Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad 2024 m. spalio 2 d. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) pareiškėjas padavė skundą dėl policijos darbuotojų veiksmų (toliau – Pirmasis skundas; skundo reg. data 2024 m. spalio 3 d.; reg. Nr. 5-AP-4079). 2024 m. spalio 24 d. iš Departamento gavo raštą Nr. 5-S-35508 (toliau – Pirmasis atsakymas), kuriame iš esmės nurodoma, kad policijos darbuotojų veiksmuose pažeidimų nenustatyta. Pirmajame atsakyme buvo neišnagrinėta reikšminga Pirmojo skundo dalis, tirtos aplinkybės buvo įvertintos neteisingai, taip pat paaiškėjo nauja informacija, kuri nebuvo žinoma iki Pirmojo skundo padavimo, todėl 2025 m. balandžio 22 d. Departamentui padavė pakartotinį skundą su papildoma informacija ir naujais klausimais dėl policijos darbuotojų veiksmų (toliau – ir Antrasis skundas; skundo reg. data 2025 m. balandžio 23 d.; reg. Nr. 5-AP-1705). 2025 m. gegužės 5 d. iš Departamento gavo raštą Nr. 5-S-15123 (toliau – ir Skundžiamas raštas), kuriame iš esmės nurodoma, kad Antrajame skunde skundžiami tie patys, identiški veiksmai, kaip ir Pirmajame skunde, todėl naujas tyrimas atliekamas nebus. Skundžiamas raštas neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl yra naikintinas.

Teigia, kad viešojo administravimo subjektas turi nagrinėti pakartotinį skundą, jei jame pateikiama nauja ir reikšminga informacija arba informacija, leidžianti abejoti ankstesnio sprendimo teisingumu. Ši pareiga apima ir tuos atvejus, kai pakartotinai skundžiamas tas pats veiksmas, tačiau kitu pagrindu (pvz., nurodoma, kad veiksmas pažeidė teisės aktą, kuris nebuvo nurodytas ankstesniame skunde). Skundžiamo rašto pirmoje pastraipoje nurodyta, kad: „vadovaujantis Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų vidaus tarnybos sistemos pareigūnams skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 1V-142 (toliau – Tvarkos aprašas) reikalavimais, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Kauno apygardos skyriuje buvo atliktas patikslinimas dėl Jūsų skundo, reg. 2025 m. balandžio 23 d. Nr. 5-AP-1705, (toliau – Skundas), dėl policijos darbuotojų veiksmų.“ Tai reiškia, kad Departamentas Antrąjį skundą nagrinėjo taikydamas ne administracinę procedūrą, o tarnybinio nusižengimo procedūrą, ir tokiu būdu pažeidė pareiškėjo konstitucinę teisę į gerą administravimą, taip pat pareiškėjo konstitucinę teisę kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją arba teismą.

Pažymi, jog kaip nurodyta šio skundo III skyriuje, Departamentas Antrąjį skundą nagrinėjo taikydamas ne Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ), o Tarnybinių patikrinimų aprašo normas. Tai reiškia, kad Departamentas Skundžiamą raštą parengė nesivadovaudamas įstatymo viršenybės principu ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 3 straipsnio 4 punkte nustatytą reikalavimą. Antrojo skundo III skyriuje „Dėl garso įrašymo nutraukimo“ pareiškėjas nurodė, kad 2024 m. gegužės 2 d. pareiškėjo laisvės apribojimo metu policijos pareigūnė nutraukė jo telefone daromą garso įrašą. Pateikė savo teiginį pagrindžiančius argumentus. Nurodė, kuriuos konkrečius teisės aktus tokia veika pažeidžia. Skundžiamo rašto aštuntoje pastraipoje nurodyta, kad Antrajame skunde „skundžiami tie patys, identiški veiksmai, kuriuos minėjote savo ankstesniame skunde, reg. Nr. 2024 m. spalio 3 d. Nr. 5-AP- 4079, todėl naujas tyrimas atliekamas nebus“. Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes Antrojo skundo III skyriuje skundžiamas naujas, prieš tai neapskųstas veiksmas, kuris nebuvo minimas Pirmajame skunde. Tai patvirtina Pirmojo skundo turinio ir struktūros analizė, iš kurios matyti, kad policijos pareigūnės veiksmas, kuriuo buvo nutrauktas pareiškėjo telefone daromas garso įrašas, nebuvo skundžiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad apie šį policijos pareigūnės veiksmą pareiškėjas sužinojo tik pamatęs incidento vaizdo įrašus, kuriuos gavo praėjus 21 dienai po Pirmojo skundo padavimo, t. y. 2024 m. spalio 23 d., kai Departamento Duomenų apsaugos pareigūnas raštu Nr. 5-S-35447 pareiškėjo atsiprašė ir informavo apie policijos informacinėje sistemoje netikėtai rastus 2024 m. gegužės 2 d. incidento vaizdo įrašus, kurių iki tol policija pareiškėjui nesutiko atsiųsti. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad Pirmojo skundo padavimo metu apie aptariamą policijos pareigūnės veiksmą pareiškėjas negalėjo žinoti, todėl net ir nebūtų galėjęs tokio veiksmo apskųsti. Tai reiškia, kad Antrojo skundo III skyriuje nurodyta informacija Departamentui buvo nauja, toks policijos pareigūnės veiksmas buvo skundžiamas pirmą kartą. Papildomai Departamentui pateikė vaizdo įrašo iškarpą, kurioje priartintas momentas, kai policijos pareigūnė tris kartus spaudžia pareiškėjo telefono ekraną ir yra girdimas garso įrašymo sustabdymo garsas. Visą šią informaciją Departamentui teikė pirmą kartą, tačiau ji nebuvo ištirta. Skundžiamame rašte klaidingai pritaikęs Nurodymo dėl policijos gaunamų dokumentų 1.4.3 papunktį ir klaidingai įvertinęs, kad Antrojo skundo III skyriuje skundžiamas veiksmas buvo apskųstas Pirmajame skunde, Departamentas nesivadovavo objektyvumo principu, neužtikrino pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundo nagrinėjimą ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 1 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 9 punkte nustatytus reikalavimus. Skundžiamame rašte Departamentas nepagrindė savo teiginio, kad Antrojo skundo III skyriuje nurodyta informacija buvo minima Pirmajame skunde. Departamentas nenurodė, kurioje Pirmojo skundo dalyje buvo apskųstas aptariamas veiksmas; kurioje Pirmojo atsakymo dalyje aptariamas veiksmas buvo įvertintas; koks buvo aptariamo veiksmo įvertinimas ir pan. Viena vertus, to nebūtų įmanoma padaryti, kadangi aptariamas veiksmas nebuvo nei apskųstas, nei įvertintas. Kita vertus, jei Departamentas laikosi pozicijos, kad aptariamas veiksmas buvo apskųstas ir įvertintas, jis turi pareigą pagrįsti savo poziciją. Vienas lakoniškas, neindividualizuotas, tikrovės neatitinkantis sakinys negali būti laikomas pakankama argumentacija. Į Antrojo skundo III skyriuje keliamą klausimą Departamentas neatsakė nei aiškiai, nei argumentuotai, nenurodė jokių skundo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių ar motyvų, nesivadovavo išsamumo principu ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 3 straipsnio 5 dalyje, 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytus reikalavimus.

Nurodo, kad antrojo skundo V skyriuje „Dėl neteisėto laisvės apribojimo“ pažymėjo, kad 2024 m. gegužės 2 d. policijos pareigūnės pareiškėjo laisvę apribojo neteisėtai. Nurodė, kuriuos konkrečius teisės aktus tokia veika pažeidžia. Iš Pirmojo atsakymo struktūros ir turinio matyti, kad laisvės apribojimo teisėtumo klausimas jame nebuvo paminėtas. Antrojo skundo 56 punkte nurodė, kad jei Departamentas laikosi pozicijos, kad laisvės apribojimo teisėtumo klausimas Pirmajame atsakyme buvo adresuotas, prašė Departamento nurodyti, kurioje konkrečioje Pirmojo atsakymo dalyje buvo paminėtas laisvės apribojimo teisėtumo klausimas. Departamentas šio prašymo Skundžiamame rašte neadresavo. Atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas laisvės apribojimo teisėtumo klausimą su keturiais kitais Pirmajame skunde keltais klausimais (III skyriaus 15, 16, 17 ir 18 punktai) galimai bandė adresuoti vienu sakiniu Pirmojo atsakymo trečios pastraipos pabaigoje: „Iš vaizdo įrašo konstatuotina, kad pareigūnės K. S. ir E. S. laikėsi jų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, neteisėtų veiksmų Jūsų atžvilgiu ar įgaliojimų viršijimo pareigūnių veiksmuose nenustatyta.“ Toks atsakymas yra nepakankamas ir nepateikia jokių paaiškinimų, neadresuoja konkrečių apskųstų veiksmų, nėra pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nepateikia jokių teisinių pagrindų, kuriais remiantis būtų galima laikyti kiekvieną ginčijamą policijos pareigūnių veiksmą teisėtu. Pirmojo atsakymo antros pastraipos pirmame sakinyje nurodoma, kad policijos veikla yra grindžiama Policijos veiklos įstatymu. Toks teiginys neatitinka tikrovės, nes policijos veikla yra grindžiama ne Policijos veiklos įstatymu, o Policijos įstatymu. Paskutinį kartą šis įstatymas vadintas Policijos veiklos įstatymu 2015 metais. Nuo 2016 metų šis įstatymas pervadintas Policijos įstatymu. Ši aplinkybė pagrindžia tai, kad Departamentas skundų nagrinėjimo neindividualizuoja ir viso labo šabloniškai įklijuoja bene dešimtmečio senumo įstatymines nuostatas, taip tikėdamasis sudaryti įspūdį, kad yra įgyvendinamas VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatytas reikalavimas savo sprendime nurodyti teisinį pagrindą. Pirmajame atsakyme negavęs prašomos informacijos ir neturėdamas galimybės žinoti, ką Departamentas laiko klausimų adresavimu, Antrojo skundo 57 punkte nurodė, kad jei Departamentas laikosi pozicijos, kad laisvės apribojimo teisėtumo klausimas buvo adresuotas Pirmojo atsakymo trečios pastraipos paskutiniame sakinyje, pareiškėjas norėtų pateikti argumentus, kodėl toks aplinkybių įvertinimas buvo neteisingas: pirma, Pirmajame skunde neprašė peržiūrėti incidento vaizdo įrašo ir konstatuoti, ar jame matyti pažeidimų. Departamentas pats sau užsidavė ir atsakė į klausimą, kurio pareiškėjas nekėlė; antra, incidento vaizdo įraše užfiksuota tik nedidelė incidento dalis. Tyrimo metu peržiūrėtas tik vienos pareigūnės mobiliąją vaizdo stebėjimo priemone užfiksuotas įrašas. Kita pareigūnė mobiliosios vaizdo stebėjimo priemonės incidento metu nedėvėjo, o policijos automobilyje įrengtų vaizdo stebėjimo priemonių užfiksuoti įrašai buvo ištrinti. Incidento metu pareigūnės taip pat tikrino, o vėliau ir sulaikė kitą, nesusijusį asmenį, todėl pareigūnių dėmesys incidento metu buvo dalijamas skirtingiems tikslams ir asmenims. Pareigūnės taip pat dažnai atsitraukdavo nuo incidento vietos, tuo metu nebuvo įmanoma girdėti pareigūnių pokalbių ar matyti jų atliekamų veiksmų. Akivaizdu, kad nedidelėje incidento įrašo dalyje negalėjo būti užfiksuoti visi pareigūnių atlikti veiksmai. Tai reiškia, kad kiekvieno skirtingo, ginčijamo veiksmo teisėtumas turėjo būti vertinamas individualiai; trečia, Tarnybinių patikrinimų aprašo 2 punkte nustatyta, kad šio aprašo tikslas – sudaryti sąlygas išsamiai ir nešališkai ištirti pareigūno galimo tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardo pažeminimo aplinkybes, priežastis ir sąlygas, nustatyti kaltus pareigūnus bei siekti tarnybinės drausmės stiprinimo bei tarnybinių nusižengimų prevencijos. Laisvės apribojimo teisėtumo klausimas Pirmajame atsakyme nebuvo nei paminėtas, nei ištirtas. Dėl pareiškėjo laisvės apribojimo nebuvo apklaustos pareigūnės (o jei buvo, jų argumentai nepateikti Pirmajame atsakyme). Pirmasis atsakymas nėra išsamiai parengtas dokumentas ir neatitinka Tarnybinių patikrinimų aprašo 2 punkte nustatyto išsamumo reikalavimo tyrimams; ketvirta, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja informacijos sklaidą ir komunikavimą, atvirumą ir viešumą, atskaitingumą atitinkamai bendruomenei ir sprendimus priimančių pareigūnų atsakomybę už tuos sprendimus, taip pat tai, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d., 2018 m. kovo 8 d. nutarimai). Pirmajame atsakyme nepateikta jokių priežasčių, dėl kurių buvo apribota pareiškėjo laisvė; nedetalizuota, kurį konkrečiai teisės aktą, pareigūnių nuomone, pažeidė ar rengiausi pažeisti; nepateikta jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių pareigūnių veiksmų teisėtumą ar pareiškėjo laisvės apribojimo būtinumą. Lakoniškas teiginys, kad pareigūnų veiksmuose pažeidimų nenustatyta, negali būti laikomas pakankamu pagrindimu konstitucinių laisvių ir teisių paneigimui. Pirmojo atsakymo trečios pastraipos paskutiniame sakinyje nurodyta informacija nei pagrindžia, nei motyvuoja pareiškėjo laisvės apribojimo teisėtumą, todėl šis įvertinimas neatitinka valdžios institucijų ir pareigūnų priimamiems sprendimams keliamo konstitucinio skaidrumo imperatyvo.

Paaiškina, kad Pirmajame atsakyme nėra adresuoti kertiniai Pirmojo skundo klausimai (III skyriaus 1, 15, 16, 17 ir 18 punktai) ir tik selektyviai, savo nuožiūra nuspręsta adresuoti kelis pasirinktus Pirmajame skunde keltus klausimus (pvz., dėl pažymėjimų neparodymo ar kamerų nedėvėjimo). Tokia situacija sudaro galimybes piktnaudžiavimui, kadangi policijos darbuotojų veiksmus vertinantys asmenys gali pasirinkti atsakyti į lengvesnius klausimus, o sunkesnių klausimų gali neadresuoti ar prisidengti šabloniniu atsakymu „pažeidimų nenustatyta“; mobiliosios vaizdo stebėjimo priemonės regėjimo laukas yra ribotas, ji tvirtinama gerokai žemiau akių lygio, sėdint automobilyje ja fiksuojama tik nedidelė priekinio vaizdo dalis ir beveik nefiksuojamas šoninis vaizdas (1 pav.). Vaizdo fiksavimą gali riboti vairas, veidrodėliai, saulės skydeliai, informacinių ir komunikacinių technologijų įrenginiai, ant panelės padėti ar prie stiklų pritvirtinti daiktai, pareigūno kūno dalys, plaukai ir t. t. Garso fiksavimą gali riboti automobilio garsai, pašaliniai asmenys, uniforma ir t. t. Departamentas negalėjo savo įvertinimo grįsti tik mobiliąja vaizdo stebėjimo priemone užfiksuotu įrašu, nes jame nėra užfiksuota visa incidento informacija, iš jo nėra įmanoma nustatyti visų tinkamam skundo išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių; pareiškėjuji suteiktuose incidento vaizdo įrašuose neužfiksuota incidento pradžia. Dėl šio trūkumo teiravausi Departamento Duomenų apsaugos pareigūno, tačiau priežastis, dėl kurios vaizdo įrašuose nebuvo užfiksuota incidento pradžia, nebuvo nustatyta (Departamento Duomenų apsaugos pareigūno 2024 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. 5-S-37524). Jei incidento pradžia nebuvo užfiksuota, incidento vaizdo įrašuose negalėjo būti matomas laisvės apribojimo momentas ir jo teisėtumą galinti pagrįsti informacija. Tai reiškia, kad Departamentas negalėjo grįsti laisvės apribojimo teisėtumo tik incidento vaizdo įrašais ir šį klausimą turėjo ištirti remiantis kitais duomenimis (pvz., apklausiant policijos pareigūnes, liudytojus). Pirmajame atsakyme nenurodytas laisvės apribojimo teisėtumo faktinis pagrindas, šis klausimas kartu su keturiais kitais Pirmojo skundo klausimais (III skyriaus 15, 16, 17 ir 18 punktai) galimai adresuotas vienu lakonišku sakiniu Pirmojo atsakymo trečioje pastraipoje, nepateikiant individualios argumentacijos. Visa su pareiškėjo laisvės apribojimu susijusi informacija yra žinoma tik Departamentui, ji nebuvo nurodyta pareiškėjui atsiųstuose dokumentuose, todėl tiek Pirmasis atsakymas, tiek į jį nukreipiantis Skundžiamas raštas laikytini neteisėtais ir nepagrįstais. Laisvės apribojimo teisėtumo klausimas su keturiais kitais Pirmojo skundo klausimais (III skyriaus 15, 16, 17 ir 18 punktai) galimai adresuotas vienu lakonišku sakiniu Pirmojo atsakymo trečioje pastraipoje. Skundžiamame rašte vienu lakonišku sakiniu nurodoma, kad laisvės apribojimo teisėtumo klausimas buvo minėtas Pirmajame skunde (atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas neteigė, kad šis klausimas buvo išnagrinėtas). Departamentas neišnagrinėjo skundų iš esmės, kiekvienu atveju pateikdavo formalius argumentus, siekiant sudaryti įspūdį, kad skundai nagrinėjami laikantis teisės aktų reikalavimų. Tokiu būdu Departamentas nesivadovavo teisėtumo principu, todėl tiek Pirmasis atsakymas, tiek į jį nukreipiantis Skundžiamas raštas laikytini neteisėtais. Laisvės apribojimo teisėtumo klausimas nebuvo išnagrinėtas nei Pirmajame atsakyme, nei į jį nukreipiančiame Skundžiamame rašte. Departamento atsakymai yra nepakankami ir nepateikia jokių paaiškinimų, neadresuoja konkrečių apskųstų veiksmų. Dėl laisvės apribojimo teisėtumo Departamentas neatsakė nei aiškiai, nei argumentuotai, nenurodė jokių klausimo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių ar konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis buvo remtasi. Departamentas nurodė, kad laisvės apribojimo teisėtumo klausimas jau buvo minėtas ankstesniame skunde, tačiau, paprašius nurodyti, kurioje konkrečioje Pirmojo atsakymo dalyje buvo paminėtas laisvės apribojimo teisėtumo klausimas, Departamentas šio prašymo neadresavo. Rengiant Pirmąjį atsakymą ir į jį nukreipiantį Skundžiamą raštą, Departamentas nesivadovavo išsamumo principu ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 3 straipsnio 5 punkte nustatytą reikalavimą. Skundžiamame rašte klaidingai pritaikęs Nurodymo dėl policijos gaunamų dokumentų 1.4.3 papunktį, Departamentas nesivadovavo objektyvumo principu, neužtikrino pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundo nagrinėjimą ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 1 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 9 punkte nustatytus reikalavimus. Laisvės apribojimo teisėtumo klausimas nebuvo išnagrinėtas nei Pirmajame atsakyme, nei į jį nukreipiančiame Skundžiamame rašte. Departamentas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo laisvės apribojimu; nepateikė jokių priežasčių, dėl kurių buvo apribota pareiškėjo laisvė; nedetalizavo, kurį konkrečiai teisės aktą, pareigūnių nuomone, pažeidė ar rengėsi pažeisti. Departamentas nenurodė jokių teisinių pagrindų, kuriais būtų galima pagrįsti policijos pareigūnių veiksmus ar pareiškėjo laisvės apribojimo teisėtumą. Pirmojo atsakymo antroje pastraipoje klaidingu pavadinimu įklijuotos, bene dešimtmečio senumo įstatyminės nuostatos neturėtų būti laikomos išsamiais, konkrečiais, nagrinėjamam skundui individualizuotais teisiniais pagrindais. Rengiant Pirmąjį atsakymą ir į jį nukreipiantį Skundžiamą raštą, Departamentas nenurodė savo priimto sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatytą reikalavimą. Laisvės apribojimo teisėtumo klausimas nebuvo išnagrinėtas nei Pirmajame atsakyme, nei į jį nukreipiančiame Skundžiamame rašte. Departamentas nepagrindė, kodėl policijos pareigūnių veiksmai turėtų būti laikomi teisėtais. Rengiant Pirmąjį atsakymą ir į jį nukreipiantį Skundžiamą raštą, Departamentas nenurodė savo priimto sprendimo motyvų ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatytą reikalavimą.

Pažymi, jog Antrojo skundo VI skyriuje „Dėl burnos tikrinimo / neteisėto kratos darymo“ nurodė, kad 2024 m. gegužės 2 d. policijos pareigūnės pareiškėjo kratą darė neteisėtai. Pateikė savo teiginį pagrindžiančius argumentus. Nurodė, kuriuos konkrečius teisės aktus tokia veika pažeidžia. Skundžiamo rašto aštuntoje pastraipoje nurodyta, kad Antrajame skunde „skundžiami tie patys, identiški veiksmai, kuriuos minėjote savo ankstesniame skunde, reg. Nr. 2024 m. spalio 3 d. Nr. 5-AP- 4079, todėl naujas tyrimas atliekamas nebus“. Departamentas teisingai nurodė, kad šis veiksmas buvo apskųstas Pirmojo skundo III skyriaus „Teisės pažeidimai“ 15 punkte „Dėl neteisėto kratos darymo (BPK 146 str. 1 ir 2 d.)“ ir 16 punkte „Dėl neteisėto kratos darymo (BPK 146 str. 3 d.)“, tačiau Pirmajame atsakyme Departamentas šių klausimų neišnagrinėjo. Iš Skundžiamo rašto šeštoje–aštuntoje pastraipose nurodytos informacijos matyti, kad Departamentas atsisakė nagrinėti kratos teisėtumo klausimą dėl tos pačios priežasties, kaip ir laisvės apribojimo teisėtumo klausimą. Kratos teisėtumo klausimas nebuvo išnagrinėtas nei Pirmajame atsakyme, nei į jį nukreipiančiame Skundžiamame rašte. Departamentas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo krata; nepateikė jokių priežasčių, dėl kurių buvo daryta pareiškėjo krata; nedetalizavo, kurį konkrečiai teisės aktą, pareigūnių nuomone, pažeidė ar rengėsi pažeisti. Departamentas nenurodė jokių teisinių pagrindų, kuriais būtų galima pagrįsti policijos pareigūnių veiksmus ar pareiškėjo kratos darymo teisėtumą. Pirmojo atsakymo antroje pastraipoje klaidingu pavadinimu įklijuotos, bene dešimtmečio senumo įstatyminės nuostatos (neturėtų būti laikomos išsamiais, konkrečiais, nagrinėjamam skundui individualizuotais teisiniais pagrindais. Departamento atsakymai yra nepakankami ir nepateikia jokių paaiškinimų, neadresuoja konkrečių apskųstų veiksmų. Dėl kratos teisėtumo Departamentas neatsakė nei aiškiai, nei argumentuotai, nenurodė jokių klausimo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių ar konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis buvo remtasi. Skundžiamame rašte vienu lakonišku sakiniu nurodoma, kad kratos teisėtumo klausimas jau buvo minėtas ankstesniame skunde (atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas neteigė, kad šis klausimas buvo išnagrinėtas), tačiau, paprašius nurodyti, kurioje konkrečioje Pirmojo atsakymo dalyje buvo paminėtas kratos teisėtumo klausimas, Departamentas šio prašymo neadresavo. Kratos teisėtumo klausimas kartu su trimis kitais Pirmojo skundo klausimais (III skyriaus 1, 17 ir 18 punktai) galimai adresuotas vienu lakonišku sakiniu Pirmojo atsakymo trečioje pastraipoje, nepateikiant individualios argumentacijos. Departamentas neišnagrinėjo skundų iš esmės, kiekvienu atveju pateikdavo formalius argumentus, siekiant sudaryti įspūdį, kad skundai nagrinėjami laikantis teisės aktų reikalavimų. Visa su pareiškėjo krata susijusi informacija yra žinoma tik Departamentui, ji nebuvo nurodyta pareiškėjui atsiųstuose dokumentuose. Skundžiamame rašte Departamentas klaidingai pritaikė Nurodymo dėl policijos gaunamų dokumentų 1.4.3 papunktį. Rengiant Pirmąjį atsakymą ir į jį nukreipiantį Skundžiamą raštą, Departamentas nesivadovavo išsamumo, objektyvumo ir teisėtumo principais, nenurodė savo priimto sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo bei motyvų, neužtikrino pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundų nagrinėjimą ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 1 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose, 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytus reikalavimus, todėl tiek Pirmasis atsakymas, tiek į jį nukreipiantis Skundžiamas raštas laikytini neteisėtais ir nepagrįstais.

Paaiškina, kad Antrojo skundo VII skyriuje „Dėl teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo“ nurodė, kad 2024 m. gegužės 2 d. policijos pareigūnės incidento metu pažeidė pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Pateikė savo teiginį pagrindžiančius argumentus. Nurodė, kuriuos konkrečius teisės aktus tokia veika pažeidžia. Skundžiamo rašto aštuntoje pastraipoje nurodyta, kad Antrajame skunde „skundžiami tie patys, identiški veiksmai, kuriuos minėjote savo ankstesniame skunde, reg. Nr. 2024 m. spalio 3 d. Nr. 5-AP-4079, todėl naujas tyrimas atliekamas nebus“. Departamentas teisingai nurodė, kad šis veiksmas buvo apskųstas Pirmojo skundo III skyriaus „Teisės pažeidimai“ 17 punkte „Dėl privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimo“, tačiau Pirmajame atsakyme Departamentas šio klausimo neišnagrinėjo. Iš Skundžiamo rašto šeštoje–aštuntoje pastraipose nurodytos informacijos matyti, kad Departamentas atsisakė nagrinėti teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą pažeidimo klausimą dėl tos pačios priežasties, kaip ir laisvės apribojimo teisėtumo klausimą.Teisės į privatumą klausimas nebuvo išnagrinėtas nei Pirmajame atsakyme, nei į jį nukreipiančiame Skundžiamame rašte. Departamentas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo teise į privatumą. Departamentas nenurodė jokių teisinių pagrindų, kuriais būtų galima pagrįsti policijos pareigūnių veiksmus ar pareiškėjo teisės į privatumą apribojimą. Pirmojo atsakymo antroje pastraipoje klaidingu pavadinimu įklijuotos, bene dešimtmečio senumo įstatyminės nuostatos neturėtų būti laikomos išsamiais, konkrečiais, nagrinėjamam skundui individualizuotais teisiniais pagrindais. Departamento atsakymai yra nepakankami ir nepateikia jokių paaiškinimų, neadresuoja konkrečių apskųstų veiksmų. Dėl teisės į privatumą Departamentas neatsakė nei aiškiai, nei argumentuotai, nenurodė jokių klausimo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių ar konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis buvo remtasi. Skundžiamame rašte vienu lakonišku sakiniu nurodoma, kad teisės į privatumą klausimas jau buvo minėtas ankstesniame skunde (atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas neteigė, kad šis klausimas buvo išnagrinėtas), tačiau, paprašius nurodyti, kurioje konkrečioje Pirmojo atsakymo dalyje buvo paminėtas teisės į privatumą klausimas, Departamentas šio prašymo neadresavo. Teisės į privatumą klausimas kartu su keturiais kitais Pirmojo skundo klausimais (III skyriaus 1, 15, 16 ir 18 punktai) galimai adresuotas vienu lakonišku sakiniu Pirmojo atsakymo trečioje pastraipoje, nepateikiant individualios argumentacijos. Departamentas neišnagrinėjo skundų iš esmės, kiekvienu atveju pateikdavo formalius argumentus, siekiant sudaryti įspūdį, kad skundai nagrinėjami laikantis teisės aktų reikalavimų. Visa su pareiškėjo teise į privatumą susijusi informacija yra žinoma tik Departamentui, ji nebuvo nurodyta pareiškėjui atsiųstuose dokumentuose. Skundžiamame rašte Departamentas klaidingai pritaikė Nurodymo dėl policijos gaunamų dokumentų 1.4.3 papunktį. Rengiant Pirmąjį atsakymą ir į jį nukreipiantį Skundžiamą raštą, Departamentas nesivadovavo išsamumo, objektyvumo ir teisėtumo principais, nenurodė savo priimto sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo bei motyvų, neužtikrino pareiškėjo teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundų nagrinėjimą ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 1 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose, 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytus reikalavimus, todėl tiek Pirmasis atsakymas, tiek į jį nukreipiantis Skundžiamas raštas laikytini neteisėtais ir nepagrįstais.

Pažymi, jog Antrojo skundo IV skyriuje „Dėl nurodymo kraustyti mano kuprinės turinį ant žemės“ nurodė, kad 2024 m. gegužės 2 d. pareiškėjo laisvės apribojimo metu policijos pareigūnė, siekdama iš pareiškėjo gauti norimą informaciją, davė savo kolegei nurodymą kraustyti pareiškėjo kuprinės turinį (maistui skirtus daugkartinius maišelius ir kt.) ant žemės („Tada dėk ant žemės, jeigu nešneka“). Pateikė savo teiginį pagrindžiančius argumentus. Nurodė, kuriuos konkrečius teisės aktus tokia veika pažeidžia. Skundžiamo rašto aštuntoje pastraipoje nurodyta, kad Antrajame skunde „skundžiami tie patys, identiški veiksmai, kuriuos minėjote savo ankstesniame skunde, reg. Nr. 2024 m. spalio 3 d. Nr. 5-AP-4079, todėl naujas tyrimas atliekamas nebus“. Šis veiksmas buvo abstrakčiai paminėtas Pirmojo skundo III skyriaus „Teisės pažeidimai“ 18 punkte „Dėl orumo neliečiamumo pažeidimo“, tačiau Pirmajame atsakyme Departamentas šio klausimo neišnagrinėjo. Iš Skundžiamo rašto šeštoje–aštuntoje pastraipose nurodytos informacijos matyti, kad Departamentas atsisakė nagrinėti nurodymo kraustyti pareiškėjo kuprinės turinį ant žemės teisėtumo klausimą dėl tos pačios priežasties, kaip ir laisvės apribojimo teisėtumo klausimą. Kraustymo nurodymo klausimas nebuvo išnagrinėtas nei Pirmajame atsakyme, nei į jį nukreipiančiame Skundžiamame rašte. Departamentas nenurodė jokių faktinių aplinkybių, susijusių su kraustymo nurodymu. Departamentas nenurodė jokių teisinių pagrindų, kuriais būtų galima pagrįsti policijos pareigūnės kraustymo nurodymą. Pirmojo atsakymo antroje pastraipoje klaidingu pavadinimu įklijuotos, bene dešimtmečio senumo įstatyminės nuostatos neturėtų būti laikomos išsamiais, konkrečiais, nagrinėjamam skundui individualizuotais teisiniais pagrindais. Departamento atsakymai yra nepakankami ir nepateikia jokių paaiškinimų, neadresuoja konkrečių apskųstų veiksmų. Dėl kraustymo nurodymo Departamentas neatsakė nei aiškiai, nei argumentuotai, nenurodė jokių klausimo nagrinėjimui įtakos turėjusių aplinkybių ar konkrečių teisės aktų nuostatų, kuriomis buvo remtasi. Skundžiamame rašte vienu lakonišku sakiniu nurodoma, kad kraustymo nurodymo klausimas jau buvo minėtas ankstesniame skunde (atkreiptinas dėmesys, kad Departamentas neteigė, kad šis klausimas buvo išnagrinėtas), tačiau nesugebėta nurodyti, kurioje konkrečioje Pirmojo atsakymo dalyje buvo paminėtas kraustymo nurodymas. Kraustymo nurodymo klausimas kartu su keturiais kitais Pirmojo skundo klausimais (III skyriaus 1, 15, 16 ir 17 punktai) galimai adresuotas vienu lakonišku sakiniu Pirmojo atsakymo trečioje pastraipoje, nepateikiant individualios argumentacijos. Departamentas neišnagrinėjo skundų iš esmės, kiekvienu atveju pateikdavo formalius argumentus, siekiant sudaryti įspūdį, kad skundai nagrinėjami laikantis teisės aktų reikalavimų. Visa su kraustymo nurodymu susijusi informacija yra žinoma tik Departamentui, ji nebuvo nurodyta pareiškėjui atsiųstuose dokumentuose. Skundžiamame rašte Departamentas klaidingai pritaikė Nurodymo dėl policijos gaunamų dokumentų 1.4.3 papunktį. Rengiant Pirmąjį atsakymą ir į jį nukreipiantį Skundžiamą raštą, Departamentas nesivadovavo išsamumo, objektyvumo ir teisėtumo principais, nenurodė savo priimto sprendimo teisinio ir faktinio pagrindo bei motyvų, neužtikrino mano teisės į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundų nagrinėjimą ir tokiu būdu pažeidė VAĮ 1 straipsnio 1 dalyje, 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose, 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatytus reikalavimus, todėl tiek Pirmasis atsakymas, tiek į jį nukreipiantis Skundžiamas raštas laikytini neteisėtais ir nepagrįstais.