Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybės įmonės „Turto bankas“ atstovui R. I.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybės įmonės „Turto bankas“ dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, trečiasis asmuo – A. L..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad Butas, kurio bendras buto plotas - 16,1 kv. m, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: A. K. - 2/3 dalys, 10,74 kv. m ploto; Lietuvos Respublikai - 1/6 dalis, 2,68 kv. m ploto; A. L. - 1/6 dalis, 2,68 kv. m ploto. Nuosavybės teisę į Buto dalį ieškovas įgijo paveldėjimo pagrindu, mirus tėvui J. K.. Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į Buto dalį įregistravimo pagrindas - 2017 m. birželio 19 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimas Nr. RS-3463. Lietuvos Respublikos dalies patikėtinis yra valstybės įmonė Turto bankas (toliau – ir Turto bankas). A. L. nuosavybės teisės į Buto dalį įregistravimo pagrindas - 2001 m. vasario 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1160-7. Nurodo, kad Butas negali būti padalijamas natūra, kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, nes neatitiktų teisės aktuose minimalių gyvenamiesiems pastatams nustatytų reikalavimų. Butu nuo 2016 metų nei vienas iš bendrasavininkų nesinaudoja, nedisponuoja, todėl neatlieka jokių investicijų į Butą. Nei ieškovo tėvas, nei ieškovas Bute negyveno. Nuo 1993 metų A. K. gyvena Vilniuje. Jokių Buto panaudos, nuomos, pasaugos sutarčių nebuvo ir nėra sudaręs. Jokio intereso į Butą neturi, o kiekvieną mėnesį turi patirti išlaidas, susijusias su Buto išlaikymu. Už Buto išlaikymą (šildymą) A. L. reguliariai laiku nemokant, kreditorius UAB „Ukmergės šiluma“ ne vieną kartą kreipėsi į teismą. A. L. Buto daliai yra uždėtas areštas, apribota disponavimo teisė nuo 2013 m. lapkričio 27 d. Ieškovas 2017 m. birželio 25 d. kreipėsi į valstybė įmonę (toliau – VĮ) Turto banką, siūlant atidalinti Butą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.70 str. numatytais turto pasidalijimo būdais, tačiau siūlymui buvo nepritarta. Valstybės turto dalis Bute įtraukta į Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą 2018 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 135 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 163 „Dėl Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau- Sąrašas) “ eilės Nr. 14.1.956. Į Turto banką ieškovas kreipėsi šių metų kovo mėn., prašydamas pateikti atsakymą, ar jis, kaip bendraturtis turi pirmenybės teisę pirkti Buto dalį, priklausančią Lietuvos Respublikai. Gautas atsakymas, kad tokios teisės ieškovas neturi. 2019 m. rugpjūčio 12 d. ieškovas buvo pakviestas dalyvauti valstybės turto dalies Bute aukcione. Aukciono dalyvių negrąžinamas registravimo mokestis 60 Eur didina Buto dalies įsigijimo kaštus. Nurodyta pradinė nekilnojamojo turto pardavimo (1/6 Buto dalies) kaina 500 Eur nėra reali. Valstybės Buto dalies likutinė vertė Sąraše - 463,33 eurai. Buto vidutinė rinkos vertė nustatyta 2017 m. birželio 15 d. - 2780 Eur. Reikia įvertinti Buto būklę: esantis regione, 16,1 kv. m ploto, paskutiniame namo aukšte, be virtuvės, vonios ar dušo, apleistas: be santechninių įrenginių, išdaužytu langu, su apdegusiomis grindimis. Ieškovas aukcione nedalyvavo. Aukcionas neįvyko, paskutinės siūlytos kainos nebuvo. Ieškovas į internetinę svetainę www.alio.lt įdėjo skelbimą dėl savo Buto dalies pardavimo kaina, kuri sudaro 50 procentų nuo pradinės valstybės Buto dalies pardavimo kainos, perskaičiavus turimos dalies proporcija, būtent 500,00 eurų*6/3*2*50 proc. = 1000,00 eurų. Niekas neišreiškė susidomėjimo dėl parduodamos Buto dalies pirkimo. 2016 m. rugsėjo 22 d. ieškovas kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę su prašymu perimti ieškovo Buto dalį savivaldybės nuosavybėn. 2016 m. spalio 28 d. Ukmergės rajono meras raštu Nr. (39)18-3742 informavo, kad Ukmergės rajono savivaldybės administracija sutiktų perimti savivaldybės nuosavybėn Butą, jeigu kiti šio buto savininkai sutiktų perduoti neatlygintinai savivaldybės nuosavybėn savo nuosavybės teise priklausančio turto dalį. Tad Buto atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės sutelkimas valstybės rankose ir perdavimas savivaldybės nuosavybėn, atitiktų valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo, disponavimo principus: visuomeninės naudos (socialinių funkcijų atlikimas) efektyvumo, racionalumo (nešvaistomos lėšos nenaudojamo turto išlaikymui), viešosios teisės. Ginčas teisme vyksta dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir CK 4.80 straipsnio 2 dalyje numatytu atidalijimo būdu valstybei būtų perduotos 2/3 Buto dalys, kurios kaip dalinė nuosavybė, ieškovo manymu, yra bevertės (el. b. 1 t. b. l. 1-4; 89-91).

Teismo posėdžio metu ieškovas A. K. papildomai paaiškino, kad 2016 m. kreipėsi į Ukmergės rajono savivaldybę, kuri jo Buto dalies nepriėmė, nes yra keli buto savininkai. Kadangi VĮ Turto bankas prieštarauja dėl kompensacijos, tai buvo patikslintas ieškinys nurodant, kad ieškovui išmokama 0 Eur kompensacija, nusprendė padaryti dovanojimą. A. L. pozicija taip pat tokia, kad reikia butą parduoti. Ieškovas buvo padavęs skelbimą parduoti savo buto dalį, tačiau nebuvo gautas nei vienas užklausimas dėl pirkimo. Kadangi buvo teisiniai ginčai dėl skolų, pvz., iš UAB „Ukmergės šiluma“, nenori pats išmokėti kompensacijos A. L. ir valstybei. Ieškovui priklauso didžiausia buto dalis – 2/3, tačiau teigia, jog neturi galimybių išmokėti kitiems bendrasavininkams kompensacijos už jų buto dalis. Nurodė, kad bandė susitikti su A. L., tačiau labai sudėtinga, kadangi jis atlieka bausmę, reikia rašyti prašymą dėl leidimo susitikti. Ar suinteresuotas asmuo A. L. pareikštų norą įsigyti butą, nežino, todėl siūlė įsigyti valstybei, kaip finansiškai pajėgiai šaliai. Susitikimo su Turto banko atstovais metu, ieškovas minėjo, kad perleistų savo buto dalį neprašydamas kompensacijos, tačiau atstovai teigė, jog negali tokiu būdu perimti turto. Ieškovas nedalyvavo aukcione dėl valstybei priklausančios buto dalies įsigijimo, nes jų nurodyta suma yra per didelė. Ieškovas nurodė, kad dirba įmonėje automatikos techniku. Turi du sūnus, vienas kurių yra nepilnametis. Gyvena santuokoje, sutuoktinė dirba.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras buto plotas - 16,1 kv. m, esantis daugiabučiame name adresu: (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso: A. K. - 2/3 dalys, 10,74 kv. m ploto; Lietuvos Respublikai - 1/6 dalis, 2,68 kv. m ploto; A. L. - 1/6 dalis, 2,68 kv. m ploto (el. b. 1 t., b. l. 7-8). Lietuvos Respublikos dalies patikėtinis yra valstybės įmonė Turto bankas, kuriai Buto patikėjimo teisė yra įregistruota 2017 m. birželio 19 d. palikimo perėjimo valstybei liudijimu Nr. RS-3463. A. L. nuosavybės teisės į Buto dalį įregistravimo pagrindas - 2001 m. vasario 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1160-7. Ieškovo nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas - 2016 m. rugpjūčio 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas Nr. RS-5378. Valstybės turto dalis Bute įtraukta į Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą 2018 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 135 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 163 „Dėl Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ eilės Nr. 14.1.956, kuriame nurodoma 1/6 Buto dalies vertė 463,33 Eur.

Taigi butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso trims bendrasavininkams. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Butu nė vienas iš bendrasavininkų nesinaudoja, butas yra apleistas, tačiau ieškovui nėra niekaip ribojamos jo teisės naudotis ar kitaip valdyti, disponuoti jam priklausančia turto dalimi.

A. K. prašo atidalinti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, perleidžiant ją atsakovei, o atsakovė teigia, kad teisės aktai neleidžia perimti ieškovo turto jo nurodomu būdu, prašo spręsti dėl naudojimosi turto tvarkos nustatymo arba turto atidalinimo natūra.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014; kt.). Taigi prioritetas teikiamas atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, dėl to, skirtingai nei teigia atsakovė, bendraturčiai neprivalo visų pirma svarstyti naudojimosi turto tvarkos nustatymo galimybę.

Bendraturčiai gali patys nustatyti, kokiu būdu atsidalys bendrąją nuosavybę. Jeigu bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, taikomos CK 4.80 straipsnio nuostatos. Pagal šio straipsnio 2 dalį, atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Atidalijimo natūra sąlygos yra daikto dalumas ir neproporcingos žalos daikto paskirčiai išvengimas. Daikto atidalijimui natūra svarbu, ar daiktas gali būti savarankišku teisinių santykiu objektu (pagrindinis). Kitu atveju, teismas gali spręsti, kad atidalijimu natūra daikto paskirčiai padaroma neproporcinga žala.

Nagrinėjamu atveju, sutiktina su ieškovu, kad atidalyti buto natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanoma, nes negalima suformuoti trijų savarankiškų daiktų. Butas, kurio bendras plotas yra 16,10 kv. m., gyvenamasis plotas 11,40 kv. m., priklauso trims savininkams po 1/6 ir 2/3 dalimis. Butas neturi izoliuotų patalpų, kuriomis galėtų naudotis jo savininkai, atsižvelgiant į savo turto dalį. Neįmanoma padalyti ne tik buto bendro naudojimosi patalpų (virtuvės, sanmazgo, koridoriaus patalpų), tačiau ir gyvenamojo ploto, nes tai neatitiktų 2003 m. gruodžio 24 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. 705 statybos techninio reglamento (toliau ir STR) 2.02.02:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 14 p. reglamentuojamų minimalių plotų reikalavimų (naudingas buto plotas 1 žmogui 14 m² ). Išdėstytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad ginčo butas yra nedalus. Dėl to vienintelis galimas atidalijimo būdas šiuo atveju yra gaunant kompensaciją pinigais.

Ieškovas prašo priteisti jo dalį atsakovei, nereikalaudamas už ją kompensacijos pinigais, ir tokiu būdu siekia baigti bendrosios dalinės nuosavybės santykius.

Teismų praktikoje yra įtvirtinta, kad asmeniui, norinčiam įgyvendinti CK 4.80 straipsnio 1 dalyje suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010 m. Nr. 32). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Atidalijant turi būti vadovaujamasi protingumo, proporcingumo ir racionalumo principais.

Nagrinėjamu atveju vienas iš bendraturčių yra valstybė. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juos įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnis). Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatyti principai, vienas iš kurių – viešosios teisės – principas reiškia tai, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, nes būtent per valstybės (savivaldybių) turto santykių reglamentavimą valstybė reguliuoja ūkinę veiklą. Nagrinėjamos bylos kontekste viešosios teisės principas itin aktualus. Jis reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-503/2011).

Ieškovas nurodo, kad valstybė dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisis šių teisinių santykių subjektas, įgyvendinantis atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų – valstybės (savivaldybės) – savitumo ir objekto – valstybės (savivaldybės) turto – specifikos su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikoma CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011; kt.).

Taigi valstybė turtiniuose santykiuose, susijusiuose su valstybės ir savivaldybės turtu, veikia griežtai pagal imperatyvias įstatymo nuostatas ir neturi civiliniuose teisiniuose santykiuose vyraujančio dispozityvumo. Disponavimas valstybei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu atliekamas pagal viešosios teisės principą, specialia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme bei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o CK nuostatos šiems santykiams taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja specialūs teisės aktai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (šio įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyti valstybės turto įgijimo būdai, t. y. valstybė turtą įgyja: 1) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų; 2) gaudama pajamų iš valstybės turto valdymo ir naudojimo; 3) pagal sandorius; 4) paveldėdama turtą; 5) įstatymų nustatyta tvarka paimdama fizinių ir juridinių asmenų, veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtą visuomenės poreikiams; 6) pagal Vyriausybės nutarimą perimdama savivaldybės turtą, jeigu šį turtą valstybei nusprendžia perduoti savivaldybės taryba; 7) paimdama savo nuosavybėn lobį; 8) pagal teismo sprendimą perimdama bešeimininkį turtą ir konfiskuojamą turtą; 9) pagal teismo sprendimą perimdama netinkamai saugomas kultūros vertybes; 10) kitais įstatymų nustatytais būdais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė nustato konfiskuoto, bešeimininkio, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas paimto ar perduoto turto, daiktinių įrodymų, radinių ir valstybei priklausančių lobių perdavimo, apskaitos, įkainojimo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir šio turto, pripažinto atliekomis, nurašymo tvarką.

Valstybės turto dalis Bute įtraukta į Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą 2018 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 135 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 163 „Dėl Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ eilės Nr. 14.1.956. Ši aplinkybė rodo, kad paveldėtu VĮ Turto banko valdomu turtu nebus tenkinami jokie viešieji interesai. 2019 m. birželio 27 d. A. K. gavo pranešimą iš notarės apie vyksiantį valstybės ginčo turto dalies pardavimą (el. b. 1 t., b. l. 92-93). Taigi valstybė stengiasi jai priklausančią turto dalį realizuoti, o tai leidžia teigti, kad iš esmės ji taipogi siekia pabaigti dalinės nuosavybės teisinius santykius.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybė, atsižvelgiant į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą, kaip mažesnės dalies turto savininkė, neturi galimybių šioje byloje pareikšti priešieškinio ieškovui dėl jai priklausančios turto dalies atidalinimo, perleidžiant ją už kompensaciją ieškovui. Tokia išvada darytina, įvertinus valstybės turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvų pobūdį. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina bendrą taisyklę, kad valstybės nekilnojamasis turtas parduodamas šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. viešo aukciono būdu. Kita tvarka valstybės nekilnojamasis turtas kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleistas tik esant šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams. Taigi atidalijus turtą, išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui – valstybei, o tuo pačiu ieškovui priteisiant valstybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas – valstybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes). Nagrinėjamu atveju, valstybė kaip mažesnė turto dalies savininkė iki ieškovui kreipiantis į teismą jau buvo nusprendusi turtą parduoti viešo aukciono būdu, kas suteikia galimybę ieškovui kaip didžiausios turto dalies savininkui atsidalinti bendrąją dalinę nuosavybę su valstybe įstatymų nustatyta tvarka, t. y. dalyvaujant viešajame aukcione. Ieškovas aukcione nedalyvavo dėl, jo vertinimu, nustatytos per didelės turto kainos, negrąžintino aukciono registracijos mokesčio. Remiantis viešai prieinama informacija, šiai dienai valstybei priklausanti 1/6 turto dalis yra būsimų aukcionų sąraše https://www.turtas.lt/lt/valstybes-turto-valdymas/nt-objektai/16-dalis-buto-unikalus-numeris-8196-2003-70130022-plotas-268-kv-m/. Šiuo atveju, teismo vertinimu, visi racionaliausi atsidalinimo būdai nėra išnaudoti. Iš ieškovo išdėstytos pozicijos procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu galima spręsti, kad jis iš esmės siekia valstybei perleisti bevertį, nelikvidų turtą, kuris jam yra finansinė našta (dėl komunalinių mokesčių, ieškovas yra nurodęs, kad nuolat susidaro skolos už butą). Tuo tarpu būtent ieškovas yra didžiausias ginčo Buto dalies savininkas (2/3 buto) ir jis kaip turto savininkas turi ne tik su jam priklausančiu turtu susijusias teises, tačiau ir pareigas (pvz.: rūpintis jo tinkama priežiūra), spręsti dėl jo realizavimo. Šiuo atveju ieškovo kaip privataus asmens interesas negali nurungti viešojo intereso, atsidalinti turtą pačiu racionaliausiu būdu, neperkeliant privačiam asmeniui nereikalingo turto valstybei kartu su jo išlaikymo ir administravimo kaštais. Ieškovas, siekdamas baigti bendrosios dalinės nuosavybės santykius su valstybe turi tai daryti įstatymų, reglamentuojančių valstybės turto disponavimą, nustatyta tvarka.

Šiuo atveju sutiktina su atsakovės pozicija, kad VĮ Turto bankas įgyvendina centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto valdymą (CK 4.109 straipsnis, Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Lietuvos Respublikos centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojo įstatymas nesuteikia jam įgaliojimų įgyti turtą valstybei ieškovo prašomu būdu. Juolab, kad valstybės Buto dalis įtraukta į viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą, dėl to šis turtas ir privalo būti parduodamas būtent viešo aukciono būdu, o ne didinama turto, kurį ketinama realizuoti, dalis bendrojoje dalinėje nuosavybė (pažymėtina, kad turtas priklauso trims savininkams). Kitaip tariant atsakovė negali sukurti naujo valstybės turto įgijimo būdo, kuris neatitiktų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytos tvarkos, dėl to negalėjo perimti ieškovo turto dalies kitu nei įstatyme nustatytu būdu. Kaip minėta, jau yra priimtas Vyriausybės sprendimas parduoti atsakovės turto dalį, kuris patvirtina, kad šio turto neketinama naudoti viešųjų funkcijų vykdymui. Juolab, kad valstybei priklauso mažoji Buto dalis, o darant prielaidą, kad valstybė perims ieškovo 2/3 Buto, atsidalinimas būtų tik santykinis, nes kita 1/6 dalis priklauso trečiajam asmeniui.

Ieškovo argumentas, kad sutelkus didesnę turto dalį vieno savininko nuosavybėje, jį lengviau yra realizuoti, taikoma ir jam, kaip didžiausios turto dalies savininkui, kuris skirtingai nei valstybė turi galimybes įgyti turtą ne tik iš valstybės, tačiau ir iš trečiojo asmens A. L.. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad jis nėra finansiškai pajėgus tai padaryti nėra pagrįsta jokiais bylos duomenimis. Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad jis ir jo sutuoktinė dirba, turi vieną išlaikytinį, taip pat nurodė, kad iš tėvo paveldėjo ne tik šią Buto dalį, tačiau ir sodybą su žemės sklypu. Valstybė pirmame aukcione savo turto dalį pardavinėjo už 500 Eur, kas nelaikytina itin didele suma darbingo amžiaus asmeniui.

Ieškovo bylos nagrinėjimo metu pateiktuose procesiniuose dokumentuose minimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimas Nr. 634 „Dėl Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių patvirtinimo“ 50 punktas. Jame nurodoma, kad, jeigu valstybė paveldi dalį nedalomo turto, atsižvelgiant į turto pobūdį ir kitų įpėdinių poreikius, kiti šio nedalomo paveldėto turto savininkai (įpėdiniai) valstybei kompensuoja pinigais turto dalies, priklausančios valstybei, vertę arba šis turtas pasidalijamas kitais CK 5.70 straipsnyje nurodytais būdais. CK 5.70 straipsnis reglamentuoja įpėdinių paveldėto turto pasidalinimą bendru sutarimu iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre. Dėl to ši teisės norma nagrinėjamam atvejui, kuomet paveldėtas turtas įregistruotas viešame registre, netaikomas.

Ieškovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012, pripažino, kad atidalijimo būdas ginče su Kauno miesto savivaldybe yra galimas, kai bendroji dalinė savivaldybės ir fizinio asmens nuosavybė atidalijama savivaldybei priteisiant fiziniam asmeniui priklausančią bendro daikto dalį, iš savivaldybės priteisiant kompensaciją pinigais. Teismo vertinimu, ieškovo cituojamos bylos faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo bylos. Visų pirma, ieškovo minimoje byloje ginčo buto dalis priklausė savivaldybei, kuri vykdo socialinės paramos funkcijas; butas tikėtinai buvo naudojamas kaip socialinis būstas; jame gyveno tretieji asmenys, dėl to fizinis asmuo – bendrasavininkas, jam priklausančia turto dalimi negalėjo naudotis; bendrasavininkui priklausė mažesnė turto dalis, o savivaldybei teismo sprendimu perleistas turtas, išmokant bendraturčiui kompensaciją pinigais, racionaliai pagrįstas ir tuo, kad jis ir toliau bus naudojamas viešosioms funkcijoms įgyvendinti, be to, savivaldybės taryba nebuvo priėmusi sprendimo dėl šio turto pardavimo viešo aukciono būdu. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju būtent ieškovui priklauso didžioji dalis turto, valstybei priklauso tik 1/6 buto, Vyriausybė yra nutarusi šį turtą parduoti viešo aukciono būdu, jis nebus naudojamas jokioms viešosioms funkcijoms įgyvendinti. Šioms funkcijoms vykdyti turtas negalės būti panaudotas ir perėmus ieškovo turtą, nes atidalinimas būtų tik santykinis, dėl to, kad 1/6 buto liktų trečiojo asmens A. L. nuosavybėje.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, šiuo atveju ieškovo patikslintas ieškinys atmestinas kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Respublikos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalys, 2018 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 135 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 163 „Dėl Viešame aukcione parduodamo valstybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ eilės Nr. 14.1.956), teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 263, 270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovo A. K. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.