Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-06-28 · Civilinė byla Nr. 2A-963-560/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-28
Bylos Nr.
2A-963-560/2011
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-02331-2009-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius, Dainius Rinkevičius
Ieškovas
V. R.
Atsakovas
AB „Vievio paukštynas“
Civilinė byla Nr. 2A-963-560/2011Teisminio proceso Nr. 2-48-3-02331-2009-7Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 11.9.5.; 11.9.6.; 121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Tatjanos Žukauskienės , Algirdo Auruškevičiaus ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Rūtai Miltinytei,dalyvaujant apeliantui V. R.,atsakovo atstovui adv. Romui Sadauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui AB „Vievio paukštynas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. R. pateikė ieškinį, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo AB „Vievio paukštynas“ elektromonterio pareigų pagal DK 129 straipsnio 2 dalį neteisėtu; pripažinus atleidimą neteisėtu, grąžinti jį į darbą toms pačioms pareigoms nuo atleidimo dienos; priteisti iš atsakovo AB „Vievio paukštynas“ vidutinį darbo užmokestį (3082,03 Lt) už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo spendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo AB „Vievio paukštynas“ neišmokėtą išeitinės pašalpos dalį 416 Lt už visą uždelstą laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisti iš atsakovo AB „Vievio paukštynas“ 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad 2006-12-04 pradėjo dirbti elektromonteriu pagal terminuotą darbo sutartį AB „Vievio paukštynas“, vėliau ši sutartis buvo pakeista į neterminuotą. AB „Vievio paukštynas“ 2009-04-28 darbuotojų konferencijos metu buvo svarstyti klausimai dėl darbo užmokesčio sumažinimo ir kolektyvinės sutarties pakeitimų bei buvo nuspręsta nuo 2009-05-01 sumažinti darbuotojams 12 % darbo užmokestį. Bendrovės personalo skyriaus vadovė 2009-05-13 įteikė ieškovui pranešimą apie atlyginimo mažinimą, datuotą 2009-05-01. Ieškovas atsisakė pasirašyti šį pranešimą motyvuodamas tuo, kad pranešimas pateiktas, pažeidžiant DK reikalavimus. Nepaisant to, ieškovas 2009-05-14 gavo pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą, kuriame nurodyta, kad ieškovas nesutinka su vykdomais kolektyvinės sutarties pakeitimais dėl darbo užmokesčio sumažinimo, tuo nusižengė AB „Vievio paukštynas“ darbo tvarkos taisyklėms, todėl nuo 2009-07-14 su juo bus nutraukta darbo sutartis pagal DK 129 straipsnio 2 dalį nuo pranešimo įspėjimo įteikimo dienos. Darbo sutartis buvo nutraukta 2009-07-14. Ieškovas su atleidimu iš darbo nesutiko, nes: 1. kolektyvinės sutarties pakeitimai, priimti AB „Vievio paukštynas“ darbuotojų 2009-04-28 konferencijos metu, iš esmės pablogina darbuotojų padėtį, todėl laikytini negaliojančiais (DK 4 str. 4 d; 61 str. l d.); 2), pranešimas apie naują darbo apmokėjimo sąlygą, darbo užmokesčio sumažinimą jam buvo įteiktas 2009-05-13, jame buvo nurodyta, kad nuo 2009-05-01 bus 12 % mažinamas jo atlyginimas, o tai prieštarauja DK 203 straipsnio nuostatoms, nes pažeistas vieno mėnesio įspėjimo terminas; 3) įspėjime dėl atleidimo iš darbo nėra nurodytos konkrečios svarbios darbo sutarties nutraukimo priežastys, o darbdavys gali atleisti darbuotoją tik dėl tos svarbios priežasties, kurią jis nurodė įspėjime apie atleidimą iš darbo, nes atleidimas kitu pagrindu laikytinas atleidimu iš darbo be įspėjimo; 4) atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, nepasiūlė jam kito darbo, tačiau priėmė dar du darbuotojus. Neteisėtai atleidus ieškovą iš darbo, jam buvo padaryta neturtinė žala, nes dėl tokių darbdavio veiksmų, jis patyrė nepatogumų, pažeminimą bei dvasinį sukrėtimą, ko pasėkoje pablogėjo jo sveikata, todėl prašė teismo priteisti jam iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Vievio paukštynas“ su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog pakeičiant kolektyvinę sutartį nebuvo pabloginta AB „Vievio paukštynas“ darbuotojų padėtis, kadangi nei DK, nei kiti įstatymai iš esmės nedraudžia mažinti darbo užmokestį. Tuo tarpu, jau kovo mėnesį buvo svarstytas darbo užmokesčio mažinimas darbuotojams, buvo nuspręsta sumažinti darbo užmokestį, nes kitu atveju bendrovei tektų atleisti iš darbo nemažai darbuotojų. Taip pat buvo nutarta per artimiausias tris dienas informuoti darbuotojus apie numatomas keisti apmokėjimo sąlygas, kolektyvinės sutarties pakeitimus apsvarstyti cechuose ir kituose įmonės struktūriniuose padaliniuose bei informaciniame stende paskelbti apie šaukiamą konferenciją ir jos darbotvarkę. Tokiu būdu dar 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje visi įmonės darbuotojai buvo informuoti apie tai, kad bus sumažintas darbo užmokestis, todėl ieškovo teiginiai, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie darbo užmokesčio sumažinimą, yra nepagrįsti. Jie buvo informuoti tiek žodžiu, tiek bendrovės informaciniuose stenduose raštu. DK 203 str. nustato 1 mėnesio terminą pranešimui apie darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Tačiau tokio pranešimo formos teisės aktai nenustato ir nėra reikalaujama, kad tokį pranešimą pasirašytų darbuotojas, toks pranešimas gali būti bendrovės informaciniuose stenduose skelbiamas darbdavio atitinkamas raštas, informuojantis darbuotojus apie darbo apmokėjimo sąlygų keitimą. Ieškovas tikrai žinojo apie blogą ekonominę – finansinę situaciją bendrovėje, kadangi jau nuo 2009 metų pradžios bendrovėje pradėtos diskusijos su darbuotojais, kaip padėti bendrovei išsilaikyti. Jeigu darbuotojas nesutinka su būsimomis darbo apmokėjimo sąlygomis, darbdavys gali pradėti vykdyti darbuotojo atleidimo iš darbo pagal DK 129 str. procedūrą. Ieškovas žinojo, kad buvo pakeista kolektyvinė sutartis, buvo nutarta dėl bendrovės blogos ekonominės padėties sumažinti darbo užmokesčius, tačiau jis nesutiko su darbo užmokesčio sumažinimu ir žinojo, kad tokiu atveju jis gali būti atleistas iš darbo. Ieškovo atleidimas niekaip nesusijęs su jo, kaip darbuotojo, padarytais darbo drausmės pažeidimais. Tuo tarpu atsakovas nepažeidė DK 120 str. 3 d., kuris nustato imperatyvą, jog sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Ieškovas nepasirašė ir kategoriškai nesutiko, jog jam būtų sumažintas darbo užmokestis, todėl iki pat darbo sutarties su juo nutraukimo darbo užmokestis jam nebuvo sumažintas. Atsakovas ieškojo galimybių perkelti ieškovą į kitą darbą, tačiau tuo laikotarpiu nebuvo nė vienos laisvos darbo vietos, todėl joks pasiūlymas ir nebuvo pateiktas. Įstatymas nenustato pareigos sukurti naujos darbo vietos, o laisvų darbo vietų bendrovėje nebuvo. Atsakovas nesutiko su neturtinės žalos atlyginimu bei kitų išmokų sumokėjimo, kadangi ieškovo atleidimas iš darbo buvo teisėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatavo, kad atsakovo finansinė padėtis 2009 metais nebuvo gera, 2008 metu įmonė baigė nuostolingai, įmonei teko imtis priemonių, todėl darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygos buvo keičiamos, esant svarbioms priežastims. AB „Vievio paukštynas“ 2009-02-26 buvo priimta 2009 metų kolektyvinė sutartis, kuri, be kitų sąlygų, reglamentavo ir darbo apmokėjimo tvarką, su kuria pasirašytinai buvo supažindintas ir ieškovas. Teismas konstatavo, jog atsakovo pasirinktas darbuotojų informavimo apie naujas darbo apmokėjimo sąlygas (kolektyvinės sutarties pakeitimus apsvarstant cechuose ir kituose įmonės struktūriniuose padaliniuose bei informaciniame stende paskelbiant apie šaukiamą konferenciją ir jos darbotvarkę) yra tinkamas ir neprieštaraujantis teisės aktams. Taip pat teismas nustatė, jog darbo apmokėjimo sąlygos buvo pakeistos nuo 2009-05-01, o darbuotojai informuoti apie pakeitimus jau nuo 200-03-24, t.y. nepraleidus įstatymo numatyto vieno mėnesio termino. Teismo vertinimu, ieškovas buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 str., nepažeidžiant 130 str. nuostatų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad per 2010 m. įmonės darbuotojų skaičius ženkliai sumažėjo, buvo konstatuota, kad, atleidžiant ieškovą, įmonėje nebuvo laisvų vietų, į kurias būtų galima jį perkelti. Teismas kritiškai vertino ieškovo argumentus, kad jis nežinojo apie 2009 metų kolektyvinės sutarties 2.15 punktą ir kad pasirašė kitokios redakcijos kolektyvinę sutartį, kadangi iš priedo prie AB „Vievio paukštynas“ 2006 m. kolektyvinės sutarties matyti, kad jis su įmonės kolektyvine sutartimi buvo supažindintas pasirašytinai, o duomenų, kad 2.15 kolektyvinės sutarties punktas buvo keičiamas ar buvo kitokios redakcijos kolektyvinė sutartis teismas neturi, ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, kad darbo apmokėjimo sąlygos buvo pakeistos, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, bei į tai, jog ieškovas nesutiko dirbti pakeistomis sąlygomis, ieškovo reikalavimą pripažinti jo atleidimą neteisėtu teismas atmetė kaip negrįstą. Taip pat buvo atmesti ieškovo reikalavimai dėl grąžinimo į darbą toms pačioms pareigoms, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos priteisimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas V. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2010-06-14 spendimą ir jo ieškinį patenkinti pilnai. Nurodo, kad, priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, iš atsakovo buhalterinių dokumentų seka, kad bendrovė 2008-12-31 dirbo pelningai ir darbuotojų algų mažinimas bei jų atleidimas iš darbo nebuvo reikalingas. Be to, skunde teigiama, kad ieškovo atleidimo iš darbo laikotarpiu nuo 2009-06-19 buvo laisva elektromonterio darbo vieta, tuo tarpu atsakovas, pažeisdamas DK 129 str. 1 d., šios darbo vietos ieškovui nepasiūlė. Pasak apelianto, atleidus jį iš darbo, atsakovas priėmė du žmones į elektromonterių pareigas. Be to, atsakovo pateiktame įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą LR DK 129 str. 1 d. pagrindu nurodyta priežastis negali būti traktuojama kaip svarbi priežastis, atitinkanti minimo kodekso straipsnio reikalavimus. Taip pat apelianto įsitikinimu, AB „Vievio paukštynas“ kolektyvinės sutarties įsipareigojimų vykdymą kontroliuojančios komisijos posėdžio 2009-03-24 data negali būti laikoma tinkamu informavimu pagal DK 203 str., kaip tą neteisingai vertino teismas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tik 2009-04-28 darbuotojų konferencija pritarė algų mažinimui ir tik šią datą jau būtų galima laikyti informavimo apie darbo sąlygų pakeitimą pradžia, bet toks skelbimas informaciniame stende nebuvo pakabintas. Tokiu būdu buvo pažeistas DK 203 str. Apeliantas teigia, kad jam nežinomomis aplinkybėmis 2009 m. kolektyvinėje sutartyje atsirado 2.15 punktas, kuriuo rėmėsi tiek atsakovas, tiek ir teismas. Teismas nesiaiškino šio sutarties punkto kilmės, todėl ieškovas savo iniciatyva kreipėsi į prokuratūrą dėl galimai suklastoto dokumento. Be to, teismas nereagavo į jo teikiamus prašymus ir neišreikalavo iš atsakovo pažymos apie ieškovo vidutinį darbo užmokestį už 2009 m. ir taip pažeidė CPK 415 str. 1 d.

Atsiliepimas

Atsakovas AB „Vievio paukštynas“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog apeliantas klaidingai vertina įmonės veiklą, nes pateikti dokumentai patvirtina sunkią įmonės finansinę padėtį, patiriamus didelius nuostolius. Sunki bendrovės finansinė padėtis ieškovui nėra ir nebuvo naujiena, todėl, pasak atsakovo, Trakų rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygos buvo keičiamos esant svarbioms priežastims. Pažymi, kad ieškovas iki šiol būtų dirbęs AB „Vievio paukštynas“, jeigu būtų sutikęs dirbti pakeistomis darbo apmokėjimo sąlygomis. Jam nesutikus, į jo vietą buvo priimtas A. Č., kuris sutiko dirbti gaunant 1 600 Lt darbo užmokestį. Kitų laisvų darbo vietų įspėjimo laikotarpiu, t.y. nuo 2010-05-14 iki 2010-07-14, nebuvo. Apelianto minimas E. U. buvo priimtas 2009-08-24 į mirusio darbuotojo vietą. Nurodo, jog ieškovas žinojo, kad buvo pakeista kolektyvinė sutartis, nutarta dėl bendrovės blogos ekonominės padėties sumažinti darbo užmokesčius, nesutiko su darbo užmokesčio sumažinimu ir žinojo, kad tokiu atveju jis gali būti atleistas iš darbo. Ieškovo atleidimas niekaip nesusijęs su jo, kaip darbuotojo, padarytais darbo drausmės pažeidimais. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovo teiginiai, jog atsakovas neįrodė, kad skelbimas apie darbo užmokesčio sumažinimą tikrai kabojo informaciniame stende ir kad ieškovas minėtą skelbimą skaitė, yra nepagrįsti, nes AB „Vievio paukštynas“ dirba didelis skaičius darbuotojų, jų interesus gina dvi profesinės sąjungos, tad jeigu minėto skelbimo iš tiesų nebūtų buvę, įmonėje būtų kilęs visų darbuotojų nepasitenkinimas. Apdairus ir rūpestingas darbuotojas turi pareigą domėtis ta informacija, kuri viešai pateikiama visiems įmonėms darbuotojams. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti LR DK 203 str. 1 d. pažeidimo. Taip pat nebuvo pažeisti LR DK 120 str. 3 d. reikalavimai, kadangi iki pat darbo sutarties su ieškovu nutraukimo darbo užmokestis V. R. nebuvo sumažintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.), bei darbo kodekso materialines teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta, todėl sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 326 str. 1 p. 1 d.).

Bylos ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad ieškovas V. R. pas atsakovą AB „Vievio paukštynas“ dirbo nuo 2006-12-04. AB „Vievio paukštynas“ 2009-04-28 darbuotojų konferencijos metu buvo nutarta pakeisti kolektyvinę sutartį, t.y. nuo 2009-05-01 iki 2009-08-31 (4 mėnesių laikotarpiui) sumažinti darbo užmokestį: direktoriams – 20 proc., darbuotojams – 12 proc.. 2009-04-28 buvo priimtas kolektyvinės sutarties pakeitimas, kuriuo remiantis ieškovui buvo įteiktas darbo sutarties pakeitimas ir kurį ieškovas atsisakė pasirašyti. Ieškovui buvo įteiktas 2009-05-14 pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą, kuriame nurodyta, kad su ieškovu nuo 2009-07-14 bus nutraukta darbo sutartis, kadangi jis nesutinka su darbo užmokesčio sumažinimu, nepasirašo darbo sutarties pakeitimo, tuo nusižengdamas AB „Vievio paukštynas“ darbo tvarkos taisyklėms. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta 2009-07-14 LR DK 129 str. 1 d. pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, konstatavo, jog dėl atsakovo sunkios finansinės padėties, t.y. dėl svarbių priežasčių, bendru sutarimu įmonėje buvo pakeistos darbo užmokesčio sąlygos; ieškovas apie darbo užmokesčio sumažinimą buvo informuotas nepažeidžiant DK 203 str. reikalavimų; taip pat nebuvo pažeista DK 130 str. numatyta tvarka informuoti darbuotoją apie ketinimą nutraukti darbo sutartį DK 129 str. 1 d. pagrindu; be to nebuvo galimybės ieškovo perkelti į kitą darbą (kitas pareigas). Dėl šių aplinkybių teismas priėjo išvados, kad darbo sutartis buvo nutraukta teisėtai, nepažeidžiant LR DK 129 str. nuostatų.

Pagal LR DK 129 str. 1 d., 2 d. darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, taip pat ekonominių technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, kai negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, apie tai įspėjus darbuotoją DK 130 str. nustatyta tvarka. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, iš byloje esančių tinkamai patvirtintų AB „Vievio paukštynas“ finansinių dokumentų bei atsakovo paaiškinimų matyti, kad įmonė 2008-2009 metais susidūrė su dideliais finansiniai sunkumais: 2008 metais bendrovė patyrė 6 495 000 Lt nuostolių (t. 1 b.l. 102), o 2009-04-30 atsakovas jau buvo patyręs 1 070 351 Lt nuostolį (t. 1 b.l. 100). Įmonėje buvo sprendžiamas klausimas dėl susidariusios sudėtingos finansinės situacijos. Buvo nutarta sumažinti darbo užmokesčio išlaidas, nes priešingu atveju tektų atsisakyti dalies gamybos, atleisti daug darbuotojų. Įvertinus šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygos buvo keičiamos, esant svarbioms priežastims. Bylos duomenimis nustatyta, kad įmonėje 2009-02-26 buvo priimta bei darbuotojų konferencijos patvirtinta 2009 m. kolektyvinė sutartis, sudaryta tarp darbdavio – atsakovo AB „Vievio paukštynas“ ir bendrovės darbuotojų kolektyvo, kurį atstovauja dvi veikiančio profesinės sąjungos. Kolektyvinė sutartis reglamentavo darbo, darbo apmokėjimo ir kitas socialines ir ekonomines sąlygas ir buvo taikoma visiems šios įmonės darbuotojams, taip pat ir ieškovui, kuris iki šios bylos nagrinėjimo teisme nereiškė pretenzijų dėl 2009 m. tinkamai priimtos kolektyvinės sutarties sąlygų. Iš 2009-02-26 darbuotojų konferencijos protokolo matyti, kad dar prieš patvirtinant 2009 m. kolektyvinę sutartį, buvo apžvelgta ekonominė-finansinė situacija bendrovėje (t. 1 b. l. 73-75). 2009-03-24 kolektyvinės sutarties įsipareigojimų vykdymą kontroliuojančios komisijos, kurią sudaro tiek darbdavio atstovai, tiek ir darbuotojų atstovai, posėdžio metu buvo apsvarstytas 2009 m. kolektyvinės sutarties pakeitimo klausimas (t. 1 b.l. 76-77); buvo nutarta 2009-04-28 sušaukti įmonės darbuotojų konferenciją, kurioje būtų svarstomas atlyginimų sumažinimas 4 mėnesių laikotarpiui vadovams – 20 proc., darbuotojams (išskyrus 2009 m. išeinančius į pensiją ir uždirbančius mažiau kaip 1 200 Lt) – 12 proc.; taip pat buvo nutarta apie numatomas keisti apmokėjimo sąlygas informuoti darbuotojus, pakeitimus apsvarstyti cechuose ir kituose įmonės struktūriniuose padaliniuose bei informaciniame stende paskelbti apie šaukiamą konferenciją ir jos darbotvarkę. Atsakovo atstovas patvirtino, kad darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygų pakeitimai buvo apsvarstyti darbuotojų bei informacija buvo paskelbta skelbimų lentoje. Apeliantas teigia, kad atsakovas neįrodė šių aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2004, 3K-3-513/2004 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, įvertinus aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes bei tai, kad įmonės darbuotojus atstovauja dvi aktyviai veikiančios profesinės sąjungos, o taip pat tai, kad įstatymas nenumato, jog darbdavys apie darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą turi raštu informuoti kiekvieną darbuotoją pasirašytinai, apeliacinės instancijos teismas laiko įrodytu, kad ieškovas buvo informuotas apie planuojamą darbo užmokesčio sumažinimą dar 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad vieno mėnesio terminas informuoti darbuotojus apie darbo sąlygų pakeitimus turi būti skaičiuojamas ne nuo 2009 kovo mėnesio pabaigos, o nuo 2009-04-28, kuomet buvo sušaukta darbuotojų konferencija ir kuomet buvo pritarta darbo užmokesčio apmokėjimo sąlygų pakeitimui. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš 2009 m. kolektyvinės sutarties bendrųjų sąlygų seka, kad kolektyvinės sutarties pakeitimai, kuriais iš dalies pabloginamos darbuotojų darbo sąlygos bei socialinės garantijos, turi būti apsvarstyti ir patvirtinti darbuotojų konferencijos, todėl įvertinus tas aplinkybes, jog darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas bendrovėje susidarius nepalankiai ekonominei situacijai buvo būtinas išsaugoti įmonės veiklos apimtis, darbo vietas, dėl ko negalėjo būti atidėliojamas, teisėjų kolegijos vertinimu, darbuotojų informavimas dar 2009 m. kovo mėnesio pabaigoje, t.y. daugiau nei vienam mėnesiui iki darbo užmokesčio sumažinimo, atitiko LR DK 203 str. nuostatas, todėl šio DK straipsnio pažeidimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, jog jam pranešimas apie atlyginimo mažinimą buvo įteiktas pavėluotai bei siūloma jį pasirašyti atbuline data, todėl priešingi apelianto teiginiai yra atmetami, kaip nepagrįsti.

Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje nekonstatavo ir LR DK 129 str. nuostatų pažeidimo. Apelianto įsitikinimu, atsakovas pažeidė LR DK 129 str. 1 d., nepasiūlydamas ieškovui kitos laisvos darbo vietos. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2009-06-22 buvo nutraukta darbo sutartis su R. Š., įmonėje ėjusiu elektromonterio pareigas, kurios, nutraukus sutartį, nebuvo panaikintos. Iš to seka, kad atsakovas ieškovo įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu formaliai galėjo ieškovui pasiūlyti šį darbą, tačiau, įvertinus tai, kad tuo metu buvo laisvos analogiškos (t.y. elektromonterio) pareigos, kurias atliko ir ieškovas bei kurias jis atsisakė eiti dėl sumažinto darbo užmokesčio, taip pat įvertinus tai, kad į minimą laisvą darbo vietą vėliau buvo priimtas darbuotojas už ženkliai mažesnį nei ieškovo darbo užmokestį, kartu vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, minimų pareigų nepasiūlydamas ieškovui, nepažeidė LR DK 129 str. 1 d. reikalavimų. Tuo tarpu kiti bylos įrodymai patvirtina, kad per 2009 metus AB „Vievio paukštynas“ ženkliai sumažėjo darbuotojų skaičius (t. 1 b.l. 107), įmonėje nebuvo kuriamos naujos darbo vietos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atleidžiant ieškovą įmonėje nebuvo kitų laisvų vietų (kito darbo), į kurias būtų galima jį perkelti. Apelianto teiginiai, kad jį atleidus buvo priimti du darbuotojai neatitinka tikrovės. Skundžiamame sprendime teisingai nurodyta, kad A. Č. buvo priimtas į darbą atleidus ieškovą, o E. U. (2009-08-17, t.y. kuomet ieškovo ir atsakovo nesaistė darbo teisiniai santykiai bei kai vėl padidėjo darbo krūvis) – kitą darbuotoją R. Š.. Atkreiptinas dėmesys, kad šie asmenys buvo įdarbinti už ženkliai mažesnį nei ieškovo darbo užmokestį, kai tuo tarpu ieškovas ir buvo atleistas iš šių užimamų pareigų, jam nesutikus su darbo užmokesčio sumažinimu.

Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų. Kaip matyti iš 2009-05-14 pranešimo apie darbo sutarties nutraukimą (t. 1 b.l. 84), jame nurodyta atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės dėl darbo sutarties nutraukimo, atleidimo iš darbo data, atsikaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka. Kaip minėta, byloje yra nustatyta, kad darbo užmokestis bendru sutarimu įmonės darbuotojams buvo sumažintas dėl svarbių priežasčių – dėl įmonę ištikusios sunkios finansinės padėties. Darbo užmokesčio sumažinimui pritarė dauguma įmonės darbuotojų (t. 1 b.l. 78). Apie tai, kad įmonė susidūrusi su finansiniais sunkumais, kad bus mažinamas darbo užmokestis, ieškovas žinojo dar iki kolektyvinės sutarties pakeitimo, tačiau su darbo užmokesčio sumažinimu nesutiko, kas ir yra užfiksuota pranešime apie darbo sutarties nutraukimą. Pažymėtina, kad tiek iš 2009 metų kolektyvinės sutarties 2.15 punkto nuostatų, tiek ir iš LR DK 120 str. 1 d. seka, jog darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir sumažinus darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 129 str. klausimas. Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad atsakovui įteikus pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą LR DK 129 str. 1 d. pagrindu, šiam nebuvo žinomos atleidimo priežastys bei aplinkybės, todėl priešingi apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu pranešime apie darbo sutarties nutraukimą nurodymas, kad atsakovo nesutikimas su kolektyvinės sutarties pakeitimu „Dėl darbo užmokesčio sumažinimo“ yra nusižengimas AB „Vievio paukštynas“ darbo tvarkos taisyklėms, yra perteklinis, tačiau jis nedaro šio pranešimo neteisėtu, neatitinkančiu įstatymo reikalavimams. Atsakovas ne vieną sykį patvirtino, kad ieškovo atleidimas iš užimamų pareigų nėra susijęs su jo kaip darbuotojo padarytais darbo drausmės pažeidimas, o darbo sutartis nutraukta būtent dėl to, kad atsakovas nesutiko su atsakovo ir darbuotojų kolektyvo bendru sutarimu sumažintu darbo užmokesčiu.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus pripažinti jo atleidimą iš darbo neteistu bei jį gražinti į darbą toms pačioms pareigoms, pagrįstai rėmėsi AB „Vievio paukštynas“ 2009 m. kolektyvinės sutarties 2.15 punktu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, įvertinus bylos duomenis, nekyla abejonių dėl kolektyvinės sutarties 2.15 punkto įtraukimo į kolektyvinę sutartį aplinkybių. Iš atsakovo bei jo atstovo paaiškinimų bei apelianto papildomai pateiktų rašytinių įrodymų (2010-12-30 prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, 2011-01-31 prokuroro nutarimo atmesti V. R. skundą, 2011-03-10 Trakų rajono apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo 2011-04-08 nutarčių atmesti V. R. skundus), kurie buvo prijungti prie bylos, seka, jog kolektyvinės sutarties 2.15 punktas buvo pasiūlytas įmonėje veikiančių profesinių sąjungų. Šis sutarties punktas buvo apsvarstytas darbuotojų bei jam pritarta priimant kitus kolektyvinės sutarties pakeitimus ir papildymus. Tai leidžia pagrįstai teigti, jog ieškovui buvo žinoma, kad, jam nesutikus su darbo užmokesčio sumažinimu, jis gali būti atleistas iš darbo. Antra vertu, kaip jau minėta, darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, t.y. sumažintu darbo užmokesčiu, vadovaujantis LR DK 120 str. 1 d. nuostatomis, būtų pagrindas spręsti darbo sutarties nutraukimo klausimą LR DK 129 str. 1 d. pagrindu. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų P. R. pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-265/2005).

Aukščiau aptartos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad darbo apmokėjimo sąlygos darbdavio ir darbuotojų kolektyvo bendru sutarimu buvo pakeistos dėl svarbių priežasčių. Apie planuojamą darbo užmokesčio sumažinimą ieškovas buvo informuotas nepažeidžiant numatytų terminų. Jam buvo pasiūlyta sutikti su darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimu, tačiau pastarajam nesutikus, darbo sutartis teisėtai buvo nutraukta LR DK 129 str. 1 d. pagrindu. Teisėjų kolegija neturi teisinio bei faktinio pagrindo nagrinėjamoje byloje konstatuoti LR DK 129 str., 130 str., 203 str. nuostatų pažeidimo, todėl daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo pareikštus reikalavimus atmetė. To nepaneigia ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu ieškovo papildomai pateikti dokumentai. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad apylinkės teismas pažeidė CPK 415 str. 1 d. nuostatas, nes byloje buvo pateikta pažyma apie V. R. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, kurioje taip pat nurodomas apskaičiuotas vienos dienos vidutinis darbo užmokestis.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra. Dėl šių priežasčių ieškovo V. R. apeliacinis skundas atmetamas, o Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Dainius RinkevičiusTeisėjai Tatjana ŽukauskienėAlgirdas Auruškevičius