Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, sekretoriaujant Ritai Sindikaitei,

dalyvaujant ieškovei B. S., jos atstovui adv. pad. K. Jaruševičiui, atsakovo atstovui O. Kalužinui,

išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. S. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, dėl sandorio nuginčijimo

Aprašomoji dalis

nustatė

ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti negaliojančia dėl suklydimo 2011-03-08 šalių sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Nurodė, kad atsakovo darbuotoja apie investavimo riziką nepaaiškino, užtikrino, jog pinigai bus saugūs, nes apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka, dėl ko ieškovei nekilo abejonių dėl obligacijų išpirkimo nemokumo atveju. Ieškovė nebuvo supažindinta, jog obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Sandorio sudarymo metu ieškovei buvo 67 metai, dirbo pedagoginį darbą, neturėjo investavimo patirties, turėjo tik indėlius banke, neturėjo galimybės apsvarstyti atsakovo pasiūlymo. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad ginčo sandoris yra lygiavertis indėliui.

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nuo 2010-08-28 su ieškove buvo sudarytos 7 terminuoto indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sutartys. Atsakovo nuomone, ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą (didesnes palūkanas) ir visiškai suprato tokio sandorio pasekmes. Tą patvirtina ginčo sandorio 1.2.2 p., faktas, kad ieškovė gavo visą būtiną dokumentaciją ir su ja susipažino. Ieškovė atitinka vidutinių sugebėjimų neprofesionalų investuotoją.

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas atliko visas jam priklausančias pareigas, o banko bankrotas negali būti laikoma aplinkybe, nulemiančia ieškovės suklydimą.

Teismo posėdyje ieškovė ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad ji sutarties teksto neskaitė ir banko darbuotoja sakė, kad niekas jo neskaito, o obligacijos yra kaip indėlis, tik didesnės palūkanos, paaiškino, kad jokios rizikos nėra, ieškovė viską atgaus. Ieškovė neturėjo su kuo pasitarti. Į banką ieškovė atėjo dėl indėlio sutarties pratęsimo, bet banko darbuotojos pasiūlymu dėl dalies indėlio sudarė obligacijų sutartį. Kita indėlio dalis priklauso ne ieškovei, o vaikams. Banke „Snoras“ laikė indėlius, nes ten buvo didesnės palūkanos.

Teismo posėdyje atsakovas BAB bankas „Snoras“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Papildomai paaiškino, kad ieškovės paaiškinimai neįrodo banko darbuotojų neteisėtų veiksmų. Apdairus žmogus, neturintis finansinės patirties, labiau pasidomėtų apie naują produktą. Sutartyje ieškovė patvirtino, jog susipažino su visomis rizikomis. Ieškovė yra vidutinis vartotojas. Ji net nesikreipė dėl draudimo išmokos, nors teigė nesuprato, jog neapdrausta. Ieškovė pripažino, jog jai buvo svarbios tik palūkanos. Ieškovė turėjo galimybę pratęsti indėlio sutartį. Investavo ne visas lėšas, kas įrodo, jog suprato riziką. Įrodymų, patvirtinančių, kad kitos lėšos priklauso vaikams, nepateikė. Sutarties teksto neskaitė, todėl negalėjo suklysti dėl to, ko neskaitė.

Ieškinys atmestinas.

Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 str. 1 d.). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 str. taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti, o 22 str. 3 d. nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2011-03-08 ieškovė ir atsakovas sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė įsigijo 130 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijas su 4 proc. metine palūkanų norma, taip pat 2011-03-08 ieškovė su atsakovu sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė nurodė, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis FRPĮ 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovu. Ieškovė turėjo patirtį sandorių su atsakovu sudaryme: prieš sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį ieškovė su banku buvo sudariusi 7 terminuoto indėlio bei terminuotojo indėlio pratęsimo sutartys.

Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

Teismo vertinimu, aukščiu nustatytos aplinkybės leidžia ieškovę, dirbusią pedagoginį darbą, turėjusią sandorių su banku sudarymo patirtį, vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.

Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu priėmė sprendimą visam laikui atšaukti atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą.

Ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad ji turėjo pasirinkimą pratęsti terminuotųjų indėlių sutartį arba sudaryti naują obligacijų sutartį. Ieškovė laisva valia apsisprendė sudaryti obligacijų sutartį. Ieškovė yra neprofesionalusis investuotojas FPRĮ prasme, tačiau ieškovei sudarant obligacijų pasirašymo sutartis buvo akivaizdu, kad įgyjamos obligacijos yra vertybiniai popieriai, jos skiriasi nuo indėlio ir pasižymi kitokiu rizikos laipsniu. Taip pat pažymėtina, kad jei ieškovė nebuvo tikra dėl siūlomų įsigyti obligacijų esmės ir jų rizikos, ji turėjo atidėti obligacijų įsigijimo sutarčių sudarymą ir pasikonsultuoti dėl šių sutarčių sudarymo su kompetentingais asmenimis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė buvo verčiama ar skubinama sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad neskaitė sutarties, kas liudija tik apie ieškovės nepakankamą rūpestingumą, jei ji sudarė sandorį neįsigilindama į galimas rizikas ir sutarties sąlygas. Be to, įrodymų, patvirtinančių atsakovo darbuotojos netinkamą elgesį, ieškovo klaidinimą, byloje nėra, o ieškovės, suinteresuotos bylos baigtimi, paaiškinimai nėra pakankami klaidinimo faktui konstatuoti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad reikalavimus dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškovė pareiškė tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, iki tol pretenzijų ar prašymų dėl neaiškių sąlygų išaiškinimo atsakovui nereiškė. Be to, ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad iš esmės ja domino tik palūkanos, apie draudimą ji nesidomėjo, sutarties teksto neskaitė nei sudarant sutartį, nei vėliau po sutarties pasirašymo.

Aptarnavimo sutartyje ir obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovė savo parašu patvirtino, kad visus su sandoriu susijusius būtinus dokumentus gavo, taip pat buvo supažindinta su jų turiniu, todėl dokumentų gavimo ir supažindinimo su jais faktas nėra paneigtas (CPK 178 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad Aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.

Tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas. Teismo posėdžio metu ieškovė neneigė žinojusi, jog už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius; duomenų, kad sudarant ginčo sandorį ieškovė domėtųsi apie obligacijoms taikomą draudiminę apsaugą, nėra. Be to, iš 2014-03-25 atsakovo pažymos apie ieškovės indėlius matyti, kad ji sąmoningai sudarė obligacijų sutartį ne dėl visos sumos, dėl kurios buvo sudariusi terminuotojų indėlių sutartį su atsakovu (26 800 Lt), o tik dėl mažesnės sumos (apie 13 000 Lt), kas papildomai patvirtina, jog ieškovė suvokė, jog prisiima papildomą riziką. Įrodymų, patvirtinančių, kad likusi pinigų suma priklausė ne ieškovei, o jos vaikams, nepateikta.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinant byloje esančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas. Todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį.

Vadovaudamasis LR CPK 259-270 str., 88 str.,93 str., 98 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą parduodant per Vilniaus apygardos teismą.