Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2005-09-26 · Civilinė byla Nr. 2A-293

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2005-09-26
Bylos Nr.
2A-293
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Vincas Verseckas (pran.), Kazys Kailiūnas
Ieškovas
Alinos, A.Melčinskaja
Atsakovas
DUAB ,,Baltijos garantas”
Kategorijos
  • 73.2.5.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-293/2005Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.1.1, 24.4
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2005 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),

kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno,sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,dalyvaujant ieškovės atstovui adv. M.Girdzevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Alinos Melčinskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1366-51/2005 pagal ieškovės Alinos Melčinskajos ieškinį atsakovui draudimo uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos garantas” dėl draudimo išmokos ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovė A.Melčinskaja kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui DUAB ,,Baltijos garantas” ir sutikslinusi ieškinius reikalavimus prašė priteisti iš atsakovo pagal draudimo sutartį priklausančią draudimo išmoką - 48 000 Lt, 11 630,40 Lt palūkanų, 42 000 Lt nuostoliams atlyginti, bylinėjimosi išlaidas (t. 1 b. 1.3-4, 258-259, 264-265). Nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 2 d. draudimo sutartimi apdraudė nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, esančius Vilniaus raj., Šatrininkų sen., Kyviškių k. nuo gaisro ir gamtinių jėgų bei nuo trečiųjų asmenų neteisėtos veiklos. 1999m. liepos 14 d. AB „Vilniaus komprojekto” ekspertizės metu nustatyta, jog namo sienose yra plyšiai ir trūkimai, dėl pamatų nusėdimo namo sienos būklė yra avarinė. Kadangi namo pamatų nusėdimas įvyko grunto nusėdimo pasėkoje, įvyko draudiminis įvykis. Po atliktos ekspertizės atsakovui buvo pranešta apie draudiminį įvykį, tačiau jis atsisakė mokėti ieškovei priklausančią sumą, nes neva ekspertizės akto išvados dėl trūkimų sienose leidžia daryti išvadą, jog tai yra nedraudiminis įvykis. 1997 m. liepos 31d. UAB „Baltijos garantas” turto draudimo taisyklių Nr.006 (toliau-Taisyklės) 3.1 p. nurodyta, kad grunto nusėdimas yra draudiminis įvykis, todėl atsakovo atsisakymas sumokėti ieškovei priklausančią draudimo išmoką yra nepagrįstas. Įvykus draudiminiam įvykiui, atsakovui atsirado piniginė prievolė išmokėti draudimo sutartyje numatytą 48 000 Lt draudiminę išmoką. Atsakovas privalo sumokėti 11 630,40 Lt dydžio palūkanas už praleistą sumokėti draudimo išmoką terminą nuo 1999m. rugpjūčio 28 d. iki 2005 m. sausio l d. pagal atitinkamais laikotarpiais galiojusias Lietuvos Respublikos CK redakcijas bei ieškovės dėl laiku neišmokėtos draudimo išmokos patirtus nuostolius: dėl įvykusio draudiminio įvykio name atsiradę defektai nėra pataisyti, dėl lėšų stygiaus neatstatinėjama namo būklė kasdien blogėja. Namui atstatyti (atlikti būtinąjį remontą) reikalinga 90 036 Lt. Išmokėjus draudiminę išmoką 48 000 Lt, žalos dydis būtų 42 000 Lt. Ieškovė prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, motyvuodama tuo, jog dėl silpnos sveikatos ir gydymosi negalėjo kreiptis į teismą anksčiau.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovės A.Melčinskajos ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Teismas atsižvelgęs į ieškovės pateiktą prašymą ieškinio senaties teminą atnaujinti dėl jos sveikatos būklės, gydymosi laikotarpių, sprendė, jog nurodytos priežastys nėra pakankamas pagrindas termino atnaujinimui. Byloje esantis teismo medicinos ekspertizės aktas Nr.21 įrodo, kad ieškovei iš tikrųjų yra diagnozuotos ligos, tačiau ligos yra lėtinio pobūdžio, jos tęsiasi jau ne vienerius metus (t. 1 b.l. 153-155). Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad ligoninėje gulėjo 2002m. liepos - spalio mėn. (t.l b.l. 204), t.y. tuomet, kai ieškinio senaties terminas iš esmės jau buvo pasibaigęs. Be to ieškovė 2001 – 2002 m.m. laikotarpyje, t.y. aktualiu ieškinio senaties termino klausimo išsprendimui šioje byloje laikotarpiu bylinėjosi tiek administraciniuose, tiek bendrosios kompetencijos įvairių instancijų teismuose (t. 1 b.l. 81-82, 86-87). Teismas, teigė, jog esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, kad ieškovė dėl jos nurodomų priežasčių neturėjo galimybės pareikšti ieškinį ar ši galimybė būtų buvusi labai apsunkinta. Juo labiau, kad ieškovei ieškinio senaties institutas ir jo taikymo pasekmės jau buvo gerai žinomos iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2001 m. liepos 27 d. sprendimo, kur vienu iš ieškinio atmetimo pagrindų buvo būtent ieškinio senaties termino praleidimas (t. 1 b.l. 86). Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, jog pagal turimus byloje įrodymus ieškinys negalėtų būti tenkinamas netgi tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, kadangi iš ieškovės pateikto ekspertizės akto matyti, kad namo defektai atsirado per ilgą laikotarpį sėdant namo pamatams ir dėl statybos broko, o ne dėl kokio nors vienkartinio įvykio ar vien tik draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu vykusių gamtinių procesų ir būtent tai būtų sąlygoję grunto nusėdimą. Šią išvadą patvirtino ir pačios ieškovės ankstesnis įvykio vertinimas: ieškovė kitų bylų metu (taip pat ir su namo pardavėja) nurodė anksčiau buvusius paslėptus namo statybos defektus, kurie, pačios ieškovės teigimu, tik išryškėjo nupirkus namą, taip pat ji buvo nurodžiusi ir namo statybos neatitikimą projektui (t.l 81-82, 86-87). Duomenų, patvirtinančių namo trūkimų atsiradimą dėl draudimo taisyklių 3.1, 3.1.8 punktuose nurodytų gamtinio pobūdžio priežasčių, byloje nėra.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A.Melčinskaja prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo 102 tūkst. litų. Nurodo, kad teismo motyvas, jog ieškinys atmestinas vien dėl ieškinio senaties termino praleidimo, nepagrįstas. Pažymi, jog Vilniaus m. 3-asis apylinkės teismas 2003 m. lapkričio 26 d. šioje byloje priėmė sprendimą, kuriuo atmetė ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 26 d. nutartimi Vilniaus m. 3-osios apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 26 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl, apeliantės manymu, ieškinio senaties termino praleidimo klausimas nagrinėjamoje byloje buvo išspręstas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu Civiliniame kodekse nustatomas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal šio kodekso normas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 1964, Nr. 19-138) 84 straipsnis nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal tai ieškinio senatis būtų pasibaigusi po naujos redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo. Ieškovės teigimu, vadovaujantis šiomis nuostatomis taikytinas naujas ieškinio senaties terminas nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 1.125 straipsnio 7 dalyje, kuris nagrinėjamu atveju baigėsi 2002 m. liepos 1 d. Apeliantė teigia, jog byloje pateiktos pažymos apie tai, kad nuo 2002 m. gegužės 10 d. iki 2002 m. lapkričio mėn. gydėsi. Ieškinį teismui pateikė iš karto po ligos, t.y. 2002 m. lapkričio 19 d. ir Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio proceso tvarka, minėtas aplinkybes pripažino svarbiomis. Teismas į šiuos faktus neatsižvelgė ir pritaikė ieškinio senaties terminą.

Teismo argumentai apie tai, jog pagal turimus byloje įrodymus ieškinys negalėtų būti tenkinamas netgi tuo atveju, jei ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, nepagrįsti, nes teismas vertindamas byloje esančių įrodymų visetą padarė neteisingas išvadas. Apeliantė nurodo, jog ekspertizės akte nurodytos priežastys dėl kurių įvyko namo defektai: pirmoji priežastis, per ilgą laiko tarpą sėdant namo pamatams; antroji priežastis, dėl statybos broko. Pirmoji priežastis atitinka atsakovo Turto draudimo taisyklių 3.1 ir 3.1.8 punkte nurodytus atvejus, dėl kurių sudarė turto draudimo sutartį. Atsakovo teiginiai, kad pamatų nusėdimas nagrinėjamu atveju nėra draudiminis įvykis yra nepagrįsti. Atsakovo 1997 m. liepos 31 d. patvirtintų Turto draudimo taisyklių Nr.006, „Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų grupė Turto draudimo ir kitų žalų grupė” 3 dalyje „Draudiminiai įvykiai” skyriuje A ,,Draudžiant nuo gaisro ir gamtinių jėgų” 3.1 punkte nurodyta, nuo kokių draudiminių įvykių gali būti apdraustas turtas. Nurodytas draudiminių įvykių sąrašas: gaisras, audra, uraganas, potvynis, sūkurys, kruša, žaibas, liūtis, žemės nustokimas, grunto nusėdimas, sniego slėgis. Minėtame skyriuje, 3.1.8 punkte paaiškinta, kas yra grunto nusėdimas ar žemės nuslinkimas, t. y. vietovės taško absoliučios altitudės sumažėjimas dėl lietaus, podirvio vandens ir cheminių procesų dirvoje veikimo, dėl ko nuslenka kalvų šlaitai ar sėda pastatų pamatai, skyla sienos. Atsakovo patvirtintose taisyklėse nustatytos sąlygos, kurios indikuoja draudiminio įvykio atsiradimą. Šios sąlygos yra vietovės aukščio pasikeitimas nulemtas gamtinių jėgų ir iškilusios pasekmės. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju neabejotinai yra nustatytos pasekmės atitinkančios iškeltas sąlygas, t.y. pastato pamatų nusėdimas ir sienų skilimas. Šių pasekmių atsakovas neginčijo. Nagrinėjant sąlygą dėl vadinamo aukščio pasikeitimo, t.y. „dėl vietovės taško absoliučios altitudės” sumažėjimo, turi būti vertinami faktas ir priežastis. Faktas nagrinėjamu atveju yra, kadangi byloje specialisto išvada tiesiogiai nurodo grunto nusėdimą. Pateiktas tik skirtingas grunto nusėdimo apibūdinimas. Specialistas savo išvadoje nenurodė apie vietovės taško absoliučios altitudės sumažėjimą, kadangi jis, kaip nepriklausomas asmuo, vadovavosi ne atsakovo, bet tos srities specialistų naudojamomis sąvokomis. Atsižvelgdama į tai, apeliantė teigia, jog neturi būti pažodžiui vertinama atsakovo minėtose taisyklėse nustatyta sąlyga „vietovės taško absoliučios altitudės sumažėjimas”. Specialisto išvadoje nurodyta, kad grunto nusėdimas sąlygotas taip vadinamų gamtinių jėgų, t.y. savaiminių gamtinių procesų. Šis procesas, grunto nusėdimas galėjo kilti dėl dviejų priežasčių, gamtinių jėgų arba žmonių veiklos. Apeliantė nurodo, jog pastarosios veiklos byloje nėra nustatyta, todėl grunto nusėdimas įvyko dėl gamtinių jėgų. Be to atsakovas pateiktos byloje specialisto išvados kitais įrodymais nenuginčijo, todėl specialisto išvada reikia vadovautis.

Teismas, vertindamas antrąją priežastį nepagrįstai neatižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A3-1012/2003. Šis teismo sprendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje yra svarbus ta apimtimi, kiek tai susiję su aukščiau minima specialisto išvada, kurioje nurodomos dvi grunto nusėdimo priežastys, viena (aukščiau aptarta) yra dėl gamtinių jėgų, antra dėl galimo statybos broko. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. nutarties esmė, dalyje dėl statybos broko, t.y. esminių nukrypimų nuo projekto, yra pripažintas faktas, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išduota pažyma (1998-06-16 Nr. 228) yra pagrįsta, kadangi esant esminių nukrypimų nuo projekto (esant statybos brokui), tokia pažyma nebūdavo išduodama. Išduota pažyma skelbė, kad pastatas statomas be esminių nukrypimų nuo projekto (t.y. statybos brokas neaptiktas). Atsakovė teigia, jog esant tokiai įgaliotos institucijos pažymai, apsidraudė namą pas atsakovą. Specialisto išvadoje dėl grunto nusėdimo šis faktas neatsispindi, kadangi ši faktinė aplinkybė išaiškėjo tik 2003 m. spalio 23 d, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. spalio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A3-1012/2003 nustatytu faktu, specialisto išvada pagrįsta toje dalyje, kurioje skelbiama, kad pamatų nusėdimas ir sienų skilimas įvyko dėl gamtinių jėgų poveikio, ši aplinkybė buvo išsakyta bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismas į šios esminės aplinkybės buvimą nepagrįstai ir nemotyvuotai neatsižvelgė. Be to atsakovas bylos nagrinėjimo proceso metu nepateikė jokių įrodymų, kad draudiminio įvykio nebuvo. Vilniaus apygardos teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė ir neįvykdė apeliacinės instancijos teismo sprendimo nurodymo, kad bylai pilnai ir visapusiškai išnagrinėti būtina paskirti ekspertizę. Pagal susiformavusią teismų praktiką šiuo atveju įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui.

Apeliantė pažymi, jog pagal sudarytą turto draudimo sutartį atsirado prievoliniai santykiai, kurių esmė yra, atsiradus draudiminiam įvykiui, išmokėti nustatytą draudimo sumą. Draudiminis įvykis byloje pateiktais dokumentais įrodytas, žalos dydis pagrįstas byloje esančiais dokumentais. Remiantis civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalimi prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Vadovaudamasis civilinio kodekso 6.987 straipsniu draudikas sutartimi įsipareigojo už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) - 264 Lt, sumokėti draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Apeliantė teigia, jog savo įsipareigojimus įvykdė, draudimo įmoką (premiją) sumokėjo, o atsakovas savo pareigos sumokėti jai draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką nevykdė. Civilinio kodekso 6.1014 straipsnio 1 dalis numato, jog atsakovas gali būti atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, jeigu draudiminis įvykis būtų įvykęs dėl apdraustojo kaltės. Tačiau tai byloje nenustatyta ir atsakovui lieka pareiga įvykdyti savo prievolę - sumokėti reikalaujamą sumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas DUAB „Baltijos garantas” ginčija apeliacinio skundo argumentus bei prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dėl to, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynybos ir byloje nenustatyta svarbių priežasčių šį terminą atnaujinti. Kolegija nesutinka su teismo išvada, jog ieškinio senaties terminas praleistas be svarbių priežasčių ir nėra pagrindo jį atnaujinti.

Ieškovė A.Melčinskaja 2002 m. lapkričio 19 d. pareiškė ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo už 1999 m. liepos 14 d. paaiškėjusį draudiminį įvykį.1964 m. CK 84 straipsnio nuostatos tokio ieškinio pareiškimui numatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl pagal šio CK normas A.Melčinskajai ieškinio dėl draudimo išmokos senaties terminas turėjo pasibaigti 2002 m. liepos 14 d., tačiau 2000 m. CK 1.125 straipsnio septinta dalis ieškiniui iš draudimo teisinių santykių nustatė sutrumpintą vienerių metų senaties terminą. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio antra dalis nurodo, kad tuo atveju, kai šio CK normos nustato trumpesnį negu 1964 m. CK normos ieškinio senaties terminą, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos, jeigu iki šiam įsigaliojant prasidėjęs ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK dar nebuvo pasibaigęs. Taigi įsigaliojant naujajam CK (2001 m. liepos 1 d.) A.Melčinskajos ieškinio senaties terminas pagal 1964 m. CK nebuvo pasibaigęs, todėl sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2001 m. liepos 1 d. ir pasibaigė 2002 m. liepos 1 d. Tokiu būdu A.Melčinskaja, pareikšdama ieškinį dėl draudimo išmokos 2002 m. lapkričio 19 d., tiek pagal 1964 m., tiek pagal 2000 m. CK normas ieškinio senaties terminą pažeidė. Tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes yra pagrindo pripažinti, kad A.Melčinskaja ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas.

Iš bylos dokumentų matyti, kad A.Melčinskaja 1998 m. liepos 16 d. nusipirko nebaigtą statyti gyvenamąjį namą Vilniaus rajono Kyviškių km (1 t. 84 b.l.). Nupirktą gyv. namą 1998 m. rugsėjo 2 d. apdraudė (1 t. 8 b.l.). AB ,,Vilniaus komprojektas“ ekspertas 1999 m. liepos 14 d. nustatė, kad dėl pamatų nusėdimo, išryškėjusio pastato eksploatavimo metu, ir statybos darbų nukrypimo nuo projekto, sutrūkinėjo namo sienos (1 t 9 b.l.). A.Melčinskaja, geruoju nesutarusi su namo pardavėja, 2000 m. gegužės 30 d. ieškiniu kreipėsi į teismą dėl gyv. namo pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo ir nuostolių iš pardavėjos priteisimo (1 t. 87 b.l.). Ieškinio pagrindu nurodė statybos defektus, kurie perkant gyv. namą nebuvo matomi. Tiek pirmosios, tiek aukštesnių instancijų teismai ieškinį atmetė. Kasacine tvarka ši byla išnagrinėta 2002 m. vasario 20 d. (1 t. 86 b.l.). Kaip minėta, ekspertas nustatė, kad gyvenamo namo sienos sutrūkinėjo dėl dviejų priežasčių: pamatų nusėdimo ir statybos trūkumų, todėl ieškovė, gindama savo teises, turėjo realų pagrindą kreiptis į teismą nutraukti gyv. namo pirkimo-pardavimo sutartį dėl statybos trūkumų ir nėra pagrindo manyti, kad ieškovė pasirinko aiškiai netinkamą ir neprotingą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovė savo teises dėl pirkto gyv. namo statybos trūkumų gynė ir administraciniame teisme (1 t. 81, 283 b.l.). Kadangi teismai tose bylose ieškovės reikalavimų netenkino, ieškovė minėtoje ekspertizėje aptartu pamatų nusėdimo pagrindu kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo. Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės svarbios sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimą ir gretinant jas su pastoviai bloga ieškovės sveikata (1 t. 153 b.l.) bei atsižvelgiant, kad ieškovė senaties terminą praleido penkis mėnesius, kurių laikotarpyje nuo 2002 m. liepos 4 d. iki rugsėjo 10 d. gydėsi ligoninėje (1 t. 155 b.l.), sudaro pagrindą senaties terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl priėjo nepagrįstos išvados, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Kolegija pastebi, kad šioje byloje Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. vasario 26 d., išnagrinėjusi A.Melčinskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus 3-jo apylinkės teismo sprendimo, kuriuo ieškinio senaties terminas taip pat buvo neatnaujintas, nutartyje nurodė, kad A.Melčinskajos pažeista teisė turėtų būti ginama.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl senaties, nurodė, kad pagal turimus byloje įrodymus ieškinys negalėtų būti tenkinamas netgi tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas. Tokią išvadą pagrindė minėto ekspertizės akto ir pačios ieškovės ankstesnio įvykio vertinimo analize.

Kolegija pastebi, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, šioje byloje apeliacine tvarka išnagrinėjusi A.Melčinskajos apeliacinį skundą dėl Vilniaus 3-ojo apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 26 d. sprendimo ir jį panaikindama, 2004 m. vasario 26 d. nutartyje nurodė, kad bylos esmę sudaro fakto, ar buvo grunto nusėdimas, nustatymas. Jo nustatymui reikalingos specialios mokslo ir technikos žinios, todėl būtina svarstyti ekspertizės skyrimo klausimą. Vilniaus apygardos teismas, perėmęs bylą nagrinėti pirmąja instancija, ekspertizės klausimo nesprendė, nors pagal bylos duomenis dar nagrinėjant bylą Vilniaus 3-jame apylinkės teisme buvo aiškinamasi, kas gali tokią ekspertizę atlikti ir atsakovas buvo pateikęs ekspertams keltinus klausimus. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas savo išvadą pagrindė pirminės apžiūros metu sudaryto ekspertizės akto ir ieškovės pozicijos vertinimu. Kolegijos nuomone, ieškovės gyv.namo pastatų nusėdimo priežastys turi esminę reikšmę sprendžiant ieškovės iškeltą ginčą ir jų nuosekliai neišaiškinus nėra galimybių tinkamai išspręsti ginčo, todėl kolegija priėjo išvados, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškinys iš esmės negali būti tenkinamas, nepagrįsta, nes teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus apeliacinėje instancijoje bylos išnagrinėti nėra galimybių, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjant bylą iš naujo ir tiriant, dėl kokių priežasčių nusėdo gyv. namo pamatai, gali būti reikšmingos ne tik skirtinos ekspertizės išvados, bet ir administraciniame teisme nagrinėtoje byloje surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės, kadangi pagal esamus duomenis toje byloje buvo svarstoma, ar gyv. namo statybos darbai atitiko projektą ir statyboms keliamus reikalavimus. Dėl to tikslinga išreikalauti administraciniame teisme nagrinėtą bylą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio pirmos dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui.

Kolegijos pirmininkas Vincas VerseckasTeisėjai Audronė JarackaitėKazys Kailiūnas