. 40). Be to, iš liudytojo A. P. paaiškinimo matyti, jog A. M. prašė kitų būrelių medžiotojų įrašyti jį į medžioklės lapus, kad galėtų pateisinti neteisėtus savo veiksmus (b. l. 40 kita pusė). Apelianto teiginiai, jog tokie medžiotojų veiksmai rodo jų siekį su A. M. susidoroti, laikytini prielaidomis, jų nepatvirtina jokie byloje pateikti duomenys.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį A. M. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.