- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-09-26
- Bylos Nr.
- e2-1889-476/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01603-2017-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irena Narbutienė
- Atsakovas
- L. B.
- Kategorijos
Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja Irena Narbutienė, spręsdama ieškovo bankrutavusios UAB „Agromas“ atstovo bankroto administratoriaus UAB „Reniva“ ieškinio dėl administravimo išlaidų priteisimo, pareikšto atsakovui L. B., priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas padavė teismui ieškinį, prašydamas priteisti iš atsakovo L. B. 3630 Eur administravimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinį atsisakytina priimti.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris suteikia galimybę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto konstitucinio teisminės gynybos prieinamumo principo, yra ne kartą nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, jog teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.
CPK 1 straipsnyje yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Tokia pat nuostata suformuluota Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ)ū 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.
ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Vadovaujantis ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalimi ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą.
Ieškinį ieškovas reiškia ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, kurioje išimtinis teismingumas nėra nustatytas, o ne ginčija UAB „Agromas“ sudarytus sandorius ar sandorius, priešingus bankrutuojančios įmonės veiklos tikslams pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies nuostata yra taikoma tokiu atveju, kai bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės vardu administratorius reiškia ieškinius ir reikalavimus bankrutuojančios (ar bankrutavusios) įmonės skolininkams, kuriais siekiama sugrąžinti į bankroto turto masę tai, kas buvo nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleista kitiems asmenims, ir tokiu būdu padidinti kreditorių galimybę patenkinti savo finansinius reikalavimus. Kitaip tariant, bankrutuojančios įmonės buveinės vietos teismui yra teismingi ginčai, kurie tiesiogiai yra susiję su įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, turtinėmis teisėmis ir pareigomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-168-943/2015). Tuo tarpu ieškinys dėl reikalavimų priteisti bankroto administratoriaus turėtas bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar savininko yra reiškiamas pagal atsakovo, t. y. bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės vadovo ar savininko gyvenamąją vietą. Ieškovas pateikdamas teismui ieškinį nurodė, kad L. B. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškinys, pareikštas ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu, turi būti nagrinėjamas pagal bendrąsias teismingumo taisykles ieškinį pareiškiant pagal CPK 29 straipsnį, t. y. pagal atsakovo L. B. gyvenamąją vietą, o ne pagal specialaus įstatymo, reglamentuojančio įmonių bankroto procesą, reglamentavimą, todėl ieškovo ieškinį atsakovui L. B. atsisakytina priimti kaip neteismingą Raseinių rajono apylinkės teismui (CPK 137 str. 2 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 137 str. 2 d. 2 p., 5 p., 290-292 str.,
nutaria:
atsisakyti priimti ieškovo bankrutavusios UAB „Agromas“ atstovo bankroto administratoriaus UAB „Reniva“ ieškinį dėl administravimo išlaidų priteisimo, pareikštą atsakovui L. B..
Ši nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Šiaulių apygardos teismui, jį paduodant per Raseinių rajono apylinkės teismą.