- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-13
- Bylos Nr.
- A-248-1376-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Birutė Janavičiūtė (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Atsakovas
- Tauragės rajono policijos komisariato
- Pareiškėjas
- R. L.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Edvardo Sinkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Tauragės rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Tauragės rajono policijos komisariatui, dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl darbo užmokesčio priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam iš atsakovo 2381,89 Lt darbo užmokesčio.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas 2003 - 2004 metais priėmė įsakymus dėl indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui ir pareiškėjui neteisėtai išmokėjo ne visą darbo užmokestį. Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimas Nr.53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taisyklių“, Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalies nuostata, kurių pagrindu buvo taikomas indeksavimo koeficientas, buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas netinkamam atsakovui. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį prievolė atlyginti ginčo atveju atsiradusią žalą tenka valstybei, kuriai pagal Vyriausybės 2005 m. vasario 28 d. nutarimą Nr.220 turi atstovauti Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Atsakovas taip pat nurodė, kad jo įsakymai dėl darbo užmokesčio indeksavimo atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius teisės aktus, todėl jam negali šiuo atveju atsirasti pareiga atlyginti žalą. Atsakovas nurodė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama tik į ateitį. Atsakovas nurodė, kad, 2002 m. balandžio 23 d. priimdamas Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo lėšų, įstatymų leidėjas privalėjo padaryti atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų įgyvendintas, tačiau įstatymų leidėjas to nepadarė. Todėl šis įstatymas ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijai ir dėl jo būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 24 d. sprendimu priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2381,89 Lt darbo užmokesčio.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas kelia reikalavimą dėl 2003 - 2004 metais jam dėl indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui buvo taikomas indeksavimo koeficientas, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Teismas nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento, taikant teisės aktus priimtiems sprendimams, šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio sprendimo įvykdymu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Taigi, ginčuose dėl darbo užmokesčio sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose institucijose. Teismas nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis sudaro įstatyminį pagrindą pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismas nurodė, kad nepagrįsti atsakovo argumentai, susiję su atsakovo civiline atsakomybe, nes reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir jis nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto kalte. Atsisakymas mokėti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažįstamas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį yra dvišaliai. Valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašymuose nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas šiuo atveju atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau atsakovas jam nesumokėjo pagal įstatymą priklausančio darbo užmokesčio. Teismo sprendimas šiuo atveju turi būti priimamas, vadovaujantis šio sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas grindė darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui, yra išnykęs, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo, dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Teismas nurodė, kad šioje byloje nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas, vadovaujantis atitinkamais atsakovo įsakymais, kurių pareiškėjas neginčijo, nes praleido apskundimo terminus. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento, taikant teisės aktus priimtiems sprendimams, šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti, t. y. nesukėlę realių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui darbo užmokestis buvo mokamas kiekvieną mėnesį, vadovaujantis atitinkamais atsakovo įsakymais, kurie kiekvieną mėnesį būdavo įvykdomi, t. y. būdavo išmokamas atitinkamo dydžio darbo užmokestis ir tokiu būdu būdavo sukeliamos realios teisinės pasekmės. Šiuo atveju negalima teigti, kad sprendimai yra nebaigti įvykdyti, nes policijos komisariatų vadovų įsakymų teisėtumas gali būti skundžiamas per vieną mėnesį nuo jų priėmimo dienos, o šiuo atveju yra pasibaigęs atitinkamų atsakovo sprendimų apskundimo terminas. Atsakovo sprendimus, kuriais buvo nuspręsta nemokėti dalies darbo užmokesčio, būtina nuginčyti ir šiuo atveju turi būti taikomas vieno mėnesio, o ne trejų metų kreipimosi į teismą terminas.
2. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą. Atsakovas privalėjo pareiškėjui darbo užmokestį mokėti pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir teisėtai tai darė.
3. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo kreiptis į Konstitucinį teismą, bet to nepadarė. Šioje byloje taikytini Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (Žin., 2002, Nr.45-1709), Valstybės tarnybos įstatymas (Žin., 1999, Nr.66-2130; 2002, Nr.45-1708) bei 2006 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas (Žin., 2005, Nr.150-5462), kurie ta apimtimi, kuria nenustato, kad valstybės tarnautojams turi būti kompensuojamas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nesumokėtas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijai.
4. Reikalavimas šioje byloje buvo pareikštas netinkamam atsakovui. Pagal Civilinio kodekso 6.271 ir 6.273 straipsnius žalą nagrinėjamu atveju privalo atlyginti valstybė, atstovaujama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Vyriausybė 2005 m. vasario 28 d. nutarimu Nr.220 įgaliojo Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos atstovauti valstybei teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, atsiradusios iki 2004 m. gruodžio 18 d., atlyginimo policijos pareigūnams ir kitiems policijos įstaigų valstybės tarnautojams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
pareiškėjas prašė priteisti 2003 – 2004 metais dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Šis reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nelaikytinas reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir nesietinas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Dėl šios priežasties atmestinas ir apelianto argumentas, kad skundas pareikštas netinkamam atsakovui ir kad atsakovu turėtų būti valstybė.
Priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina, kadangi pareiškėjo teisės realiai buvo pažeistos, nesumokėjus jam pagal įstatymą priklausančio darbo užmokesčio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005).
Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai pareiškėjui buvo taikomi, vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų antrą pusmetį“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis, Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui ir atsirado pareiškėjo teisė gauti neišmokėtą darbo užmokestį. Tai, kad teismas priteisė pareiškėjui darbo užmokestį už tą laikotarpį, kol dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato terminų, per kuriuos turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal šio įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Todėl reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytini ieškininės senaties terminai, nustatyti Darbo kodekse. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku, nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino.
Teismas į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, kreipiasi tik tokiais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje. Teismas priteisdamas pareiškėjui darbo užmokestį nesprendžia lėšų, reikalingų teismo sprendimo įvykdymui, pakankamumo klausimo ir tuo pačiu šioje byloje netaiko apelianto nurodomų teisės aktų, kurie, jo nuomone, prieštarauja Konstitucijai, todėl apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
Išdėstytų argumentų pagrindu kolegija pripažįsta, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.