Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 261 straipsnį ir nuteistas ketverių metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu atleisti J. J., A. M. ir K. G. ir jų atžvilgiu baudžiamoji byla pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nutraukta, tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 17 d. apie 14 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pardavė nepilnamečiams A. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), K. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir J. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 1,1267 g augalinės medžiagos su joje esančia 0,0394 g psichotropine medžiaga – sintetiniu kanabinoidu – AM-2201, tokiu būdu platino psichotropinę medžiagą nepilnamečiams.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl teisėjo šališkumo.

Visa tai nesudaro jokių prielaidų manyti, kad teisėjas buvo šališkas. Taigi apygardos teismo teisėjas pagrįstai konstatavo, jog nėra įstatyminio pagrindo jam nusišalinti nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje ir priėmė pagrįstą sprendimą nenusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo.

Dėl nuteisimo pagal BK 261 straipsnį.

Kaltininkas, platinęs (atlygintinai ar neatlygintinai perleidęs) narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui, t. y. bet kuriam asmeniui, kuris tuo metu, kai kaltininkas jam platino narkotines ar psichotropines medžiagas, buvo jaunesnis nei aštuoniolikos metų, atsako pagal BK 261 straipsnį. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kaltininkui kyla tuo atveju, kai jis suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Ar kaltininkas žino arba, ar turi ir gali žinoti apie nukentėjusiojo amžių, sprendžiama pagal tai, ar jie buvo pažįstami, bendravo, iš nukentėjusiojo išvaizdos ir panašiai, t. y. pagal visas konkrečias bylos aplinkybes.

Kauno apygardos teismas P. K. pripažino kaltu pagal BK 261 straipsnį nustatęs, kad P. K. 2013 m. sausio 17 d. apie 14 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pardavė nepilnamečiams A. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), K. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), ir J. J., gimusiam (duomenys neskelbtini), ne mažiau kaip 1,1267 g augalinės medžiagos su joje esančia 0,0394 g psichotropine medžiaga – sintetiniu kanabinoidu – AM-2201, tokiu būdu platino psichotropinę medžiagą nepilnamečiams.

Nors apeliantas ir neigia savo kaltę, tačiau jo kaltė yra įrodyta byloje surinktais, teisme tiesiogiai ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais, kurių kolegija iš naujo neaptars ir dėl apelianto kaltę pagrindžiančių įrodymų pasisakys tiek, kiek tai yra susiję su konkrečiais apeliacinio skundo argumentais.

P. K. apeliaciniame skunde ginčija Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnio taikymą teigdamas, kad apygardos teismas nesiaiškino, ar apeliantas žinojo arba turėjo ir galėjo suvokti, kad asmenys, kuriems jis neva platino psichotropines medžiagas, yra nepilnamečiai. Tačiau toks jo teiginys skundžiame nuosprendyje argumentuotai paneigtas. Byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog P. K. atlygintinai perduodamas J. J., K. G. ir A. M. psichotropinę medžiagą, žinojo ir suprato, kad jie yra nepilnamečiai. Byloje nustatyta, kad A. M., K. G. ir J. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo 16 metų amžiaus. Nors P. K. apeliaciniame skunde teigia, kad objektyvių aplinkybių visuma (mokykloje mokosi ir aštuoniolikmečiai, K. G. yra apelianto ūgio, stambaus kūno sudėjimo, vairuoja automobilį, todėl laikė jį pilnamečiu, kaltinime nurodytu metu jam jau buvo septyniolika su puse, nepažinojo pirmiau minėtų asmenų) leido jam pagrįstai manyti, jog K. G. yra pilnametis, tačiau šį teiginį paneigia tiek byloje apklaustų kaltinamųjų J. J., K. G. ir A. M. bei liudytojo D. K. parodymai, tiek kiti bylos duomenys. Kaltinamieji J. J., K. G. ir A. M. teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog P. K. pažinojo iš anksčiau, nuo mokyklos laikų, žinojo, kur jis gyvena, ne kartą pas jį lankėsi. Liudytoju apklaustas P. K. tėvas D. K. teisiamajame posėdyje parodė, jog žino sūnaus draugus, miestelis mažas, vieni kitus pažįsta, pas jo sūnų P. K. užeidavo K. G. ir kiti kaltinamieji. Byloje nustatyta, kad J. J., K. G. ir A. M. nusikaltimo padarymo metu buvo 16 metų amžiaus, mokėsi mokykloje, buvo dešimtokai, pažinojo P. K., nes anksčiau kartu mokėsi toje pačioje mokykloje, gyveno netoliese, gretimuose kaimuose, žinojo kur gyvena P. K., ne kartą pas jį lankėsi ir su juo bendravo tiek tiesiogiai, tiek telefonu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog P. K. žinojo ir suvokė, jog J. J., K. G. ir A. M. yra nepilnamečiai. Šios teismo nustatytos aplinkybės nepaneigia apelianto nurodytas argumentas, jog jeigu jie būtų buvę pažįstami su J. J., K. G. ir A. M., tai ikiteisminio tyrimo metu nebūtų buvę reikalinga atlikti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką. Pažymėtina, jog parodymo atpažinti pagal nuotrauką tikslas buvo atpažinti ir nurodyti asmenį, pardavusį psichotropinę medžiagą.

Apeliantas nurodo, kad byloje nebuvo aiškinamasi esminių aplinkybių – neteisėto narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimo ir/ar laikymo turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnis). Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų pas jį nerasta, todėl buvo nuteistas nepagrįstai. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą (gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą) narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis platinimo tikslais, o BK 261 straipsnyje – už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams. Taigi BK 261 straipsnyje numatyta norma yra specialioji. Skundžiamu nuosprendžiu P. K. nuteistas pagal BK 261 straipsnį už psichotropinės medžiagos platinimą, t. y. pardavimą, nepilnamečiams. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 261 straipsnį reikia įrodyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą, alternatyvūs veikos požymiai, numatyti BK 260 straipsnyje, kaip nurodo apeliantas, neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas ir/ar laikymas turint tikslą jas platinti, nagrinėjamu atveju neįrodinėjami, nes neįeina į nusikalstamos veikos, numatytos BK 261 straipsnyje, sudėtį. Tai, kad P. K. namuose kratos metu nebuvo rasta nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų ar pinigų, nepaneigia psichotropinių medžiagų platinimo nepilnamečiams.

Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatą teismui draudžiama išnagrinėti bylą ir pripažinti asmenį kaltu dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jis neperduotas teismui. P. K. inkriminavus papildomus objektyviuosius požymius - narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir/ar laikymą turint tikslą jas platinti, būtų išplėstas kaltinimas, nes jos apeliantui nebuvo inkriminuotos ikiteisminio tyrimo metu ir nenurodytos kaltinamajame akte, o teismas to padaryti savo iniciatyva negali, nes bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Aprašant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes būtina kaip įmanoma tiksliau nurodyti jos padarymo vietą. P. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos. Tačiau apeliantas nesutinka su nurodyta veikos padarymo vieta, nes ji neatitinka bylos aplinkybių, pagal byloje nustatytas aplinkybes J. J., K. G. ir A. M. buvo atėję pas apeliantą į kiemą.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nustatė esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes ir aprašė jas tiek, kiek leido byloje surinkti duomenys. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ginčo dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos nustatymo nekilo. Ikiteisminio tyrimo metu J. J., K. G. ir A. M. parodė, jog priėjus prie P. K. namų, jis priėjo prie jų ir visi kartu išėjo į gatvę, gatve paėjus link (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos apie 20 metrų, sustojo prie pašto dėžučių, kur P. K. K. G. perdavė keturis folijos gumulėlius su „žole“. Be to, posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme nuteistasis P. K. paaiškino, jog jo gyvenamasis namas yra apie 100-150 metrų atstumu nuo mokyklos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė, skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tiek, kiek tai buvo įmanoma buvo nurodyta P. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo tiksli vieta, kelių metrų netikslumas neturi jokios reikšmės.

Dėl įrodymų vertinimo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina jo kaltės padarius BK 261 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti jį kaltinančių kitų nuteistųjų, liudytojų parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad byloje reikšmingos aplinkybės nustatytos laikantis BPK nuostatų, tinkamai įvertinus surinktus ir ištirtus įrodymus. Nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad P. K. kaltė tinkamai neįrodyta ar pagrįsta tik prielaidomis. Nuteistasis atskirus įrodymus byloje interpretuoja savo naudai, tačiau juos vertina atsietai nuo jų visumos.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi vien tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-450/2007, 2K-451/2007, 2K-92/2009, 2K-592/2010).

Siekdamas patikrinti kaltinamojo J. J. ir liudytojo A. B. teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumą, apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus šio nuteistojo ir liudytojo parodymus, nes jie iš esmės prieštaravo jų parodymams, duotiems teisme.

J. J., 2013-10-11 duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog K. G. narkotikus pirko iš P. K., už juos pinigus sumokėjo K. G. Neprisimena, iš kurios striukės kišenės P. K. išsiėmė „žolę“, bet prisimina, jog „žolė“ buvo supakuota į tris ar keturis folijos gumulėlius. Vienos cigaretės iškratytą tabaką sumaišė su „žole“ iš vieno folijos gumulėlio ir gautą mišinį sukišo atgal į cigaretę, padarytą cigaretę rūkė jis, K. G. ir A. M. Akistatos su P. K. metu pakeitė parodymus, kadangi draugai pasakojo, kad jei pakeis parodymus, jam bus geriau. Šiuo metu akistatos su P. K. metu duotų parodymų netvirtina, patvirtina, jog „žolę“ jis, A. M. ir K. G. nusipirko iš P. K. Tikslesnes „žolės“ įsigijimo aplinkybes pasakojo, kai buvo papildomai apklaustas ir šias aplinkybes patvirtina, tačiau šiuo metu jų tiksliai neprisimena. Teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme J. J. nurodė, jog jis tiesiogiai narkotikų neįsigijo, juos jam davė K. G. Akistatos metu sakė tiesą, bet nesutinka, kad „žolę“ pirko iš P. K.. Eidami iš mokyklos užėjo pas P. K., ten parūkė paprastas cigaretes. Būnant pas P. K. niekas niekam nieko nedavė, pinigų nemokėjo, jis to nematė. K. G. nesakė, iš kur gavo narkotines medžiagas, jis to nežino.

Liudytojas A. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog pasiūlė pavežti K. G., J. J. ir A. M. K. G. iš striukės kišenės išėmė apie 2 cm skersmens folijos gumulėlius ir pasakė jam „Nenori rimčiau? Parūkom“. Jis suprato, kad folijoje „žolė“. K. G. pasakė, jog tai gavo „iš Katkaus“. K. G. vienos cigaretės tabaką sumaišė su „žolę“ iš vieno folijos gumulėlio ir sukišo atgal į cigaretės popierių. K. G., J. J. ir A. M. „suktinę“ traukė leisdami per rankas vienas kitam, visi trys iš nieko juokėsi. Tą pačią dieną gavo SMS pranešimą ir P. K. „Kam padarei?“, o jis atsakė „Kam davei?“, nes K. G. buvo sakęs, jog „žolę“ pirko iš P. K. Po kelių dienų P. K. jam pasakė, jog jį kvies į policiją apklausai, nes policijoje buvo apžiūrėtas jo telefonas ir išrašytos žinutės, bei pasakė, kad jis policijoje sakytų, jog SMS pranešimais susirašė apie kažkokį tai telefoną, kurį P. K. jam buvo pardavęs, kad taip „vartytų“, nepasakydamas, jog susirašė apie „žolę“. P. K. jam sakė, jog „žolę“ gavo iš čigonų. Liudytojas A. B. teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog K. G., J. J. ir A. M. turėjo folijos gumulėlius, jie suvyniojo cigaretes ir rūkė. Jie nuo rūkymo pradėjo šypsotis, juoktis. Jis K. G. neklausė, iš kur gavo tuos gumulėlius. Nepamena, jog sakytų, kad K. G. butų sakęs, kad gavo ,,iš Katkaus“.

Liudytojas A. B. ir nuteistasis J. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme davė skirtingus parodymus, tačiau negalėjo nurodyti įtikinamų savo parodymų pakeitimo priežasčių. A. B. tvirtino, jog jam liepė taip sakyti ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kurio pavardės nepamena, o J. J. tvirtino, jog buvo taip susitarę sakyti. Tačiau tokie J. J. ir liudytojo A. B. parodymai visiškai nesutampa su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kur jie kategoriškai patvirtino, kad K. G. narkotikus pirko iš P. K., be to, A. B. su P. K. bendravo SMS žinutėmis apie šį įvykį. Vertinant nuteistojo J. J. ir liudytojo A. B. teisiamajame posėdyje duotų parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. B. yra P. K. pusbrolis, gyvena tame pačiame kaime, šias aplinkybes teisiamojo posėdžio metu nurodė pats A. B.. Be to, byloje nustatyta, jog vykstant ikiteisminiam tyrimui P. K. bendravo su J. J. ir kitais nuteistaisiais apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, buvo pas jį atvažiavęs pakalbėti, teisiamojo posėdžio metu K. G. nurodė, jog P. K. prašė jo pakeisti parodymus. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai atmetė nuteistojo J. J. ir liudytojo A. B. teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir rėmėsi jų ikiteisminiame tyrime duotais parodymais tiek, kiek tokių parodymų panaudojimo ribos apibrėžtos BPK 276 straipsnio 4 dalyje. Be to, K. G. ir A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutampa su kitais bylos duomenimis, o būtent kaltinamųjų K. G. ir A. M. parodymais, duotais teisme.

K. G. teisiamajame posėdyje parodė, jog šokiuose sužinojo, kad narkotikų galima gauti pas P. K.. 2013-01-17 po pamokų trise nuėjo pas P. K. Jau ankščiau buvo su P. K. sutaręs, kad jis jam gaus narkotikų. P. K. buvo parašęs jam žinutę, kad turi narkotikų. Sakė draugams, jog buvo užsiprašęs narkotikų pas P. K. Už narkotikus mokėjo jis vienas. Kai jam P. K. padavė narkotikus, tai jis padavė jam pinigus, sumokėjo 200 Lt, tą turėjo matyti jo draugai J. J. ir A. M., nes jie stovėjo šalia. Nusipirko 4 gumuliukus žolės, supakuotus po gramą. Ten buvo kanapių dalys, žali lapukai. Pabuvo, parūkė ir išsiskirstė. Tada jie nuėjo prie parduotuvės, ten susitiko draugą, kuris juos nuvežė prie bendruomenės namų. Vieną gumuliuką sumaišė su tabaku ir sukišo atgal į cigaretę. Jie surūkė visi trys. P. K. sakė, kad nepadaugintų, sakė atsargiau naudoti.

Vertinant K. G. parodymus jų patikimumo aspektu, nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių K. G. galėtų būti suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūto nusikaltimo padarymu, duoti apie jį melagingus parodymus. K. G. viso proceso metu davė nuoseklius ir detalius parodymus, todėl, byloje nesant jokių objektyvių duomenų apie K. G. suinteresuotumą apkalbėti P. K., pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo jais nesiremti. Juolab, kad apygardos teismo išvados dėl apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką grindžiamos ir kitais įrodymais, kurie turi savarankišką įrodomąjį reikšmę, todėl ne tik patvirtina, bet ir papildo K. G. parodymus.

Kaltinamasis A. M. teisiamajame posėdyje nurodė, jog 2013-01-17 jis, J. J. ir K. G. buvo pas P. K., kur parūkė ir išsiskirstė. Nuėjo prie parduotuvės, sutiko A. B., kuris juos pavežė iki bendruomenės namų. Karolis išsiėmė folijoje susuktą „žolę“, jie visi trise pasidarė cigaretę, parūkė. Ėjo atgal į mokyklą, nepriėjus mokyklos, jis nukrito. Kitą dieną Karolis jam pasakė, kad narkotikus nusipirko iš P. K., taip ir sužinojo. Pasakė, jog K. G. sakė teisybę, bet jis nematė paties pirkimo fakto, nematė, kaip K. G. padavė pinigus ir kaip P. K. padavė gumulėlius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog J. J. ir A. B. parodymų pakeitimas dėl psichotropinių medžiagų įsigijimo vertinamas kaip noras padėti kaltinamajam P. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Didžioji nuteistojo P. K. apeliacinio skundo argumentų dalis yra akcentuota į kitų kaltinamųjų parodymų kritiką – teigiama, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas vien tik nepatikimais ir prieštaringais J. J., K. G. ir A. M. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liko nepašalinti prieštaravimai, esantys K. G. ir kartu su juo buvusių J. J. ir A. M. parodymuose. Priešingai nei nurodo apeliantas, K. G. teisiamajame posėdyje kategoriškai neteigė, jog kartu su juo buvę draugai matė, kaip P. K. padavė psichotropines medžiagas, o nurodė, jog jie tai turėjo matyti, nes stovėjo šalia. Nors kaltinamasis A. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, jog nematė paties pirkimo fakto, kaip K. G. padavė pinigus ir kaip P. K. padavė folijos gumulėlius, tačiau apie tai kitą dieną sužinojo iš K. G. Be to, teismas vadovavosi ne J. J. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, o jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose J. J. nurodė, jog K. G. narkotikus pirko iš P. K., matė perduodamą „žolę“. Nors su apeliantu buvo rūkomos paprastos cigaretės, tačiau tai nepaneigia psichotropinių medžiagų perdavimo bei, kad K. G., A. M. ir J. J. rūkė „žolę“.

Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas. Nuteistųjų parodymai, kurie yra vieninteliai tiesioginiai įrodymas šioje byloje, vertinami atsižvelgiant į kitus bylos įrodymų šaltiniuose esančius faktinius duomenis. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.

Nors apeliantas nesutinka su kaltinamojo A. M. parodymų vertinimu, nurodydamas, jog A. M. parodymai, kad K. G. jam sakė, jog narkotines medžiagas gavo iš apelianto, yra išvestiniai, netiesioginiai, nes būdamas kartu su K. G. jis nematė šių medžiagų perdavimo momento, tačiau tai nesudaro pagrindo teismui jais nesivadovauti, nes A. M. parodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas pagrįstai nuosprendyje vadovavosi A. M. įstatyminės atstovės motinos I. B., taip pat B. G. parodymais, liudytojų J. J., K. N., M. V., D. K., V. N., R. V., L. P., R. J. parodymais, nes jais buvo grindžiamos kitos byloje nustatytos aplinkybės, tokios kaip kaltinamųjų K. G., J. J., A. M. bloga savijauta, jų pristatymas į gydymo įstaigą, kur jiems buvo pastatytos lašelinės kraujui išvalyti, kad K. G. piniginėje buvo rasti trys folijos gumulėliai, kurių sudėtis buvo pateikta tirti specialistams ir pan.

Apelianto argumentas, jog apygardos teismas, vertindamas jo tėvo D. K. parodymus, juos interpretavo kaltinimui palankia linkme, iškraipydamas parodymų esmę, atmestini kaip nepagrįsti, nes apygardos teismas padarė išvadą, jog D. K. matė psichotropinių medžiagų pirkimą – pardavimą, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, o būtent į kaltinamųjų K. G., A. M. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, bei J. J. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Apelianto argumentas, jog apygardos teismas peržengė savo kompetencijos ribas vertindamas medicinines aplinkybes, atmestinas kaip nepagrįstas, nes teismas aplinkybę, kad kaltinamiesiems K. G., A. M., J. J. šlapimo tyrimas buvo paimtas po lašelinės pastatymo, nustatė išklausęs teisiamajame posėdyje įstatyminių atstovių I. B., B. G. ir liudytojos R. J. parodymus, ištyręs gydytojų įrašus ligos istorijoje, specialistų išvadas bei vadovaudamasis teisiamajame posėdyje duotais specialisto N. K. paaiškinimais.

Teismas pagrįstai nesivadovavo Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2013-06-04 specialisto išvada Nr. 140 (2118)-lS1-2975, kurioje konstatuota, kad ant tirti pateiktų narkotinės medžiagos pakuočių žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, nerasta, nes šioje išvadoje nėra duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Apelianto nurodo, jog apygardos teismas netinkamai įvertino byloje esančius telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės atlikimo protokolus bei suvestines, jų neanalizavęs, abstrakčiai konstatavo, kad jie patvirtina, jog K. G., A. M., J. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, o apeliantas – BK 261 straipsnyje numatytą veiką. Apelianto įsitikinimu, pokalbiai telefonu patys savaime, neišanalizavus jų turinio, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto argumentu nesutinka, nes kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės atlikimo protokolų bei suvestinių turinys buvo analizuojamas teisiamajame posėdyje, o apygardos teismas nuosprendyje nurodė apibendrinančias ištirtų įrodymų išvadas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo naudai, apskųstame nuosprendyje atlikta išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, liudytojus, perskaitė kaltinamojo J. J. ir liudytojo A. B. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo nuteistąjį P. K. ir teisinančius, ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamojo P. K. parodymus. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad P. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 261 straipsnyje. P. K. teisingai paskirta bausmė, kuri yra artima sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Tenkinti nuteistojo P. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. K. apeliacinį skundą atmesti.