Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo T. N. civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ naudai priteista 56606,52 Lt (16 394,38 eurų) turtinei žalai atlyginti bei 65,18 Lt (18,88 eurų) proceso išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. N. nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., būdamas UAB „K.“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktorius ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą, nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. sudarytų sutarčių pagrindu, UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu UAB „Swedbank lizingas“) perdavė turto priėmimo-perdavimo aktais naudoti ir valdyti ekskavatorių „KRAMER-812“ bei puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV“, t. y. 2005 m. rugsėjo 2 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu – puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV“, VIN-(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – 17 180,85 eurų (59322,03 Lt) vertės, 2008 m. balandžio 3 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu – ekskavatorių „KRAMER-812“, VIN-(duomenys neskelbtini), – 20 339,67 eurų (70 228,81 Lt) vertės, tačiau UAB „K.“ prisiimtų sutartinių įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „Swedbank lizingas“ neįvykdė, perduotas naudoti ir valdyti transporto priemones, pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, neteisėtai, neturėdamas raštiško banko sutikimo, puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV“, VIN-(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei ekskavatorių „KRAMER-812“, VIN-(duomenys neskelbtini), perleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims, tokiomis aplinkybėmis išvaistė jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, tokiu būdu padarydamas UAB „Swedbank lizingas“ 56 606,52 Lt (16394,38 eurų) turtinę žalą.

Nuteistasis T. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ civilinį ieškinį atmesti.

Apeliantas tvirtina, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas tiesiogiai neištyrus visų bylai reikšmingų duomenų, jame padarytos išvados neatitinka baudžiamosios bylos duomenų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinio, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai.

Nurodo, kad jam, kaip UAB „K.“ (toliau – Bendrovė) vadovui, Bendrovės turtas – ekskavatorius „KRAMER-812“ bei puspriekabė „LOHR TA 10/4 JV“ – buvo patikėtas iki 2008 m. birželio 9 d., kuris vėliau buvo perduotas po jo paskirtiems Bendrovės vadovams. Nuo 2008 m. birželio 9 d. iki 2009 m. gegužės 28 d. Bendrovei vadovavo I. V. E., o nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2010 m. vasario 9 d. – A. B. Nuteistasis, aptaręs teisiamojo posėdžio metu ištirtus liudytojų A. B., V. K., A. L. J., E. P. parodymus, daro išvadą, kad jie neginčijamai patvirtina, jog būdamas Bendrovės vadovu jam patikėto Bendrovės turto jis neiššvaistė, o perdavė jį po jo paskirtam bendrovės vadovui, todėl nuo 2008 m. birželio 9 d. Bendrovės turtas nebuvo jam patikėtas. Paaiškino, kad ekskavatorius buvo nuvežtas į A. L. J. sodybą, kad už 5 500 Lt Bendrovės skolą jam būtų suteikta tvenkinio iškasimo paslauga. Ekskavatorius dingo iš A. L. J. privačios namų valdos, ir tai sudaro nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymius, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl ekskavatoriaus dingimo aplinkybių nebuvo pradėtas, Marijampolės rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis dėl kratos pas A. L. J. atlikimo nebuvo įvykdyta.

Nuteistasis nurodo, jog teoriškai iššvaistyti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyku esantį turtą jis galėjo tik bendrininkaudamas su kitais asmenimis, kuriems šis turtas bylai aktualiu laikotarpiu – 2009 m. rudenį buvo patikėtas, tačiau duomenų apie tokį susitarimą šioje baudžiamojoje byloje nėra. Bendrovei neturint galimybės atsiskaityti su visais kreditoriais, kaip akcininkas duodamas Bendrovės vadovui ne nurodymus, o patarimus siūlyti kreditoriams atsiskaitymus Bendrovės teikiamomis paslaugomis, jis niekaip negalėjo iššvaistyti byloje aptariamo turto.

Nurodo, jog dalis civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ šioje byloje pareikšto ieškinio sumos bus atlyginta Bendrovės bankroto procese, o tuo atveju, jeigu civilinio ieškovo interesai Bendrovės bankroto procese nebus patenkinti, jis turės visas galimybes reikalauti žalos atlyginimo iš su Bendrove susijusių fizinių asmenų civilinio proceso tvarka.

Dėl puspriekabės iššvaistymo nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu puspriekabė buvo perleista, jo gynėjas 2013 m. vasario 25 d. teisiamajame posėdyje pateikė prašymą kreiptis į Ukrainos teisines institucijas ir gauti kopijas Ukrainos transporto priemonių registratoriui pateiktų duomenų, iš kurių matytųsi, kas, kada ir kam bei kokiu pagrindu perleido puspriekabę. Nenustačius minėtų duomenų, nėra galimybės teigti, kad puspriekabė yra būtent iššvaistyta, o ne įregistruota Š. V. M. vardu šiuo metu nenustatytam subjektui suklastojus dokumentus. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti gynėjo prašymą tuo pagrindu, jog gynybai neužkirtas kelias teikti duomenis bendraujant su užsienio įstaigomis (T. 3, b. l. 27-28), neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naštą jam ir gynėjui, nors nei kaltinamasis, nei gynėjas neturi pareigos įrodinėti nekaltumo. Ši pareiga tenka valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui, kuris turi surinkti ir teismui pateikti visus teisingam bylos išsprendimui reikšmingus duomenis, o teismas turi pareigą būti aktyvus ir imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas šių nuostatų nesilaikė, dėl to reikšmingos bylai aplinkybės liko neištirtos, o tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Nuteistasis taip pat nurodo, jog puspriekabės naudojimas Ukrainoje skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai pripažintas jos perleidimu Ukrainoje registruotai bendrovei. Bet kuris iš Bendrovės naudotų transporto priemonių (autovežių), kurios praktiškai važinėdavo užsienio valstybių keliais, galėjo būti užsienyje pagrobtos, o vėliau naudojant suklastotus dokumentus, įregistruotos kitų asmenų vardais, tačiau dėl to jos negali būti pripažintos kaip išvaistytos Bendrovės akcininko.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymas Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio prasme – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Esminis turto iššvaistymo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus iššvaistyto turto atžvilgiu. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, ir yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę iššvaisto turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę neatlygindamas jo vertės arba atlygindamas aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai), nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

Turto pasisavinimo ir turto iššvaistymo subjektas – specialus. Tai yra fizinis asmuo, kuriam svetimas turtas patikėtas ar yra jo žinioje. Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad jis nėra tinkamas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektas, kadangi inkriminuojamo nusikaltimo metu jis nebuvo UAB „K.“ direktorius, todėl bendrovės turtas jam nebuvo patikėtas.

Iš juridinio asmens duomenų matyti, kad įmonė tris kartus keitė pavadinimus ir direktorius: nuo 1993-06-07 iki 2006-01-04 buvo B. N. individuali įmonė „K.“, nuo 2006-01-04 iki 2009-06-05 – UAB „K.“, nuo 2009-06-05 – UAB „F.“, pastarajai nuo 2009-11-10 iškelta bankroto byla; nuo 2004-10-20 iki 2008-06-09 įmonės direktorius buvo T. N., nuo 2008-06-09 iki 2009-05-28 – I. V. E., nuo 2009-05-28 iki 2010-02-09 – A. B. Tačiau visą laiką vienintelis įmonės akcininkas ir savininkas buvo T. N. (T. 1, b. l. 58-64).

Nuteistasis T. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „K.“ finansinė padėtis buvo sunki, kai bankas nepritarė įmonės restruktūrizacijai, I. V. E. atsistatydino iš direktoriaus pareigų ir į direktoriaus vietą buvo paskirtas A. B. 2008 m. įmonė laiku neatsiskaitinėjo, bankai neatidėdavo įmokų, 2009 m. sausio mėn. AB „SEB bankas“ neperspėjęs nurašė nuo įmonės sąskaitos 500 000 Lt. Mažėjo užsakymų kiekis, krito pervežimo kainos, susidarė įsiskolinimai. Kreditoriams už įmonės įsiskolinimus siūlė savo paslaugas, stengėsi sumažinti skolas, kad galėtų tęsti veiklą. Kai įmonei jau grėsė bankrotas, įmonės darbuotojams buvo davęs bendrą nurodymą su kreditoriais atsiskaityti remonto, ekskavatoriaus paslaugomis ir pan. (T. 3, b. l. 50-52; T. 4, b. l. 54-55, 112, 144). Iš nuteistojo T. N. ir kitų liudytojų parodymų matyti, kad būtent T. N. rūpinosi įmonės veikla, laisvai disponavo įmonės turtu, spręsdavo įmonės problemas ir duodavo nurodymus darbuotojams, kiti asmenys jį laikė įmonės vadovu, dėl iškilusių klausimų kreipėsi būtent į T. N. Nuteistasis T. N. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose pripažino, kad pats žodžiu susitarė su A. L. J., kad už skolą paskolins jam ekskavatorių, tai vėliau ir padarė, o V. K., greičiausiai jo (T. N.) nurodymu, nuvežė ekskavatorių A. L. J. Apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad jis (T. N.) buvo atsakingas už ekskavatoriaus išvežimą A. L. J., nes tai buvo padaryta su jo žinia. Paskui A. L. J. skambino būtent T. N., reikalaudamas jam grąžinti UAB „K.“ įsiskolinimą ir derėdamasis dėl ekskavatoriaus atidavimo, T. N. sumokėjo A. L. J. įmonės skolą. Liudytojas A. L. J. parodė, kad jis būtent su T. N. derėjosi dėl skolos grąžinimo būdo, kad T. N. siūlė atsiskaityti paskolinant ekskavatorių, o paskui skolą grąžino grynais pinigais (T. 4, b. l. 143-145). Liudytojas A. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad nuo 2005 m. UAB „K.“ dirbo vairuotoju, vadybininku, o nuo 2009 m. gegužės mėn. buvo įmonės direktorius. Tuo metu įmonės finansinė padėtis buvo sunki, dirbo nuostolingai, buvo pradėti išieškojimai. Jam būnant direktoriumi, 2009 m. liepos mėn. UAB „Swedbank lizingas“ nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo grąžinti visą turtą, nežinojo apie 2009 m. balandžio mėnesio UAB „Swedbank lizingas“ siųstą pretenziją dėl 255 000 Lt. Pasitikėjo T. N. ir bandė įmonę išvesti iš krizės. Negalėjo atsakyti, kas yra materialiai atsakingas už sutarčių vykdymą. Iš liudytojo A. B. parodymų matyti, kad jis asmeniškai įmonėje jokių sprendimų nepriimdavo ir jai realiai nevadovavo, apie įmonės veiklą ir turto buvimo vietą žinojo iš T. N. ir kitų darbuotojų pasakojimų. Teisiamajame posėdyje A. B. nurodė, kad iš vadybininkų ir T. N. sužinojo, kad 2009 m. rudenį, jam būnant direktoriumi, A. L. J. už UAB „K.“ skolą, už A. L. J. atliktas paslaugas įmonei – pervežimus, buvo paskolintas ekskavatorius tvenkiniui iškasti, tačiau siūlyme asmeniškai nedalyvavo. Ekskavatorius A. L. J. buvo nuvežtas vadybininkės ir T. N. sprendimu, su T. N. žinia, nes jis buvo įmonės savininkas, akcininkas. Įmonei faktiškai vadovavo akcininkas T. N., kuris turėjo pagrindinį žodį. Jis (A. B.) buvo atsakingas tik už transporto techninę priežiūrą, remontus, draudimus. Girdėjo, kad puspriekabė buvo Ukrainoje, buvo išnuomota UAB „K. U.“, ji visą laiką buvo naudojama Ukrainoje. UAB „K. U.“ buvo įsteigta iki jo direktoriavimo. Negali pasakyti, ar UAB „Swedbank lizingas“ žinojo, kad puspriekabė yra naudojama kitos įmonės. Nežino, kieno buvo įmonė, ar puspriekabė buvo kam nors parduota, jos pats niekam nepardavė (T. 3, b. l. 48-50; T. 4, b. l. 141-143). Liudytojas V. K., UAB „K.“ vairuotojas, teisiamajame posėdyje parodė, kad jam pavedimus duodavo vadybininkė ir T. N. Direktorius buvo T. N., gal ekskavatorių ir nuvežė T. N. nurodymu, arba tokį nurodymą gavo iš dispečerės (T. 3, b. l. 37). Apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. E., buvęs UAB „K.“ mechanikas ir serviso vadovas, parodė, kad A. B. buvo tik direktorius, bet įmonei realiai vadovavo T. N., nes jis buvo įmonės savininkas, visus nurodymus duodavo T. N. A. B. buvo priklausomas nuo T. N. nurodymų. A. B. negalėjo savarankiškai duoti nurodymo išvežti ekskavatorių A. L. J. (T. 4, b. l. 110-112, 113). Liudytojas E. P., UAB „Turto rizikos sprendimai“ vadovas, pagal 2009-09-09 sutartį dirbęs su UAB „Swedbank lizingas“ ir ieškojęs lizingo bendrovei priklausančio turto, teisiamajame posėdyje parodė, kad apie neperduoto UAB „Swedbank lizingas“ turto buvimo vietą sužinojo iš T. N. A. B. nepažįsta, dėl neperduoto turto buvimo vietos bendravo tik su T. N., jis buvo pasirašęs lizingo sutartis (T. 3, b. l. 35-36).

Aukščiau išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, jog T. N. buvo vienintelis įmonės akcininkas ir savininkas, nuo 2004-10-20 iki 2008-06-09 buvo įmonės direktorius ir einamu pareigų pagrindu jam buvo patikėtas svetimas – UAB „Swedbank lizingas“ turtas, be to, būtent su T. N., kaip įmonės vadovu, buvo pasirašytos lizingo sutartys ir turto priėmimo – perdavimo aktais būtent jam, kaip įmonės vadovui, perduotas turtas. Tačiau ir pasibaigus šiam laikotarpiui, net ir formaliai paskyrus direktoriais kitus asmenis, T. N. visą laiką faktiškai vadovavo įmonei, toliau laisvai disponavo įmonei bei lizingo bendrovei priklausančiu turtu, duodavo nurodymus dėl jo panaudojimo kaltinime nurodytu laikotarpiu. Įmonės pavadinimų pokyčiai bei paskyrimas direktoriais kitų asmenų nekeičia T. N., kaip asmens, kuriam buvo patikėtas svetimas turtas, statuso, nes tai buvo formalūs pakeitimai. Tai reiškia, kad UAB „Swedbank lizingas“ turtas, tame tarpe ekskavatorius „KRAMER – 812“ ir puspriekabė „LOHR TA 10/4 JV“, T. N. buvo patikėti ir kaltinime nurodytu laikotarpiu. Taigi, priešingai nei tvirtina T. N., jis atitinka nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos 184 straipsnyje, specialaus subjekto požymius.

Baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

Lizingo sutartis yra civilinė sutartis, kurios sutarties sąlygas ir atsakomybę už jos sąlygų pažeidimą reguliuoja Civilinio kodekso normos. Lizingo sutarties esmė yra ta, kad lizingo bendrovė perka lizingo gavėjo nurodytą daiktą, įgyja į jį nuosavybės teises ir perleidžia kitam asmeniui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti su teise per tam tikrą laiką išpirkti daiktą ir, sumokėjus visą sutartyje nurodytą kainą, tapti jo savininku. Asmuo, gavęs turtą naudoti, neturi teisės disponuoti turtu (jį perleisti) be lizingo bendrovės sutikimo. Jei sutarties sąlygos nevykdomos, įstatymai numato tam tikras teisines pasekmes. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su civiliniu ieškiniu. Tam, kad tokią veiką būtų galima laikyti nusikaltimu, nepakanka vien sutarties sąlygų nevykdymo ar turto negrąžinimo. Fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis (iš jų ir finansinio lizingo sutartis), atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, pagal civilinę lizingo sutartį gauto turto negrąžinant panaudos gavėjui, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms papildomoms sąlygoms; baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, dėl to nebuvo į ką nukreipti išieškojimo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Tai gali būti susiję arba su vienos iš sutarties šalių apgaulės panaudojimu, sudarant sutartį, dėl to civilinės atsakomybės priemonių už sutarties pažeidimą realizavimas be teisėsaugos institucijų įsikišimo tampa problemiškas, arba pagal sutartį gautas turtas pradanginamas (iššvaistomas) ir paaiškėja, kad jau sutarties sudarymo metu kaltininkas nesiruošė vykdyti sutarties sąlygų, buvo nusprendęs jam patikėtą turtą pasisavinti arba perleisti tretiems asmenims, dėl to apsunkinamas arba tampa neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška.

2005-09-02 lizingo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) B. N. IĮ „K.“, atstovaujama direktoriaus T. N., iš UAB „Hansa lizingas“ įsigijo 1 (vieną) naudotą puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 17180,85 eurų vertės (T. 1, b. l. 24-38). 2005-09-12 turto priėmimo-perdavimo aktu B. N. IĮ „K.“, atstovaujama direktoriaus T. N., iš UAB „Hansa lizingas“ perėmė 1 (vieną) naudotą puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 39).

2008-04-03 lizingo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „K.“, atstovaujama direktoriaus T. N., iš UAB „Hansa lizingas“ įsigijo 1 (vieną) naudotą ekskavatorių „KRAMER-812“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), 20 339,67 eurų vertės (T. 1, b. l. 40-49). 2008-04-08 turto priėmimo-perdavimo aktu UAB „K.“, atstovaujama direktoriaus T. N., iš UAB „Hansa lizingas“ perėmė 1 (vieną) naudotą ekskavatorių „KRAMER-812“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 50).

Taigi sudarius ir pasirašius minėtas lizingo sutartis, UAB „Swedbank lizingas“ (buvęs UAB ,,Hansa lizingas“) sutartyse nurodytą turtą įgijo savo nuosavybėn, o UAB ,,K.“ įgijo teisę valdyti ir naudotis turtu mokant atitinkamas įmokas tam tikrą laikotarpį, kuriam pasibaigus, įvykdžius visas sutarties sąlygas (sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą), turtas paprastai pereina lizingo gavėjo nuosavybėn. Lizingo sutarties tikslas išpirkti lizingo bendrovės nuosavybėje esantį turtą. Jeigu su lizingo bendrove laiku atsiskaitoma, tai ir lizingo bendrovei nepadaroma žala ir ji nelaiko savęs nukentėjusiąja, nes svarbu tai, kad būtų mokamos įmokos ar išperkamas turtas. Lizingo sutartis suponuoja atitinkamo turto nuomą, tačiau neįvykdžius sutartyje numatytų sąlygų, sutartis nutraukiama ir turtas grįžta savininkui (lizingo bendrovei).

UAB ,,K.“ įmokos pagal lizingo sutartis buvo pervedamos stabiliai iki 2009 m., todėl bankas pasitikėjo T. N. Ir tik 2009 m., prasidėjus ekonominei krizei, iškilo UAB „K.“ finansinių problemų atsiskaitant su UAB „Swedbank lizingas“. 2009-07-01 pranešime dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo nurodoma, kad UAB „Swedbank lizingas“ dėl UAB ,,K.“ (naujas pavadinimas UAB „F.“) finansinių įsipareigojimų nevykdymo, laiku nesumokėtų įmokų (vėlavimas 122 dienos) nuo 2009-07-01 vienašališkai nutraukia lizingo sutartis ir iki 2009-07-16 įpareigoja įmonę nutraukti lizinguojamo turto (tame tarpe ekskavatoriaus „KRAMER-812“ ir puspriekabės „LOHR TA 10/4 JV 18“) eksploataciją bei jį perduoti UAB „Swedbank lizingas“ (T. 1, b. l. 51-52). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „K.“ UAB „Swedbank lizingas“ grąžino visą lizinguojamą turtą, kurio buvo pakankamai daug, išskyrus ekskavatorių „KRAMER – 812“ ir puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“.

Pasirašius lizingo sutartis tarp UAB ,,K.“ (sutartys pasirašytos T. N. kaip vienintelio akcininko ir įmonės direktoriaus) ir UAB ,,Swedbank lizingas“, tarp jų atsirado civiliniai teisiniai santykiai. Tokie santykiai galioja tol, kol sutarties šalys laikosi sutarties sąlygų. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

Nuteistasis T. N. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neigė iššvaistęs įmonės turtą, kažką specialiai daręs, norėdamas negrąžinti turto lizingo bendrovei. Nurodė, kad kreditoriams už UAB „K.“ įsiskolinimus siūlė įmonės paslaugas, tokiu būdu stengėsi sumažinti įmonės skolas, kad galėtų tęsti veiklą. UAB „K.“ A. L. J. už atliktas krovinio pervežimo paslaugas buvo skolinga 5500 Lt. Žodžiu susitarė su A. L. J., kad už skolą laikinai duos pasinaudoti ekskavatoriumi, jog pats sau galėtų išsikasti tvenkinį. Asmeniškai su A. L. J. susitarė telefonu, nepildė dokumentų dėl ekskavatoriaus perdavimo, nes nemanė, kad A. L. J. ekskavatoriaus negrąžins, A. L. J. įmonė anksčiau perveždavo UAB „K.“ krovinius, nekildavo jokių problemų. 2009 m. rugsėjo mėn. V. K. nuvežė ekskavatorių A. L. J. A. L. J. turėjo savo ekskavatoriaus vairuotoją, nes buvo pradėtas kasti tvenkinys, tai jam sakė ir UAB „Turto rizikos sprendimai“ atstovai, kad matė pradėtą kasti tvenkinį. A. L. J. pats turėjo susirasti kaime asmenį, kuris gali dirbti su ekskavatoriumi, nebuvo susitarta, kad darbus atliks UAB „K.“ darbuotojai, be to, tuo metu įmonė jau nebeturėjo ekskavatorininkų. Paskui A. L. J. jam paskambino ir sakė, kad ekskavatorius genda, prašė atvežti pinigus už skolą - 5500 Lt, nes kitaip neatgaus ekskavatoriaus, jį paslėpė ir negrąžino. Net ir sumokėjęs pinigus, ekskavatoriaus iš A. L. J. neatgavo. Ekskavatoriaus pasigedo tą patį mėnesį, kurį nuvežė A. L. J., t. y. 2009 m. rugsėjo mėn. UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Turto rizikos sprendimai“ pasakė, kad ekskavatorius buvo perduotas A. L. J., apie ekskavatoriaus negrąžinimą buvo pranešta policijai (T. 3, b. l. 50-52; T. 4, b. l. 54-55, 112, 144).

Liudytojas A. L. J. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose neigė naudojęsis ekskavatoriumi, kasęs duobę, nes neturėjo raktų, neigė žinantis kur yra ekskavatorius. Nurodė, kad T. N. įmonė buvo jam skolinga už atliktas paslaugas 5000 Lt ir delspinigius. T. N. su juo atsiskaitė grynais pinigais. Iš pradžių sutiko su T. N. pasiūlymu, kad už 5500 Lt skolą T. N. iškastų jam tvenkinį. Matė kaip 2009 m. rudenį T. N. įmonės darbuotojas atvežė ekskavatorių į jo sodybą, esančią Zapyškio seniūnijoje, jį iškrovė ir išvažiavo. Nežiūrėjo, ar ekskavatoriuje buvo raktai. Tvenkinį turėjo iškasti T. N. įmonės darbuotojas, nes pats nemokėjo su juo dirbti, neturėjo tam kvalifikacijos. Tvenkinys iki šiol neiškastas ir nepradėtas kasti. Ekskavatorius buvo pastatytas toliau nuo jo namo, bet jo žemės sklype. Matė, kaip jį atvežė, bet nežino, kur jis paskui, po 2-3 savaičių, buvo išgabentas ir kas tai padarė, nes tuo metu nebuvo namuose. To nematė ir kaimynai. Ekskavatorius tiesiog dingo. Nežino, ar ekskavatorių pasiėmė T. N., ar jį pavogė. Mano, kad ekskavatorių išsivežė pats T. N. su savo transportu. Klausė T. N., kur ekskavatorius, ar jis kas tvenkinį, bet T. N. numetė telefono ragelį. Neprisimena pokalbio telefonu su T. N., kad jis būtų sakęs, jog grąžintų 5000 Lt, tada atiduos ekskavatorių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perklausius telefoninio pokalbio įrašą, pridėtą prie antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, teigė, kad sakė bet ką, kad tik grąžintų pinigus (T. 3, b. l. 47-48; T. 4, b. l. 143-145). Tačiau tokius liudytojo A. L. J. parodymus paneigia antstolės S. Ž. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje perklausytas telefoninio pokalbio įrašas, pridėtas prie šio protokolo, iš kurio matyti, kad A. L. J. skambino T. N. ir siūlė jam grąžinti 5000 Lt skolą, tada atiduos traktorių (ekskavatorių). A. L. J. pripažino, kad naudodamasis ekskavatoriumi iškasė duobę, buvo atvažiavę banko atstovai ir matė iškastą duobę, todėl nebereikalauja 500 Lt. T. N. pasiūlė A. L. J. grąžinti traktorių (ekskavatorių). Liudytojo A. L. J. parodymus taip pat paneigia liudytojų A. B., V. K., E. P. parodymai, UAB „Turto rizikos sprendimai“ raštai UAB „Swedbank lizingas“, UAB „F.“ raštas AB „Turto rizikos sprendimai“.

Liudytojas A. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad iš vadybininkų ir T. N. sužinojo, kad UAB „K.“ buvo skolinga A. L. J. 5000 Lt, vietoj skolos grąžinimo pinigais, atliko paslaugas, 2009 m. rudenį paskolino ekskavatorių A. L. J., kad pastarasis su juo pats galėtų iškasti tvenkinį, tačiau A. L. J., atlikęs darbus, jo negrąžino. Vėliau T. N. sumokėjo skolą A. L. J., bet ekskavatoriaus neatgavo. Ekskavatorių A. L. J. nuvežė UAB „K.“ vairuotojas V. K. A. L. J. turėjo pats išsikasti tvenkinį, tam įmonės darbuotojo nesiūlė. Kaip įmonės direktorius parašė pareiškimą policijai dėl ekskavatoriaus dingimo, A. L. J. slapstėsi (T. 3, b. l. 48-50; T. 4, b. l. 141-143).

Liudytojas V. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2009 m. rudenį ekskavatorių nuvežė į kaimą prie Zapyškio, į vienkiemį, ir jį iškrovė. Ekskavatorių priėmė du asmenys, jiems įteikė raktus ir jie patys jį iškrovė. Nevažiavo jo atvežti. Daugiau to ekskavatoriaus įmonės garaže ar kieme nematė (T. 3, b. l. 37).

Liudytojas E. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo UAB „Turto rizikos sprendimai“ vadovas, pagal 2009-09-09 sutartį dirbo su UAB „Swedbank lizingas“, ieškojo lizingo bendrovei priklausančio turto. T. N. jam paaiškino, kad buvo davęs A. L. J. ekskavatorių (traktorių) išsikasti tvenkinį. Buvo nuvykęs pas A. L. J. į kaimą, kalbėjosi su kaimynais, kurie pasakė, kad matė kaip A. L. J. su traktoriumi kasė tvenkinį. Paskui su A. L. J. susitiko kavinėje, A. L. J. patvirtino, jog buvo gavęs iš T. N. ekskavatorių išsikasti tvenkinį, sakė, kad T. N. jam skolingas 5000 Lt ir, kol negrąžins skolos, neatiduos ekskavatoriaus, o jeigu negaus pinigų, tai ekskavatorių parduos ir tokiu būdu atgaus pinigus. Ekskavatorius A. L. J. buvo kaip užstatas. Pinigų nedavė, policijoje parašė pareiškimą, kad negrąžinamas turtas ir reikalaujama 5000 Lt. Po kelių mėnesių A. L. J. sakė, kad ekskavatoriaus nematė ir neturi, paskui paaiškino, kad jį pasiėmė T. N. vairuotojas, vėliau paaiškino, kad ekskavatorių iš jo pavogė (T. 3, b. l. 35-36).

Iš UAB „Turto rizikos sprendimai“ raštų UAB „Swedbank lizingas“ matyti, kad UAB „K.“ paskolino A. L. J. įmonei „A.“ ekskavatorių „KRAMER – 812“ už 5500 Lt skolą. Susitikimo metu su A. L. J. nustatyta, kad ekskavatorius tikrai yra pas jį, tačiau pastarasis atsisako jį grąžinti ir slepia, kol UAB „K.“ nesumokės 5500 Lt skolos. Turto buvimo vieta nenustatyta ir jis nerastas (T. 1, b. l. 53-54).

2010-06-04 ir 2011-03-31 daiktų, dokumentų pateikimo protokolais T. N. ir liudytojas E. P. pateikė UAB „F.“ (buvęs pavadinimas UAB „K.“) direktoriaus A. B. siųstą UAB „Turto rizikos sprendimai” direktoriui E. P. raštą dėl trūkstamo turto buvimo vietos. Rašte nurodyta, kad siekiant padengti įmonės 5524,48 Lt skolą A. L. J. įmonei „A.“ buvo išnuomotas ir negrąžintas ekskavatorius „KRAMER - 812“. Ekskavatorių nuvežė vairuotojas V. K. adresu (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad A. L. J. atsisako grąžinti turtą, kol jam nebus sumokėta skola. Taip pat nurodyti A. L. J. kontaktai (el. paštas, telefono numeris, A. L. J. įmonės kodas ir adresas). Nurodyta, kad apie tai informuotas ir AB „Swedbank“ vadybininkas M. J. (T. 1, b. l. 103-104, 109-110).

Byloje neginčytinai nustatyta, kad T. N. negrąžino lizingo bendrovei jai priklausančio turto – ekskavatoriaus „KRAMER – 812“. Iš nuteistojo T. N., liudytojų A. B., V. K., E. P. parodymų bei rašytinės bylos medžiagos matyti, kad ekskavatorius buvo laikinai perduotas pasinaudoti A. L. J., kuris paskui jo neatidavė. A. L. J. naudojantis ekskavatoriumi „KRAMER – 812“, ekskavatorius dingo. T. N. negrąžinęs turto ir nesumokėjęs įsiskolinimo, nesislapstė nei nuo lizingo bendrovės, nei nuo teisėsaugos institucijų, neteikė lizingo bendrovei jokios klaidinančios informacijos, taip pat neslėpė jokio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas žalos išieškojimas, priešingai bendradarbiavo su UAB „Swedbank lizingas” ir UAB „Turto rizikos sprendimai” atstovais, grąžino beveik visą lizinguojamą turtą, nurodė kam laikinai perdavė pasinaudoti ekskavatoriumi „KRAMER – 812“, jo paskutinę žinomą buvimo vietą. Nors nagrinėjamu atveju ekskavatorius buvo laikinai perduotas pasinaudoti trečiajam asmeniui – A. L. J., neturint lizingo bendrovės sutikimo, t. y. pažeidžiant lizingo sutarties sąlygas, tačiau toks pažeidimas pats savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, be to, tai buvo padaryta siekiant padengti 5500 Lt įmonės įsiskolinimą šiam asmeniui, t. y. buvo veikiama įmonės interesais, norint sumažinti įmonės skolas. T. N. pasitikėjo A. L. J., nes A. L. J. nebuvo nepažįstamas asmuo, pažinojo jį, A. L. J. įmonė anksčiau perveždavo UAB „K.“ krovinius, nekildavo jokių problemų, žinojo kur A. L. J. gyvena, turėjo jo asmens duomenis ir kontaktus, todėl susitarė žodžiu ir nepildė dokumentų dėl ekskavatoriaus perdavimo, nemanė, kad jis negrąžins ekskavatoriaus. Nenustatyta, kad T. N. sąmoningais veiksmais siekė iššvaistyti UAB „K.“ turtą, neatlygintinai jį perleisti trečiajam asmeniui. Priešingai, byloje nustatyta, kad T. N. siekė susigrąžinti ekskavatorių iš A. L. J., patenkindamas jo reikalavimą ir sumokėdamas nurodytą sumą, tačiau ekskavatoriaus vis tiek neatgavo. Ekskavatorius dingo prieš T. N. valią, jis buvo pagrobtas ne T. N. (iššvaistymo būdu), o kitų asmenų, kitu būdu. Nagrinėjamu atveju jokios papildomos sąlygos, dėl kurių civiliniai teisiniai santykiai būtų galėję pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, nenustatytos. Pagal sudarytos lizingo sutarties 3.11 punktą klientas visiškai ir besąlygiškai atsako už turto išsaugojimą (turto atsitiktinio žuvimo, praradimo, sugadinimo ar sužalojimo riziką bei padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę) nuo turto priėmimo iš pardavėjo iki turto priėmimo – perdavimo kliento nuosavybėn akto pasirašymo dienos arba faktiško turto grąžinimo lizingo bendrovei pasirašant turto priėmimo – perdavimo aktą. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, susidariusi situacija gali būti vertinama tik kaip civilinis ginčas, o ne kaip veika, atitinkanti Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Todėl šioje dalyje (dėl ekskavatoriaus „KRAMER – 812“) baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus.

Kaip jau minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju lizingo bendrovei taip pat neperduota puspriekabė „LOHR TA 10/4 JV“, jos nepavyko surasti. Nuteistasis T. N. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2006 metais Ukrainoje įsteigė įmonę RAB „K. U.“, kurios direktoriumi buvo O. P., o jis (T. N.) buvo vienintelis akcininkas. Priekabą išnuomavo Ukrainoje esančiai įmonei. Užblokavus įmonės sąskaitas, negalėjo sumokėti vairuotojams, kad atvežtų priekabą į Lietuvą. Apie priekabos buvimo vietą informavo lizingo bendrovę, siūlė parduoti priekabą Ukrainoje. Buvo pelningiau parduoti Ukrainoje nei tempti, nes Lietuvoje ji būtų tik metalo laužas. Nežino, kokiu pagrindu perregistruota puspriekabė, tam nedavė jokių nurodymų (T. 3, b. l. 50-52).

Liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad girdėjo, kad puspriekabė buvo Ukrainoje, buvo išnuomota UAB „K. U.“, ji visą laiką buvo naudojama ir laikoma Ukrainoje (T. 3, b. l. 48-50). Tai patvirtino ir tarpusavio valstybių teisinės pagalbos pagrindu ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas O. L. P., RAB „K. U.“ direktorius, kad RAB „K. U.“ balanse yra krovininė puspriekabė „LOHR TA 10/21 VSTNX 13“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini). RAB „K. U.“ egzistuoja tik formaliai, įmonė jokios veiklos nevykdo, neturi lėšų ir teikia nulinę ataskaitą, puspriekabė nuo 2010 metų stovėjo aikštelėje Izmailo mieste, Odesos srityje, Ukrainoje (T. 2, b. l. 29-31). Šių liudytojų parodymai paneigia, kad puspriekabė vykdė tarptautinius krovinių pervežimus ir grįždavo į Lietuvą.

Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „Swedbank lizingas“ nuo pat pradžių žinojo, kad puspriekabė yra naudojama Ukrainoje kitos įmonės ir tam pritarė, to nepatvirtino ir liudytojas A. B. Apie tai, UAB „Swedbank lizingas“ sužinojo tik po lizingo sutarties nutraukimo, gavusi A. B. UAB „Turto rizikos sprendimai” direktoriui E. P. siųstą raštą dėl trūkstamo turto buvimo vietos (T. 1, b. l. 103-104, 109-110) bei UAB „Turto rizikos sprendimai” informavus apie tai UAB „Swedbank lizingas“ (T. 1, b. l. 54). Liudytojas M. J., UAB „Swedbank lizingas“ vadybininkas, teisiamajame posėdyje parodė, kad sužinojus, jog puspriekabė yra Ukrainoje, UAB „K.“ norėjo ją parduoti, bet lizingo bendrovė reikalavo, kad puspriekabę iš pradžių atvežtų apžiūrai (T. 3, b. l. 25-26). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina 2011-03-16 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu pateiktas T. N. advokato susirašinėjimas su UAB „Swedbank lizingas“. 2010-12-06 prašyme T. N. advokatas nurodė, kad puspriekabė šiuo metu yra Ukrainoje, saugojimo aikštelėje ir jos šiuo metu pargabenti T. N. neturi galimybių, nes įmonei yra iškelta bankroto byla, areštuotos sąskaitos. Į T. N., kaip buvusį įmonės vadovą, kreipėsi asmenys, norintys įsigyti puspriekabę. Atsižvelgiant į tai, kad gabenti priekabą į Lietuvą yra finansiškai nenaudinga, siūlė spręsti klausimą dėl jos pardavimo, nurodyti jos kainą (T. 1, b. l. 76-77). UAB „Swedbank lizingas“ 2010-12-22 atrašė, kad lizingo bendrovė negali parduoti turto, nes neturi jo savo žinioje. Turto kaina būtų nustatyta jį susigrąžinus savo žinion ir kompetentingiems turto vertintojams nustačius jos vertę. Tačiau UAB „Swedbank lizingas“ neprieštaravo, kad būtų atlygintos visos su turtu susijusios tiesioginės ir netiesioginės išlaidos, delspinigiai bei likusi neišpirkta turto vertė (T. 1, b. l. 78). 2011-01-05 prašyme T. N. advokatas nurodė, kad yra pasirengę spręsti klausimą dėl puspriekabės grąžinimo arba jos realizavimo. Kadangi puspriekabės susigrąžinimas iš Ukrainos į Lietuvą yra brangus, siūlė realizuoti puspriekabę pirkėjams Ukrainoje. Prašė pateikti informaciją, kokia yra likusi neišpirkta turto vertė, delspinigiai bei tiesioginės ir netiesioginės išlaidos (T. 1, b. l. 80). AB „Swedbank“ vadybininkas M. J. atrašė, kad lizingo bendrovė negali parduoti turto, nesančio Lietuvos Respublikoje. Siūlė pasirašyti susitarimą dėl nuostolių atlyginimo, kurio pagrindu lizingo bendrovė gautų pinigus bei išregistruotų turtą iš registro (T. 1, b. l. 81). 2010-06-04 ir 2011-03-31 daiktų, dokumentų pateikimo protokolais T. N. ir liudytojas E. P. pateikė UAB „F.“ (buvusi UAB „K.“) direktoriaus A. B. siųstą UAB „Turto rizikos sprendimai” direktoriui E. P. raštą dėl trūkstamo turto buvimo vietos. Rašte nurodyta, kad puspriekabės buvimo vieta yra Ukrainoje, Kijeve, mokamojoje stovėjimo aikštelėje. Puspriekabę gali perduoti RAB „K. U.“ direktorius O. L. P. Nurodė, kad jų manymu, priekabą būtų protingiau realizuoti Ukrainoje, nes šiuo metu ji yra nelikvidi prekė, o pertempimo išlaidos būtų didesnės nei turto rinkos vertė (T. 1, b. l. 103-104, 109-110).

Nors nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad T. N. pardavė puspriekabę Š. V. M., tačiau iš liudytojo M. J. parodymų ir susirašinėjimo su lizingo bendrove, vykusio nuo 2010-12-06 iki 2011-01-05, bei kitų raštų matyti, kad T. N. norėjo parduoti UAB „Swedbank lizingas“ priklausantį turtą – puspriekabę ir jau turėjo pirkėją Ukrainoje, o po įvykusio susirašinėjimo su lizingo bendrove puspriekabė buvo perleista tretiesiems asmenims. Ukrainos vidaus reikalų ministerijos Saugaus kelių eismo ir automatizuotų sistemų centro 2012-02-09 pranešime nurodyta, kad krovininė puspriekabė „LOHR TA 10/21“, važiuoklės Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2011-11-22 buvo užregistruota kito asmens - Š. V. M. vardu (T. 2, b. l. 18-22). Tai patvirtino ir tarpusavio valstybių teisinės pagalbos pagrindais ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas Š. V. M., kad 2011 m. lapkričio mėn., už 12 000 JAV dolerių įsigijo krovininę puspriekabę „LOHR TA 10/4JV 18“, kuri buvo registruota juridinio asmens, esančio Kijeve, vardu, paskui ją perregistravo savo vardu (T. 2, b. l. 46-48, 79-82). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad puspriekabė galėjo būti užsienyje pagrobta, o vėliau, naudojant suklastotus dokumentus, įregistruota kito asmens vardu, tačiau tai yra tik deklaratyvūs teiginiai, kurių nepatvirtina jokia rašytinė bylos medžiaga, nuteistasis nepateikė jokių duomenų, kad buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas dėl minėtų atliktų neteisėtų veiksmų ištyrimo.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad T. N., būdamas visiškai ir besąlygiškai atsakingas už turto išsaugojimą, neturėdamas išankstinio raštiško lizingo bendrovės sutikimo, subnuomavo puspriekabę Ukrainoje esančiai įmonei RAB „K. U.“, nesudaręs jokios rašytinės sutarties, negana to, nuo 2009-07-01 lizingo bendrovei vienašališkai nutraukus lizingo sutartį ir pareikalavus neeksploatuoti turto bei jį perduoti iki 2009-07-16, jo negrąžino ir toliau juo disponavo, o vėliau UAB „Swedbank lizingas“ atsisakius T. N. suteikti leidimą parduoti puspriekabę Ukrainoje, nors pagal sutartį tokį leidimą buvo privaloma gauti, ją perleido tretiesiems asmenims, esantiems Ukrainoje. Nuteistasis ne tik nevykdė lizingo sutartyje numatytų įsipareigojimų, nustatytais terminais mokėjo įmokas, bet ir žinodamas, kad pagal lizingo sutarties 4.2.3. ir 5.1.5. punktus jam griežtai draudžiama subnuomoti ir perleisti turtą be išankstinio raštiško lizingo bendrovės sutikimo, sąmoningais veiksmais svetimą, jam patikėtą turtą, be lizingo davėjo žinios ir sutikimo, neatlygintinai (turto savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą neatlygindamas jo vertės), perleido tretiesiems asmenims. Dėl šių T. N. veiksmų svetimas bendrovės turtas buvo prarastas. Iš Š. V. M. parodymų matyti, kad jis už puspriekabę sumokėjo 12 000 JAV dolerių, todėl priešingai nei teigia T. N., puspriekabė turėjo nemažą turtinę vertę. T. N. perleisdamas puspriekabę tretiesiems asmenims turėjo gauti tam tikrą pinigų sumą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pinigai būtų panaudoti BUAB „K.“ ar RAB „K. U.“ interesais, ar lizingo bendrovei sumokėtas įsiskolinimas už puspriekabę, kurios neišmokėta likutinė vertė buvo tik 7404,74 Lt. Taigi, T. N. patikėtas turtas tyčia buvo neteisėtai ir neatlygintinai perleistas tretiesiems asmenims. Nagrinėjamu atveju, be teisėsaugos institucijų įsikišimo nebuvo įmanoma surasti ir identifikuoti paskutinio puspriekabės savininko, puspriekabės buvimo vietos. Žalą, atsiradusią UAB „Swedbank lizingas“, lėmė atsakingo už tai T. N. kalti veiksmai (nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių). Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nekyla abejonių, kad sudarius lizingo sutartį dėl puspriekabės ilgalaikės išperkamosios nuomos tarp UAB „K.“, atstovaujamos direktoriaus T. N., ir lizingo bendrovės susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tačiau tolesni T. N. veiksmai padarė lizingo sutarties vykdymą ir lizingo davėjo pažeistų teisių atkūrimą civilinės teisės priemonėmis problemišką dėl nuteistojo sąmoningų, tyčinių veiksmų, nes perleidus turtą trečiajam asmeniui tapo neįmanomu turto susigrąžinimas natūra ar pinigine išraiška. T. N. veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Nors T. N. neigia iššvaistę jam patikėtą turtą, tačiau, kaip žinia, subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, bet taip pat ir byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. T. N. veikimo pobūdis, kai jis, kaip UAB „K.“ buvęs direktorius ir vienintelis akcininkas, žinodamas bendrovės lizingo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, jų nesilaikė, rodo, kad jis suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad dėl jo veikos kils nurodyti padariniai, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. T. N. veika (dėl puspriekabės) pagrįstai pripažinta kaip nusikalstamas jam patikėto svetimo turto iššvaistymas.

Iš kaltinamojo akto ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad T. N. buvo nuteistas už 7404,74 Lt likusios neišpirktos puspriekabės vertės iššvaistymą. Nagrinėjamu atveju turtas lizingo davėjui nebuvo perduotas, o galiausiai dingo. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nebuvo objektyvių įrodymų, patvirtinančių kaltinamajame akte nurodytą turto vertę nusikalstamos veikos padarymo metu – puspriekabės „LOHR TA 10/4 JV“, VIN-(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę 2008 m. birželio 9 d. ir 2009 m. rugsėjo mėn., o tam reikalingos specialios žinios, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme 2015 m. sausio 16 d. nutartimi buvo paskirta turto vertinimo ekspertizė (T. 3, b. l. 320-321). Iš 2015-03-30 turto ekspertizės akto matyti, kad kaltinime nurodytos priekabos „LOHR TA 10/4 JV“ rinkos vertė 2008-06-09 buvo 18600 Lt (be PVM), o 2009 m. rugsėjo mėn. – 7500 Lt (be PVM) (T. 4, b. l. 1-26), t. y. didesnė nei nurodyta kaltinime. Kadangi negalima išeiti už kaltinimo ribų, vadovaujamasi puspriekabės verte nurodyta kaltinime, t. y. 7404,74 Lt (2 144,56 eurų). Ši suma nesudaro didelės vertės turto požymio, t. y. nesiekia 250 MGL, bet viršija 5 MGL (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnis), todėl T. N. inkriminuota nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje, perkvalifikuojama į Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išnagrinėtų bylos įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad T. N. nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2008 m. birželio 9 d., būdamas UAB „K.“, į. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktorius ir turėdamas teisę valdyti jam patikėtą turtą, 2005 m. rugsėjo 2 d. sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu UAB „Swedbank lizingas“) perdavė turto priėmimo-perdavimo aktu naudoti ir valdyti puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV“, VIN-(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – 17 180,85 eurų (59322,03 Lt) vertės, tačiau UAB „K.“ prisiimtų sutartinių įsipareigojimų lizingo tiekėjui UAB „Swedbank lizingas“ neįvykdė, perduotą naudoti ir valdyti transporto priemonę, pažeisdamas bendrųjų sutarties sąlygų 5.1.5 punktą – neparduoti, neįkeisti ar pan. turto be raštiško banko sutikimo, neteisėtai, neturėdamas raštiško banko sutikimo, puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV“, VIN-(duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), perleido ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems tretiesiems asmenims, tokiomis aplinkybėmis išvaistė jam patikėtą 7404,74 Lt (2 144,56 eurų) vertės svetimą turtą, tokiu būdu padarydamas UAB „Swedbank lizingas“ 7404,74 Lt (2 144,56 eurų) turtinę žalą.

Dėl bausmės.

Perkvalifikavus nusikalstamą veiką būtina išspręsti ir bausmės skyrimo klausimą.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyti viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Byloje T. N. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus T. N. asmenybę (iki skundžiamu teismo nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo teistas nebuvo; apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos priimtas jau po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, paskirta bauda sumokėta, administracine tvarka nebaustas, dirba, vedęs, turi du mažamečius vaikus, sunkiai sergantį tėvą, kuriam reikalinga priežiūra ir pagalba), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (padarė vieną nesunkų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, nusikaltimu padarytos žalos iki šiol nėra atlyginęs), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, T. N. skirtina bauda, kurios dydis mažesnis už vidurkį (Lietuvos Respublikos BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2003-04-10 įstatymu Nr. IX-1495 redakcija)).

Dėl civilinio ieškinio.

Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai. Turtinė žala – tai skirtumas tarp nukentėjusio asmens turtinės padėties iki ir po nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, atsiradęs dėl nusikalstamos veikos, taip pat nukentėjusiojo numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis). Atlyginant turtinę žalą, taikomas visiško jos atlyginimo principas. Nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir kt. bylose, kuriose nusikalstamos veikos (kėsinimosi) dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama pagal turto (daiktų) vertę, buvusią veikos padarymo metu, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama, remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną. Atskirais atvejais, siekiant išvengti nepagrįsto nukentėjusiojo praturtėjimo ar nevisiško žalos atlyginimo, vadovaujamasi kainomis, galiojusiomis žalos padarymo metu ar pareiškiant ieškinį (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnio 5 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis).

UAB „Swedbank lizingas“ pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš T. N. 7404,74 Lt likusią neišpirktą turto vertę už puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“ ir 49 201,78 Lt likusią neišpirktą turto vertę už ekskavatorių „KRAMER - 812“, iš viso 56 606,52 Lt (T. 3, b. l. 60). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. N. nusikalstamai iššvaistė tik jam patikėtą puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“. Atsižvelgiant į tai, kad tarp T. N. neteisėtų, nusikalstamų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos yra priežastinis ryšys, jog UAB „Swedbank lizingas“ turtinė žala iki šiol nėra atlyginta, iš T. N. UAB „Swedbank lizingas“ naudai priteistina 7 404,74 Lt (2 144,56 eurų) turtinės žalos už puspriekabę. Nustačius, kad ekskavatoriaus „KRAMER – 812“ praradimas turėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, civilinio ieškinio dalis dėl žalos priteisimo už šį turtą paliekama nenagrinėta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį:

T. N. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 1 dalį bei paskirti jam bausmę - 40 MGL (1506,40 eurų) dydžio baudą.

Priteisti iš T. N. UAB „Swedbank lizingas“ naudai 7404,74 Lt (2 144,56 eurų) turtinės žalos už puspriekabę „LOHR TA 10/4 JV 18“. Palikti nenagrinėtą civilinio ieškinio dalį dėl žalos priteisimo už ekskavatorių „KRAMER – 812“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.