Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš šios kolegijos teisėjų: Nerijaus Meilučio (kolegijos pranešėjas), Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-1769-658 pagal trečiojo asmens – AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012-05-02 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-155-540/2012 pagal ieškovo – M. D. ieškinį atsakovams – O. V. D., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims – V. K. ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, priėmimo – perdavimo akto bei Kauno apskrities viršininko įsakymo pripažinimo iš dalies negaliojančiais, restitucijos taikymo, pirkėjo teisių pagal sutartį perkėlimo ieškovui bei santuokoje įgyto turto, sudarančio bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, padalijimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Reiškiamus reikalavimus ieškovas grindė tuo, kad gyvendami santuokoje su atsakove O. V. D., 1993 m. nusipirko gyvenamąjį namą, kurį prašo padalinti. Namas buvo pirktas ir renovuotas iš ieškovo uždirbtų pinigų, nes tuo metu šeima gyveno beveik vien iš jo gaunamų pajamų. Šalys buvo sutarę, kad namo pirkimo dokumentus sutvarkys O. V. D., todėl namas buvo nupirktas jos vardu. 1999 m. šalių santuoka buvo nutraukta, tačiau turtas nepadalintas. Po santuokos nutraukimo šalys liko gyventi ginčo name bei jo priestate, iki šiol yra adresu (duomenys neskelbtini) deklaravę gyvenamąją vietą. Santuokoje įgytą turtą šalys norinčios pasidalinti lygiomis dalimis, ginčo dėl santuokoje įgyto turto tarp šalių nėra, turtas dalus, todėl prašo jį padalinti natūra paskiriant kiekvienam iš bendrasavininkių po 1/2 turto dalį.

Po šalių santuokos nutraukimo atsiradus galimybei išsipirkti prie namo esantį žemės sklypą, šalys sutarė sutvarkyti žemės išsipirkimo dokumentus; kieno vardu bus perkamas žemės sklypas, nenustatė. Žemės sklypo išpirkimui reikalingas lėšas ieškovas perdavė atsakovei, o pastaroji tvarkė visus su žemės išpirkimu susijusius dokumentus. Kieno vardu žemė buvusi išpirkta ieškovas nesidomėjo iki prasidėjus teisminiams ginčams ir 2011m. gruodžio mėn. ieškovui kreipusis teisinės konsultacijos į advokatę. Tuomet ieškovui tapo žinoma apie 2006-09-08 Kauno apskrities viršininko įsakymą dėl žemės sklypo pardavimo atsakovei; ieškovas mano, kad nepaisant to, kieno vardu įforminti žemės pirkimo dokumentai, jam priklauso 1/2 dalis namo, todėl turinti priklausyti ir 1/2 žemės sklypo dalis.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2012-05-02 sprendimu ieškovo ieškinį laikė įrodytu ir tenkintinu iš dalies:

1. Padalijo ginčo šalių santuokoje įgytą turtą ieškovui priteisdamas 1/2 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (33 850 Lt vertės), 1/2 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (8 846 Lt vertės ), 1/2 šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (805 Lt vertės), esančių (duomenys neskelbtini), o atsakovei - 1/2 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (33 850 Lt vertės), 1/2 ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (8 846 Lt) vertės, 1/2 šiltnamio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (805 Lt vertės), esančių (duomenys neskelbtini).

2. Pripažino iš dalies negaliojančiais 2006-09-25 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, 2006-09-26 priėmimo-perdavimo aktą ir Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymo Nr. 02-05-9774 dalį, ta apimtimi, kuria parduota 1/2 dalis žemės sklypo, 0,2777 ha, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini).

3. Taikė restituciją: 1/2 dalį žemės sklypo, 0,2777 ha, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), grąžo Lietuvos Respublikos valstybei, įpareigojo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos grąžinti atsakovei už minėtą žemės sklypo dalį valstybei sumokėtus 2853,56 Lt (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt tris litus 56 ct).

4. Ieškovo reikalavimą perkelti jam pirkėjo teises pagal 2006-09-25 sutartį dėl 1/2 dalies žemės sklypo, 0,2777 ha, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas laikė bylos duomenimis esant nustatyta, jog šalys susituokė 1990-02-15. 1993-10-14 pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovė iš R. R. nupirko gyvenamąjį namą su rūsiu, tris ūkio pastatus ir laikinai neįrengtas gyvenamąsias patalpas virš vieno ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini). 1998-06-16 šalių santrauka nutraukta, įrašas apie jos nutraukimą metrikų knygoje įrašytas 1999-10-05. 0,2227 ha žemės sklypas, gyvenamasis namas, pastatas-šiltnamis, pastatas-ūkio pastatas, esantys (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantys atsakovei, tačiau ieškovas, tiek ir atsakovė gyvenamąją vietą yra deklaravęs tuo pačiu adresu. 2006-09-08 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-9774 buvo nutarta parduoti atsakovei 0,2227 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2006-09-25 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovė nusipirko iš valstybės 0,2227 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 5707,13 Lt. 2006-09-25 valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas patvirtina, kad Kauno apskrities viršininkas perdavė, o atsakovė priėmė pagal 2006-09-25d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį jai parduotą žemės sklypą. Iš atsakovės žemės tvarkymo bylos matyti, kad kreipusis dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), išpirkimo iš valstybės, buvo pateiktas 2006-01-07 atsakovės pastatyto gyvenamojo namo su cokoliniu aukštu ir pastoge, ūkio pastato su rūsiu, garažu ir priestatu, šiltnamio, esančių (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamais naudoti aktas, iš kurio matyti, kad jame fiksuojama, jog gyvenamojo namo su cokoliniu aukštu ir pastoge, ūkio pastato su rūsiu, garažu ir priestatu, šiltnamio statytoja esanti atsakovė. Pažyma apie asmens įdarbinimus už 1993-01-01 – 2006-01-31 laikotarpį patvirtina, kad nuo 1995-08-01 iki 1999-04-01 atsakovė dirbo UAB „Druvida“. Pažyma apie asmens įmokas už 1993-01-01 – 2006-01-31 laikotarpį patvirtinanti atsakovės įmokas.

Spręsdamas klausimą, ar ieškovas reiškiamų ieškininių reikalavimų atžvilgiu nėra praleidęs įstatymų nustatyto termino, per kurį asmeniui garantuojama teisė kreiptis į teismą, kad jo subjektinė materialinė teisė būtų apginta procesine tvarka, t. y., ar reiškiamų reikalavimų atžvilgiu nėra suėjusi ieškinio senatis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškininės senaties terminai nėra suėję ir nesama pagrindo taikyti ieškinio senaties sukeliamas teisines pasekmes.

Teismas pažymėjo, kad ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str., kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Kadangi šalių ištuoka buvo įregistruota 1999-11-05, tai įsigaliojus 2000-07-18 LR civiliniam kodeksui, iki tol galiojusio LR santuokos ir šeimos kodekso 23 str. 2 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį santuokinį turtą, tarp jų ir nekilnojamąjį, nebuvo suėjęs, todėl taikytinas LR CK 3.129 str., kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma.

Dėl trečiojo asmens - AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo taikyti ieškinio senaties termino praleidimo sukeliamas teisines pasekmes ieškovo reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančiu Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymą Nr. 02-05-9774 pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad ieškovas su minimu įsakymu būtų susipažinęs anksčiau, nei jis 2011-12-15 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos buvo pateiktas ieškovo interesus atstovaujančiai advokatei. Kadangi į teismą su ieškiniu ieškovas kreipėsi 2011-12-20, o apie skundžiamą įsakymą sužinojo ne anksčiau kaip 2011 m. gruodžio 15 d., pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinys teismui buvo paduotas per įstatymo nustatytą 1 mėnesio teminą, akto apskundimo termino ieškovas nėra praleidęs ir jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį.

Spręsdamas šalių santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą, teismas nurodė, jog kadangi šalių ištuoka įregistruota iki 2000-07-18 LR CK įsigaliojimo, sprendžiant klausimą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, taikytinos LR santuokos ir šeimos kodekso normos. Šio kodekso 21 str. 1 d. nustatė, kad turtas sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais (duomenys neskelbtini) buvo įgytas 1993-10-14, t. y., trunkant šalių santuokai. Iš šalių paaiškinimų teismas sprendė, kad minėtas turtas minėtas turtas už ieškovo pinigus buvo pirktas šeimai, todėl laikytinas bendrąja jungtine ieškovo ir atsakovės nuosavybe (SŠK 21 str. 1 d.). Įrodymų, paneigiančių nurodyto turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją, buvimo pirmosios instancijos teismas nenustatė ir padarė išvadą jog esama pagrindo padalinti santuokoje įgytą turtą lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį kiekvienai iš šalių.

Spręsdamas ieškovo reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančiais minėtą Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymą Nr. 02-05-9774, jo pagrindu 2006-09-25 sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą, pirmosios instancijos teismas laikė, kad 2006-09-25 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, 2006-09-26 priėmimo - perdavimo akto ir 2006-09-08 Nr. 02-05-9774 Kauno apskrities viršininko įsakymo pagrindu visas prie šalių santuokos metu įgyto gyvenamojo namo esantis žemės sklypas buvo parduotas vienai to namo bendrasavininkei – atsakovei ir tuo buvo pažeistos kito bendrasavininkio – ieškovo teisės, nesilaikyta LR Žemės reformos įstatymo, LR Žemės įstatymo bei 1999 m. kovo 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 260 patvirtintos „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos“ reikalavimų. Sutinkamai su minimo nutarimo 8 p. 2 d., namų valdos žemės sklypas padalijamas (atidalijama jo dalis) natūra, taip pat kiekvieno savininko žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu namo bendrasavininkių susitarimu, o šiems nesusitarus, žemės sklypas padalijamas natūra, taip pat parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendrasavininkiui priklausančią namo dalį; analogišką nuostatą numato ir minėto Nutarimo nuo 2011 m. gegužės 5d. įsigaliojusios redakcijos 7 p. 2 d., kurioje nurodyta, jog kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.

Ieškovo reikalavimo, pripažinus valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktą bei apskrities viršininko įsakymą negaliojančiu, jam perkelti ½ dalies žemės sklypo pirkėjo teises ir tokiu būdu įvykdyti restituciją, pirmosios instancijos teismas netenkino, motyvuodamas atsisakymą tuo, kad LR CK 1.80 str. 2 d. nustato konkrečias sandorio negaliojimo pasekmes, o LR CK 6.146 str. nustato, jog restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Kadangi nagrinėjamu atveju restitucija natūra įmanoma, teismas nurodė nesama pagrindo manyti, kad pritaikius restituciją būtų pažeistos ieškovo teisės, bloginame jo padėtis, nes be ieškovo, nėra kito bendrasavininkio, kuris, pritaikius dvišalę restituciją, pagal esamą padėtį, galėtų įgyti turtą pirmiau nei ieškovas; be to galiojantys norminiai aktai numatantys valstybinės žemės pardavimo galimybę. Taikydamas restituciją, teismas nurodė, kad 1/2 dalis žemės sklypo yra grąžintina valstybei, o ši įpareigota grąžinti atsakovei 2853,56 Lt šią sumą priteisiant iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

3. Apelianto (trečiojo asmens) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinio skundo, atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atsakovės – O. V. D. ir ieškovo – M. D. atsiliepimų į trečiojo asmens apeliacinį skundą argumentai

3.1. Apelianto (trečiojo asmens) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinio skundo argumentai

Apeliantas (trečiasis asmuo) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ginčija, nurodo, kad nesutinka su sprendimu toje dalyje, kuria tenkinti ieškovo reikalavimai, prašo apeliacinės instancijos teismo šį sprendimą panaikinti ir spręsti ginčą iš esmės, t. y., priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimai būtų pilna apimtimi atmesti.

Apeliacinio skundo pagrindą sudaro šie apelianto argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas nėra praleidęs ieškininės senaties termino, o taip pat, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių ginčo turto bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpciją, todėl ne pagrindo tenkino ieškovo reikalavimą padalinti ginčo turtą tarp ginčo šalių lygiomis dalimis. Pripažindamas ginčo turtą bendrąją jungtine šalių nuosavybe teismas nevertino trečiojo asmens argumentų, kad viešajame registre ginčo turtas buvo įregistruotas tik atsakovės vardu, o tuo tarpu pagal LR CK 3.88 str. tam, kad turtas būtų pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jis privalo būti viešajame registre įregistruotas abiejų sutuoktinių vardu, o jeigu registracija atlikta vieno iš sutuoktinių vardu, privalo būti nurodyta, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju nei vienos iš šių turto bendrumo prezumpcijos taikymui būtinų sąlygų nebuvo: viešajame registre nėra nei nurodymo kad atsakovas yra turto savininkas, nei nuorodos, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Taigi, teisinio pagrindo taikyti turto bendrumo prezumpciją nebuvo. Aplinkybę, kad ginčo pastatai yra laikytini atsakovės asmenine nuosavybe patvirtinanti ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuri sudaryta po šio nekilnojamojo turto (t. y., gyvenamojo namo ir kitų pastatų) įregistravimo viešajame registre. Išperkant iš valstybės žemės sklypą, galiojo Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, kurios patvirtintos LR vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 26. Vadovaujantis minėtomis taisyklėmis, žemės sklypą iš valstybės galėjo įsigyti tik tie asmenys, kuriems nuosavybės teise priklausė gyvenamieji namai, kiti pastatai prie naudojamo namų valdos žemės sklypo. Iš to seka, kad būtinoji sąlyga atsakovei, siekiančiai išsipirkti iš valstybės žemės sklypą, buvo pastatų esančių perkamame sklype valdymas asmeninės nuosavybės teisės pagrindu. Tų pačių taisyklių 7 p. nustatyta, kad jei sklype esantys statiniai yra valdomi bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pagrindu, tai ir sklypas yra parduodamas statinių bendraturčiams bendrojon jungtinėn nuosavybėn. Ginčo sklypas šios rūšies nuosavybėn įgytas nebuvo. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ginčo pastatais tinkamais naudoti pripažinti tik 2006-01-07, todėl nutraukiant šalių santuoką ir įregistruojant jos nutraukimą, ginčo pastatai dar nebuvo baigti statyti. 2006-01-07 akte statinių statytoja yra nurodyta tik atsakovė, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad statiniai buvo statomi naudojant jo lėšas. Mažai tikėtina, kad šalių santuokai esant nutrauktai, atsakovė statė pastatus už ieškovo uždirbtas lėšas. Teismas netinkamai taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį: reikalavimo padalinti turtą atžvilgiu turėjo būti taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, kadangi santuoka buvo nutraukta galiojant LR santuokos ir šeimos kodeksui, kuris reikalavimams dėl santuokinio turto padalijimo numatė trejų metų ieškinio senaties terminą, o pastarasis įsigaliojus LR CK dar nebuvo pasibaigęs, todėl ieškinio senaties klausimai spręstini remiantis šio kodekso normomis. CK 3.129 str. nustatyta, kad reikalavimams dėl turto, kuris bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, išskyrus nekilnojamus daiktus, padalijimo yra taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo sutuoktinių gyvenimo skyriumi pradžios. Vadinasi, kai reiškiamas reikalavimas dėl nekilnojamojo turto, kuris bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo, taikytinas bendrasis CK nustatomas ieškinio senaties terminas – 10 metų.

2. Teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiais apskrities viršininko įsakymą, valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir sklypo priėmimo-perdavimo aktą. Visų pirma, buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino apskrities viršininko įsakymui apskųsti. Įstatymai tokio akto apskundimui numato vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra laikomasi nuostatos, kad skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė skundžiamą administracinį aktą ir koks yra jo turinys. Ieškovui apie Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymo turinį buvo žinoma jau nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-2052-540/2011 pagal O. V. D. ieškinį dėl santuokinio turto padalijimo. Taigi, ieškovas apie minimą administracinį teisės aktą žinojo nuo 2009 metų; taigi, apie skundžiamą įsakymą jis sužinojo gerokai anksčiau nei 2011-12-15. Apie tai, kokiu pagrindu yra parduodamas valstybinis žemės sklypas, yra nurodoma ir sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje.

3. Pirmosios instancijos teismas nevertino trečiojo asmens keltų argumentų, kad ieškovas piktnaudžiauja teise, o būtent į teismą dėl turto padalijimo kreipėsi praėjus 13 metų po santuokos nutraukimo ir tik tada, kai šio turto atžvilgiu buvo taikytas areštas, siekiant užtikrinti skolos išieškojimą iš atsakovės trečiojo asmens naudai. Reikšdamos ieškinius dėl turto padalijimo, šalys imasi priemonių, kad būtų išvengta išieškojimo nukreipimo į šį turtą, o tai pažeidžia trečiojo asmens teisėtus lūkesčius, kelia grėsmę jo, kaip kreditoriaus, teisėtiems interesams, sukelia abejones dėl šalių sąžiningumo. Būdamas įsitikinęs, jog ieškovas piktnaudžiauja teise, apeliantas laikosi nuomonės, kad teismas turėjo atsisakyti ginti ieškovo teises.

3.2. Atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas – Nacionalinės žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodo, jog sutinka su skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas toje dalyje, kuria tenkinti ieškovo reikalavimai. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Reikalavimui dėl turto padalijimo privalėjo būti taikomas 10 metų ieškinio senaties terminas. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad būtų apginta pažeista teisė, priešinga teisinio santykio šalis ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai gali pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista („miegančios teisės“ doktrina“).

2. Jei teismas būtų taikęs ieškinio senaties praleidimo teisines pasekmes, nebūtų buvę pagrindo pripažinti iš dalies negaliojančiais valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, priėmimo-perdavimo aktą ir apskrities viršininko įsakymą. Be to, sutiktina su apelianto argumentu, jog valstybinė žemė galėjo būti parduodama privatinėn nuosavybėn tik tiems asmenims, kurie buvo toje žemėje esančių pastatų savininkai. Kadangi įsigyjant valstybinę žemę, šalių santuoka jau buvo nutraukta ir atitinkamai pasibaigusi bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės teisė, pastatai tiek ginčijamo apskrities viršininko įsakymo, tiek pirkimo-pardavimo sutarties ir priėmimo-perdavimo akto pasirašymo momentu pagrįstai laikyti atsakovės asmenine nuosavybe. Vadinasi, tiek įsakymas, tiek sutartis ir aktas atitiko teisės normų aktuose įtvirtintus reikalavimus, susijusius su valstybinės žemės pardavimo privatiems asmenims tvarka.

3.3 Atsakovės – O. V. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimu ji sutinkanti ir prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti remdamasi šiais argumentais:

1. Pagal ginčo santykiams taikytino LR santuokos ir šeimos kodekso 21 str. 3 d., turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors viešajame registre jis būtų įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad toks įregistravimas paneigia turto bendrumo prezumpciją. Be to, ginčo pastatai viešajame registre nesantys įregistruoti kaip atsakovės asmeninė nuosavybė. Sutuoktinių turto registracija viešajame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne jų nustatymo funkciją.

2. Remiantis LR CK 3.129 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuojamomis nuostatomis, teismas pagrįstai pripažino, jog reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis nėra taikoma.

3. Teismas pagrįstai pripažino, kad žemės sklypas prie ginčo pastatų buvo išpirktas ieškovo lėšomis, nes atsakovė savo pajamų neturėjusi. Be to, teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog parduodant privačion nuosavybėn valstybinį žemės sklypą buvo pažeisti imperatyvūs teisės normų aktų reikalavimai, kadangi žemė turėjo būti parduodama pagal bendraturčiams priklausančias dalis.

3.4 Ieškovo – M. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas – M. D. pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir palikti skundžiamą Kauno rajono apylinkės teismo 2012-05-02 sprendimą galioti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal LR santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 d., turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors viešajame registre jis ir būtų įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad turto įregistravimas viešajame registre vieno iš sutuoktinių vardu paneigia turto bendrumo prezumpciją. Turtas buvo įgytas santuokoje, iš ieškovo uždirbtų lėšų ir viešajame registre nėra įregistruotas kaip atsakovės asmeninė nuosavybė. Sutuoktinių turto registracija viešajame registre atliekanti tik teisių į šį turtą išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją

2. Pagal LR CK 3.129 str. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą šios normos aiškinimo ir taikymo praktiką, ieškininės senaties terminas reikalavimams dėl nekilnojamojo turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, yra netaikomas, todėl apeliantas neteisingai nurodo, kad šiam reikalavimui turėjo būti taikomas LR CK nustatytas bendrasis – 10 metų ieškinio senaties terminas.

3. Teismas pagrįstai pripažino iš dalies negaliojančiais valstybinės žemės pirkimo sandorį, sklypo priėmimo-perdavimo aktą bei pagrindą, kuriais remiantis sklypas buvo parduotas ir perduotas atsakovei, t. y., Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymą, o taip pat pagrįstai sprendė, kad ieškovas nėra praleidęs 1 mėnesio ieškinio senaties termino apskųsti šį įsakymą teismui. Apie šį įsakymą ieškovui tapo žinoma tik 2011-12-15 gavus atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos raštą su priedais, iš kurių vienas ir buvo minimo įsakymo nuorašas. Parduodant valstybės žemę atsakovei, buvo pažeisti imperatyvūs teisės norminių aktų reikalavimai, kadangi žemė privalėjo būti parduodama atsižvelgiant į bendraturčiams, bendrosios nuosavybės teise valdantiems sklype esančius pastatus, priklausančias dalis. Į tai, kad pastatai valdomi bendrosios nuosavybės teise, esama dviejų bendraturčių, parduodant valstybinį žemės sklypą asmeninė atsakovės nuosavybėm buvo neatsižvelgta ir veikiama priešingai teisės normų aktuose nustatytiems reikalavimams.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4.1. Dėl apelianto (trečiojo asmens ) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašymo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso forma

Apeliantas (trečiasis asmuo) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka ir šį prašymą motyvavo bylos aplinkybių sudėtingumu.

Ieškovas – M. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė šį apelianto prašymą atmesti, nurodė jį esant visiškai nemotyvuotą ir nepagrįstą, pažymėjo, kad apeliacinis procesas vyksta rašytine tvarka, išskyrus išimtinius, CPK nustatytus atvejus. Ieškovo nuomone, byla dėl santuokinio turto padalijimo ir sandorio dalies pripažinimo negaliojančia pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama išsamiai, atsakovė sutiko su ieškovo reiškiamais reikalavimais, byla nesanti sudėtinga.

Tiek ieškovas, tiek ir atsakovė – O. V. D. savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą pažymėjo, kad remiantis proceso operatyvumo, koncentruotumo principais ir siekiant užkirsti kelią bylos nagrinėjimo vilkinimui bei proceso išlaidų didinimui, byla turėtų būti nagrinėjama rašytinio proceso forma.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija atsisako tenkinti apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso forma. Rašytinis procesas yra įprasta (ordinarinė) apeliacinio proceso forma, tuo tarpu žodinė proceso forma taikoma išimtiniais (ekstraordinariniais) atvejais, kai pats bylą nagrinėjantis teismas nusprendžia žodinį bylos nagrinėjimą esant būtiną arba dalyvaujantys byloje asmenys pareiškia motyvuotą prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Taigi, apeliantas, prašantis surengti žodinį bylos nagrinėjimą, privalo šį prašymą motyvuoti. Apeliantas – AB „Lietuvos geležinkeliai“ savo pateiktą prašymą grindė bylos aplinkybių sudėtingumu, tačiau nepaaiškino, kuo šis sudėtingumas pasireiškia. Bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija būtinybės rengti žodinį bylos nagrinėjimą neįžvelgia, kadangi šalių reiškiami reikalavimai ir atsikirtimai į juos yra nuosekliai pagrįsti byloje surinktais rašytiniais įrodymais, pačios šalys savo poziciją išdėstę žodžiu pirmosios instancijos teisme ir ją pagrindę tiek pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį. Pozicijos ir šalių argumentai apeliacinės instancijos teismo kolegijai yra aiškūs ir nedviprasmiški. Pažymėtina, jog iš esmės pagrindiniai tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį keliami argumentai yra susiję su teisės normų aktų galiojimu laiko atžvilgiu, ieškinio senaties termino eigos skaičiavimu ir šio termino taikymu/netaikymu reikalavimui padalinti nekilnojamąjį santuokoje įgytą turtą. Spręsdama šiuos klausimus, apeliacinės instancijos teismo kolegija remiasi byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, todėl nelaiko esant poreikio nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso forma

4.2. Dėl ieškininės senaties termino taikymo reikalavimui padalinti santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą

Pirmiausiai kolegija pažymi, jog apskritai dėl ieškinio senaties termino taikymo ir jo skaičiavimo apylinkės teismas pačiame sprendime pasisako skirtingai. Vienoje sprendimo dalyje (dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto dalinimo) išdėstomi motyvai akcentuojant, jog ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą teismas susieja su ištuokos įregistravimu ir kaip pagrindą tokiam skaičiavimui nurodo SŠK 40 str. Kitoje sprendimo dalyje teismas jau nurodo, jog ieškinio terminas prasideda nuo to momento, kai asmuo sužinojo, arba turėjo sužinoti apie pažeistą teisę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmu atveju (t.y. teismui sprendžiant dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo) ieškinio senaties termino skaičiavimas turi būti siejamas ne su tuo momentu, kada buvo įregistruotas santuokos nutraukimas, o su tuo momentu, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 str.). Tokia yra ir kasacinio teismo formuojama praktika (pvz. LAT CBS 2008-06-20 nutartis byloje nr. 3K-3-292/2008). Todėl vien to pakanka konstatavimui, jog apylinkės teismas, susiedamas ieškinio senaties termino skaičiavimą išimtinai su SŠK 40 str. taikymu ir skaičiuodamas ieškinio senaties termino eigos pradžią nuo santuokos nutraukimo įregistravimo momento, neteisingai išaiškino materialinės teisės normas (SŠK 10 str. ir 40 str.), ir todėl atitinkamai padarė neteisingas tolimesnes išvadas, kas sudaro pagrindą naikinti sprendimą CPK 330 str. pagrindu.

Taip pat pažymėtina, jog apylinkės teismas ne tik netinkamai taikė materialinės teisės normas, tačiau taip pat neteisingai vertino įrodymus, o tai taip pat nulėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismo kolegija, siedama ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią ne su SŠK 40 str., bet su SŠK 10 str. numatytomis ieškinio senaties termino taikymo taisyklėmis vertina byloje esančius ir teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei daro išvadą, jog šioje byloje, prašant trečiajam asmeniui, turėjo būti taikytas ieškinio senaties terminas sutuoktinių turto padalijimui. Teismas tokią išvadą daro remdamasis tuo, kad byloje esantys įrodymai (paties ieškovo ir atsakovės paaiškinimai) aiškiai parodo, jog ieškovas pats siekė nekilnojamąjį turtą registruoti tik sutuoktinės vardu, taip pat nutraukdamas santuoką suprato ir suvokė, jog turtas gali būti padalintas, tačiau to tyčia nedarė. Tokią išvadą leidžia daryti tiek ieškovo paaiškinimai, jog namą pirko šeimai ir siekė jį palikti dukrai bei netvarkė dokumentų pats, tiek pačios atsakovės paaiškinimai dar 2010-12-02 posėdyje nurodant, jog patys sutuoktiniai turtą pasidalino žodiniu būdu, o laikui bėgant galvojo tai įforminti, be to namo pridavimas yra sudėtingas procesas, todėl viską darė jos vardu, kad nereiktų jokių perrašymų (b.l. 90; prijungt. c. b. Nr. 2-2052-540/2011 b. l. 21 a. p.- 22; 30-32, t. 2). Todėl siejant tuos paaiškinimus su faktu, jog šalių santuoka buvo nutraukta 1998-06-16 (bei nuo tos dienos skaičiuojant ieškinio senaties termino pradžią) ir ieškovas jau nuo pat to momento suprato bei suvokė tai, kad turtas registruotas tik atsakovės vardu, tačiau tyčia nesiėmė jokių veiksmų, kad per tuomet galiojusio LR SŠK 23 str. 2d. numatytą terminą turtas būtų padalintas, o byloje esant pareikštam trečiojo asmens (kreditoriaus) prašymui taikyti ieškinio senatį, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog tuometinio įstatymo numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas turi būti taikomas, nes jis pasibaigė dar galiojant SŠK. Tuo pačiu konstatuotina, jog nebuvo pagrindo taikyti dabar galiojančio CK 3.129 str. ir netaikyti senaties termino nekilnojamojo turto padalinimui.

Be to kolegija pažymi ir tą aplinkybę, jog pats ieškinys teismui pareiškiamas ne siekiant apginti savo pažeistą teisę, tačiau bandant išvengti išieškojimo į turtą. Tą aiškiai patvirtina ir paties ieškovo paaiškinimai duoti dar 2010-12-02 posėdžio metu, kuriuose jis teigia, jog „kai sužinojau, kad kažkas kėsinasi atimti nuo manęs ir dukros visą užgyventą turtą. Todėl ir sakiau, kad reikia padalinti šitą namą“ (prijungt. c. b. Nr. 2-2052-540/2011 b.l. 31 a.p., t.2). Tai leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, jog pareikštu ieškiniu siekiama pažeisti trečiojo asmens (kreditoriaus) teises, kas savo ruožtu, net nežiūrint į tai, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, sudaro savarankišką pagrindą ieškiniui atmesti (CK 1.137 str. 3 ir 5 d.). Pirmosios instancijos teismui visos šios aplinkybės buvo žinomos, nes iš posėdžio protokolo matyti, jog tirdamas įrodymus, teismas ištyrė ir prijungtos c. b. Nr. 2-2052-540/2011 medžiagą. Todėl darytina išvada, jog vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 185 str., t. y., padarė procesinės teisės normų pažeidimą neteisingai išspręsdamas bylą, kas taip pat leidžia naikinti sprendimą (CPK 329 str. 1d.).

4.3. Dėl ieškininės senaties termino skųsti Kauno apskrities viršininko įsakymą, kurio pagrindu valstybinis žemės sklypas parduotas ir perduotas atsakovės – O. V. D. nuosavybei

Savo reikalavimą dėl valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties bei 2006-09-26 priėmimo-perdavimo akto pripažinimo iš dalies negaliojančiais ieškovas grindžia tuo, kad administracinis teisės aktas (Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymas), kurio pagrindu buvo sudarytas ginčijamas sandoris, prieštaravo imperatyvioms teisės aktų normoms, o tai nulėmė ir juridinio veiksmo – sandorio, kuriuo atsakovė įgijo civilines teises (asmeninės nuosavybės teisę į žemės sklypą), priešingumą teisei bei atitinkamai jo negaliojimą. Be to, ieškovas tvirtina, kad apie administraciniame teisės akte išdėstytas nuostatas, o būtent tai, kad parduodame sklype esančių pastatų vienintele savininke laikoma atsakovė ir atsižvelgiant į tai, jai asmeninėn nuosavybėn parduodamas visas žemės sklypas, jam nebuvo žinoma.

Kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apie administracinio teisės akto – Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymo egzistavimą ieškovui tapo žinoma tik tuomet, kai atsakant į pagal pavedimą veikiančios ieškovo procesinės atstovės – advokatės užklausimą, drauge su atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2011-12-15 atsakymu buvo gautas jo priedas – minimo atsakymo nuorašas. Šis įsakymas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje minimas kaip pagrindas, kuriuo remiantis Kauno apskrities viršininko administracija vykdo patikėjimo teise valdomo valstybinio žemės sklypo pardavimą. Sutarties kopija kaip ieškinio priedas dar 2009-08-05 buvo pateikta Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2613-58/2009 (paskutinis nr. c.b. 2-2052-540/2011). Iš šios bylos medžiagos matyti, kad patikslintas ieškinys ir jo priedai bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo toje byloje atsakovu patrauktam M. D. įteiktas 2010-02-25 (b. l. 95, t. 1). Vadinasi, laikytina, kad pats faktas, jog atitinkamas Kauno apskrities viršininko įsakymas, kuris buvo pagrindas parduoti sklypą asmeninėn atsakovės - O. V. D. nuosavybėn yra priimtas, šiuo laikotarpiu atsakovui M. D. jau buvo žinomas. Teismų praktikoje reiškiama pozicija, kad skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-08-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-453/2010, 2011-12-23 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-921/2011). Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tokiu momentu dera laikyti būtent momentą, kai ieškovui buvo įteiktas ieškinys ir jo priedai civilinėje byloje Nr. 2-2613-58/2009, iš kurių vienas buvo valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis su joje esančia nuoroda apie 2006-09-08 apskrities viršininko įsakymą. Iš to ieškovas turėjo gauti pakankamų žinių apie tai, kas ir kada priėmė administracinį teisės aktą ir bent jau esminę informaciją apie šio akto turinį, o būtent, kad jo pagrindu visas valstybinis žemės sklypas asmeninėn nuosavybėn parduodamas vienai atsakovei. Išeinant iš šių argumentų, laikytina, jog 1 mėnesio ieškininės senaties terminą, per kurį galima skųsti administracinį teisės aktą, ieškovas yra praleidęs. Taip pat ir iš atsakovės paaiškinimų matyti, kad šalys buvo sutarusios, jog žemės sklypo įsigijimo reikalus tvarkys atsakovė, ir ieškovas apie tai viską žinojo ir net davė pinigų (b.l. 90 a.p.), kas paneigia ieškovo paaiškinimą apie nežinojimą.

Be to vertinant ieškovo argumentus, kad atsakovei tvarkant žemės sklypo išpirkimo iš valstybės dokumentus, o juos baigus tvarkyti ir parnešus namo, jis giliau nesidomėjo šių dokumentų turiniu, pasakytina, jog šiuo požiūriu atsakovui derėtų taikyti ir bendrąjį teisės principą, kad teisės aktų nuostatų nežinojimas neatleidžia subjekto nuo dėl to kilusių jam nepalankių teisinių padarinių. Apskrities viršininko įsakymas yra administracinis teisės aktas, kuris buvo pagrindas pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Vadinasi, jau nuo 2010-02-25 žinodamas apie tokį aktą bei būdamas susipažinęs su jo pagrindu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi, tačiau iki pat 2011-12-15 nemėgindamas išsiaiškinti šio administracinio teisės akto turinio, ieškovas turėtų patirti teisės nežinojimo sukeliamas teisines pasekmes. O būtent remiantis administracinio teisės akto, kurį ieškovas laiko prieštaraujančiu LR žemės reformos įstatymui, LR vyriausybės nustatytai valstybinių žemės sklypų pardavimo juose esančius pastatus nuosavybės teise valdantiems privatiems asmenims tvarkai, turinio nežinojimu ginčyti sandorį, nes ieškovas turėjo galimybes apie šio akto turinį sužinoti, tačiau to nedarė.

4.4. Dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu taikytos dvišalės restitucijos

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu pripažinęs iš dalies negaliojančia valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, sklypo priėmimo-perdavimo aktą, apskrities viršininko įsakymą, nurodė, jog nėra pagrindo netaikyti dvišalės restitucijos. Reikalavimas taikyti restituciją, t. y. tokį pažeistų teisių gynybos būdą, kai šalys grąžinamos į teisinę padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš reiškiamo pagrindinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį. Kadangi apeliacinės instancijos teismas savo sprendimu skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir sprendžia šalių ginčą iš esmės atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl Kauno apskrities viršininko 2006-09-08 įsakymo, 2006-09-25 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties bei 2006-09-26 priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą, nebelieka ir pagrindo restitucijos taikymui. LR CK 6.145 str. 1 d. nustatyta, kad restitucija inter alia taikoma dėl to, kad sandoris, pagal kurį asmuo gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio. Taigi, atsisakius tenkinti ieškovo reikalavimą dėl valstybinės žemės pirkimo sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, restitucija netaikoma. Vadinasi pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje taip pat naikintinas, o ieškovo ieškinys - atmestinas.

Apeliantas (trečiasis asmuo) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniame skunde reiškia prašymą priteisti 1391 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios buvo patirtos sumokant žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikia šių išlaidų faktą patvirtinantį įrodymą – 2012-05-31 mokėjimo nurodymą Nr. 00001032 (b. l. 111). Reikalavimas įrodytas, pagrįstas ir tenkintinas, kadangi apelianto pateiktas skundas tenkinamas pilna apimtimi.

Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasi LR CPK 325 str. 1-3 d. d., 326 str. 1 d. 2 p., Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

apelianto (trečiojo asmens) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliacinį skundą tenkinti visiškai.

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo – M. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) apelianto (trečiojo asmens) – AB „Lietuvos geležinkeliai“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinė adresas – (duomenys neskelbtini)) naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 1391 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt vieną litą) paduodant apeliacinį skundą valstybės naudai sumokėto žyminio mokesčio.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos.