- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-12-19
- Bylos Nr.
- A-415-2501-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Romanas Klišauskas, Gintaras Kryževičius (pran.)
- Pareiškėjas
- S. Ž.
- Atsakovas
- Valstybinės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),
dalyvaujant pareiškėjui S. Ž. , atsakovo Valstybinės dokumentų technologinės apsaugos tarnybos prie Finansų ministerijos atstovui D. R. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnybai prie Finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo nesumokėtą 2436,09 Lt darbo užmokesčio dalį bei 1610,74 Lt delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas nurodė, kad už 2002 m. II pusmetį jam buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad 2002 m. II pusmetį pareiškėjui dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo nebuvo priskaičiuota 1558,76 Lt darbo užmokesčio dalis, o ne 2436,09 Lt, kaip nurodo pareiškėjas, kadangi S. Ž. nuo nepriskaičiuotų 2436,09 Lt būtų privalėjęs sumokėti 876,97 Lt mokesčių. Atsakovo teigimu, Tarnybos direktorius, priimdamas pareiškėjo ginčijamus įsakymus, tuo metu galiojančių teisės aktų nepažeidė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2436,09 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, o prašymą dėl delspinigių priteisimo atmetė.
Teismas nustatė, kad minėtu laikotarpiu S. Ž. dirbo Tarnyboje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr.686 „Dėl darbo mokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį" patvirtintų Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklių, trūkstant lėšų darbo užmokesčiui, tarybos direktoriaus įsakymais buvo taikyti indeksavimo koeficientai darbo užmokesčiui apskaičiuoti, todėl pareiškėjui 2002 metų II pusmetį buvo neišmokėta 2436,09 Lt darbo užmokesčio dalis (b.l. 23). Nurodė, kad tarp šalių ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos nėra, tačiau atsakovas nesutinka su delspinigių išmokėjimu.
Lietuvos Konstitucinis Teismas, spręsdamas teisės aktų, kuriais vadovavosi atsakovas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, atitiktį Konstitucijai, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pažymėjo, jog pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau, negu jam priklauso pagal įstatymus arba jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Buvo konstatuota, jog Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata dėl darbo užmokesčio indeksavimo prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr.53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" 1 ir 2 punktai bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr.A1-638/2005 padarė išvadą jog ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu" Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai, šios kategorijos bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Taigi būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu" Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Teismas nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio pagal taikytą indeksavimo koeficientą. S. Ž. į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi 2005 m. gegužės 5 d. (b.l. 2-4) ir prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 2002 metų II pusmetį. Atsakovas sutinka, kad jam būtų išmokėta 2436,09 Lt neišmokėta darbo užmokesčio dalis ir neprašo taikyti senaties termino. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teismas nusprendė, kad pareiškėjas turi reikalavimo teisę už 2002 metų II pusmetį. Pareiškėjo reikalavimą tenkintino ir priteisė reikalaujamą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2002 metų II pusmetį.
Teismas pažymėjo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, nes delspinigiai už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą gali būti priteisiami, kai yra nustatoma darbdavio kaltė. Nagrinėjamu atveju atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui viso jam priklausančio darbo užmokesčio, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir kitaip elgtis negalėjo, vadinasi jo kaltės nėra, todėl reikalavimą dėl delspinigių išmokėjimo teismas atmetė.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą dalyje dėl delspinigių priteisimo ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad darbo užmokesčio dalis buvo nepriskaičiuota dėl Tarnybos direktoriaus kaltės, kuri pasireiškė tuo, kad darbo užmokesčio mažinimo koeficientai buvo įvesti pažeidžiant Darbo kodekso 97 straipsnio nuostatas (nepranešus apie tai įstatymo nustatyta tvarka prieš du mėnesius) ir teisės normas (koeficientai buvo įvesti atgaline data). Šie neteisėti veiksmai buvo padaryti Tarnybos administracijos valia. Teigia, jog tarnyboje dirbtinai buvo sudarytas darbo užmokesčio fondo deficitas, dėl perteklinio ir neracionalaus struktūrinių padalinių ir vadovų bei tarnautojų skaičiaus didinimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad darbdavio kaltės laiku neišmokant pareiškėjui darbo užmokesčio nebuvo.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas palaikė savo poziciją. Paaiškino, kad atsakovas vilkina darbo užmokesčio išmokėjimą, todėl jis priverstas bylinėtis.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, jog palaiko atsiliepime išdėstytą nuomonę. Tarnybos kaltės nėra, kadangi ji vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais.
Motyvuojamoji dalis
k onstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A1-638/2005).
Kolegija konstatuoja, kad delspinigių nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo galimybė sietina su atsakovo kalte. Apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį atsakovas vadovavosi tuo metu galiojančiais įstatymais, t.y. dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo jo kaltės nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Tokiu būdu pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestas pagrįstai. Nenustatyta, kad po bylai reikšmingo Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo įsigaliojimo, kuriuo teisės aktai, nustatę galimybę taikyti darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, pripažinti antikonstituciniais, atsakovas pareiškėjui būtų mokėjęs mažesnį nei priklausytų pagal įstatymą darbo užmokestį.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti nėra įstatymo numatytų pagrindų.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.