Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „METALAI LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutarties, kuria nutarta pripažinti bankrutuojančią uždarąją akcinę bendrovę „Diantkora“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

7. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – ir JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus tam tikras išvardytas šio įstatymo nuostatas.

8. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis JANĮ 83 ir 84 straipsniais, pripažino bankrutuojančią UAB „Diantkora“ bankrutavusia bei likviduojama dėl bankroto.

9. JANĮ 2 straipsnio 4 dalis juridinio asmens bankroto procesą apibrėžia kaip visumą šio įstatymo nustatytų procedūrų, kuriomis teismo arba ne teismo tvarka siekiama likviduoti juridinį asmenį, tenkinant kreditorių reikalavimus juridinio asmens turtu. Iš esmės analogiškai bankroto procesas apibrėžtas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 2 dalyje – kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso apibrėžimas svarbus nustatant jo pradžios momentą. Nagrinėjamoje byloje atsakovei bankroto byla iškelta, t. y. bankroto procesas yra prasidėjęs iki JANĮ įsigaliojimo.

10. JANĮ 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus atskirai išvardintas šio įstatymo nuostatas, kurios neaktualios nagrinėjamoje byloje.

11. Apibendrinant anksčiau išdėstytą poziciją konstatuotina, kad kai bankroto bylos iškėlimo teisme procedūra pradedama dar galiojant ĮBĮ, klausimas dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto turi būti sprendžiamas pagal ĮBĮ, o ne JANĮ nuostatas.

12. Nagrinėjamu atveju atsakovei bankroto byla iškelta 2019 m. kovo 19 d. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, turėjo vadovautis ĮBĮ nuostatomis.

Dėl atskirojo skundo argumentų

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Iškėlus įmonės bankroto bylą, stabdoma jos ūkinė veikla (kartais, kai ji naudinga įmonei, – tęsiama), taip pat tam tikram laikui – atsiskaitymai su kreditoriais. Šios padėties tęsimas paprastai nenaudingas nei kreditoriams, negaunantiems iš skolininko priklausančių lėšų, nei bankrutuojančiai įmonei, jei yra galimybių atnaujinti jos veiklą, taip pat įmonės savininkams ar dalyviams, turintiems teisę į turtą, liekantį atsiskaičius su kreditoriais. Taigi, vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, nutraukiant bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais – likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių registro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).

14. Pagrindinio bankroto proceso tikslo pasiekimas užtikrintas ĮBĮ įtvirtintu reglamentavimu, kurio vienas iš principų – bankroto proceso operatyvumas. Išvadą, kad bankroto procese svarbią reikšmę turi operatyvumo principas, suponuoja tai, kad tam tikroms procedūroms atlikti įstatyme yra nustatyti terminai, su kurių pasibaigimu siejama teismo pareiga priimti nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos nebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė. Pratęsti šį terminą teismas gali tik tuo atveju, kai to prašo kreditorių susirinkimas. Teismas, gavęs įmonės kreditorių susirinkimo siūlymą taikyti įmonei likvidavimo procedūrą anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo (ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalis). ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 15 punktas numato kreditorių susirinkimui teisę siūlyti teismui taikyti įmonei likvidavimo procedūrą. Kreditoriai gali priimti sprendimą siūlyti taikyti šią procedūrą jau pirmame kreditorių susirinkime. Taigi, kai nėra galimybių atkurti bankrutuojančios įmonės mokumą, įmonei būtina taikyti likvidavimo procedūras, kad kiek galima racionaliau būtų pasiekti bankroto proceso tikslai. Į bankrutuojančios įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo stadiją įmonė pereina tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo.

15. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje, aiškindamas įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto sąlygas, yra konstatavęs, kad pagal ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį ją likviduoti, kai yra šios sąlygos: 1) įsiteisėjusi nutartis dėl kreditorių ar dalies kreditorių reikalavimo patvirtinimo; 2) nuo teismo nutarties, kuria patvirtinta dalis kreditorių reikalavimų, įsiteisėjimo dienos praėjo 3 mėnesiai; 3) nepriimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo; 4) nepratęstas 3 mėnesių terminas taikos sutarčiai sudaryti. Jeigu 3 mėnesiai praėjo ir terminas nepratęstas, tai teismas vykdo ĮBĮ nustatytą procedūrą ir savo iniciatyva sprendžia dėl pripažinimo įmonės bankrutavusia ir jos likvidavimo dėl bankroto, nelaukdamas kreditorių ar administratoriaus iniciatyvos. Esant šioms ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalies sąlygoms aišku, kad įmonės veikla neatnaujinama ir kreditoriai nesiekia jos atnaujinti, todėl teismas turi veikti pagal įstatymo nurodymus ex officio (pagal pareigas). Tačiau ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, leidžianti kreditoriams apsispręsti dėl likvidavimo procedūrų įmonei taikymo ir anksčiau nei per 3 mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienos; teismas, gavęs tokį kreditorių susirinkimo siūlymą, turi nedelsdamas spręsti klausimą dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir jos likvidavimo. Nurodytas teisinis reguliavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika patvirtina išvadą, kad nustačius įstatyme įtvirtintas sąlygas yra pagrindas konstatuoti, jog bankrutuojančios įmonės mokumo atkurti nebėra galimybių, todėl būtina įmonei taikyti likvidavimo procedūras, kad kiek galima racionaliau būtų pasiekti bankroto proceso tikslai. Taigi į likvidavimo stadiją įmonė įžengia tik tada, kai per ĮBĮ nustatytus terminus kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).

16. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pripažino bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Kreditorė atskirajame skunde apeliuoja į tai, jog egzistuoja pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, t. y. teigia, kad buvęs įmonės vadovas neperdavė bankroto administratoriui turto, nebendrauja su bankroto administratoriumi, todėl kreditoriai ketina įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visi šie teiginiai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl bendrovės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei šio klausimo vertinimo teisinės reikšmės nekeičia. Atkreiptinas dėmesys, jog ĮBĮ 30 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos, kurioms esant teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Apeliacinio proceso metu nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kreditoriams ir įmonei nepavyko susitarti dėl verslo išsaugojimo ir taikos sutarties sudarymo, bei pripažino bankrutuojančią UAB „Diantkora“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.

17. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

18. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir nepagrįstai nurodė JANĮ nuostatas kaip taikytinas nagrinėjamu atveju, tačiau priėmė pagrįstą ir teisėtą procesinį sprendimą, o vien tik aplinkybė dėl JANĮ nuostatų netaikymo nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį dėl šioje nutartyje nurodytų motyvų (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 16 d. nutartį palikti nepakeistą.