Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį (patikslintą ieškinį) atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl įpareigojimo tinkamai skaičiuoti mokestį už šilumos energiją, išvadą teikianti institucija- Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. J. ieškiniu (patikslintu ieškiniu) prašė įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ pateikti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), katilinėje esančio atskiro šalto vandens, skirto karštam vandeniui pašildyti, skaitiklio duomenis bei viso gyvenamojo namo suvartojimo šilumos energijos kiekio duomenis už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d., įpareigoti atsakovą perskaičiuoti nuo 2009 m. sausio 1 d. priskaičiuotą mokestį už ieškovui A. J. priskiriamą šilumos kiekį, skirtą namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir toliau skaičiuoti šį mokestį, atimant karštam vandeniui paruošti sunaudotą energiją, jos kiekį apskaičiuojant pagal faktiškai pašildytą šalto vandens kiekį, kurį fiksuoja katilinėje esantis atskiras šalto vandens skaitiklis, t.y. šalto vandens, skirto karštam vandeniui paruošti, faktiškai pašildytą kiekį dauginant iš norminiais dokumentais nustatyto koeficiento (šiuo metu koeficientas Vilniaus mieste yra 51 kWh). Nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. UAB „Vilniaus energija“ pradėjo skaičiuoti ieškovui mokestį už tiekiamą šilumos energiją, skirtą bendrojo naudojimo patalpų šildymui, nors ieškovui A. J. nuosavybės teise priklausančios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), yra teisėtai atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos ir šildomos elektra, karšto vandens atsakovas UAB „Vilniaus energija“ į šias patalpas netiekia, todėl patalpoms nėra teikiamos jokios UAB „Vilniaus energija“ paslaugos. Ieškovas sutinka su įstatymuose numatyta pareiga išlaikyti bendrajam naudojimui skirtas patalpas, tačiau nurodo, kad skaičiavimai yra netikslūs, neatitinka faktiškai tiekiamos energijos kiekio, taip pažeidžiamos ieškovo kaip vartotojo teisės, todėl UAB „Vilniaus energija“ veiksmai pripažintini neteisėtais ir turi būti nutraukti.

Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu (nuo 2009-01-01 iki 2010-11-12) galiojo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau- Taisyklės), kurių 203 punktas numatė, kad Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaromas tarp šilumos tiekėjo ir butų bei kitų patalpų savininkų. Kai norima sudaryti pirkimo- pardavimo sutartį pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, Taisyklių 203.6 p. nustato, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkai, priėmę sprendimą vadovaudamiesi CK 4.85 str., įgalioja Valdytoją (Administratorių) sudaryti jų vardu šilumos vartojimo pirkimo- pardavimo sutartį pagal šalių individualiai aptartas sąlygas tarp šilumos tiekėjo ir butų bei kitų patalpų savininkų, kurį pasirašo Valdytojo (Administratoriaus) atstovas. Sutartyje šilumos tiekėjas ir šilumos vartotojas privalo aptarti visas sąlygas, numatytas Taisyklių 210 p., numatyti ir pasirinkti suvartoto šilumos kiekio paskirstymo metodą. Ieškovas pagal Šilumos įstatymo 12 str. 2 dalį turėjo galimybę su Valstybine kainų ir energetikos komisija suderinti jų parengtą šilumos paskirstymo metodą ir apmokėjimo už bendro naudojimo patalpų šildymą klausimą suderinti su namo bendraturčiais. Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pasirinko metodą Nr. 4, kuris taikomas kartu su metodu Nr. 5. Nei viename iš šių metodų nenumatyta šilumos tiekėjo pareiga atsižvelgti į įvadinio šalto vandens skaitiklio parodymus. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. O3-121 18.3 punktas nustato, kad prašymas dėl paskirstymo metodo pasirinkimo (pakeitimo) tiekėjui paduodamas prieš mėnesį ne šildymo sezono metu, o nutarimo 18.4 punktas numato tiekėjo teisę atidėti kito paskirstymo metodo taikymą, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, jeigu šalys nesusitarė kitaip.

Išvadą teikiančios Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovai palaikė 2011 m. lapkričio 22 d. komisijos išvadą dėl UAB „Vilniaus energija“ paskaičiavimų, skirstant šilumą patalpoms adresu (duomenys neskelbtini)mieste pagal Šilumos paskirstymo metodus Nr.4 ir Nr.5, patvirtintus Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr.O3-19.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu ieškovo A. J. ieškinį (patikslintą ieškinį) atmetė. Teismas konstatavo, kad, nors ieškovui A. J. nuosavybės teise priklausančios patalpos- kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), yra atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos, tačiau ieškovui išlieka pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kaip viso pastato bendrųjų patalpų bendraturčiui.

Teismas nurodė, kad, remiantis Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėmis, šiuo atveju ieškovas turi galimybę apmokėjimo už bendro naudojimo patalpų šildymo klausimus teisėtai spręsti su gyvenamojo namo bendraturčiais. Atsakovo UAB „Vilniaus energija“ pasirinktas metodas Nr. 4, kuris taikomas kartu su metodu Nr. 5, nenumato šilumos tiekėjui pareigos atsižvelgti į įvardinto šalto vandens skaitiklio parodymus. Kai šilumos pirkimo- pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo- vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. (Taisyklių 1 priedo 61 punktas). Jeigu dalyje patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas). Teismas pažymėjo, kad atsakovo UAB „Vilniaus energija“ taikomas šilumos paskirstymo ir paskaičiavimo būdas atitinka įstatymo reikalavimus, galiojančią tvarką, o patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), suvartotos šilumos energijos paskaičiavimai skirstant šilumą yra pagrįsti, atitinka teisės aktuose nustatytą tvarką.

Teismas konstatavo, kad nesant įstatymo nustatytų pagrindų dėl atsakovo UAB „Vilniaus energija“ įpareigojimo perskaičiuoti nuo 2009 m. sausio 1 d. ieškovui A. J. priskiriamą šilumos kiekį gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų šildymui ir įpareigojimo toliau skaičiuoti šį mokestį, atimant karštam vandeniui paruošti sunaudotą energiją, jos kiekį apskaičiuojant pagal faktiškai pašildyto šalto vandens kiekį, ieškinio ir patikslinto ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas A. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą- ieškovo reikalavimą tenkinti, įpareigoti atsakovą UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti mokestį už šilumos energiją. Nurodo, kad teismas nevertino ieškovo argumentų dėl skaičiavimo metodo pagrįstumo ir ieškinį atmetė remdamasis vien formaliais pagrindais. Teismas neatsižvelgė į ieškovo pateiktus įrodymus, kad pagal UAB „Vilniaus energija“ 2010 m. rugpjūčio 12 d. pateiktą lentelę butų deklaruotas sunaudotas karšto vandens kiekis dažną mėnesį ženkliai neatitinka šalto vandens kiekio prieš šilumokaitį ir dėl to yra iškreipiamas šilumos kiekis, skirtas bendrųjų patalpų šildymui, todėl nebuvo įvertintas faktas, kad ieškovo siūlomu būdu skaičiuojant bendrųjų patalpų šaldymui suvartojamą energiją būtų gaunamas realus ir faktinę situaciją atitinkantis suvartotas šilumos kiekis. Naudojant šalto vandens, skirto karšto vandens paruošimui, skaitiklio duomenis būtų galima nustatyti tikslų karšto vandens paruošimui sunaudotą šilumos kiekį, kuris nepriklausytų nei nuo gyventojų deklaruojamų duomenų, nei nuo kitų aplinkybių ir atitiktų faktiškai sunaudotą šilumos energiją. Siekiant užtikrinti prioritetinius vartotojų interesus turėtų būti taikomas skaičiavimo metodas, kuris yra tiksliausias. Šilumos kiekio paskirstymo metodikomis turi būti siekiama nustatyti, kokį faktinį kiekį sunaudojo kiekvienas vartotojas, tai reiškia, kad, jeigu yra faktiškai įmanoma, turi būti nustatomas kiekis, kuris buvo faktiškai sunaudotas būtent bendro naudojimo patalpoms šildyti, o ne kitoms reikmėms, todėl patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), taikomas šildymo kiekio apskaičiavimo metodas prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo normų reikalavimams ir pažeidžia vartotojų interesus.

Ieškovas A. J. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas turėjo pareigą pirmiausia atsižvelgti į įstatymo, o ne poįstatyminio teisės akto reikalavimus ir tikslus. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, todėl šiuo atveju teismo vykdytas formalusis teisingumas nėra tas teisingumas, kurį teismą įpareigoja vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Teismas neatsižvelgė į prioritetines vartotojų teises ir taip nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Apskaičiuojant šilumos kiekį, skirtą patalpų, o ne vandens šildymui, naudojamas ne realiai karštam vandeniui paruošti sunaudojamas šilumos kiekis, tačiau daug mažesnis, tokiu būdu nuostolius dėl galimai gyventojų neteisingai deklaruojamų duomenų ar karšto vandens netinkamo eksploatavimo perkeliant visiems namo gyventojams. Yra reikalaujama mokėti ne už faktiškai bendrojo naudojimo patalpoms šildyti sunaudotą šilumos kiekį, tačiau ir padengti skirtumą, susidariusį tarp deklaruojamo karšto vandens kiekio ir realiai sunaudoto. Tokia pozicija neatitinka faktinės situacijos ir vartotojų, kurie nesinaudoja UAB „Vilniaus energija“ paslaugomis, interesų, prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams ir prioritetiniam vartotojų interesų gynimo principui. Nors formaliai skaičiavimai atitinka nurodytą metodiką, tačiau faktiškai toks skaičiavimo būdas pažeidžia vartotojų, atsijungusių nuo centrinio šildymo sistemos, interesus, nes reikalaujama mokėti už nesuteiktas paslaugas. Teismas turėjo pareigą atsižvelgti, kad ginčas kilo tarp šilumos vartotojo ir tiekėjo kaip verslininko, todėl prioritetas turėjo būti suteiktas vartotojo teisei mokėti už faktiškai sunaudotą elektros energiją apginti, o ne formaliam konstatavimui, kad paslaugos tiekėjas nepažeidžia poįstatyminių aktų reikalavimų ir atlieka matematiškai tikslius skaičiavimus. Reikalavimas trečiųjų šalių, kurios nėra dvišalių šilumos energijos pirkimo- pardavimo santykių šalys, sutikimo dėl teisingo apmokėjimo už konkrečiam vartotojui suteiktas paslaugas nepagrįstai apsunkina ieškovo kaip vartotojo teisę ginti savo pažeistą teisę mokėti tik už tai, ką faktiškai sunaudojo, tampa priklausomas nuo kitų bendraturčių valios.

Teismas nevertino ieškovo argumento dėl daromos neigiamos įtakos konkurencijai karšto vandens tiekėjų rinkoje. Teismas nevertino, kad nepaisoma Konkurencijos įstatymo 4 str., kuriuo viešojo administravimo subjektams yra draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams.

Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuos prašė sprendimą civilinėje byloje palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai parinko ir taikė teisės normas ir atsižvelgė į specialiąją šilumos tiekimo veiklos reglamentą. Atsakovas atiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, kad įstatymai nenumato šilumos tiekėjui viename pastate atskirai kiekvienam šilumos vartotojui šilumos paskirstymui taikyti atskirus ar skirtingus metodus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo A. J. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į juos argumentus bei motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.

Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovui A. J. nuo 2008 m. lapkričio 17 d. nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos - kūrybinės dirbtuvės, esančios (duomenys neskelbtini), 48,13 kv. metrų ploto (b.l. 9 - 12). Ieškovui priklausančios patalpos yra atjungtos nuo centrinio šildymo sistemos, tačiau ieškovas tiekia centralizuotą šilumos energiją pastato, kuriame yra atsakovui priklausančios patalpos, bendrojo naudojimo šildymui (b.l. 63). Pastatui (duomenys neskelbtini) šiluma ir karštas vanduo tiekiami iš dviejų individualių šilumos punktų, suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal šilumos punktuose įrengtų įvadinių šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, karštas vanduo tiekiamas vienvamzde karšto vandens tiekimo sistema be cirkuliacijos. Šiluma (duomenys neskelbtini) name paskirstoma pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19, kartu su Šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, patvirtintu Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į byloje esančius įrodymus ir nurodytus ir sprendime nurodytus teisės aktus konstatavo, jog ieškovo taikomas šilumos paskirstymo ir paskaičiavimo būdas atitinka įstatymo reikalavimus, galiojančią tvarką, o atsakovo patalpoms suvartotos šilumos energijos paskaičiavimai skirstant šilumą yra pagrįsti, atitinka teisės aktuose nustatytą tvarką. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, apeliaciniame skunde nurodo, kad butų deklaruotas sunaudotas karšto vandens kiekis neatitinka šalto vandens kiekio prieš šilumokaitį ir dėl to yra iškreipiamas šilumos kiekis, skirtas bendrųjų patalpų šildymui, todėl turi būti nustatomas kiekis, kuris buvo faktiškai sunaudotas būtent bendro naudojimo patalpoms šildyti, o ne kitoms reikmėms, dėl ko patalpoms, esančioms J. (duomenys neskelbtini), taikomas šildymo kiekio apskaičiavimo metodas prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo normų reikalavimams ir pažeidžia vartotojų interesus. Teisėjų kolegija su tokia apelianto argumentacija nesutinka.

Daugiabučiame name gyvenantys asmenys turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo požiūriu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas gyventojas – abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Namo bendrasavininkiui esant atsijungus butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, namo bendrasavininkis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendro naudojimo patalpoms, namo konstrukcijoms šildyti, dalis apskaitytos namui patiektos šiluminės energijos patenka į aplinką, kas yra šiluminės energijos natūralūs nuostoliai. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitos prietaisais apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma bei apmokama. Dalis energijos yra apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų. Kita dalis, kurią sudaro neapmokėtoji kaip vartotojų dalis, turi būti apmokėta tiekėjui kaip namo savininkų. Ši dalis turi būti tarp jų paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrąją šilumos vartotojo pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už pateiktą šilumos energiją. Vadovaujantis to paties Įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Byloje nėra duomenų, kad pastato bendrasavininkiai būtų priėmę sprendimą pasirinkti vieną iš Komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų ar pasitvirtinti minėtos Komisijos sprendimu naują šilumos paskirstymo metodą. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Kaip minėta, karštą vandenį, kaip šilumos energiją, pastatui (duomenys neskelbtini) tiekia atsakovas, iš dviejų individualių šilumos punktų, suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal šilumos punktuose įrengtų įvadinių šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, karštas vanduo tiekiamas vienvamzde karšto vandens tiekimo sistema be cirkuliacijos, o šilumos kiekis karštam vandeniui pašildyti yra 53,55kWh/m³ . Nagrinėjamu atveju šilumos energijos vartotojai nėra įgyvendinę savo teisės pasirinkti šilumos paskirstymo metodo, atsižvelgiant į Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatų 29 punktą, numatantį tipinius atvejus, kada šilumos tiekėjas turi taikyti tam tikrą šilumos paskirstymo metodą, todėl buvo taikomi Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 bei 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-14 patvirtinti 4 ir 5 metodai. 2011-11-22 Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija išvada patvirtino, jog atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 171.1 punktą bei šilumos tiekėjo paaiškinimus, kad kitokio atsiskaitymo būdu už suvartotą karštą vandenį, kuris turi būti apskaitomas pagal vartotojų butuose įrengtus karšto vandens apskaitos prietaisus, teisės aktai nenumato, o atsakovas suvartotą šilumos energiją, kai dalis butų yra atsijungę nuo centralizuotai teikiamos šilumos, paskirstydamas pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, kartu šilumos paskirstymo metodu Nr. 5, teisingai atliko skaičiavimus už suvartotą šilumos energiją (b.l. 84-87). Taigi, ginčo namo šilumos vartotojams nepasirinkus skaičiavimo metodo, atsakovas taikė Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 bei 2005-07-22 nutarimu Nr. 03-14 patvirtintus 4 ir 5 metodus. Duomenų apie tai, kad patys vartotojai, priimdami sprendimą bendru sutarimu ar balsų dauguma, pagal Šilumos įstatymo nuostatas suderinę su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija pasirinko šilumos paskirstymo metodą (Šilumos įstatymo 12 str. 2 d., CK 4.75 str. 1 d., 4.85 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009), taip pat būtų pateikę šilumos tiekėjui savo raštišką apsisprendimą ir papildomą informaciją, byloje nėra. Tokio apsisprendimo iš namo bendrasavininkių atsakovas taip pat negavo, papildoma informacija nepateikta. Todėl atsakovas pagrįstai taiko skaičiavimo metodus Nr. 4 ir 5 ir toks vienašališkai parinktas ar pakeistas šilumos paskirstymo metodas pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas yra taikomas teisėtai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas pirmiausia turi atsižvelgti tik į įstatymo, o ne poįstatyminio teisės akto reikalavimus ir tikslus. Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t. y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Šilumos ūkio įstatymas, Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kiti poįstatyminiai teisės aktai. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytomis teisės normomis vadovavosi.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl ieškovo, kaip vartotojo – silpnesniosios šalies, teisių gynimo, nes jam šis statusas netaikytinas. Teisėjų kolegija nurodo, kad vartotojo sąvokos reikšmė energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose yra dvilypė: bendrąja prasme vartotojo sąvoką įstatymų leidėjas vartoja vienai iš energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalių – abonentui – pavadinti, ši sąvoka apima tiek fizinius, tiek juridinius asmenis (CK 6.383 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai CK 6.383 straipsnio 4 dalyje apibrėžta vartotojo sąvoka turi specialią energijos tiekimo teisinių santykių požiūriu reikšmę – ji vartojama vartojimo sutarties šaliai – vartotojui – įvardyti, nustatant, kad kai energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, t. y. abonentas yra fizinis asmuo, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams (vartotojas), energijos pirkimo–pardavimo sutarčiai mutatis mutandis taikomas šio kodekso 6.188 straipsnis ir kiti jo straipsniai, nustatantys vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių ypatumus. Byloje esančiais VĮ Registrų centro duomenimis, ieškovo patalpos įvardytos kaip negyvenamoji patalpa – kūrybinės dirbtuvės. Taigi ieškovas, kaip šilumos energijos vartotojas, nelaikytinas abonentu, kuris energiją perka asmeniniams, savo šeimos ar namų ūkio poreikiams, t. y. vartotoju vartotojų teisės (CK 1.39 straipsnis) prasme ir turinčiu gauti įstatyme nustatytą vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012).

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nevertino, jog nepaisoma Konkurencijos įstatymo 4 str., kuriuo viešojo administravimo subjektams yra draudžiama priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams. Tačiau pirmosios instancijos teismui konstatavus, jog atsakovo šilumos energijos paskaičiavimai skirstant šilumą yra pagrįsti ir atitinkantys teisės aktuose nustatytą tvarką, nebuvo teisinio pagrindo nagrinėti Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimo. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys ir apelianto nurodytos aplinkybės nepatvirtina atsakovą atlikus nesąžiningos konkurencijos veiksmus Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio prasme. Byloje konstatuota, jog atsakovas pagrįstai taiko skaičiavimo metodus Nr. 4 ir 5 ir toks vienašališkai parinktas ar pakeistas šilumos paskirstymo metodas pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas yra taikomas teisėtai, dėl ko nebuvo pagrindo, taip pat sąlygų atsakovo veiksmus kvalifikuoti kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmus, t.y. Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio pažeidimą.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegijos išvardintus motyvus bei įvertinus įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovų apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.