- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-10
- Bylos Nr.
- 2-722/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00449-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Liviko“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Seneka“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Liviko“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Seneka“, iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas UAB „Liviko“ kreipėsi į teismą prašydamas atsakovui UAB „Seneka“ iškelti bankroto bylą.
Pareiškėjas teigė, kad atsakovas laiku neįvykdė savo įsipareigojimų pareiškėjui pagal 2013 m. liepos 26 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą, Serija LVK Nr. 1248936, pagal kurią atsakovo įsiskolinimas ieškovui sudaro3 576,48 Lt ir dėl to yra pagrindas kelti bankroto bylą remiantis Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste - ĮBĮ) 4 straipsnio 2 punktu.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad tinkamai įvykdė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą įteikti pranešimą apmokėti skolą iki nustatyto termino.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 28 d. nutartimi pareiškimą atsisakė priimti.
Teismas nurodė, kad pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas atsakovui siuntė registruotu laišku ir siunta atsakovui nebuvo įteikta, nes atsakovas persikraustė, taigi pranešimas įteiktas nebuvo. Teismas vertino tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie pakartotinį pranešimo siuntimą, ar bandė kitaip pateikti pranešimą ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatytais būdais, todėl laikė, kad apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui nėra pranešta. Kadangi minėtos aplinkybės įrodė, kad pareiškėjas nesilaikė bankroto bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, teismas atsisakė priimti pareiškėjo ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Liviko“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį panaikinti ir priimti UAB „Liviko“ pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Seneka“ iškėlimo.
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neįvykdė savo pareigų, kylančių iš bankroto bylų kategorijai nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos, t.y. teismas nepagrįstai sprendė, kad apie pareiškėjo ketinimą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui nėra pranešta. Pareiškėjas išsiuntė pranešimą įmonės buveinės adresu, todėl pranešimas laikomas įteiktu praėjus 5 dienoms nuo jo išsiuntimo.
2. Apeliantas turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepriklausomai nuo to, koks atsakovo skolos dydis ir ar atsakovo skola yra priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ar ne.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo atsisakyta priimti nusprendus, jog nebuvo laikytasi privalomos išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos, yra teisėta ir pagrįsta.
Apelianto vertinimu, teismas neteisingai traktuoja ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias pranešimo atsakovui įteikimo tvarką, kas lėmė neteisėtos nutarties priėmimą.
Nagrinėjamam ginčui spręsti aktualioje ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu yra bent viena ĮBĮ 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų, pasibaigus ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui, kreditorius (kreditoriai) gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius (kreditoriai) privalo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pranešti įmonei (skolininkei) raštu. Taigi įstatymas numato ginčo sprendimo išankstinę ne teisme tvarką. Teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, jog tokiu pranešimu siekiama sudaryti šalims sąlygas ginčą išspręsti nesikreipiant į teismą, todėl šio dokumento įteikimo skolininkui tvarka aiškintina taip, kad būtų užtikrinta protinga kreditoriaus teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir skolininko intereso būti informuotam apie ketinimą jam iškelti bankroto bylą pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010).
Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį, ir atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius (kreditoriai) turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Lietuvos apeliacinio teismo manymu, įvertinus bankroto proceso specifiką bei bankroto bylos iškėlimo bendrovei pasekmes, akivaizdu, jog ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostata yra skirta skolininko, tai yra bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugai, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo ir pan. Šia norma siekiama, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas, nes bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą, todėl ji turi būti aiškinama bei taikoma atsižvelgiant į tokią jos funkciją.
ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis, kaip teisingai pažymėjo ir apeliantas, neįpareigoja kreditoriaus įteikinėti pranešimą skolininkui visais nurodytais būdais, jam leidžiama pasirinkti vieną iš alternatyvių tokio pranešimo įteikimo būdų, tačiau bet kokiu atveju skolininkas turi būti tinkamai informuotas apie kreditoriaus ketinimą kreiptis į teismą.
Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Liviko“ registruota siunta siuntė minimą įspėjimą-pranešimą atsakovui Juridinių asmenų registre nurodytu UAB „Seneka“ buveinės adresu (b. l. 6). Gavus informaciją, kad įmonės buveinės adresu nėra, ji persikėlė (b. l. 5), pareiškėjas laikė, jog ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies reikalavimai yra įvykdyti.
Teismo vertinimu, toks siauras ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų įpareigojimų interpretavimas pažeidžia atsakovo teises būti tinkamai informuotam apie ketinimą iškelti bankroto bylą. Pažymėtina, jog iš byloje esančios PVM sąskaitos – faktūros, iš kurios ieškovas kildina reikalavimus atsakovui, matyti, jog UAB „Seneka“ buveinės adresas, kuriuo ieškovas ir siuntė pranešimą, yra (duomenys neskelbtini), tačiau be buveinės adreso, ieškovui buvo žinomas ir atsakovo veiklos vykdymo adresas – (duomenys neskelbtini), kuriuo prekes, pagal sąskaitą-faktūrą, ieškovas atsakovui ir pristatė (b. l. 3). Esant šioms aplinkybėms ir ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies išaiškintoms normoms, teismas laiko, jog ieškovo pranešimas būtų laikomas įteiktu tinkami, jei ieškovas vienu iš ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų (registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį) būtų siuntęs pranešimą atsakovui veiklos vykdymo adresu, o nepavykus jo įteikti šiuo adresu - išsiųstų pranešimą įmonės buveinės adresu. Toks pranešimas būtų laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Kadangi nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta, apeliacinės instancijos teismas nelaiko, jog ieškovas tinkamai įvykdė jam nustatytą pareigą informuoti atsakovą, išsiuntęs pranešimą tik atsakovo buveinės adresu ir tik vieną kartą.
Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog dėl bankroto bylos iškėlimo gali kreiptis tik kreditorius, kurio reikalavimas yra pripažintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Susipažinęs su skundžiama nutartimi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tokių išvadų nepadarė. Teismas tik pagrįstai nurodė, jog bankroto bylos inicijavimas atsakovui negali būti paslėptas skolos išieškojimo būdas. Įvertinus bankroto bylos iškėlimo įmonei pasekmes, laikoma, kad bankroto bylos iškėlimas yra tik kraštutinė priemonė siekiant atgauti skolas iš nepajėgiančios padengti savo finansinių įsipareigojimų įmonės, todėl esant galimybei, skolą turi būti siekiama atgauti neteismine tvarka, arba teismo pagalba, bet ginčo teisenos tvarka.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nurodytai teisinei reglamentacijai bei aptartoms byloje nustatytoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalies normas ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nesilaikė ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (CPK 185 str.), kas sudarė pagrindą atsisakyti priimti ieškinį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.