Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą, o būtent už tai, kad tyčia nužudė savo brolį, tai yra: 2010 m. rugsėjo 13 d. laikotarpiu nuo 14 val. iki 22 val. V. S. priklausančiose gyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su savo broliu M. M. metu, vieną kartą tyčia peiliu durdamas M. M. į krūtinės sritį, padarė pastarajam durtinę - pjautinę žaizdą krūtinės kairėje su širdies sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu ir gausiu nukraujavimu, dėl ko M. M. mirė keliolikos minučių laikotarpyje po įdūrimo, tokiu būdu jis tyčia nužudė savo artimą giminaitį – brolį.

Apelianto manymu, skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Pirmosios instancijos teismas vienpusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl padarė neteisingą išvadą, kad byloje nėra įrodyta, kad R. B. tyčia nužudė savo brolį.

Teismas, vertindamas įrodymus, pranašumą teikė R. B. parodymams ir nevertino byloje surinktų R. B. kaltinančių faktinių duomenų. Tokie duomenys yra: liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, įvykio vietos apžiūros metu gauti bei specialistų išvadose užfiksuoti duomenys, išteisintojo seserų D. G. ir J. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojo A.G. parodymai, aplinkybės, kad R. B. buvo peiliu sužalojęs savo sūnų, kad įvykio liudytoja, buvusi išteisintojo uošvė, po įvykio R. B. vadino žudiku. Apelianto nuomone, paminėti bylos duomenys ir aplinkybės, o taip pat paties R. B. parodymai, vertinant juos kompleksiškai su kitais bylos duomenimis, leidžia daryti išvadą, jog būtent R. B. nužudė savo brolį.

Prokuroras pripažįsta, jog byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių R. B. kaltę dėl M.M. nužudymo, tačiau nurodo, jog asmens kaltę galima grįsti ir netiesioginiais įrodymais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagrįstą baudžiamojo proceso teorija, tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste.

Apelianto manymu, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Šis liudytojas apie įvykio aplinkybes girdėjo iš išteisintojo pasakojimų ir apie tai nuosekliai papasakojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Šio liudytojo parodymus patvirtina įvykio vietos apžiūros metu surinkti duomenys, specialistų išvados, liudytojų parodymai.

Teismas be pagrindo neanalizavo ir neįvertino R. B. asmenybę charakterizuojančių duomenų. Byloje nustatyta, kad R. B. anksčiau smurtavo prieš savo artimuosius (peiliu sužalojo sūnų), R. B. ir nužudytojo tarpusavio santykiai buvo konfliktiški, išteisintojo buvusi uošvė po įvykio R. B. vadino žudiku.

Apelianto manymu, jo paminėti įrodymai ir faktiniai duomenys suformuoja įrodymų visumą, patvirtinančią R. B. kaltę nužudžius savo brolį.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 19 d. apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio ir vadovaujantis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu, byloje priėmė naują nuosprendį: panaikino Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir skyrė jam bausmę - laisvės atėmimą 11 metų, šią bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į R. B. bausmės laiką įskaitė sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką bei išsprendė daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, likimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš naujo, apeliantas prokuroras V.Sergejevas prašė tenkinti jo apeliacinį skundą.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu R. B. išteisino pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Prokuroras, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas vienpusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, neatsižvelgė į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, todėl padarė neteisingas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl R. B. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas teigia, kad byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina R. B. kaltę nužudžius savo brolį M. M., todėl prašo skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant R. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

Prokuroro prašymas netenkintinas, nes tam nėra įstatyminio pagrindo. Prokuroro skunde išdėstyti motyvai ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino byloje surinktų duomenų sąsajumą ir leistinumą bei įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Vertindamas įrodymus teismas BPK 20 straipsnyje nustatytų reikalavimų nepažeidė. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Tai, kad prokuroras nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai ar kad netinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs aptariamą bylą, nustatė, jog M. M. nužudymo dieną R. B. kartu su juo bei V. S. išgėrinėjo pastarosios namuose, o po išgertuvių, kitą rytą, M. M. buvo rastas negyvas kieme, šalia V. S. buto durų. M. M. mirties priežastimi buvo durtinė – pjautinė žaizda krūtinės kairėje su širdies sužalojimu, kas komplikavosi ūmiu ir gausiu nukraujavimu. Tačiau teismas, įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kad mirtiną sužalojimą M. M. padarė R. B., todėl konstatavo, kad nėra įrodyta, kad R. B. tyčia nužudė savo brolį M. M.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, šioje byloje faktinės aplinkybės nustatytos ir teismo išvados padarytos išsamiai ir nešališkai ištyrus byloje surinktus tiek R. B. kaltinančius, tiek jį teisinančius duomenis, ir įvertinus jų visumą.

Aptariamoje byloje tiesioginių R. B. kaltės įrodymų nėra, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai neduoda pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad M. M. nužudė R. B.. R. B. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu dėl M. M. nužudymo neprisipažino. Jis viso proceso metu iš esmės vienodai ir nuosekliai teigė, jog 2010-09-13 apie 12 val. buvo užėjęs pas savo buvusią uošvienę V. S. į jos namus, šios kvietimu atšvęsti jos gimtadienį. Jie dviese išgėrė butelį degtinės. Išgertuvių metu jis skambino savo broliui M. M., norėdamas jį pakviesti pas V. S., tačiau jam priskambinti nepavyko. Po kiek laiko jam paskambino pats brolis M. M. ir jis pakvietė jį atvažiuoti pas V. S.. Apie 14 val. M. M. dviračiu atvažiavo pas V. S. Jis kartu su broliu ir V. S. išgėrė taurelę ir išėjo į savo namus, esančius to paties namo antrame aukšte, nes pakilo kraujo spaudimas, be to, daugiau nenorėjo gerti su V. S., nes ši, būdama girta, visada jį užgauliodavo, priekaištaudavo. M. M. liko pas V. S. namuose. Jis, grįžęs iš V. S., visą laiką buvo namuose. M. M. tą dieną daugiau nematė. Vakare pas jį užėjo kaimynas V. Ž. (V. Ž.) ir pasakė, kad M. M. guli kieme, jis į tai atsakė, kad ne žiema, nesušals, nes manė, kad brolis guli girtas. Kitą rytą kieme pats pamatė gulintį M. M., o nuėjęs prie jo, suprato, kad šis negyvas. Jis bandė iškvieti greitąją pagalbą, tačiau jam nepavyko prisiskambinti, ėjo pagalbos prašyti pas kaimynę G. G., bet ši neatidarė durų, tada paskambino seseriai ir pranešė, kad M. M. miręs (2 t., 26, 28—30 b. l., 124-125 b. l.). Tokie R.B. parodymai byloje nepaneigti.

Nors liudytoja V. S. teigia neatsimenanti, kad 2010-09-13 jos namuose būtų buvęs ir jos gimtadienį šventęs M. M., ši, išteisintojo R. B. nurodyta aplinkybė patvirtinta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma, kurią sudaro įvykio vietos apžiūros ir papildomas vietos apžiūros protokolai (1 t., 4-7, 8-26 b. l.), specialisto išvada Nr. S435/10(01) (1 t., 35-37 b. l.), liudytojų A. R. ir V. Ž., atlikusių įvykio vietos apžiūrą, parodymai (2 t. 237-239, 248-251 b. l.; 239-240 b. l.), iš kurių matyti, kad M. M. lavonas buvo rastas šalia V. S. buto durų, V. S. bute rastas ir paimtas peilis, kamšteliai nuo degtinės butelių, nuorūkos, ant kurių rasta M. M. kraujo ir DNR, ant kambario grindų rastos kraujo dėmės, nuoplovose nuo grindų rastas M. M. kraujas; liudytojos D. G. parodymai apie V. S. bute rastus M. M. asmeninius daiktus (striukė, mobilaus ryšio telefonas) (1 t., 113-114 b. l.), mobiliojo ryšio telefonų išklotinės duomenys, iš kurių matyti, jog R. B. 2013-09-13 skambino M. M. į mobiliojo ryšio telefoną, tačiau jam nepavyko prisiskambinti, o po to pats M. M. paskambino R. B. (R. B. skambino, bet neprisiskambino M. M. 2010-09-13 12.04.22 val. ir 12.04.42 val., o M. M. paskambino R. B. 13.36.25 val.) (1 t., 150, 153 b. l.); liudytojo V. Ž. parodymai, jog 2010-09-13 apie 18 val. jis matė kieme, šalia V. S. buto durų gulintį M. M. ir apie tai pranešė R. B. Paminėtų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad 2013-09-13 V.S. bute vykusiose išgertuvėse dalyvavo R. B., V. S. ir M. M., tačiau kas vyko šių išgertuvių metu, kas ir kokiomis aplinkybėmis mirtinai sužalojo M. M. objektyviai nenustatyta.

Išteisintasis R. B. neigia sužalojęs savo brolį ir teigia, jog jis, atėjus pas V. S. M. M., kartu su jais išgėrė tik taurelę ir išėjo į savo namus, iš ten niekur išėjęs nebuvo. Liudytoja V. S. teigia, kad ji šventė savo gimtadienį tik su R. B., šiam išėjus, atsigulė miegoti, kada atėjo M. M. neatsimena ir jo nematė, mano, kad tuo metu ji miegojo (2 t., 240-242 b. l.). Kitų liudytojų, kurie būtų patys betarpiškai matę M. M. sužalojimo aplinkybes, byloje nėra. Vienintelis asmuo, teigiantis, kad M.M. asmeninio konflikto metu sužalojo R. B., yra liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas. Šis liudytojas parodė, jog apie M. M. nužudymo aplinkybes jis sužinojo iš paties R. B. pasakojimo, jiems būnant vienoje tardymo izoliatoriaus kameroje.

Apklaustas pirmosios instancijos teisme liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, jog R. B. jam tardymo izoliatoriaus kameroje pasakė, kad įvykdė nužudymą ir papasakojo nužudymo aplinkybes. R. B. sakė, kad pas močiutę šventė gimtadienį. Išgėrus maždaug 4 stikliukus atvažiavo jo brolis M. ir jie gėrė trise. M. girtas buvo agresyvus, ne kartą jį buvo užpuolęs, su juo pastoviai kildavo konfliktai. Begeriant su broliu kilo konfliktas ir jis pats nepajautė kaip paėmė peilį ir jam dūrė. Po dūrio peiliu brolis nenukrito. Močiutė juos varė į lauką, todėl jis išvedė brolį į lauką ir liepė jam važiuoti namo, o pats nuėjo į savo namus, išgėrė ir užmigo. Vėliau kažkas iš kaimynų atėjo ir pasakė, kad brolis kieme guli negyvas ir sakė, kad kviestų kunigą. Jis apie tai, ką jam papasakojo R. B., pranešė Kriminalinės policijos darbuotojams, nes R. B. norėjo nuslėpti nusikaltimą (2 t., 157-158 b. l.).

Apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, jog su R. B. sėdėjo vienoje kameroje ir R. B. jam pasakė, kad sėdi už savo brolio nužudymą bei papasakojo nužudymo aplinkybes. R. B. sakė, kad jis atėjo pas močiutę ir su ta močiute gėrė, atvažiavo brolis M.. Brolis girtas būdavo agresyvus, jie pastoviai pykosi, brolis nuolat kabinėjosi, puldavo muštis ir tą kartą abu susipyko ir sakė, kad net nepajuto kaip paėmė peilį ir įdūrė. Močiutė pradėjo rėkti ir juos išvarė, tada R. B. išvedė brolį į lauką, pasodino ant dviračio ir liepė važiuoti namo, o pats parėjo namo, dar išgėrė ir užmigo, vėliau iš miego pakėlė atėjęs kaimynas ir pasakė, kad brolis guli, tada jis išėjo į lauką pamatė brolį gulintį negyvą, paskambino policijai, tada grįžo į namus ir dar išgėrė. Dar sakė, kad jam yra buvęs insultas ar infarktas, kad jis neprisipažins, bandys atsigulti į psichiatrinę ligoninę, bus pripažintas nepakaltinamu ir taip išsisuks nuo bausmės. Dėl situacijos šioje byloje jis buvo pasiųstas psichiatrinei ekspertizei ir galvojo, kad bus pripažintas nepakaltinamu, jis buvo tuo įsitikinęs, nes jam su galva buvo negerai, kažkokie priepuoliai. Liudytojas pripažino, kad jis liudytoju, kuriam taikomas anonimiškumas, yra buvęs ir kitoje byloje, tai yra jo antras kartas. Į kamerą kartu su R. B. pateko atsitiktinai, apie tai, ką išgirdo iš R. B., pasakė atsitiktiniam tyrėjui, kurias buvo jį išsikvietęs apklausai dėl kitos bylos, o šis susiekė su prokuroru (2 t. 235-237 b. l.).

BPK 301 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais nesivadovavo, nes jų nepatvirtino kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų analize.

Kaip jau buvo minėta, aptariamoje byloje tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad M. M. asmeninio konflikto metu nužudė jo brolis R. B., nėra. Pats R. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme kaltu dėl M. M. nužudymo neprisipažino. Liudytoja V. S., kurios bute vyko išgertuvės ir buvo sužalotas M. M., apie jokį jos namuose vykusį brolių M. M. ir R. B. konfliktą niekada neminėjo, ji viso proceso metu vienodai tvirtino neprisiminanti, kad 2010-09-13 jos namuose būtų buvęs M. M.. Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie M. M. nužudymo aplinkybes, yra išvestiniai iš neva paties R. B. pasakojimo, kurio R. B. nepatvirtino. Be to, liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Liudytojo nurodytos neva R. B. jam papasakotos R. B. ir M. M. pasišalinimo iš V. S. buto aplinkybės, kad neva tai R. B. išvedė M. M. iš V. S. buto ir pasodino ant dviračio bei liepė važiuoti namo, prieštarauja ne tik išteisintojo R. B. parodymams, bet ir papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo duomenims, liudytojų A. R. bei V. Ž., apžiūrėjusių įvykio vietą, parodymams, teismo medicinos ekspertizės išvadoms ir teisme duotiems eksperto R. L. paaiškinimams. Pagal papildomos įvykio vietoje apžiūros protokole ir fotonuotraukose užfiksuotus duomenis, įvykio vietą apžiūrėjusių liudytojų A. R. bei V. Ž. parodymus nustatyta, kad nukentėjusysis M. M. iš V. S. buto buvo ne išvestas, o ištemtas (t. 2, b. l. 237-239, 240-241). Tokią išvadą patvirtina ir teismo medicinos eksperto išvada, kuriose konstatuota, jog M. M. po dūrio peiliu į širdies sritį, galėjo išgyventi vos keletą minučių, o jau po minutės turėjo prarasti sąmonę, bei teismo medicinos eksperto R. L. teisme duoti paaiškinimai, kad M. M. kūne rasti trys nubrozdinimai juosmens srityje slankstelių keterinių ataugų projekcijose, kairėje klubo dalyje galėjo būti padaryti velkant kūną žeme, o įvykio vietoje rastas nedidelis kraujo kiekis leidžia daryti prielaidą, kad nukentėjusiojo kūnas po sužalojimo padarymo buvo ant nugaros gulimoje padėtyje ir tai neprieštarauja tam, kad nukentėjusysis iš įvykio vietos galėjo būti ištemptas ant nugaros (2 t., 250-251 b. l.). Prieštarauja išteisintojo R. B. bei liudytojo V. Ž. parodymams ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie tai, kad neva tai kaimynui pranešus, kad M. M. guli lauke, R. B. iš karto išėjo į lauką ir pamatęs gulintį negyvą brolį paskambino policijai, o tada grįžo į namus. Byloje išteisintojo, liudytojų V. Ž., T. G., G. G., A. G., R. K., D. G., J. M. parodymais, tarnybinio pranešimo, apžiūros protokolo duomenimis nustatyta, kad negyvas M. M. buvo rastas ir apie tai policijai pranešta kitą rytą po išgertuvių, t. y. 2010-09-14. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojo nurodytos apeliacinės instancijos teisme aplinkybės, kad dėl situacijos šioje byloje R. B. buvo pasiųstas psichiatrinei ekspertizei ir galvojo, kad bus pripažintas nepakaltinamu, liudytojui nei jo apklausos, vykusios 2010-10-10, metu nei juolab vėliau, negalėjo būti žinomos, nes iš bylos duomenų matyti, kad psichiatrinė ekspertizė R. B. buvo paskirta tik 2010-11-09 (2 t. 86 b. l.), t. y. po to, kai anoniminis liudytojas šioje byloje jau buvo davęs parodymus. Abejonių dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumo nepašalino ir apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas (duomenys neskelbtini) R. K.

Liudytojas R. K. parodė, jog liudytojas, kuriam šioje byloje taikomas anonimiškumas, nebuvo su operatyvinės veikos subjektu bendradarbiaujantis asmuo, t. y. jis nebuvo informatorius ir juo nėra iki šiol. Liudytojas į policijos komisariatą buvo pristatytas pagal kitą bylą ir apklausiamas kitoje byloje pasakė žinantis ir apie šią bylą, todėl šioje byloje buvo apklaustas liudytoju. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, į kamerą, kurioje buvo laikomas R. B., buvo patalpintas pagal savo tikrąją pavardę ir kitoje byloje jis yra ne įtariamasis, o nuteistasis. Liudytojas R. K. patvirtino, kad liudytojas, kuriam šioje byloje taikomas anonimiškumas, po apklausos šioje baudžiamojoje byloje, buvo apklaustas kaip anoniminis liudytojas dar gal kokius du kartus kitose bylose.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės, kad liudytojas, kuriam šioje byloje taikomas anonimiškumas, yra nuteistas kitoje byloje asmuo, kad jis kaip anoniminis liudytojas liudija jau ne pirmoje byloje, kad jis nebuvo tiesioginis jo papasakotų įvykių liudytojas, o apie juos žino iš išteisintojo pasakojimų, kurių pats išteisintasis nepatvirtina, ir nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes apie M. M. nužudymo aplinkybes, neleidžia vertinti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų kaip patikimų ir objektyviai patvirtinančių R. B. kaltumą dėl M. M. nužudymo, todėl jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį negalima.

Apeliaciniame skunde prokuroro nurodomos aplinkybės, kad radus M. M. lavoną V. S. viešai R. B. vadino brolio žudiku, buvo išsamiai ištirtos, aptartos ir motyvuotai įvertintos skundžiamame teismo nuosprendyje. Prokuroras savo skunde naujų aplinkybių, kurios duotų pagrindą šią aplinkybę vertinti kitaip nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, nenurodo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl liudytojos V. S. parodymų patikimumo ir jų įvertinimui, liudytojos V. S. parodymų iš naujo neanalizuoja ir nevertina.

Apelianto skunde nurodytos aplinkybės apie R. B. anksčiau panaudotą smurtą prieš sūnų, jo ir nužudytojo tarpusavio santykius yra R. B. charakterizuojančios aplinkybės, tačiau ne jo kaltumo įrodymas. Visi nusikalstamos veikos sudėties elementai nustatinėjami pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neduoda pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, kad dėl M. M. nužudymo kaltas R. B.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Aptariamoje byloje objektyvių įrodymų, kad R. B. asmeninio konflikto su broliu M. M. metu, tyčia peiliu dūrė M. M. į krūtinės sritį ir tokiu būdu tyčia nužudė savo artimą giminaitį – brolį, nesurinkta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. B. dalyvavimas padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neįrodytas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų bei skundžiamame nuosprendyje, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, įvertintų įrodymų visetu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.