Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-414-337/2008

1.1.7.2.5., 1.1.8.7.5., 1.2.9.8., 2.1.15.3.3.2., 2.4.6.4.3., 2.4.7.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2008 m. rugsėjo 19 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio m. apylinkės teismo 2008-06-09 nuosprendžio, kuriuo nutraukta baudžiamoji byla A. T., iškelta pagal nusikalstamos veikos požymius, numatytus LR BK 163 str., ir vadovaujantis LR BK 38 str. 1 d., jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas.

Taip pat šiuo nuosprendžiu atmestas vyriausiojo prokuroro, ginant viešąjį interesą, pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo D. T. ir Ž. T. naudai, kiekvienam vaikui po 3000 litų.

Aprašomoji dalis

n u statė:

A. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius dėl padarymo nusikaltimo, numatyto BK 163 str., t. y., kad jis, dėl alkoholio vartojimo 2007 metų laikotarpyje, kuris turėjo įtakos abejingumui ir aplaidumui užtikrinant vaiko teises, piktnaudžiavo tėvo teisėmis ar pareigomis, o būtent, sistemingai, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nepadoriu elgesiu, akivaizdžiai begėdiškais veiksmais, jausmus ir orumą žeidžiančiu elgesiu ir necenzūriniais žodžiais sistemingai baugino vaikus naudodamas psichinę prievartą ir pažeidė jų teisę į poilsį ir laisvalaikį, trukdė mokytis ir ilsėtis; sistemingai provokuodamas konfliktus ir vaikų akivaizdoje smurtaudamas sutuoktinės V. T. atžvilgiu, demonstravo fizinį ir psichinį smurtą vaikams; smurtaudamas Ž. T., gim. (duomenys neskelbtini) ir D. T., gim. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu kėlė realią grėsmę vaikų sveikatai, žalojo D. T. - suduodamas ranka per veidą, tampydamas už ausų žalojo jo ausis, šlepetėmis mušė per nugarą, kojas, rankas, sukeldamas fizinį skausmą, tokiu savo žiauriu elgesiu psichiškai ir fiziškai gniuždė savo vaikus.

Iš byloje surinktos medžiagos matyti, kad A. T. prisipažinimas nebuvo savanoriškas ir nuoširdus - jį lėmė byloje surinkti, neginčijamai jo kaltę pagrindžiantys įrodymai: pas ikiteisminio tyrimo teisėją duoti nukentėjusiųjų jo vaikų parodymai, Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro medicininės pažymos, Panevėžio m. savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnybos informacija. A. T. teisme duoti parodymai paneigia prisipažinimo savanoriškumą. Jis nepripažino tyčia, keletą kartų sukėlęs fizinį skausmą savo sūnui, bauginęs savo vaikus, smurtavęs prieš savo buvusią sutuoktinę. A. T. tik darė prielaidą, kad dėl jo elgesio vaikams galėjo būti blogai, jei jie taip sako, savo elgesį vertino neadekvačiai, kaip galimai per griežtą. Toks A. T. prisipažinimas negali būti laikomas tinkama sąlyga sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą. BK 38 str. reikalauja asmens teisingų parodymų apie esmines padarytos veikos aplinkybes.

Vadovaudamasis BPK 109 str., 117 str., CK 6.250 str., 6.263 str. 2 d., 6.283 str. 1 d., CPK 38 str., LR prokuratūros įstatymo 19 str., Panevėžio m. apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, t. y. nepilnamečių nukentėjusiųjų teisėtą interesą, kurie dėl nepilnametystės negali patys savo interesų ginti teisme, baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš A. T. po 3000 Lt neturtinės žalos D. T. ir Ž. T., naudai. Teismas civilinį ieškinį atmetė motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė V. T. neprašo priteisti neturtinės žalos vaikams, A. T. gera valia teikia išlaikymą savo vaikams, o prokuroro ieškinys yra tik formalus ir galėtų būti taikomas tik tuomet, jei vaikai neturėtų įstatyminių atstovų, kaltinamasis gyventų atskirai nuo vaikų ir jų motinos, jiems nepadėtų finansiškai.

Iš surinktos medžiagos matyti, kad nukentėjusiesiems neturtinė žala buvo padaryta. Vaikai dėl tėvo A. T. nusikalstamų veiksmų jų atžvilgiu patyrė ilgalaikį nuolatinį psichologinį ir fizinį smurtą, dėl ko jautė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus, fizinį skausmą, stresą, šiuo metu jaučiasi dvasiškai sukrėsti. Prokuroras, gindamas nukentėjusiųjų nepilnamečių D. T., Ž. T., kaip silpnesnės šalies, pažeistus interesus, civilinį ieškinį pareiškė dėl tos priežasties, kad V. T. pati nesiėmė priemonių ieškiniui pareikšti ir tokiu būdu ginti savo vaikų pažeistų teisių. Dėl šių priežasčių, V. T. atsisakius civilinio ieškinio teisminio nagrinėjimo metu, teismas privalėjo vadovautis CPK 42 str. 2 d., nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, ir konstatuoti, kad tokie nukentėjusiųjų atstovės veiksmai prieštarauja viešajam interesui ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad byloje, įrodžius A. T. sistemingą konfliktų provokavimą, smurtavimą sutuoktinės V. T. atžvilgiu, fizinio ir psichinio smurto vaikams demonstravimą, t. y. psichinį gniuždymą, V. T. bei nukentėjusieji vaikai yra psichologiškai priklausomi nuo kaltininko, į tai, kad emocinė prievarta yra daugiau nei verbalinė prievarta ir tokios prievartos poveikis ilgalaikis, paveikiantis asmens valią. Smurtinis nusikaltimo pobūdis leidžia pagrįstai abejoti susitaikymo savanoriškumu.

Teismo posėdyje prokurorė bei nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, o A. T. ir gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pagal BK 163 str. kvalifikavo A. T. padarytą nusikalstamą veiką, tačiau neteisingai ir nepagrįstai jo atžvilgiu pritaikė BK 38 str. nuostatas.

Pagal BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens atstovu ir yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš teisiamojo posėdžio protokolų turinio bei kitų bylos duomenų matyti, kad nėra BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų.

Viena pagrindinių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų yra prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo ne baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų spiriamas, o pats savanoriškai prisipažįsta, jog yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tai yra pats savanoriškai ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė neteisingą bei nepagrįstą išvadą, kad A. T. prisipažinimas yra tinkamas ir atitinka BK 38 str. numatytą sąlygą. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. T. nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 163 str., padarymo. Tik teisiamojo posėdžio metu A. T. kaltu prisipažino ir parodė, kad buvo apsipykęs su žmona, sūnaus D. T. specialiai nemušė, gal sudavė jam, kai jis buvo visas rašaluotas. Pirmosios instancijos teisme A. T. posėdžio metu teigė, kad galimai buvo per griežtas vaikams ir galėjo būti vaikams blogai, jei jie taip sako. Pastarieji A. T. parodymai neatskleidžia esminių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie A. T. parodymai negali būti vertintini kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Šią išvadą patvirtina ir A. T. parodymai apeliacinės instancijos teisme, iš kurių matyti, kad jis neigia kaltinime nurodytus veiksmus bei teigia, kad tyčia psichologinio ir fizinio smurto vaikams nedarė bei jie nebuvo traumuoti. Taigi, A. T. niekada nepripažino, kad naudojo fizinį ir psichologinį smurtą, piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, valdžia. Be to, nukentėjusioji V. T. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tvirtino, kad susitaikymas buvo netikras, nes dėl žalos atlyginimo tartasi nebuvo, A. T. vaikų neatsiprašė, o savo pažadų, dėl kurių ji ir sutikusi taikytis, visiškai nevykdė.

Tokiu būdu konstatavus prisipažinimo dėl nusikaltimo padarymo bei susitaikymo su nukentėjusiu asmeniu sąlygų nebuvimą darytina išvada, jog byloje nėra pagrindo taikyti BK 38 str. nuostatas ir A. T. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai A. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo. BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų pripažįsta esmines bylos aplinkybes bei nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo – laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tokių aplinkybių visumos byloje nėra, o tik formalus prisipažinimas negali būti pakankamas nurodomos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui.

Taip pat pagrįstas prokuroro prašymas tenkinti jo civilinį ieškinį, priteisiant iš A. T. po 3000 Lt neturtinės žalos D. T. ir Ž. T. naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prokuroro civilinį ieškinį, motyvuojant tuo, kad nukentėjusiųjų įstatyminė atstovė V. T. moralinės žalos priteisti vaikams nebeprašo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešuoju interesu teisminėje praktikoje yra laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei, todėl viešasis interesas reikalauja šalinti bet kokius žmogaus ir visuomenės vertybių pažeidimus. Siekiant šių tikslų prokuratūrai yra suteikti įgaliojimai ginti viešąjį interesą. Viešojo intereso gynimą baudžiamojo proceso tvarka reglamentuoja BPK 117 straipsnis, kuris numato, kad prokuroras, palaikantis kaltinimą, privalo pareikšti teisme civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme teisėtų savo interesų. Taigi, pastaroji įstatyminė norma įtvirtina prokurorui pareigą aukščiau minėtais atvejais ginti viešąjį interesą, pareiškiant teisme civilinį ieškinį. Byloje esančiais duomenimis neginčytinai įrodyta, kad A. T. veiksmais nepilnamečiams vaikams D. T. ir Ž. T. padaryta neturtinė žala. Nepilnamečių įstatyminei atstovei V. T. nesiimant priemonių ieškiniui pareikšti ir tokiu būdu ginti savo vaikų pažeistų teisių, ši pareiga kyla prokurorui. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka V. T. palaikė prokuroro skundą dėl civilinio ieškinio tenkinimo. Remiantis išdėstytu ir atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, iš A. T. D. T. ir Ž. T. naudai priteistina po 3000 litų neturtinės žalos.

Skirdamas bausmę A. T. teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė mažamečiui. A. T. padarė apysunkį, tyčinį, baigtą nusikaltimą. Jis nėra teistas, nusikalstamos veikos padarymo metu administracine tvarka nebuvo baustas, charakterizuojamas patenkinamai, dirba. Atsižvelgus į visas šias, o taip pat atsakomybę sunkinančią aplinkybę A. T. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis artimas galimam šios bausmės rūšies vidurkiui.

Netenkintinas prokuroro prašymas įpareigoti A. T. iki 2009-01-01 neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Šis prašymas atmestinas atsižvelgiant į tai, kad A. T. yra dirbantis ir pastarasis įpareigojimas būtų sunkiai suderinamas su jo darbine veikla.

Remiantis aukščiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nuspre ndžia:

Panaikinti Panevėžio m. apylinkės teismo 2008-06-09 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

A. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 163 str. ir jį nubausti laisvės apribojimu vieneriems metams.

Priteisti iš A. T. 3000 (tris tūkstančius litų) Lt neturtinės žalos D. T. naudai ir 3000 (tris tūkstančius litų) Lt neturtinės žalos Ž. T. naudai.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Išieškoti iš A. T. 14,30 Lt teismo proceso išlaidų valstybės naudai.