- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-01-17
- Bylos Nr.
- A-662-252-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. K., S.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo ir kitų reikalavimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. K. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 2-4, 11-13 I t.) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) viršininko 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. 40-TE-336 (toliau – ir Įsakymas) ir grąžinti jį į tarnybą bei priteisti iš Institucijos jam priklausantį vidutinį atlyginimą 4642,34 Lt kiekvieną mėnesį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Paaiškino, jog 2009 m. birželio 8 d., po 23.00 val., budėdamas operatyvinėje grupėje, turėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji moteris pareiškė, kad nepilnametis jos sūnus namo laiptinėje buvo sumuštas ir iš jo buvo atimtas mobiliojo ryšio telefonas. Kadangi komisariate moteris negalėjo nurodyti tikslaus adreso, tarnybiniu automobiliu kartu su nukentėjusiais asmenimis pareiškėjas nuvažiavo į įvykio vietą. Važiuojant Vytauto gatve, iš priekio ir iš galo privažiavę policijos ekipažai su įjungtais šviesos bei garso signalais jį sustabdė. Vienas pareigūnas pribėgo prie jo laikydamas ginklą ir grubiai išlaipino iš automobilio, paguldė ant gatvės, užlaužė rankas, uždėjo antrankius, į galvą įrėmė ginklą. Pareigūnai nepaaiškino, dėl ko jis yra sulaikytas, tik užsiminė apie avariją. Nuvedus jį į tarnybinį automobilį, pareigūnas Ž. S. paprašė pasitikrinti blaivumą, tačiau jis atsisakė, nes buvo blaivus, aplinkui buvo daug žmonių, todėl prašė vežti jį į komisariatą ir ten patikrinti blaivumą. Nurodė, kad kartu su nukentėjusiais Ž. S. ir A. P. tarnybiniu automobiliu jį nuvežė į komisariatą. Ten niekas netikrino jo blaivumo. Apie 6.00-7.00 val. grįžęs į I-ąjį policijos komisariatą savo iniciatyva pasitikrino blaivumą. Paaiškino, kad anksčiau pasitikrinti blaivumo neturėjo galimybės, kadangi nuo sulaikymo iki grįžimo į I-jį policijos komisariatą jis buvo Institucijos Eismo priežiūros skyriuje. Nurodė, kad tiesioginio vadovo J. S. paklausė, ar privalo blaivumą pasitikrinti ir gydymo įstaigoje, tačiau jam buvo pasakyta, kad nedavus siuntimo, to daryti nereikia. J. S., atvažiavęs į jo namus apie 11.00 val., patarė nuvažiuoti į gydymo įstaigą ir pasitikrinti blaivumą, nurodė, kad dėl nakties įvykio gali kilti problemų. Po pokalbio su vadovu pareiškėjas nuvyko į ligoninę, kur buvo patikrintas blaivumas. Dėl šio įvykio 2009 m. birželio 8 d. Institucijos Vidaus tyrimų skyriuje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl jo veiksmų. Teigė, kad tarnybinio patikrinimo metu jam buvo neoficialiai pasiūlyta išeiti iš tarnybos savo noru, tačiau jis tai padaryti atsisakė, todėl patikrinimo metu buvo apkaltintas pareigūno vardo pažeminimu. Tvirtino, jog tarnybinis patikrinimas atliktas pažeidžiant vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 10, 14, 17 punktų nuostatas. Neigė, jog atsakovas 2009 m. rugpjūčio 4 d. jam įteikė pranešimą dėl tarnybinio nusižengimo, kurį jis atsisakė pasirašyti, kadangi 2009 m. rugpjūčio 4 d. jis sirgo. Taip pat neigė atsakovo tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas aplinkybes, jog 2009 m. birželio 8 d. jis padarė eismo įvykį, pasitraukė iš įvykio vietos, vengė pasitikrinti blaivumą, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, techninės apžiūros talono, civilinės atsakomybės draudimo poliso. Nurodė, jog tik susipažinęs su tarnybinio patikrinimo išvada pamatė, kad yra surašytas nušalinimo nuo tarnybos aktas bei surašytas siuntimas girtumo patikrinimui, tačiau šie dokumentai jam nebuvo įteikti ir su jais nebuvo supažindintas. Darė išvadą, kad atsakovas pažeidė Tvarkos 16 punkto reikalavimą, nes jam nebuvo sudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus, prašymus bei įrodymus savo nekaltumui pagrįsti. Nurodė Tvarkos 10 punktą, kuris reikalauja sustabdyti tarnybinį patikrinimą, pradėjus administracinę teiseną dėl pareigūno veikos, ir pažymėjo, kad tai nebuvo padaryta. Atkreipė dėmesį, jog tarnybinis patikrinimas buvo pavestas atlikti L. V., o jį savo iniciatyva atliko kiti pareigūnai.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 70-75, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, buvo tinkamai nustatyta pareigūno vardo pažeminimo sudėtis, tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyti bei įrodyti S. K. veiksmai, kurie suponuoja pareigūno vardo pažeminimą. Pabrėžė, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas nutarimu administracinėje byloje pasisakė, kad tiesioginių įrodymų, jog S. K. padarė eismo įvykį, nėra, tačiau tikrai yra užfiksuotas ir nepaneigtas faktas, jog jis atsisakė pasitikrinti blaivumą. Dėl S. K. neblaivumo fakto buvo apklausti liudytojai, kurie nurodė, jog S. K. atsisakė tikrintis blaivumą. Nurodė, jog siuntimas S. K. nebuvo įteiktas dėl to, kad jis atsisakė pasirašyti jam duodamus dokumentus, nenorėjo su pareigūnais bendrauti. Pažymėjo, jog S. K. ilgą laiką sirgo ir pareigūnai jam tuo metu negalėjo įteikti pranešimo. Tik 2009 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjui pavyko įteikti pranešimą, kai jis buvo atėjęs pasiimti atsiskaitymo lapelio ir pateikė prašymą atleisti jį iš darbo. Nors tuo laikotarpiu S. K. turėjo nedarbingumo lapelį, tačiau pareigūnas V. B. pareiškėjui įteikė šį pranešimą. Atkreipė teismo dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A3-939/2007 yra pasisakęs, kad Tvarkos reikalavimai netaikomi, kai yra atliekamas tarnybinis patikrinimas dėl pareigūno vardo pažeminimo. Pabrėžė, jog šiuo atveju dėl S. K. veiksmų buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas būtent dėl pareigūno vardo pažeminimo, todėl šioje byloje vadovautasi suformuota teismo praktika ir dešimties dienų terminas nebuvo pažeistas. Atsakovo teigimu, buvo priimtas sprendimas atleisti S. K. iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, o ne dėl to, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą. Dėl pareiškėjo neblaivumo nustatymo nurodė, jog S. K. pasitikrino blaivumą gydymo įstaigoje praėjus šešioms valandoms po įvykio, o policijos komisariate blaivumą alkotesteriu jis pasitikrino taip pat ne iškart po sulaikymo. Teigė, jog negalima vadovautis S. K. pateiktu medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nustatyti aktu, kuriame nurodyta, jog S. K. buvo blaivus, bei pateiktu asmens blaivumo testu. Nurodė, jog pareiškėjas akivaizdžiai nesiėmė jokių veiksmų atvykti ir pasidomėti, kaip vyksta tyrimas, nors tikrai žinojo, kad dėl jo veiksmų yra atliekamas tarnybinis patikrinimas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 10 d. sprendimu patikslintą skundą tenkino iš dalies, Įsakymą panaikino, grąžino pareiškėją į buvusias Institucijos Šiaulių miesto pirmojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas ir įpareigojo atsakovą pareiškėjui apskaičiuoti ir sumokėti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartį Nr. A438-624/2008, nurodė Tvarkos 10, 11, 31 punktus ir konstatavo, jog norint konstatuoti, kad nesustabdžius pradėto tarnybinio patikrinimo buvo pažeisti Tvarkos 10, 11 punktų reikalavimai, turi būti nustatyta, kad buvo neįmanoma atriboti pareigūno veikos nuo galimai padarytos nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo.
Nesutiko su atsakovo argumentu, jog pareiškėjo veiksmuose buvo savarankiško tarnybinio nusižengimo požymių, nes apsiribojama iš esmės abstraktaus pobūdžio teiginiais, jog ,,viršininkui pakako tarnybinėje medžiagoje surinktų įrodymų konstatuoti, kad tai yra savarankiško tarnybinio nusižengimo sudėtis“. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo galimybės atriboti pareiškėjo veiksmus nuo padaryto administracinio teisės pažeidimo. Atkreipė dėmesį, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. priėmė nutarimą, kuriuo nutarė S. K. nubausti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalį, 126 straipsnio 4 dalį ir skyrė jam 2500 litų baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Pareiškėjas yra apskundęs šį nutarimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pažymėjo, kad išnagrinėjus pareiškėjo administracinę bylą (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimas) buvo konstatuoti pareiškėjo įvykdyti administraciniai teisės pažeidimai, todėl šiuo atveju tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros nesustabdymas neturėjo esminės reikšmės skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą, nes tarnybinio patikrinimo procedūros nesilaikymas pagal Tvarkos 10 punkto reikalavimus nepaneigia pareiškėjo poelgio, kuriuo jis pažemino pareigūno vardą.
Konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 7 punktas reglamentuoja pareigūno atleidimą iš tarnybos, jei jis savo poelgiu pažemino pareigūno vardą, o šio straipsnio 1 dalies 14 punktas reglamentuoja pareigūno atleidimą iš tarnybos, jei jam paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Darė išvadą, kad atleidimas pažeminus pareigūno vardą nėra tarnybinė nuobauda, todėl Tvarkos nuostatos pareiškėjui taikomos tiek, kiek nėra susiję su tarnybinių nuobaudų skyrimu.
Pažymėjo, jog, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose išvardintiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Darė išvadą, kad į Statuto 53 straipsnio 1 dalies punktus nepatenka 1 punktas (kai pareigūnas atleidžiamas jo paties prašymu), o 7 punktas (jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą) patenka, todėl atsakovas teisingai vadovavosi Statuto 53, 56 straipsnių nuostatomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo nustatytu terminu jam nebuvo įteiktas (pagal Tvarkos 17 p.), teismas vertino kritiškai. Darė išvadą, jog Tvarkos 17 punktas nebuvo pažeistas, S. K. buvo įteiktas pranešimas dėl tarnybinio nusižengimo, tačiau jis atsisakė pasirašyti, nurodydamas, kad serga.
Kritiškai vertino atsakovo nuomonę, jog S. K. tarnybos metu buvo neblaivus, nurodant, jog pažeidimo aplinkybes įrodo jo atžvilgiu surinktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga: protokolas bei kiti rašytiniai dokumentai. Įvertino liudytojų parodymus, kurie prieštarauja vieni kitiems, ir teigė, jog kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo neblaivumo fakto, nes pats pareiškėjo neblaivumo faktas nebuvo įrodytas, tik buvo konstatuota, jog jis atsisakė pasitikrinti blaivumą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, nėra pagrindo netikėti J. S. bei A. V. parodymais. Teismas, įvertinęs liudytojų L. V. ir A. B. posėdžio metu nurodytus argumentus, darė išvadą, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas remiantis subjektyviais įrodymais, nebuvo pilnai surinkta medžiaga, o įrodymai, kuriais buvo vadovautasi, nebuvo objektyvūs. Teismas taip pat kritiškai vertino ir A. P. argumentą, jog ,,bendraujant su S. K., jautė nuo jo sklindantį alkoholio kvapą. Paprašius jo pasitikrinti blaivumą alkotesteriu, S. K. atsisakė. Jis įtikinėjo jį pasitikrinti blaivumą gydymo įstaigoje, kadangi pareigūnas atsisakė tai daryti, buvo surašytas siuntimas į gydymo įstaigą neblaivumui nustatyti. S. K. surašytus dokumentus pasirašyti atsisakė“. Tokius A. P. argumentus teismas laikė keliančiais pagrįstų abejonių, prieštaraujančius liudytojo J. S. argumentams. Nurodė, kad byloje yra nenuginčytas faktas, jog S. K. atsisakė pasitikrinti blaivumą po įvykio, tačiau, vadovaudamasis kitais byloje surinktais rašytinais įrodymais bei liudytojų paaiškinimais, teigė, jog visos abejonės vertintinos pareiškėjo naudai.
Teismas konstatavo, jog pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, yra per griežta, o tarnybinio patikrinimo išvada neobjektyvi ir neišsami, todėl Įsakymą panaikino ir S. K. Įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 26 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pakeitė papeikimu, motyvuodamas tuo, kad iš esmės bylos nagrinėjimo metu nesurinkta pakankamai įrodymų tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėjas, atsisakydamas nustatyta tvarka nusistatyti girtumą, būtų pažeminęs pareigūno vardą. Pakeisdamas pareiškėjui skirtą drausminę nuobaudą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nusižengimo padarymo dieną pareiškėjas galiojančių drausminių nuobaudų neturėjo, buvo skatintas 15 kartų.
Atsižvelgdamas į tai, kad pagal pareiškėjo pateiktą pažymą teismui neįmanoma nustatyti vidutinį jo dienos darbo užmokestį, atsakovas tikslių skaičiavimų dėl darbo užmokesčio nepateikė, teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendė S. K. grąžinti į Institucijos Šiaulių miesto pirmojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas, priteisiant jam iš Institucijos vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Proceso šalims paliko teisę ginčyti teismine tvarka pareiškėjui atsakovo apskaičiuotą išmokėtiną darbo užmokesčio sumą.
III.
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 46-51, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 25 d. nutartį Nr. A3-939/2007 ir pabrėžia, kad pareiškėjui nebuvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, todėl švelninti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą teismui nebuvo teisinio pagrindo. Nurodo Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnį, 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 6 dalį, Policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 3, 4.6, 5 punktus, Statuto 2 straipsnio 7 dalį, 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, atkreipia dėmesį, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas konstatavo, jog byloje yra neginčytinas faktas, kad pareiškėjas atsisakė pasitikrinti blaivumą po įvykio, ir konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai akivaizdžiai prieštaravo pareigūno elgesio normoms, pavyzdingumo ir sąžiningumo principams, pažemino ir sugriovė ne tik Institucijos pareigūnų pasitikėjimą jo asmeniu, bet ir visos institucijos, kurioje jis atlieka tarnybą, autoritetą. Daro išvadą, kad pareiškėjo veikoje yra visi pareigūno vardo pažeminimo sudėties elementai. Nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas neturėjo galimybių pasitikrinti blaivumą, kadangi jam blaivumą siūlė tikrintis administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas, Vidaus tyrimų poskyrio viršininkas L. V., Institucijos Šiaulių miesto pirmojo policijos komisariato viršininkas A. P., taip pat buvo siūloma blaivumą nustatyti nuvykus į gydymo įstaigą, tačiau pareiškėjas atsisakė tai daryti. Pažymi, kad J. S., būdamas tiesioginiu pareiškėjo vadovu, ir A. V., kuriam S. K. buvo pavaldus, galėjo būti šališki. Atkreipia dėmesį, kad A. V. už pareigūnų netinkamą kontrolę 2009 m. birželio 7, 8 dienomis buvo paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, kurios jis neskundė. Mano, kad teismas S. K. blaivumo patikrų 2009 m. birželio 8 d., 06.47 val. ir 12.00 val., turėjo nevertinti, nes blaivumo patikros darytos vėliau nei per 1 valandą tiek po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, tiek po nušalinimo nuo darbo ir akto surašymo. Teigia, kad tarnybinį patikrinimą atliekantys pareigūnai neprivalėjo užklausti Lietuvoje esančių gydymo įstaigų, ar S. K. dar kur nors nusistatinėjo blaivumą, nes pats pareiškėjas jokių paaiškinimų ir duomenų tarnybinį patikrinimą atliekantiems pareigūnams nepateikė. Daro išvadą, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, buvo nustatytos visos tyrimui reikšmingos aplinkybės, remtasi ir subjektyviais, ir objektyviais įrodymais.
Atsiliepimas
Pareiškėjas S. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 65-68, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Pažymi, kad atsakovo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose faktinės aplinkybės nėra tapačios šioje byloje nustatytoms aplinkybėms. Tvirtina, kad tarnybinio patikrinimo išvada neatitinka tikrovės, nėra patvirtinta neginčijamais įrodymais. Pažymi, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu administracinę bylą jo atžvilgiu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį nutraukė, vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atkreipia dėmesį, kad V. G. yra atleistas iš tarnybos dėl dokumentų klastojimo. Nurodo Policijos generalinio policijos komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 95.1, 97, 98 punktus, Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 10 punktą, teigia, kad jam siuntimas nebuvo išrašytas, jis nebuvo pristatytas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros, ir daro išvadą, kad tarnybiniuose pranešimuose nurodyti girtumo požymiai neatitinka tikrovės. Pažymi, kad V. G., vadovaudamasis Instrukcijos 85.13 punktu, tarnybiniame pranešime privalėjo nurodyti visas eismo aplinkybes, vairuotojų, nukentėjusiųjų, liudytojų duomenis, rastus daiktus-pėdsakus, eismo ir meteorologines sąlygas, apklausti liudytojus eismo įvykio vietoje bei paimti jų rašytinius paaiškinimus (Instrukcijos 88 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-366, pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu.
Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei savo poelgiu pažemino pareigūno vardą. Šis atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas Vidaus tarnybos statute nurodytas tarp kitų atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindų kaip savarankiškas ir pakankamas vidaus tarnybos santykių nutraukimo pagrindas.
Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto turinį atskleidžia Statuto 2 straipsnio 7 dalis, kurioje yra pateiktas sąvokos „Pareigūno vardo pažeminimas“ išaiškinimas. Pagal Statuto 2 straipsnio 7 dalį, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis.
Iš šio apibrėžimo matyti, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Be to, autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs.
Apibendrinant, darytina išvada, kad pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą, yra vertinamojo pobūdžio bei sietinos su visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.
Tokia paminėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra pateikta ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose (Nr. A11-129/2004; Nr. A11-803/2005; Nr. A7-247/2004; Nr. A8-489/2007), nuo kurios nukrypti šioje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimu S. K. paskirtos administracinės nuobaudos už pažeidimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje ir 124¹ straipsnio 6 dalyje, padarymą. Teismas konstatavo, kad policijos pareigūnams pareikalavus, S. K. atsisakė pasitikrinti blaivumą, tuo vengdamas neblaivumo patikrinimo ir pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 18 punkto reikalavimus. Be to, vairavo automobilį su savimi neturėdamas bei policijos pareigūnams nepateikdamas teisės aktų nustatytų dokumentų, tuo padarydamas Kelių eismo taisyklių 16 punkto pažeidimą. Minėtu nutarimu teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nesant administracinio teisės pažeidimo sudėties.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 4 d. nutartimi Nr. N63-3619/2010 Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimą paliko nepakeistą. Įsiteisėjusia ir neskundžiama nutartimi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 145 str.), be kita ko, nustatė, kad nuo sustabdyto automobilio vairuotojo S. K. sklido alkoholio kvapas, todėl jam buvo pasiūlyta pasitikrinti neblaivumą alkoholio matuokliu, tačiau S. K. tai daryti atsisakė. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, pripažino atsisakęs tikrintis neblaivumą alkoholio matuokliu. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų policijos pareigūnų V. G., L. V., A. P. parodymų teismas nustatė, kad ir nuvežtas į policijos komisariatą S. K. atsisakė tikrintis neblaivumą specialiomis techninėmis matavimo priemonėmis ar vykti į sveikatos priežiūros įstaigą medicininei apžiūrai atlikti.
Pareiškėjas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 40-TE-366 buvo atleistas iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto pirmojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, už tai, kad pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, atsisakydamas pasitikrinti blaivumą, nepateikdamas vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo, valstybinės techninės apžiūros talono, civilinės atsakomybės draudimo poliso, padarė tyčinius administracinius pažeidimus, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Etikos kodekso reikalavimus, įpareigojančius policijos pareigūnus saugoti profesinę garbę, savo gerą vardą, elgtis taip, kad savo veiksmais ar elgesiu nežemintų policijos pareigūno vardo, būti teisingiems, nešališkiems, užtikrinantiems, kad jų sprendimai būtų teisėti ir objektyvūs, be savanaudiškų paskatų, elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus, privatų gyvenimą tvarkyti taip, kad nenukentėtų tarnybos interesai ir policijos pareigūno reputacija, laikytis šio kodekso reikalavimų (tarnybinio patikrinimo išvada).
Teisėjų kolegija pažymi, kad veiksmai, kurių mastas bei pobūdis yra įrodyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 4 d.), prieštaravo ir tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytų teisės aktų reikalavimams, t. y., buvo neteisėti, kas pagrindžia pareiškėjo kaltę dėl veikos, priešingos teisės ir tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime analizuoja, ar S. K. atsisakymo pasitikrinti blaivumą metu galėjo būti neblaivus, ar ne, tačiau pastebėtina, kad įrodymų nepakankamumas dėl pareiškėjo neblaivumo fakto, nepašalina jo kaltės vengiant pasitikrinti neblaivumą. Teismas pagrįstai nesivadovavo Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nustatyti aktu, kadangi pareiškėjas neblaivumą pasitikrino tik 2009 m. birželio 8 d., 12.15 val., taigi, į gydymo įstaigą kreipėsi vėliau nei per 1 valandą (Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmens neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių 10 p.). Minėto įrodymo nepatikimumas konstatuotas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartyje Nr. N63-3619/2010. Pažymėtina, kad S. K. blaivumo nustatymas 2009 m. birželio 8 d., 6.47 val., taip pat buvo atliktas vėliau nei per 1 valandą.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjo atsisakymo pasitikrinti blaivumą faktą atsakovas fiksavo V. G., Ž. S., A. P., A. P. 2009 m. birželio 8 d. tarnybiniais pranešimais (b. l. 26, 34, 35, 36-37 I t.), A. I. 2009 m. birželio 9 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 33, I t.), Institucijos 2009 m. birželio 8 d. nušalinimo nuo pareigų likusiam tos dienos tarnybos laikui aktu (b. l. 29) ir kt. Šiuo atveju pažymėtina, kad medicininio tyrimo priemonės girtumui nustatyti, paprastai negali būti taikomos prieš tikrinamojo asmens valią. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat konstatavo, kad byloje nenuginčytas faktas, jog S. K. atsisakė pasitikrinti blaivumą po įvykio, todėl netinkamai vadovavosi teisės aktais. Tačiau apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, jog šia veika S. K. nepažemino pareigūno vardo, kadangi apie atsisakymą pasitikrinti blaivumą buvo žinoma tik betarpiškai su pareiškėju bendravusiems policijos pareigūnams.
Pažymėtina, jog sąmoningas neblaivumo (girtumo) vengimas yra vienas sunkesnių administracinių teisės pažeidimų. Toks pareiškėjo, kaip policijos pareigūno, elgesys, kai buvo nepaisyta svarbių teisės aktų reikalavimų, akivaizdžiai žemina policijos, kaip institucijos, turinčios tiesioginę pareigą išaiškinti teisės pažeidimus, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi, autoritetą, ne tik prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms, bet ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš policijos pareigūnų. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (pvz., 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartis Nr. A63-1499/2008). Kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas turi būti įvertintas taikant akivaizdumo kriterijų visuomenėje galiojančių įprastinių moralės nuostatų ir teisėtų lūkesčių, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų, požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 2 d. nutartis Nr. A143-178/2010). Tokiam įvertinimui nėra reikšminga, ar pažeidimo faktas buvo nustatytas (ir buvo vertinamas) viešai, t. y. ar jis buvo nustatytas matant visuomenės atstovams, ar jis turėjo atitinkamą atgarsį visuomenėje. Taip pat nėra reikšminga, ar tai įvyko pareigūnui atliekant (arba ne) savo tarnybines pareigas, ar tuo metu pareigūnas turėjo (arba ne) jo statusą atitinkančius atributus, t. y. buvo ar nebuvo uniformuotas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis Nr. A143-231/2008).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos vietoje. Įvertinus jo veiksmų pobūdį ir kitas bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo veiksmus Institucija teisingai įvertino kaip pareigūno vardo pažeminimą (Statuto 2 str. 7 p.).
Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byla dėl S. K. inkriminuotų pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo įsiteisėjusiu teismo nutarimu yra nutraukta, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tai lemia šiose normose įtvirtintų pažeidimų sudėčių konstatavimo tarnybinio patikrinimo išvadoje pašalinimą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytų motyvų dalies eliminavimas nesudaro pagrindo naikinti Įsakymą, kadangi minėtų pažeidimų padarymo įrodymas ar neįrodymas nustatyto pareigūno vardo pažeminimo fakto, S. K. vengiant pasitikrinti neblaivumą, nepaneigia.
Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statutas nenumato vidaus reikalų įstaigos vadovui alternatyvių sprendimo būdų tais atvejais, kai konstatuojamas pareigūno vardo pažeminimo faktas. Atleidimas iš vidaus tarnybos, nustačius pareigūno vardo pažeminimo faktą – imperatyvi teisinė pasekmė, ir tokių pasekmių taikymui ankstesnis pareigūno darbas, elgesys bei kaltės pripažinimas neturi įtakos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-189/2007, Nr. A2-523/2005). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nusprendė panaikinti Įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš tarnybos, ir nepagrįstai paskyrė S. K. tarnybinę nuobaudą – papeikimą, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, neteisingai taikė teisės aktus, todėl sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir turi būti panaikintas. Panaikinus sprendimą yra pagrindas priimti naują sprendimą – S. K. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n usprendžia:
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo S. K. patikslintą skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.