Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. P. apeliacinį skundą dėl 2007 m. gegužės 29 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo N. P. nuteistas :

- pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 178 str. 1 d. - laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 5 p., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti mokslą ar įgyti specialybę.

Priteista solidariai iš N. P. ir Ž. M. A. K. 800 Lt neturtinei žalai atlyginti, iš kiekvieno nuteistojo D. M. po 75 Lt ir iš N. P. 21 Lt proceso išlaidų valstybei.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas Ž. M. nuosprendžio apeliacine tvarka neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 29 d., apie 7 val. 20 min. (duomenys neskelbtini) namo, veikdamas bendrininkų grupėje su Ž. M., būdami apsvaigę nuo alkoholio, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K., t.y. suduodami rankomis nukentėjusiajam ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą ir krūtinę ir tuo padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Sony Ericsson K700i“ su ausinėmis bendros 770 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis A. K. aktyviais veiksmais pasipriešino.

Be to, N. P. tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš A. K. pagrobė D. M. priklausantį dviratį ,,Boxter”, kurio vertė 500 Lt.

Apeliaciniu skundu nuteistasis N. P. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nenustačius jo dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme. Skundą grindžia šiais argumentais :

1) nukentėjusiojo dviračio nepavogė, nes nukentėjusysis pats paliko dviratį įvykio vietoje. Jis dviratį paėmė, ketindamas grąžinti nukentėjusiajam, tačiau to padaryti nespėjo, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų;

2) nukentėjusiojo telefono muštynių metu nebandė pagrobti, nes jam jo nereikėjo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas teisingai įvertino bylos įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai apelianto veiką kvalifikavo pagal BK 22 str. 1 d., 180 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis mano, jog teismas neteisingai nustatė jo veikų subjektyviuosius požymius, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pasikėsinus padaryti plėšimą ir padarius vagystę. Teismų praktikoje subjektyvieji veikos požymiai nustatomi įvertinus byloje nustatytus objektyviuosius veikos požymius, todėl paties kaltinamojo parodymai nėra vienintelis būdas įrodyti jo kaltę, tikslus, motyvus. Nuteistasis tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde neneigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau tvirtina tai padaręs kilus konfliktui dėl nukentėjusiojo jam pasakytų įžeidžiančių žodžių, bet ne norėdamas pagrobti jo telefoną, o iš įvykio vietos pabėgusio nukentėjusiojo dviratį paėmęs ketindamas pasaugoti ir vėliau grąžinti nukentėjusiajam. Šiuos N. P. teiginius paneigia teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, todėl teismas pagrįstai šiuos nuteistojo parodymus pripažino jo pasirinkta gynybos taktika, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį. Teismas įvertino tai, kad N. P. parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu jis neneigė sumušęs nukentėjusįjį ir reikalavęs telefono (1 t., 168-171 b.l.), teisminio nagrinėjimo metu teigė nukentėjusįjį sumušęs dėl įžeidimo, bet atiduoti telefono nereikalavęs. Nukentėjusiojo A. K. parodymai, priešingai nei apelianto, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Jis parodė, kad N. P. ir kitam nuteistajam ėmus jį mušti, suskambo jo mobiliojo ryšio telefonas, tada N. P. bandė ištraukti telefoną iš kišenės, o jam pasipriešinus jėga, abu nuteistieji, jį toliau mušdami, reikalavo atiduoti telefoną, kol jis pabėgo iš įvykio vietos, palikęs savo dviratį. Vertindamas nukentėjusiojo parodymus, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis išsaugojo savo telefoną, nepatyrė turtinės žalos, todėl jis neturi jokio tikslo duoti tikrovės neatitinkančius parodymus apie nuteistųjų bandymą pagrobti šį telefoną. Nukentėjusiojo parodymais nustatytos aplinkybės rodo, kad po to, kai apeliantas ir jo bendrininkas suprato nukentėjusįjį turint telefoną, jų tęsiamas prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas tapo priemone palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą ir pagrobti jo telefoną, todėl apelianto veika, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam pabėgus, telefono nepavyko pagrobti, teisingai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą.

Apelianto proceso metu ir skunde nurodytą versiją, kad nukentėjusiojo įvykio vietoje paliktą dviratį jis nusigabeno į namus, ketindamas pasaugoti, o ne pasisavinti, paneigia nukentėjusiojo, liudytojų N. J. ir T. C. parodymais nustatytos aplinkybės. Nukentėjusysis patvirtino, kad dar jam būnant įvykio vietoje apeliantas paėmė jo gulėjusį dviratį ir perdavė šalia buvusiam jaunuoliui, o pareigūnams sulaikius N. P., minėti liudytojai, supratę, kad jis sulaikytas dėl dviračio vagystės, jį iš N. P. sandėliuko pergabeno į namo rūsio bendro naudojimo patalpas. Nors liudytojas N. J. teisme parodė norėjęs dviratį grąžinti nukentėjusiajam, tačiau abiejų liudytojų, kurie yra nuteistojo draugai, veiksmai – dviračio pervežimas iš saugesnės patalpos – N. P. sandėliuko į mažiau saugią – rūsio bendro naudojimo patalpą – paneigia liudytojo teiginį apie norą saugoti dviratį ir jį grąžinti nukentėjusiajam. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad apeliantas nukentėjusiojo motinai priklausantį dviratį paėmė turėdamas tikslą jį pagrobti ir užvaldė šį turtą, todėl jo veika teisingai kvalifikuota kaip svetimo turto vagystė.

Nuteistojo N. P. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo N. P. apeliacinį skundą atmesti.