Šiaulių apygardos teismo nutartis

2016-02-22 · Civilinė byla Nr. 2S-305-210/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-02-22
Bylos Nr.
2S-305-210/2016
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Kursevičius
Kreditorius
UAB Vivatrans
Skolininkas
UAB „Bonima“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-305-210/2016Teisminio proceso Nr. 2-70-3-00083-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 3.4.1.11.1.;3.3.2.4.; (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 22 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo kreditoriaus UAB Vivatrans“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-861-841/2016 pagal kreditoriaus UAB „Vivatrans“ pareiškimą skolininkui UAB „Bonima“ dėl teismo įsakymo išdavimo dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorius UAB „Vivatrans“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 900 Eur skolos, 8,43 Eur palūkanų, 8,05 % metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 40 Eur palūkanų išieškojimo išlaidų ir 7 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininko UAB „Bonima“ kreditoriaus UAB „Vivatrans“ naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. sausio 6 d. nutartimi atmetė kreditoriaus reikalavimą dalyje dėl 40 Eur palūkanų išieškojimo iš skolininko.

3. Vertindamas kreditoriaus pateikto reikalavimo dalį dėl 40 Eur palūkanų išieškojimo išlaidų, teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra aišku kokiu pagrindu ir būdu apskaičiuota nurodyta suma, todėl reikalavimą šioje dalyje atmetė. Atskirai pažymėjo, kad procesinės teisės doktrina ir įstatymai nedraudžiama išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies reikalavimų nurodytų kreditoriaus pareiškime.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6. Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Vivatrans“ prašo priimti įsakymą dėl 40 Eur palūkanų išieškojimo išlaidų iš UAB „Bonima“ apelianto naudai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apelianto teigimu, pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę į palūkanų išieškojimo išlaidų kompensavimą. Todėl kreditorius ir prašė priteisti įstatymo nustatytą 40 Eur sumą už palūkanų išieškojimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas kreditoriaus reikalavimas dalyje dėl 40 Eur palūkanų išlaidų iš skolininko išieškojimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl kreditoriaus teisės į palūkanų išieškojimo išlaidų kompensavimą

10. Apeliantas įsitikinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę į palūkanų išieškojimo išlaidų kompensavimą.

Tokiai apelianto pozicijai apeliacinės instancijos teismas pritaria. Kreditoriaus pateikti duomenys leidžia pripažinti, kad tarp bylos šalių buvo sudaryta komercinė sutartis, t. y. ieškovas už atlyginimą suteikė atsakovei paslaugas. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnyje numatyta, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą. Todėl teismui neturėjo kilti abejonių kokiu pagrindu ir kokiu būdu kreditorius prašo priteisti iš skolininko palūkanų išieškojimo išlaidų sumą.

Dėl draudimo išduoti teismo įsakymą iš dalies

11. Remiantis Civilinio proceso kodekso 431 straipsnio 1 dalimi, bylos dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjamos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Tačiau, pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį, teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas. CPK 433 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad pareiškime dėl teismo įsakymo turi būti nurodomas reiškiamas reikalavimas ir jo faktinis pagrindas, taip pat įrodymai, galintys pagrįsti reiškiamą reikalavimą. Pagal CPK 436 straipsnio 2 dalies 6-8 punktus, išduotame teismo įsakyme turi būti nurodyta ne tik priteisiama pagrindinė skola, bet ir priteisiami delspinigiai bei bylinėjimosi išlaidos (jei tokių buvo reikalaujama). Išduotas teismo įsakymas nei apeliacine, nei kasacine tvarka neskundžiamas (CPK 436 str. 7 d.).

12. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t. y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

13. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas gali išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies pareiškėjo reikalavimų, turi būti atsižvelgiama į šio procesinio instituto esmę bei tikslus.

14. Dėl pirmosios instancijos teismo argumento, kad LR CPK nuostatos nedraudžia priimti pareiškimą ir išduoti teismo įsakymą dėl dalies pareiškime nurodytų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš tiesų LR CPK XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Tačiau iš kitos pusės, išdavus teismo įsakymą dėl materialinių subjektinių reikalavimų ir kitų išvestinių reikalavimų bei atsisakius priimti pareiškimą dalyje dėl 40 Eur palūkanų išlaidų išieškojimo, būtų iškreipta paties sumarinio proceso esmė. Šio procesinio instituto paskirtis – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Taip siekiama kuo greitesnio socialinės taikos tarp šalių atkūrimo įmanomai paprasčiausiu būdu. Bylos, išnagrinėtos LR CPK XXIII skyriaus tvarka, proceso pasibaigimas kitokiu negu teismo įsakymas procesiniu dokumentu ir apeliacijos galimybė yra nesuderinami su supaprastinto proceso tikslais. Išdavus teismo įsakymą dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų ir kitų išvestinių reikalavimų bei atsisakius priimti pareiškimą dalyje dėl 40 Eur palūkanų išlaidų išieškojimo, pirma, teismas turėtų priimti du procesinius sprendimus (teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies ir nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškimo dalį). Antra, atsisakius priimti pareiškimo dalį, kreditorius galėtų pasinaudoti teise į apeliaciją ir pareikšti atskirąjį skundą dėl tokios nutarties (LR CPK 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du lygiagretūs procesai – išieškojimo ir apeliacijos. Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Taigi, šios aplinkybės, taip pat CPK XXIII skyriuje įtvirtinti reikalavimai teismo įsakyme nurodyti ne tik priteisiamą skolą, tačiau ir išvestinius reikalavimus (jei tokie buvo pareikšti) (LR CPK 436 straipsnis), teismo įsakymo apskundimo teisės ribojimas (LR CPK 436 straipsnio 7 dalis), leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, jei visų pareiškimo reikalavimų patenkinimas pažeistų teisės aktais įtvirtintą teisinį reguliavimą, toks pareiškimas turi būti nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (LR CPK 435 straipsnio 2 dalis). Nesant galimybės išduoti teismo įsakymą tik dėl dalies reikalavimų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė kreditoriaus reikalavimą dalyje dėl palūkanų.

Dėl sutartinio bylos teismingumo

15. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šalys rašytiniu tarpusavio susitarimu yra pakeitusios teritorinį bylos teismingumą.

16. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą (CPK 435 straipsnis), kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos nagrinėti iš naujo, nes pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjas Vytautas Kursevičius