Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalių pagrindu, T. V. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta bausmė subendrinta taikant dalinį bausmių sudėjimą su Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi paskirtos neatliktos bausmės dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta neatliktos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė T. V. skirta laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos – 2014 m. gruodžio 4 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. V. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 5 d. 21 val. iki 2014 m. liepos 6 d. 2 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) tvenkinio, pagrobė svetimą - A. Č. 1600 Lt vertės turtą: 1000 Lt vertės motorolerį „Flovester“, bendros 600 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy S Duos (S7562)“ su SIM kortele.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai T. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nagrinėjamu atveju prielaidų daryti išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam T. V. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad T. V. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas, būdamas teistas už nusikaltimus nuosavybei, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nusikalto teistumui neišnykus, baustas administracinėmis nuobaudomis. Taip pat atsižvelgė į tai, kad T. V. prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, neigiamai vertina savo poelgį, neginčija nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Iš bylos duomenų matyti, kad T. V. būdamas anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, už kuriuos teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka, padarė naują tyčinį nusikaltimą, todėl vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Tai reiškia, kad laisvės atėmimas yra tipinė bausmė recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, o ne laisvės atėmimo bausmė, skiriama išskirtiniais atvejais, kuriuos teismas privalo motyvuoti.

Ir nors nuteistasis T. V. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad T. V. būdamas jauno amžiaus yra teistas 5 kartus, neišnykus teistumui padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą, nedirba, yra nevedęs, eilę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis, nusikalstamą veiką padarė laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu, kad jam už BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams yra aiškiai mažesnė už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį (1 metai 7 mėnesiai 15 dienų) konstatuoja, jog nuteistajam skirta bausmė nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo, ji savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuosprendyje išdėstytas aplinkybes dėl nuteistajam skirtų bausmių bendrinimo, daro išvadą, kad nuteistajam skirtos bausmės subendrintos laikantis bausmių bendrinimo taisyklių, o galutinė paskirta bausmė taip pat nėra per griežta.

Nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmes neįvertino, jog jis prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas, teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo argumentais nesutinka, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas skirdamas bausmes minėtą aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir atsižvelgė skirdamas bausmę. Skunde taip pat nurodo, kad jis yra jauno amžiaus ir buvimas laisvės atėmimo įstaigoje jam nepadeda pasitaisyti. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, ypatingai atsižvelgdama į nuteistojo asmenybę, jam taikytų bausmių ir nuobaudų pobūdį bei kiekį, daro išvadą, kad kitos rūšies bausmės skyrimas nuteistajam pažeistų teisingumo principą, bei nepasiektų bausmėms keliamų tikslų. Teismas pažymi, kad tai, jog nuteistasis savo gyvenimo būdu pablogino savo ir savo šeimos padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių, pasekmė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes konstatuoja, jog apylinkės teismas nagrinėdamas T. V. baudžiamąją bylą ištyrė visas bylai svarbias aplinkybes, įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas baudžiamojo proceso teisės normų, skirdamas bausmę atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, jo aplinkybes ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, taip pat galutinę bausmę, kuri nėra per griežta, dėl to švelninti jos ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais nėra pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.