Kauno apygardos teismo sprendimas

Procesinio dokumento kategorijos: 21.4.2.1; 30.2; 30.9.1; 121.14; 121.21

2013 m. lapkričio 27 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. D. atstovės advokatės R. U. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2369-214/2013 pagal ieškovo A. D. patikslintą ieškinį atsakovams R. D., Sodininkų bendrijai „Banga“, tretiesiems asmenims Š. P., D. J., VĮ Registrų centrui dėl pažeistų teisių atstatymo, teisinės registracijos pripažinimo negaliojančia, pažymos pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas, spręsdamas dėl senaties termino, nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 1995-08-22, kai įregistravo nekilnojamojo turto registre daiktines teises į sodo sklypą, kadangi ginčijama sodo „Banga“ valdybos pirmininko A. Š. pažyma atsakovui buvo išduota tik 1998-11-28, t.y. praėjus 3 metams po registracijos atlikimo. Be to, iki pažymos išdavimo ieškovo teisės į sodo namelio dalį nebuvo pažeistos, todėl nuo 1995-08-22 negalėjo prasidėti ieškinio senaties eiga. Iš byloje esančio 2005-11-18 nekilnojamojo turto registro išrašo, kuris gautas 2005-11-24 matyti, kad ieškovas apie tai, kad visas sodo namelis įregistruotas R. K. D. vardu sužinojo tik 2005-11-24, todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos. Teismas nepagrįstai byloje aiškino CK 1.125 str. 1 d. 4 punktą, kadangi ši norma numato sutrumpintą 3 mėnesių terminą juridinio asmens priimtiems sprendimams. Tuo tarpu 1998-11-28 pažyma nėra juridinio asmens priimtas sprendimas, o yra sandoris, kuriam netaikomas CK 1.125 str. 1 d. 4 punkte numatytas sutrumpintas 3 mėnesių terminas, kadangi tokios pažymos išdavimą nustatė įstatymas. Sudarytam sandoriui taikytinas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas;Teismas neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų, kurie patvirtina, kad ieškovas yra V. G. teisių perėmėjas ir ieškovas perėmė nuosavybės teises būtent į pusę ginčo sodo namelio ir kad ieškovas 1998-11-18 pažymos išvadavimo metu buvo sodo namelio bendraturtis, kuriam sodo namelis priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise su R. K. D.. Sodo namelio statybai leidimo išdavimo metu 1973-11-22 galiojo teisės aktai- Ministrų Tarybos ir Respublikinės profsąjungų tarybos 1968-04-18 nutarimas Nr. 110 „Dėl priemonių kolektyvinių sodų būklei pagerinti“ (Žin., 1968, Nr. 12- 100), kuris nustatė, kad į sodo namelio naudingą 25 kv. m plotą įskaičiuojamos visos gyvenamosios ir pagalbinės patalpos; VSRK 1966-06-30 įsakymas Nr. 100 „Dėl kolektyvinių sodų planavimo, tvarkymo ir vasarinio tipo sodo pastatų statybos tvarkos“, kuris nustatė, kad kiekvienas sodo narys gali statyti vasarinio tipo namelį 25 kv. m naudingo ploto ir šiltnamį iki 20 kv. m ploto. Iš šių teisės aktų seka, kad 1974-11-26 aktu priimto sodo namelio 49.9 kv.m. ploto statytojai nuosavybės teises į minėtą sodo namelį įgijo lygiomis dalimis. Teismas nepagrįstai byloje netaikė CK 4.73 str. 3 dalies, kuri nustato, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčių dalių dydis nenustatytas, preziumuojama, kad jų dalys lygios;Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad išduodant 1998-11-18 pažymą, nebuvo pažeistos imperatyvios materialinės teisės normos. Pažymos išdavimo metu galiojo CK 142¹ str., kurio 1 dalis imperatyviai nurodė, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių gynimą, 2 dalis draudė paimti iš savininko turtą prievarta, o 3 dalis imperatyviai nurodė, kad turtas iš savininko prieš valią gali būti paimamas tik teismo sprendimu. Todėl 1998-11-18 pažymoje nurodymas, kad sodo namelio savininkas yra vienas asmuo R.K. D., kai sodo namelio statytojai buvo du rodo, kad buvo pažeistos CK 142¹ str., nes iš ieškovo turtas pusė namelio buvo paimtas be teismo sprendimo;Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nebuvo pažeistas 1990-10-25 įstatymas Nr. 1-715 „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų“, kurio 2 str. nustatė, kad sodininkų bendrijos nario sodo namelis ir kiti statiniai, pastatyti jam skirtame žemės sklypelyje, priklauso bendrijos nariui nuosavybės teise, kadangi kaip matyti iš byloje esančio 1974-11-26 valstybinės komisijos sodo namelio priėmimo akto tai ginčo sodo namelis pastatytas ant dviejų sklypų;Teismas byloje nepagrįstai taikė 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatas, kadangi sandorio sudarymo metu ši nuostata negaliojo, o teismas sprendime cituoja ne 1964 m. CK 255 straipsnio redakciją, o 1994-05-17 straipsnio redakciją. Ieškovas įgijo nuosavybės teises į sodo namelį sutinkamai su tuo metu galiojusia nustatyta tvarka, kuriai nebuvo taikomas CK 255 straipsnis, kadangi 1979-07-20 galiojęs CK 255 straipsnis nustatė, kad tik gyvenamojo namo arba jo dalies pirkimo pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta, ir įregistruota per 3 mėnesius. Tuo tarpu sodo namelis sutinkamai su VSRK 1966-06-30 įsakymu Nr. 100 „Dėl kolektyvinių sodų planavimo, tvarkymo ir vasarinio tipo sodo pastatų statybos tvarkos“ buvo priskiriamas prie vasarinio tipo namelio, o ne gyvenamojo namo;Teismo argumentai dėl nurodyto sodo namelio privalomos teisinės registracijos taip pat padaryti nepritaikius tuo metu galiojusių teisės aktų, o būtent tuo metu Ministrų Tarybos 1970-01-04 nutarimo Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (Žin., 1970, Nr. 4-25), kuriame nurodyta, kad privaloma teisinė registracija yra gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties pastatų, nes būtent šios instrukcijos 4 punktas reglamentavo, kad registracijos objektas yra visas pastatas atskirajame žemės sklype, turintis atskirą eilės numerį gatvėje, skersgatvyje, aikštėje. O minėtos instrukcijos 7 punktas reglamentavo, kad sodininkystės draugijų skyrių pastatai kolektyviuose soduose registruojami tik miesto teritorijoje sodininkų kolektyvui; Teismas nepagrįstai remiasi sprendime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje H. W. ir V. V. v. J. N., V. P., bylos Nr. 3K-3-66/2000; 2006 m. sausio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. pareiškimą bylos Nr. 3K-3-70/2006, kadangi minėtos nutartys priimtos bylose, kuriose yra skirtingos faktinės aplinkybės, nes minėtos nutartys priimtos dėl buto pirkimo pradavimo sandorių teisinės registracijos, kurie buvo sudaryti galiojant CK 255 straipsnio 1994-05-17 įstatymo redakcijai;Teismas pažeidė CPK 265 str. 2 dalį, kadangi nepasisakė dėl vieno 1998-11-18 pažymos negaliojimo pagrindo, tai yra, kad minėta pažyma prieštarauja gerai moralei, nes joks asmuo negali įgyti turtą be pagrindo. Teismas priimdamas sprendimą šio pagrindo neišnagrinėjo ir nepriėmė dėl jo sprendimo;Teismas, nustatęs, kad trūksta įrodymų turėjo pasiūlyti ieškovui juos pateikti, o ne nurodyti sprendime, kad ginčijama sodo pastato dalis yra sklype Nr.69, kai VĮ Registrų centro duomenimis pastatas atžymėtas sklype Nr.71, ir nėra galutinai nustatyta kokiame sklype ar abiejų sklypų teritorijoje stovi ginčo pastatas. Ši teismo išvada rodo, kad teismas pilnai neatskleidė bylos esmės ir nagrinėdamas bylą neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių;Teismas priteisdamas atsakovui 800 litų advokato pagalbai netinkamai taikė CPK 277 str. 1 dalies 3 p. Papildomą sprendimą galima priimti, kai teismas iš vis neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo arba neišsprendė kurių nors iš bylinėjimosi išlaidų, kurios numatytos CPK 88 straipsnyje, tai yra išsprendė tik kai kurių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsprendė klausimą dėl atsakovo patirtų advokato išlaidų ir priteisė atsakovui 2500 Lt. išlaidas advokato pagalbai. Teismas priimdamas papildomą sprendimą pažeidė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, kadangi nebuvo pateiktas išlaidų pagrindimas ir paskaičiavimas. Teismas nenurodė kokios išlaidos yra priteisiamos atsakovui, už kokius veiksmus ir nepagrindė kaip tos išlaidos atitinka nustatytas rekomendacijas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių sprendžiamas ginčas dėl nuosavybės teisės į dalį sodo pastato Kauno rajono savivaldybėje esančioje Sodų bendrijoje „Banga“ nustatymo, taip pat materialinės teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės įgijimo pagrindus ir principus aiškinimo ir taikymo, galiojant 1964 metų redakcijos Civiliniam kodeksui.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo apeliacine tvarka Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo išvados, jog ieškovas nesilaikė 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties formą, nes nesudarė 1979 metais rašytinės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties ir jos notariškai nepatvirtino, bei per tris mėnesius neįregistravo atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, kas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią, yra nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka to meto teisės aktus, reglamentuojančius įstatymus, todėl neteisingos. Teismo sprendime komentuojamas 1964 metų redakcijos CK 255 straipsnis nustatė privalomą sutarties sudarymo ir tvirtinimo formą ir įregistravimą tik perkant – perleidžiantasmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą. 1979 metais dalies sodo namo turėtoja G. ir po 1979 metų liepos 20 dienos šios namelio dalį įgijęs naudojimui ieškovas neturėjo nuosavybės teisės į dalį sodo namelio ir negalėjo pagal tuo metu galiojusio CK 255 straipsnį įgyti. Nagrinėjamu atveju teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, galiojusias šalims sudarant 1979 metų liepos 29 dienos sandorį, todėl šalių ginčą teismas išsprendė neteisingai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog 1979 metų liepos 20 dieną ieškovas, nustatyta tvarka per sodininkų bendriją sumokėjęs Gasiūninei 1909 rublius (1 t. b. l. 51, 3 t. b. l. 32, 33), įgijo iš G. teisę naudotis jai priklausančia dalimi sodo namo, o G. perleido savo turimą teisę ir turtą A. D. naudotis ir nuo 1979 07 20 dienos ieškovas tarp sodų bendrijos „Banga“ nariu, jam buvo priskirtas naudotis G. turėtas naudojimuisi sodo sklypas (3 t. b.l. 31). Šis juridinis faktas sukėlė teisines pasekmes, kadangi ieškovas toliau naudojosi G. turėta sodo namelio dalimi pagal buvusių naudotojų susitarimą, šia sodo namelio dalimi naudojosi ir po minėto Lietuvos Respublikos 1990 m. spalio 25 d. įstatymo Nr. 1-715 „Dėl kooperatinių garažų ir sodininkų bendrijų „ (Žin., 1990, Nr. 32–765) priėmimo, o kita sodo namelio dalimi naudojosi R. K. D..

Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog ginčo sodo pastato esančio sklype pirkimo - pardavimo sandoris nustatyta tvarka nepripažintas įvykusiu, nes nenustatyta kokią dalį turto A. D. 1979 metais įgijo iš V. V. G., yra neteisinga. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. ir D. 1973 11 22 buvo išduotas vienas bendras statybos leidimas suporinto sodo namelio pastato statybai (3 t. b.l. 10), statytojai bendrai pirko statiniui sukurti statybines medžiagas, jas naudojo statybos procese, atsiskaitė bendrais įnašais už atliktus statybos darbus (2 t. b. l. 157-164, 166-168, 3 t., b. l. 10). Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad 1974 metų lapkričio 26 dienos aktu statytojai G. ir D. pridavė, o įgaliota komisija priėmė naudoti minėtų statytojų pastatytą naudingo 49, 9 kvadratinių metrų ploto, vieno aukšto su mansarda sodo namuką (1 t. b.l. 27). Tuo metu galiojęs Civilinis kodeksas nenustatė prezumpcijos, jog bendraturčių turto dalys yra lygios, kaip reglamentuoja 2000 redakcijos LR CK 4.73 str. 3 dalis, galiojo nuostata, kad piliečiai gali turėti bendrąją nuosavybę (1964 m redakcijos CK 121 str.). Tačiau byloje laikytina, kad statytojai įgijo teisę naudotis kiekvienas į ½ dalį pastatyto sodo namelio. Šią teisėjų kolegijos išvadą patvirtina ir 1975 02 05 notariškai patvirtinta sutartis (1 t. b.l. 29, 3 t. b. l. 12), kuria pirminiai sodo namelio savininkai susitarė dėl naudojimosi turimu turtu tvarkos iš kurios turinio matyti, kad jie pasidalino patalpomis naudotis iš esmės lygiomis dalimis, sau patogia tvarka. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog ieškovas 1979 metais įgijo teisę naudotis ir valdyti bei disponuoti pagal tuo metu galiojančią tvarką ½ dalimi sodo namelio, esančio kolektyvinio sodo „Banga“ sklypuose Nr. 69 ir Nr. 71, t. y. 24,95 kvadratinių metrų ploto sodo namelio dalimi. Ši teisėjų kolegijos išvada svarbi tuo, kad leis spręsti, kuria dalimi ir kaip turėtų būti ginamos ieškovo turtinės teisės į sodo namelio dalį, kadangi byloje yra duomenys, jog po 1979 metų R. K. D. 1994-1998 metais atliko savo sodo namelio dalies rekonstrukciją (1 t. b. l. 34, 2 t. b. l. 165).

Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nustatė, jog Sodininkų bendrijos 1998 11 18 pažymos (1 t. b. l. 33) pagrindu R. K. D. 1999 03 16 įregistravo savo vardu nuosavybės teisę į 118, 6 kvadratinių metrų sodo pastatą su kiemo įrengimais sodininkų bendrijoje „Banga“, nekilnojamojo turto registre pažymėtą indeksu Nr. 7IS1p (1 t. b. l. 39-42). Byloje ieškovas ginčijo Sodininkų bendrijos 1998 11 18 pažymą (1 t. b. l. 33), ją prašė pripažinti negaliojančia, savo poziciją grindė tomis faktinėmis aplinkybėmis, jog atsakovas šios pažymos pagrindu nusavino ieškovui priklausančios nuosavybes dalį, taip pažeidė ieškovo nuosavybės teises į dalį ginčo sodo pastato, todėl pažyma pripažintina negaliojančia tuo pagrindu, kad jos išdavimas prieštaravo materialinėms teisės normoms, t. y. (1964 metų) CK 142 straipsniui, dėl ko pažyma pripažintina negaliojančia LR CK 1.80 str. pagrindu, bei negaliojančia kaip prieštaraujanti gerai moralei LR CK 1.82 str. pagrindu. Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apylinkės teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį šioje ginčo dalyje, vertino, jog šiuo pažyma buvo siekiama įgyti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, todėl ši pažyma laikytina sandoriu, pažymos turinys teismo vertinimu atitiko oficialius duomenis, t. y. kad R. K. D. yra sodininkų bendrijos narys, jam priklauso sklypas su statiniais, todėl pažyma ieškovo nurodomais pagrindais teismo vertinimu negali būti pripažinta negaliojančia.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal sodo namelio įregistravimo R. K. D. vardu Nekilnojamojo turto registre metu galiojančio 1991 07 25 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 297 „ Dėl pastatų statinių ir butų teisinės registracijos“ 8. 11 punkto nuostatas, nuosavybės teisę įrodančiais dokumentais buvo pripažįstami ir bendrijų pažymėjimai. Tokiu būdu iš dalies sutiktina su teismo vertinimu, kad minimos pažymos išdavimas buvo juridinio asmens veiksmas, kuris sukėlė teisines pasekmes, t. y. šios pažymos pagrindu buvo įregistruota nuosavybės teisė į visą sodo pastatą sodininkų bendrijoje „Banga“, sklype Nr. 71. Tačiau kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai-aktas (1 t. b.l. 27), priestato projektas (1 t. b.l. 28), sutartis (1 t. b.l. 29), mokėjimo dokumentai (1 t. b.l. 51), žemės sklypo planas (2 t. b.l. 17), 1994 metais sudaryto sodo pastato rekonstrukcijos situacijos planas (2 t. b.l. 134), R. K. D. ir A. D. sublokuoto sodo namelio priestato projektas (2 t. b.l. 165) įrodo, kad laikotarpiu nuo 1979 metų iki 1998 metų ieškovo turimame žemės sklype Nr. 69 buvo žymima dalis ieškovo vardu sublokuoto sodo namelio, įgyto 1979 metais iš buvusios savininkės G., ši sodo namelio dalis yra įvardijama kaip A. D. turima sodo pastato dalis, matoma, kad šiuo sublokuotu sodo pastatu kaip nedalomu vienetu naudojasi R. K. D. ir ieškovas. Po Sodininkų bendrijos 1998 11 18 pažymos ir šios pažymos pagrindu įvykusio juridinio fakto, nuosavybės teisės į visą sodo pastatą įregistruojamos R. K. D. vardu, ieškovo nuosavybės dalis išnyksta, todėl teisėjų kolegijos vertinimu Sodininkų bendrijos 1998 11 18 pažyma pažeidė ieškovo turtinius interesus, kadangi jam buvo atimta galimybė įregistruoti nuosavybės teises į 1979 metais įgytą ir naudojamą iki šiol sodo pastato dalį. Todėl šioje ginčo dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi ne visi pažymoje minimi statiniai buvo R. K. D. nuosavybė. Todėl šioje dalyje ieškinys tenkintinas dalinai, pripažįstant dalį Sodininkų bendrijos 1998 11 18 pažymos dalį negaliojančia, kiek tai pažeidžia ieškovo turtinius interesus.

Sprendžiant kokia apimtimi turi būti ginama ieškovo nuosavybės teisė, kokia apimtimi pripažintina negaliojančia sodo pastato teisinė registracija R. K. D. vardu ir pripažintina A. D. nuosavybės teisė į dalį sodo pastato, teisėjų kolegija šiame kolegijos sprendime jau konstatavo, jog A. D. nuo 1979 metų įgijo turtinę teisę į 24,95 kvadratinių metrų ploto sodo namelio dalį. Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje tarp šalių ginčo nekilo, jog R. K. D. 1994-1998 metais atliko jam priklausančios namelio dalies rekonstrukciją (1 t. b.l. 34, 2 t. b.l. 134, 165, 3 t. b.l. 48), taip padidino jam priklausančio sodo namelio dalį. Todėl ieškovo prašymas jam priteisti ½ dalį sodo pastato yra nepagrįstas. Pagal sodo namelio rekonstrukcijos metu galiojusio LR CK 128 straipsnį (LR 1994 05 17 įstatymo Nr. I-459 redakcija), bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turėjo teisę padidinti savo turimo turto plotą, jį rekonstruodamas, pristatydamas, todėl jo dalis galėjo padidėti. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo nuostatos, jog nesant sutikimo ir negalint atskirti turto dalies, jog visų bendraturčių dalys padidėja (2000 metų LR CK 4.77 straipsnio 2 dalis). Todėl ieškovo manymas, kad po 1998 metais R. K. D. baigtos savo dalies namelio rekonstrukcijos, jam gali priklausyti ½ idealinė dalis sodo pastato, nepagrįstas.

Teisėjų kolegija nustatė, kad R. K. D. vardu, po atliktos rekonstrukcijos ir turto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, yra registruotas 118, 63 kvadratinių metrų ploto sodo pastatas (1 t. b.l. 34, 39, 40), visas sodo pastatas jo vardu yra įregistruotas nepagrįstai, pažeidžiant nustatytą tvarką ir ieškovo turtinius interesus, todėl ieškovo ieškinys tenkintinas dalinai, panaikinant 21/100 dalį R. K. D. nuosavybės teisių į sodo pastatą, turto registre pažymėtą šifru 71S1p, esantį (duomenys neskelbtini) , priteisiant A. D. 21/100 dalį nuosavybės teise sodo pastato (24, 95 kv. m. :-: 118. 63 kv. m x 100), turto registre pažymėto šifru 71S1p, esančio (duomenys neskelbtini) (LR CPK 178 str., 4.95 str.). Kitoje dalyje ieškovo ieškinys atmestinas (dėl 29/100 sodo pastato dalių priteisimo).

Teisėjų kolegija laiko nesvarbiomis Kauno apylinkės teismo skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo išvadų, jog byloje nėra pateikti ieškovo ir atsakovo sklypelių geodeziniai matavimai, jog ieškovo teiginys neįrodytas, kad ginčo pastatas yra pastatytas dviejų sklypų teritorijoje. Teisėjų kolegija vertina, kad šalių nuosavybės dalys į sodo pastatą ir ieškovo nuosavybės teisės dydis gali būti nustatyti ir neatlikus žemės sklypų geodezinių matavimų, nes matavimų duomenys nelemia nuosavybės teisių turinio ir turto dalių dydžio.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo motyvais, kuriuose nurodoma, jog teismo sprendimo išvada dėl ieškovo praleisto senaties termino yra nepagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė senaties termino eigos pradžią, teismo sprendimo motyvuose neaiškiai pasisakė dėl taikytino ieškinio senaties termino trukmės, netinkamai sprendė, kad ieškovas praleido LR CK 1.125 str. 4 dalyje numatytą 3 mėnesių ieškinio senaties terminą ginčyti juridinio asmens organo sprendimą ir 1964 metų redakcijos CK 84 straipsnyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Todėl teismas nepagrįstai atmetė ieškinį LR CK 1.131 straipsnio pagrindu.

Byloje nustatyta kad ieškovas ginčija 1998 11 18 išduotą Sodininkų bendrijos pažymą ir turto dalies teisinę registraciją D. vardu, kuri buvo atlikta 1999 metų kovo 16 dieną (1 t. b. l. 33, 39). Teisėjų kolegija, taip pat ir pirmosios instancijos teismas 1998 metais išduotą Sodininkų bendrijos pažymą vertino kaip sandorį, todėl pagal tuo metu galiojusio LR CK 84 straipsnio (LR 1994 05 17 Įstatymo Nr. I-459 ir 1998 06 11 Įstatymo Nr. 783 redakcija) nuostatas jam ginčyti buvo nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Toks pat terminas buvo taikytinas ir sodo pastato teisinei registracijai R. K. D. vardu ginčyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo metu ieškinio senaties termino pradžią reglamentuoja LR CK 1.127 straipsnis, pagal kurio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DNB bankas v. G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-297/2013). Todėl sprendžiant šalių ginčą, svarbu nustatyti laiką, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Ieškovas nurodo, kad faktą, jog viso sodo pastatas įregistruotas atsakovo vardu, sužinojo 2005 metų pabaigoje. Atsakovas ir jo teisių perėmėjas nepateikė objektyvių duomenų, kad ieškovas anksčiau nei jo nurodomu laiku galėjo sužinoti apie savo turtinių teisių pažeidimą, todėl teisėjų kolegija laiko, kad ieškinio senaties termino eiga ieškovui prasidėjo 2005 metų pabaigoje, todėl spręstina, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino (LR CK 125 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su įvykusiu juridiniu faktu-1995 metais sodo žemės sklypo įgijimu ieškovo nuosavybėn. 1995 metais ieškovo turtinės teisės į sodo pastatą dar negalėjo būti pažeistos, nes pažyma ir sodo pastato teisinė registracija R. K. D. vardu buvo atlikta tik 1998 ir 1999 metais.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms ir išdėstytų motyvų pagrindu apeliacinis skundas yra tenkintinas dalinai.

Skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti dalinai negaliojančia sodo „Banga“ valdybos pirmininko A. Š. 1998 11 17 pažymą dėl 21/100 dalių sodo pastato statinių R. K. D. sklype, naikintina. Naikintina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti iš dalies 21/100 dalimi negaliojančia sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 71 skl. teisinę registraciją R. D. vardu, naikintina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas pripažinti A. D. nuosavybės teises į 21/100 dalį sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas dalinai.

Teisėjų kolegija nusprendžia pripažinti dalinai negaliojančia sodo „Banga“ valdybos pirmininko A. Š. 1998 11 17 pažymą dėl 21/100 dalių sodo pastato statinių R. K. D. sklype, pripažinti iš dalies 21/100 dalimi negaliojančia sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 71 skl. teisinę registraciją R. K. D. vardu, pripažinti A. D. nuosavybės teises į 21/100 dalį sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, byloje perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, todėl teismo sprendimo dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikintina

Kitoje dalyje ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Byloje nustatyta, jog ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 1024 lt bylinėjimosi išlaidų (1 t. b. l. 19, 2 t. b. l. 15, 16) o atsakovas R. D. 3350 lt bylinėjimosi išlaidų (2 t. b. l. 37, 38, 3 t. b. l. 35). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 350 lt bylinėjimosi išlaidų (3 t. b. l. 74), o atsakovas 2500 lt bylinėjimosi išlaidų (3 t. b. l. 84e). Iš viso byloje ieškovas yra patyręs 1374 lt, o atsakovas 5850 lt bylinėjimosi išlaidų. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2013 08 26 papildomu sprendimu (3 t. b.l. 85, 86) iš ieškovo priteisė atsakovui 800 turėtų išlaidų sumą, pagrįstą byloje pateiktais mokėjimų kvitais (2 t. b. l. 37, 38). Todėl teisėjų kolegija pirmiau išspręs teismo sprendimu priteistinų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, vėliau papildomo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą.

Nustatyta, jog ieškovo ieškinys yra patenkintas 42 procentais. Vadovaujantis LR CPK 93 straipsnio, 98 straipsnio nuostatomis ieškovui iš atsakovo priteistina 577, 08 lt pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų suma ir 147 litų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų suma, viso priteistina 724, 08 lt suma. Atsakovui iš ieškovo priteistina 2929 lt pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų suma ir 1450 litų apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų suma, viso priteistina 4379 lt suma. Atlikus įskaitymą, atsakovui iš ieškovo priteistina 3654, 92 lt turėtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Dėl papildomo teismo sprendimo

Byloje nustatyta, jog po bylos išnagrinėjimo iš esmės ir po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, atsakovas R. D. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su prašymu priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas (3 t. b.l. 81). Kauno apylinkės teismas 2013 08 26 papildomu sprendimu (3 t. b.l. 85, 86) iš ieškovo priteisė atsakovui 800 turėtų išlaidų sumą, pagrįstą byloje pateiktais mokėjimų kvitais (2 t. b. l. 37, 38). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai byloje išsprendė atsakovo prašymą papildomu teismo sprendimu, kadangi atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos buvo pateikęs išlaidas pagrindžiančius įrodymus (2 t. b.l. 37, 38), 2013 06 21 teismo posėdžio metu prašė turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti (3 t. b.l. 48), tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių 800 litų dydžio išlaidų priteisimo 2013 07 05 teismo sprendime nepasisakė. Todėl skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apylinkės teismo 2013 08 26 papildomas sprendimas teisėtas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 11 27 sprendimu ieškovo ieškinys patenkintas dalinai, papildomu Kauno apylinkės teismo 2013 08 26 sprendimu atsakovui iš ieškovo priteista 800 litų suma mažintina iki 464 litų (LR CPK 93 str. 1 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 331 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apeliacinį skundą patenkinti dalinai.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti: ieškovo reikalavimas pripažinti dalinai negaliojančia sodo „Banga“ valdybos pirmininko A. Š. 1998 11 17 pažymą dėl 21/100 dalių sodo pastato statinių R. K. D. sklype; ieškovo reikalavimas pripažinti iš dalies 21/100 dalimi negaliojančia sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) 71 skl. teisinė registracija R. K. D. vardu; ieškovo reikalavimas pripažinti A. D. nuosavybės teises į 21/100 dalį sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškinį patenkinti dalinai.

Pripažinti dalinai negaliojančia sodo „Banga“ valdybos pirmininko A. Š. 1998 11 17 pažymą dėl 21/100 dalių sodo pastato statinių R. K. D. sklype.

Pripažinti 21/100 dalimi negaliojančia sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini)“ 71 skl. teisinę registraciją R. K. D. vardu.

Pripažinti A. D. nuosavybės teises į 21/100 dalį sodo pastato pažymėto šifru 71SIp, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio(duomenys neskelbtini).

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Kitoje dalyje, kurioje atmesti ieškovo reikalavimai, Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti R. D. (duomenys neskelbtini) iš A. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) 3654, 92 lt (tris tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt keturis litus ir 92 centus) turėtų bylinėjimosi išlaidų sumą.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. papildomą sprendimą pakeisti. Kauno apylinkės teismo 2013 08 26 papildomu sprendimu iš A. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) R. D. (duomenys neskelbtini) priteistą 800 litų sumą sumažinti iki 464 litų sumos.