Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimo G. M. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. 2014-11-13 apie 19.40 val. Vilkaviškio rajono savivaldybės, (duomenys neskelbtini) miestelyje, (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, anglišku valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į pakelėje esantį stulpą, dėl ko jį apgadino bei pasišalino iš įvykio vietos, nepranešęs policijos pareigūnams apie įvykį. Be to, prašomas jis nepateikė policijos pareigūnams galiojančio vairuotojo pažymėjimo, vairuotos transporto priemonės registracijos liudijimo ir privalomosios valstybinės techninės apžiūros poliso, bei transporto priemonės registracijos liudijimo. Šiais savo veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 9, 16, 219 punktus bei padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d., 127 str. 2 d., 124¹ str. 7 d.

Apelianto nuomone, teismas kreipdamasis į „Lesto“ dėl žalos paskaičiavimo, tokiais veiksmais nepagrįstai, savo iniciatyva rinko įrodymus, o policija, kreipdamasi į teismą dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnyje, jokių įrodymų apie žalą, neva padarytą autoįvykio metu, iš viso neturėjo.

Apeliaciniame skunde G. M. pažymi, kad eismo įvykio metu jis automobilio nevairavo, o save apkalbėjo, norėdamas nuo kaltinimų apsaugoti savo nepilnametę dukterėčią V. V.. Nurodo, kad aplinkybes, jog ne jis vairavo transporto priemonę, patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nutarime pažymėta, kad liudytoja V. V. parodė, kad kai įvyko avarija, automobilį vairavo ji. Tai, kad automobilį vairavo V. V., patvirtino ir kiti automobilyje kartu važiavę keleiviai M. R. bei V. V. motina J. A.. Tačiau Vilkaviškio rajono apylinkės teismas šių liudytojų parodymų nevertino ir rėmėsi liudytojos S. K. parodymais, kurie yra prieštaringi, todėl negali būti patikimi, nes ši liudytoja savo parodymus nuolatos keitė, priešingai kitų apklaustų liudytojų parodymams, ji skirtingai nurodė ir kitas bylos aplinkybes.

Be to, apeliantas nurodo, kad jo klaida ir kaltė pasireiškė tame, kad jis, nepagalvojęs apie pasekmes, leido automobilį vairuoti sesers dukrai V. V., nes ji norėjo išbandyti transporto priemonę su vairu dešinėje pusėje. Jis, įvertinęs savo vairavimo stažą ir atstumą, kurį reikėjo nuvažiuoti iki namų, tik 500 m., perleido teisę vairuoti V. V.. Tam neprieštaravo ir kartu važiavusi jos mama. Jis neįvertino aplinkybės, kad buvo vakaras, tamsus paros laikas ir prastos oro sąlygos, dėl ko V. V. nesuvaldė transporto priemonės ir nuslydo į griovį, šiek tiek kliudė stulpą. Kadangi niekas nenukentėjo, žala padaryta nebuvo, todėl jie nekvietė policijos pareigūnų ir deklaracijos nepildė. Kad kaltę už dukterėčią prisiims jis, jie su V. V. susitarė kitą dieną, kai juos abu policijos pareigūnai vežė į policiją. Jis matė, kad jokia žymi žala padaryta nebuvo, todėl, norėdamas padėti dukterėčiai, save apkalbėjo. Kai policijoje jam tapo žinoma, kad dėl šio teisės pažeidimo jam gali būti atimta teisė vairuoti transporto priemonę, jis suprato, kad tuo gali sau rimtai pakenkti ir nors jau buvo davęs parodymus, tačiau, sužinojęs apie teisines pasekmes, protokolą pasirašyti atsisakė.

Taip pat skunde pažymėta, kad teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

G. M. apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013, 2AT-10-2014).

Nors pažeidėjas savo apeliaciniu skundu prašo tik panaikinti 2015 m. kovo 10 d. nutarimą dalyje dėl ATPK 130 str. 1 d., tačiau iš skundo argumentų matyti, jog jis savo kaltės nepripažįsta dėl dviejų administracinių teisės pažeidimų ir apeliaciniame skunde teigia, kad ne jis vairavo automobilį, o jo dukterėčia V. V.. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia, jog byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apelianto iškeltą versiją paneigia. Byloje surinktos medžiagos duomenų pakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog būtent G. M. vairavo automobilį ir padarė visus administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytus veiksmus, tuo padarydamas ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus pažeidimus.

G. M. kaltę pagrindžia byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti ir nutarime išanalizuoti bei įtvirtinti įrodymai, kurių patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti: administracinio teisės pažeidimo protokolas, kuriame yra užfiksuotas pažeidimo faktas (b. l. 1), tarnybiniai pranešimai ( b. l. 2-4), eismo įvykio schema (b. l. 5), foto lentelė ( b. l. 6-8), žiūryklės išrašas ( b. l. 9-10), Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas ( b. l. 11), transporto priemonės aprašas ( b. l. 12), paaiškinimai ( b. l. 13-16), pažymos apie asmenį, KET pažeidimus, teistumą ( b. l. 18-27), Lesto pažyma ir atliktų darbų aktas ( b. l. 61-62), Valstybinės įmonės „Marijampolės regiono keliai“ pažyma su sąmata ( b.l. 63-64), M. K. ir A. K. rašytiniai paaiškinimai ( b. l. 75, 76), liudytojų Š. M., A. M., V. P., P. M., S. K. parodymais. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė patį pažeidėją ir eilę liudytojų, kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija.

Neigdamas savo kaltę apeliantas parodė, kad automobilį vairavo ne jis, o V. V.. Šią įvykių versiją patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai M. R., V. V. ir J. A., kurie teigė kartu su G. M. važiavę automobilyje. Liudytoju apklaustas S. S., kuris, neva, atsitiktinai matė įvykį, taip pat patvirtino šią versiją.

Tačiau šiuos parodymus paneigė nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų S. K., A. K., M. K. bei teisme apklaustų policijos pareigūnų parodymai, kurie nuo pat pradžių buvo nuoseklūs, nebuvo abejotini ir kuriuos pradžioje iš dalies patvirtino ir pats pažeidėjas G. M. bei V. V.. Liudytojų S. K., A. K., M. K., kurios betarpiškai matė eismo įvykį, paaiškinimais nustatyta, kad automobilį vairavo G. M., o liudytojos J. A. tame automobilyje net nebuvo, nes jos išvaizda neatitinka po eismo įvykio iš automobilio išlipusios merginos išvaizdos. Liudytojų P. M. ir Š. M. parodymais nustatyta, kad jie iš įvykį mačiusios liudytojos paaiškinimų susirado galimai automobilį vairavusį G. M. ir automobilyje buvusią V. V., kurie, apklausiami policijos komisariate, pripažino, jog automobilį vairavo G. M., V. V. apklausoje dalyvavo ir jos mama J. A., nei V. V., nei jos mama apklausos metu nenurodė, kad automobilyje kartu buvo ir J. A.. Visų šių liudytojų parodymus patvirtina ir rašytiniai bylos įrodymai, todėl netikėti jais teismas neturi pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, pagrįstai nesivadovavo G. M., M. R., V. V. ir J. A. parodymais, o skundžiamą nutarimą pagrindė nesuinteresuotų bylos baigtimi tiesioginių įvykio liudytojų ir policijos pareigūnų parodymais, kuriuos patvirtino ir rašytiniai bylos įrodymai.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė ATPK 257 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo principų, įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytoms išvadoms, jog G. M. savo veiksmais padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje, 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad aptartais priimtame nutarime bylos duomenimis yra pilnai įrodyta, jog G. M., vairuodamas automobilį „Opel Vectra“, anglišku valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į pakelėje esantį stulpą, dėl ko jį apgadino bei pasišalino iš įvykio vietos nepranešęs policijos pareigūnams apie įvykį.

Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentą, jog tam, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais bei nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens kaltumas taip pat gali būti grindžiamas netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje yra sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais bylos duomenimis.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, kreipdamasis į „Lesto“ dėl žalos paskaičiavimo, tokiais veiksmais nepagrįstai, savo iniciatyva rinko įrodymus, nes teismas, nagrinėdamas bylą, privalo ne tik vertinti jam pateiktus duomenis, bet ir pats būti aktyvus. ATPK 256 straipsnio 3 dalyje pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, yra numatyta pareiga rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą ir teisėtą procesinį sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarimą palikti nepakeistą ir G. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.