- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-11-09
- Bylos Nr.
- I1-8862-428/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01838-2022-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovės atstovas, Pravieniškių PN-AK, pataisos namai), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 2 d. iki 2022 m. birželio 7 d. buvo šiurkščiai pažeidžiamos jo teisės ir orumas. Kamerose, kuriose pareiškėjas gyveno (Nr. 3, 4, 7), veisėsi parazitai ir graužikai, neužsidarė langai, dėl to žiemą būdavo šalta, kamerose buvo fekalijų smarvė, prastas apšvietimas. Pareiškėjo įsitikinimu, kameroje vienam asmeniui tenkantis plotas turėjo būti bent 5 kv. m be baldų.
Pareiškėjo teigimu, kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos ir pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, ją vertina 5 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu laisvės atėmimo bausmės neatliko kamerų tipo patalpose, gyveno būriuose / brigadose, kuriose nuteistasis nėra užrakinamas, gali laisvai judėti po patalpas, sanitariniai mazgai yra įrengti atskirai nuo miegamųjų patalpų.
Dėl kamerose besiveisiančių, kaip teigia pareiškėjas, parazitų ir graužikų pažymėjo, jog kenkėjų naikinimas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atliekamas 2 kartus per mėnesį uždarosios akcinės bendrovės „Utenos deratizacija“, taip pat papildomai, jeigu kenkėjai būna pastebimi ir apie tai nuteistieji praneša savo būrio Resocializacijos skyriaus specialistui.
Dėl pareiškėjo netenkinančių langų atsakovės atstovas pažymėjo, jog daugumoje kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jie buvo plastikiniai, o keliose kitose tvarkingi mediniai.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nesutiko su pareiškėjo pozicija dėl fekalijų kvapo gyvenamosiose patalpose, pastebėjo, jog sanitariniai mazgai yra įrengti ne prie jų, todėl iš jų kvapas negalėjo sklisti. Šiuos pareiškėjo teiginius vertino kaip abstrakčius, todėl atmestinus.
Dėl temperatūros patalpose nurodė, jog patalpos yra šildomos centralizuotai, tai užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą. Pažymėjo, jog, išreiškus poreikį, nuteistiesiems yra išduodami elektriniai šildytuvai. Tačiau pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, jog būtų kreipęsis į administraciją dėl šildytuvo išdavimo ir jis jam būtų nepagrįstai neišduotas.
Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu patalpų apšvietimu, atsakovės atstovas nurodė, jog patalpų apšvietimą užtikrina stiklo langai ir dirbtiniai šviesos šaltiniai (liuminescencinės ir LED lemputės).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas nesutinka su pareiškėjo prašymu priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Skundą vertina kaip nepagrįstą ir prašo jį atmesti visa apimtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos neteisėtų veiksmų, jam neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, jų pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikęs išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami kalinamam asmeniui (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių (elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius ir jo sveikatos būklė). Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas skunde žalą kildino iš to, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi parazitai ir graužikai.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos ir saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje turi būti atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, o nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą reglamentuoja Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2016 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. V-1045 redakcija).
Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė ir kartu pateikė duomenis, kurie patvirtino, jog ginčo laikotarpiu pataisos namai su UAB „Utenos deratizacija“ buvo sudarę sutartį, kurios pagrindu įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (b. l. 51–56), taip pat UAB „Utenos deratizacija“ atliktų paslaugų aktus, iš kurių matyti, kad ginčo laikotarpiu pataisos namų-atvirosios kolonijos patalpose buvo atliekami monitoringo ir kenkėjų naikinimo darbai (b. l. 58–70).
Teismas, vertindamas aplinkybių visumą, susijusią su pareiškėjo teiginiais dėl kenkėjų egzistavimo įkalinimo įstaigos patalpose, taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad patalpose buvo kenkėjų ir graužikų, nedetalizavo, kokiu metu ir kokiose konkrečiose patalpose jų buvo, ir kad dėl pastarųjų kreipėsi į administraciją ar patyrė fizinių nepatogumų. Atitinkamai, byloje esant duomenų, patvirtinančių nuolatinę patalpų priežiūrą, vykdomus teisės aktų reikalavimus atitinkančius kenkėjų stebėjimus ir naikinimą, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK tinkamai vykdė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 reikalavimus ir organizavo kenkėjų (tarakonų) monitoringą ir naikinimą.
Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti ir valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog, jo vertinimu, įkalinimo įstaigoje vienam asmeniui turėtų tekti 5 kv. m gyvenamojo ploto neįskaičius baldų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ (toliau – Įsakymas dėl minimalaus ploto) 2.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose yra 3,1 kv. m, o pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m. Tokie pat dydžiai yra numatyti ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, susijusius su pareiškėjo laikymu įkalinimo įstaigoje, ir pažymėjo, jos visą ginčo laikotarpį pareiškėjas nebuvo laikomas kamerų tipo patalpose, bet buvo paskirtas atlikti bausmę kamerinio tipo gyvenamosiose patalpose, t. y. pareiškėjas galėjo laisvai judėti po pataisos namus.
Išanalizavus Pravieniškių PN-AK kartu su atsiliepimu pateiktus duomenis, atspindinčius pareiškėjo laikymą įkalinimo įstaigoje, nustatyta, jog ginčo laikotarpiu (nuo 2021 m. balandžio 2 d. iki 2022 m. birželio 7 d.) pareiškėjas buvo laikomas 21 ir 16 būriuose, 7, 4, 11 ir 3 brigadose. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui visą šį laikotarpį buvo užtikrinamas nuo 4,37 kv. m iki 7,49 kv. m gyvenamasis kamerinio tipo gyvenamosios patalpos plotas (b. l. 39, 43). Įvertinus šiuos duomenis, konstatuotina, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinamas didesnis nei numatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas tiek kamerų, tiek bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjo teiginys, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas, atėmus baldų užimamą plotą, laikomas nepagrįstu, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismas, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgdamas į tai, jog ploto pažeidimas šiuo atveju nebuvo nustatytas, teismas neturi pagrindo vertinti aplinkybės, susijusios su gyvenamosios patalpos apstatymu baldais.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamos oro temperatūros žiemą, prastos ventiliacijos, netinkamo patalpų apšvietimo.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra numatyta Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietą ir oro temperatūrą pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu. Atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Nurodė, jog perdegusios lemputės iš karto yra keičiamos naujomis. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl netinkamo apšvietimo, nėra. Taip pat nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteistiesiems išduoda elektrinius šildytuvus ir ventiliatorius. Pažymėjo, jog patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, o sanitariniuose mazguose buvo įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti patalpų vėdinimo normų pažeidimų.
Pareiškėjas skunde teigė, jog gyvenamosiose patalpose dėl prastos ventiliacijos buvo jaučiamas fekalijų kvapas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog sanitariniai mazgai buvo įrengti ne gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Atitinkamai pažymint, jog pasirūpinti higiena, tvarkyti ir valyti gyvenamąsias patalpas yra numatyta jose gyvenantiems asmenims.
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių būtų teikęs prašymus ar skundus atsakovės atstovui ginčo laikotarpiu. Skunde teismui pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, vėdinimas, apšvietimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minėtų neatitikčių patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl netinkamo apšvietimo, oro temperatūros ir kitų veiksnių pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
Byloje nustatęs, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę pataisos namams laikantis teisės aktų ir higienos reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (padarinius, kilusius pareiškėjo emocinei būklei) ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Daroma išvada, kad nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. V. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.